Birutė Gruzdienė - dvasios turtų ir gamtos užauginta poetė

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 31 gegužės 2012
IMG_3989Birutė Gruzdienė gimė Rytų Aukštaitijoje, daugeliui gerai žinomame Zarasų rajone. Gimtasis Salako miestelis yra prie didžiulio nuostabaus Luodžio ežero. Čia prabėgo nelengva, bet labai spalvinga  Birutės vaikystė, dovanojusi neišdildomus gyvenimo pažinimo įspūdžius. Mergaitė buvo guvi, linksma, vasarą su vaikais bėgdavo uogauti ir grybauti, maudydavosi ežere, žiemą statydavo sniego pilis, rideno senius besmegenius, skrisdavo nuo kalnų rogutėmis... Šeima gyveno miestelio gale, prie pat bažnyčios, tad nuo pat vaikystės Birutei buvo malonu klausytis varpų ir vargonų. O šalia dar gyveno vargonininkas, zakristijonas, skambintojas varpais. Visi gyveno draugiškai, bendravo nuoširdžiai. Už namo – pieva, miškeliai, netoli kapinės...Tad ir dvasios turtai, ir puiki gamta visiškai šalia. Taip ir augo Birutė, apsupta grožio ir nuoširdumo.

Žinių troškimas mažutę mergytę atvedė į Salako pradinę mokyklą, paskui jos laukė Zarasų ir Linkuvos gimnazijos. Iš tiesų tai buvo labai sunkus metas – besitraukdami rusai sudegino pusę miestelio, o atėję vokiečiai užėmė pusę gimnazijos. Vos ne kas naktį tekdavo slėptis rūsyje, nes bombonešiai skrisdavo bombarduoti netoliese esančių miestų. Mokytojai labai stengdavosi, kuo daugiau duoti savo mokiniams, bet buvo labai sunku, visi badavo. Mokytojai gyveno tik iš to, ką gaudavo iš mokinių – sviesto, sūrių, kiaušinių. Kad ir kaip vargo, bet gimnaziją baigė ir įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, kurį baigė su pagyrimu. Tada gyvenimo keliai Birutę atvedė į Lazdijų rajoną, kur mokytojaudama neakivaizdžiai mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute. Persikėlusi į Trakų rajoną labai trumpai dirbo Kazokiškėse, o nuo 1955 metų – Vievyje. Šioje mokykloje daugybę metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Būdama pirmos klasės gimnazistė Birutė parašė pirmuosius eilėraščius, noveles. Ne kartą dar jaunystėje yra tapusi literatūrinių konkursų prizininke, daug kūrybos spausdino sienlaikraščiuose, laikraščiuose. Birutė priklausė Trakų literatų klubui, paskui tapo literatų klubo „Strėva“ nare, kūrybą skelbė literatų almanachuose „Paparčio žydėjimas“, „Laiko ženklai“, „Brydės“, „Minčių sodai“, „Saulėtekio toliai“, „Ties rugsėjo taku“, „Ties spalio taku“. Birutė Gruzdienė yra kelių poezijos ir miniatiūrų knygų autorė. Pirmoji jos knyga - „Sudegintų žodžių pelenai“ -  pasirodė 1997 m.  Paskui pasaulį išvydo knygos „Vakarop“, „Sutemos“, „Margaspalvė vaikystė“, „Amžinas nerimas“, „Gamtos sakmės“.
Birutė Gruzdienė – mokytoja, visą savo gyvenimą atidavusi jaunajai kartai, užauginusi dukrą ir sūnų, besidžiaugianti keturiais vaikaičiais. Tai nuoširdi draugė, puiki patarėja, kūrybinga asmenybė. Ji iki šiol dalyvauja literatų renginiuose, įvairiuose konkursuose, skaito savo eiles susitikimuose su mokiniais, su visuomene.  
Vilija DOBROVOLSKIE
 
Dienų prasmė

Anksti pakirdusi, skuba ir skuba...
Laikas nestoja - ji žino.
Užsivilkusi kuklų kasdieni rūbą,
Nubėgs pas našlaičių šeimyną.

Išalkę vargšeliai. Duonelės
paraiko,
Pieno lašelį dalina.
Galveles glosto... Taip maža
laiko -
Reikia skubėt pas kaimynę.

Vieniša gryčioj. Serga vargšelė.
Jai kuria krosnį, ligonę maitina...
Ilgiau pasėdėti ir čia ji negali-
Skuba, nors pačiai skauda
krūtinė.

Prie ąžuolėlio senas namelis.
Jame glaudžias vargšas senelis.
Jau dešimt metų vaikščiot
negali...
Savų neliko - ilsis kapeliuos.

