Kaimo darbai

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 14 spalio 2013

darbaiIštisus metus nuo pavasario iki vėlyvo rudens laukuose vykdavo įvairūs kaimo žmonių darbai, jie nesibaigdavo ir žiemą, pareidavo į trobas, klojimus, jaujas, tvartus. Žemės darbai ir gyvulių auginimas buvo kaimo žmonių gyvenimo būdas ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

Iš žmonių pasakojimų
Pasakojo Ona Urbonaitė Kazlauskienė iš Abromiškių k.
Apsirengimas – naminės drobės, pakuliniai marškiniai, kasdieninis rūbas iš šeroka, pakulų, storas, ir vyram ir moterim, patys siuva namie, patys audi, daug linų sėja, tai paskui darba – suverpt’, išaust’, pasiūt’, viskas buva naminia. Liną tai audė staltiesėm, abrūsam, ir vasaru vyrai nešioja baltus ilgus marškinius ir baltas linines kelnes. Vaikam – viskas iš šeroka. Mergos jau norėja ploniau, tai audė plonuką liną. Kailinius nešioja, avis auginam, kailius išdirbinėja totorius Vievij. Nešioja austą milą, siuva, o šaukštus tai drožė Dubosas, pas jį pirkam, jis ir klumpes darė. Ir žiemu ėjam su klumpėm, su storom kojinėm. Mama siuva pakulines koldras. Pasitiesia an žemės maršku, an jos deda pakulų, išlygina, kita marška užtiesia viršun ir siūna. Su tokia dideła adata, vadinam šaršatka, lininiu siūlu. Stipriai. Paskui viršun deda kitu maršku ir vėl’ siūna, visokiais dygsniais išdyksniuoja, koldra buva labai didełė, sunki.
Vilnas verpi, kojines, megztinius mezgi. Audi vilnonius divonus, lovom užklot’.
Javus pjovėm su pjautuvais. Su seseria abi, tai dar lenktyniaujam, katra greičiau, skubini. Išeini anksti ryte, persižegnoji ir pjauni. Tik vakare, kai saułė jau łaidžiasi, tai statai mendelius. Būdava, basos, rankos, kojos sudraskytos, sunkus darbas, ale paskui nusiprausi ir dar an vakarėlia łaki. Pjautuvais supjauti rugiai buva gražiai surišti, lygūs, tai nukulia, dar žołes išrenka ir dengia stogus. Visi stogai buva šiaudiniai. Šiaudais dengti geri stogai buva. Mūs kluonas buva didelis, platus.
Iš rugių šiaudų žiemu tėvas pindava kubiliukus grūdam, visokias kraitelas. Mūs kaime labai gražius daiktus iš rugių šiaudų pyni senukas Dubosas, diečkas, kubilus iš ąžuola ir kopūstam dėt’, ir duonai raugt’ pirka turgui.
Pasakojo Vaclovas Kanapka iš Sabališkių k.
Kadaise buvo labai daug miškų, sako, keturis metus kirta tuos miškus, darė tokius šliforius, gabalai apie 1 metro ilgio, pušiniai ir vežė į Daniją, Olandiją. Pirko žydai, vežė link Strėvos ir plukdė vandeniu, dalį vežė Vievin ar Žasliuosna į geležinkelį.
Kirta Saboniai.
Pasakojo Stefanija Deržkutė Sabonienė iš Aliniškių k.
Duoną kepė namie. Prieš veseliją davė man. Užšutina miltus, paskui pila šaltą vandenį, kad neužkaitint’, raugą maišo su miltais, tada išraugina. 1 – 2 paras šiltai. Tada ilgai minka, kad nelikt sausų miltų. Iš raugo darė girą, ir taip gėrė, ir su burokėliais darė, valgė su bulvėm.
Duoną kepant’ ant pirmo kepaliuko dėdavo ženklą – kryželį. Ant kitų – ne.