Paduoda stiklą vandenio tyro,
Veidą išvargusį glosto.
Seneliui jaudulio ašaros byra
Ant raukšlelėm išmargintos
kruosto.

Kiti jos laukia. O kojos pinas.
Trumpam prisės ant šio akmenėlio.
Vėl darbais klos kelius į amžinybę -
Nesustos, nors širdį skausmas
sugėlė...

Kas brangiau

-Pažiūrėk, brangioji mama,
Kokį surentėme namą!
Gali vaikščiot visą dieną,
Apžvelgt kambarį kiekvieną.
Kambarėlis šis šviesiausias -
Čia, mamyte, karaliausit!
Pailsėsit nuo darbų
Čia taip gera, taip ramu.
Kieme pailsėt suolelis,
Netoli kaimynės kelios.
Pas mus niekas nerūpės-
Rūpinsimės iš širdies...
Galvą linkčioja senolė.
-Laikas man, vaikai namole:
Laukia Margis, trys vištytės,
Reikia kruopų pabarstyti.
Ačiū, kad namus aprodėt.
Bet gražiausias mano sodas -
Obelėlės trys, slyva...
Nesupykit, kol gyva,
Liksiu savo nameliuke.
Jūs čionai laimingi būkit.
Aplankykit kai kada-
Jūsų lauksiu visada.

Kelionės mintys

Skuba mašina kelužiais.
O, atrodo, vėjas ūžia.
Žvilgsnis visada už lango -
Mato krašto vaizdą brangų.
Ant stulpų aukštai aukštai
Širdį skaudina tušti lizdai,
Tokie vieniši, liūdni...
Mintimis skrendi skrendi –
Nori gandrelius pavyti,
Vieną žodį pasakyti :
-Grįžkit, grįžkit atgalios,
Kai saulutė jums pamos...
Emigruoja, emigruoja,
Nebebijo ir pavojų.
O tu likti privalai -
Čia tėvynė, čia vaikai...
Beržai oš, tave lydės.
O prie atviros duobės
Žalios rūtų šakos kris –
Jų nelies šalta mirtis.

Sodai pražydo

Sniego prisnigo – žiedų pusnynas!
Baltos vyšnios valsą pašoks.
Daug pavasarių sodas pažinęs,
Bet kiekvienas, rodos, kitoks.
Lyg susitarusios vyšnios pražydo -
Į pasimatymą baltos skubės.
Laimę skins kiekviena be pavydo,
Paklus nuojautai savo širdies.
Vyšnių pusnynuos pėdos išnyksta...
Aš brendu, lyg per jūrą brendu.
Žieduos maudos žemės vaikystė -
Čia ramybę širdies atrandu.

Saulėlydis

Saulės garbanos jau siekia jūrą,
Bangų putos jas tuojau skalaus.
Šelmiškai primerkus akį žiūri
Karalienė mėlyno dangaus.

Ir užteks valdoviškai pamoti -
Saulės rūmuose suklaups visi.
Per didžiulį jūros plotą
Juosta tuoj nutįs šviesi.

Veda takas į saulėtą pilį.
Pailsės valdovė čia pernakt.
Jai užmigus, net paukšteliai tyli,
Dangaus žvaigždės garbei jos ims degt.

Nebemato žemė saulės veido.
Tik bangas nudažė spinduliai.
Į ramybės pilį saulė nusileido.
Nepasieksime – jinai giliai.

Lemtis

Suvirpina mintis ruduo vėlyvas,
Kai paskutiniai lapai maudosi purve.
Tokia tyla... Gal miškas nebegyvas?
Neprašneka joks paukštis į tave.
O tu skverbies pro pelkės rūką tirštą.
Sukausto baimė. Krūpteli širdis.
Kantrioji žemė be dejonių miršta -
Tokia visų visų lemtis.
Už aukso kalnus nepirksi jaunystės.
Negrįš diena, net valanda...
Lyg rudens lapai metai vysta.
Tiktai žemelė amžina

Paslaptingą naktį

Variniai vartai girgžteli senos
pilies -
Žila istorija pro juos link Galvės eina.
Šalta banga jos kojas bučiniu palies
Ir paniūniuos jau pamirštą senolių
dainą.
Klausysis jos dangus, žvaigždė, naktis
tyli,
Pasieks miškais ji lenką, rusą,
karaimą.
Daina sena nuplauks ir nubanguos
toli,
Kur plačių marių ilsis vandenys
nurimę.
Iškels istorija nuvargusias rankas,
Palaimins mus šią paslaptingą naktį.
Ir klystkely žmogus tieson kelius
suras,
O šiltos žvaigždės ugnimi erdvėj
ims degti.
Sušils širdis, šviesi viltis pražys
veiduos.
Iš purvo veršimės į giedrą dangų kilti.
O Galvės vandenys šalti laisvai
banguos,
Bučiuodami geltoną kranto smiltį.
Pamos istorija visiems, ištars „Sudie!”
Ir grįš vidurnaktį į kunigaikščių
menę.
Pakėlę taurę, šūktelsim:
„Gyvuok pilie!
Mums tavo sienos praeities didybę
mena”.