Seniau žmonės viską siuvosi namie, nebuva pirktinių, buva brangu.
Ir veltinius vėłė namie. Kaip?
Sukarši vilną, atskiri kiek reikia, tada pasidarai iš kieto popieriaus ar klijonkės formą, apdedi aplink, apsiūni retais dygsniais, kraštus užleidi lygiai, išplėši, užlenki pirštus, apsiūni, prisegi. Vilna ne visa gerai veliasi, nevienodai. Tada imi karšto vandenio, indedi jan skudurą, greit karščiausią tiesi ant veltinio, susuki ir veli. Pora kartų suvilgai – jau apsivelia. Tada išimi iš vidaus formą, pažiūri ar nėra skylių, jas lopini vilna. Paskui vėl’ karštan skuduran, vėl’ veli. Reikia išversti kad nesidarytų randų. Išverti, apžiūri - ir vėl’ karštan skuduran, vėl’ veli. Taip, kol susivelia. Ar ilgai? Dieną apdedu, per vakarą ir suveli abudu. Velti reikia tol, kol pasidarys reikiamo dydžio. Matuoji kaliošu. Tai va. Dariau daug, visam kaimui.
Pasakojo Lionginas Sakalinskas iš Pakalniškių k.
Menu, dar pjovi su pjautuvais. Ir vyrai pjovi. Toks Grigonis pjovi ir kiti. 120 pėdų buva norma supjaut’ per dien. Avižas tai šienava, su dalgim pjovi. Su pjautuvu – gražiau, sudėta po 60 pėdų, nu kapa skaitėsi. Sakydava, po dalgiu iš kapos 50 kilogramų, nu centneria neprikulsi, o pjautuvu pjaunant’ – prikulsi. Dar šiaudais gi dengi stogus, tai pėdai gražiai sudieti, tik iškrata ir deda kūliukais, dengia stogus, gražu žiūriet’. 50 metų išlaika tokis stogas.
Pasakojo Ratkevičius Juozas iš Žykaronių k.
Žmonės gyvena an žemės, dirba žemės darbus. Ir rūbus naminius nešioja, buva sermėgos, veltiniai, an veltinių – vyžos. Patys pynė iš liepų karnų, būdavo priplėšia, juodumą nugramda, paskuta kiek, kad būt ploniau, ir pina. Padam tai storai prisuka, apyvarus ilgus iš virvių užriša, kad gerai aplinkui kojas apsukt. Vasarą nešioja klumpes, jas irgi patys isidroždava, mokėja, vieni kitiem išdrožia, seniai kokie, sėdi ir drožia.
Moterys audė daug. Ir linus, ir vilnų audi ir daži pačios. Dirba žemi, augina daug javų, duonu kepi namie, laikė gyvulius, pjovi. Ir paukščių turėja, ir avelių pulkais, ir kiaułas augina, ir karves laiki, gyveno ūkiškai, valdiškų darbų nebuva. Ir pinigą kokį reikėja pasidaryt’ iš ūkia, ir patiem pragyvent’, šeimynos buva didełės, vaikų daug.
Sėja linus ir kanapių daug sėja. Linus myni ir kanapes panašiai myni. Pirmiausia jas gerai išmirkina balose, tada džiovina pirtyse ir jau mina. Daugiausiai vyrai, kanapių labai stori kambliai, sunkus darbas. Jos sunkiai minasi, bet labai storas, ilgas pluoštas. Paskui vyrai an kriūkelia ir suka virves. Labai stiprios virvės iš kanapių. Ir gyvuliam pančiai ir virvės prie vežima, pastarankos in plūgą, vadełės, šienui vežt’ an vežima reikėja labai stiprių virvių, karčiai* suveržt’.
Žiemą moterys verpi, audi, vyrai kūłi javus, vija virves, miškan važiava, malkas kirta tik žiemu. Aidava Dainavos ir Kriokšlių miškuosna, kur eiguliai leisdava. Sausio, vasario mėnesiais ir medis tinkamas statybai, tik tada pjovė medžius.
*ilgas apyplonis medis, naudojamas šieno pakrautam vežimui suveržti
Pasakojo Danutė Šumskienė iš Ausieniškių k.
Kaime kiaulę skerdė vienas žmogus, jis labai mokėjo, kiaulė nesimūčino. Jis buvo specialistas, visi jį kviesdavo. Svilino šiaudais, paskui plovė su vandeniu, skusdavo su peiliu, valė skuduru švariai. Tada jau darinėdavo. Kraują išsemdavo su puodeliu, supildavo indan, puodan.
Pasakojo Juozas Navickas iš Žydiškių k.
Seniau mokėjo statyt’ su skiediniu, sako, dėjo ir pieno, ir kiaušinių. Tai stipru buvo. Kalkes virdavo. Dėjo kalkakmenis, vandenio ir virė. Jas reikėjo maišyt’, kad neperdegtų. Aušina su vandeniu, paskui per sytą perkošia, lieka akmenukai, juos išmeta. Pakui jau kalkės duobėj gali gulėt’ ir šimtą metų, svarbu, kad jos neperdžiūtų. Imi, tai, rodos, kaip grietinę, rodos an duonos tepk.
Pasakojo Jaronimas Gudelis iš Gilučių k.
Moterys per žiemą verpė, audė. Audė kiekvienam name dvinytą ir keturnytą, ir aštuonenytą, nes visko reikėjo patiems pasidaryti – ir marškinius, ir kelnes, ir rankšluostį, ir užvalkalą, ir paklodę, ir staltiesę. Verpti, austi mokėjo ir mano motina, o man teko šaudykles, krijalius, vituškas daryti. Teko pasidirbti klumpes, kurių viršutinę dalį labai gražiai išmezgė motina. Klumpes darė ir iš senų batų aulų, bet po karo ir tų nebuvo. Sunku buvo, net duonos nebuvo, namuose maldavo girnom, buvo duonkepės krosnys.
Kluonai buvo dideli, talpino visus javus, juose kūlė grūdus, pakluonės buvo didelės, su keliuku įvažiavimui į kluoną. Kol kuliamųjų nebuvo, kūlė su spragilais. Įvairiais taktais kūlė, priklausė nuo spragilų kiekio, viens stipriau, kits silpniau, kaip muzikos takte. Daug dirbo.
Pasakojo Mikalina Markauskaitė iš Kareivonių k.
Tievas su broliu turieja po pusvalakį. Patys sava sklypeliuose ir sieja, patys pjovi, patys dyrba. Ir visi sava ažias žinoja. Gani an pūdymų, jau keiti, kur kelis metus sieta, tai jau padara pūdymu ir tenai gyvulius visu vasaru gana, tai gyvuliai gal kiek ir intrešia tų pūdymu. Paskui rudenį jį suaria ir sieja rugius. Šitaip ir keičia kasmet. Bulves tręšia mėšlu, veža iš tvartų. Buva, kad ir labai toli bulves sodina, per tuos keitaliojimus, tai reikieja net palei Verdines, ar palei Gireli vežt’ sodyt’. Daržai tai buva palei namus, ir čia buva šniūrai daržam sodyt’, namai stovieja an tos žemis. Ūkiniai pastatai – kluonai, tvartai, svirnai.
Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių k.
Aliejų pas mus spaudė Pozniakas ir Naidzinavičius. Turėjo aliejaus spaustuves. Sėmenis mala manieže arkliu, paskui buvo toks pečius, jame apvalus kubilas. Jį kaitina ir suka. Iškaitintą pila ant tokios specialios medžiagos ir spaustuvan, presan. Vyrai spaudžia, suka presą rankom, teka teka, kol baigiasi. Aliejų spaudė iš linų sėmenų.
Pasakojo Vaclova Beganskaitė-Girsienė iš Lekavičių k.
Moterys namie daug dyrba – verpi, audi. Visi drabužiai buva naminiai, marškos, nuovalačkos, divonai, viską patiem reikėja pasidaryt’. Ir krepšius pyni, ir virves vija, ir vyžas pyni, ir klūmpes dari – viską patys. Ale dyrba ir dainava, tokia mada buva.
Seniau žiemu, kap važiuoja miškan dyrbt’ ar kur toliau su rogėm, tai velkasi kailinius, o an tų kailinių usideda jermėku. Jarmėkas – naminia audima veltas milinis paltas, platus, didelis, kad an kailinių tilpt ir su kapišonu an galvos. Kap apsiauna vailokais, kailiniais, usideda tų jermėku, tai kap tik gali paait’, ale jau ir per didžiausius šalčius rogėse nešalta. Malūnan toli važiava ar miškan. Žiemos buva šaltos, reikėja ir mišku kirst’, ir malkas daryt’ pačiam.
Pasakojo Zofija Bujūtė Pinelienė iš Peliūnų k.
Paskui per adventą iki Kalėdų reikėja suverpt’ pakulas, būtinai, ba sakydava, jei nespėsi iki Kalėdų, tai vyras kuodelin privems. Iš pakulų audėm drobes, kelnėm, marškiniam apatiniam, maišam. Paskui linus verpia, audžia peržiem. Raštus ėmėm vienos iš kitų, karta po kartos. Drobes baltindava saulėj, būdava, jei nėr vandenia arti, tai palei šulinį merkia vandenin ir tada tiesia an pievos. Taip šlapina, varta kelis kart dienoj. Labai išbąla. Vakare jau sudeda ir namo parneša. Iš ryta vėl’. Su drobėm daug darba. Paskui jau išbalintas susuka rietimais ir deda skrynion, žiemu siūna, kam ko reikia. Paklodėm tai audi ir spalvotas, margas visokias, baltintas jau tik šventėm.
Pasakojo Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė iš Migūčionių k.
Mana mama dar pjovė su pjautuvu ir po dalgiu paiminėt’ nesimokina. Viską pjovi su pjautuvu ir avižas, ir žyrnius. Pėdai buva labai tvarkingi, neisišakojį.
Linų tolkas mirkina virtuose semenyse. Tik paskui veria nytysna, gal’ kad nesusišiauštų aidami per nytis ir skietu, būt glotnesni. Tada audė daug lininių audeklų, siuva iš jų marškinius, net apatines kelnes. Daug audė šeroka. Nu iš pakulų, su spaliais toks, labai badasi, kol gerai nusivełėja. Ale nešioja. Jauna ir aš dar nenešiojau apatinių kelnių, tik sijonus. Bažnyčion ait’ turėjam muftas, jas siuva iš medžiagos, iš kailiuka ar pliuša Jas ir pirka. Rankas susineri ir nešalta.
Ir vilnas verpi, audi. Mokėja rengtis ir seniau. Žiemu nešioja kailinius, ale aš neturėjau. Kai ainu an vakarėlia, o šalta, tai usidedu tatos kailinius, susijuosiu diržu.
Seniau gi šarmu dari, priverda pelenų puodu, užplikina drobinius lininius rūbus, paklodes, seniau gi viskas buva austiniai ir mirka. Paskui neša an sodželkos vełėt’. Kai išdauža su kultuvėm, balti, ir suminkštėja drobė išdaužyta, ba kelnės buva iš pakulų, marškiniai apatiniai, apsirengi, kaip dratas. Žiemą tai siūdava iš austa šeroka ir kelnes ir sijonus, tai jau dažyta, juoda ar ruda. Nebuva pirktinių dažų. Iš pakulų siuva ir namines koldras.

Informaciją surinko ir paruošė
Ona Rasutė Šakienė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.