Žmogui ir poetui
(Just. Marcinkevičiui 80)

Ar kas labiau mylėjo žmogų -
Tą mažą, gležną trapųjį daigelį,
Kuriam gyvent sunku, įveikti
blogį,
Nes silpno kūno nugalėt negali.
Jisai lyg stiebas ne į viršų kyla,
O kirminu žeme vyniojas.
Skausmingas tavo žodis į
silpnąjį prabyla:
-Sustok! Jau tavo katedrai pavojus!
Žvilgsniu tu apglėbi miškus,
sodybas,
Upelių ežerų melsvas akis.
Šypsaisi tolimai dangaus beribei-
Širdyje vaizdas praeities nušvis.
Verkei šešiolikmečių, karstuose
užmigusių...
Kaltų ar nekaltų? Be teismo,
advokatų...
Sunki istorija išlieka knygose,
Nesuprantama, kas to nematė.
Iš amžių Mindaugą prikėlęs,
Pažinti leidai iš arti.
O skausmas Mažvydo už Nemunėlio-
Dalia garbinga, bet ir karti.
Slapyvardė tava prasminga
– Meteoras!
Geriau liepsnoj sudegti, o ne svilti...
Už viską padėkoti norim -
Idėjos amžinos – jos nugali ir mirtį.

Amžinai jauna
(Bičiulei Onutei)

Stebuklingo kvapo kupini šilojai,
Sidabrinės upės, melsvi ežerai
Dzūkų žemei tave dovanojo,
Kad darbais gyventum amžinai.
Posmų posmai skamba nemirtingi.
Juose meilė nuostabios širdies.
Silpnas kūnas, bet jėgų nestinga.
Žodis skriaudžiamą viltim palies.
Kad išliktų dzūkų dainos, pokštai,
Viską surinkai į knygą.
Kilnios širdys sau garbės netrokšta -
Kiekviena diena prasminga.
Nepalūžai ąžuolo netekus -
Vaikų juokas skaidrino dienas.
Gimė naujas „ valančiukų“ takas-
Niekada nelikdavai viena.
Tavo vasaros ilgai težydi!
Girdi - šaukia dešimtys darbų.
Džiaugiamės sėkme mes be pavydo.
Taip gyventi žemėj nuostabu.

Priimkite mane

Taip šiltai šiltai nulijo,
Ir nurimo ežero šalta banga,
Nuprausė lietus vandens leliją,
Niekada nebuvo ji tokia balta.

Laiveliu norėtųs priartėti,
Atsargiai paliesti žiedą,
Regint pasaką vandens saulėtą
Veidu ašara skaidri nurieda.

Peržengtos jau pilkos žemės ribos
Gal tu čia, kur gėlės nebevysta?
Gal tu čia, kur džiaugsmas žiba,
Kur nesibaigia žmogaus jaunystė.
Leiskit pasilikti, baltosios lelijos
Būsiu sargu, broliu, bičiuliu.
Nebegrįšiu - širdis žemės bijo.
Tyrą vandenį ir jus myliu

Sapnas

Susapnavau, kad žvaigždę nusiskyniau
Paslapčia senon trobon nešiau
Žvelgdama į tolstantį žvaigždyną,
Nuoširdžiai meldžiau:
„Atleisk, dangau!”

Tu toks turtingas ir laimingas!
O bakūžėj - amžina tamsa.
Čia net duonelės juodos stinga,
Kai susirenka gausi šeima.
Pašvieski mums nors vieną naktį-
Visi lig ryto išmiegos.
O kai Aušrinė pradės degti,
Tu iškeliausi atgalios.

Taip sapnavau tik vieną sykį...
(Tačiau to niekam nesakiau)
Širdy, svajone, pasiliki-
Gyventi su tavim lengviau

Laikas

Nauja diena – lyg neskaitytas lapas,
Pradžiugins, o gal ašarą išspaus.
Ir skrenda laikas, spalvomis
nutapęs
Likimą skubančio tolyn žmogaus.

Tau šimtamylio laiko nepaisyti-
Ir po milijono metų jaunas bus.
Iš glėbio jo nukris diena mažytė.
Iš glėbio jo ir vakaras ramus.

Dėkok už laiko duotą laiką,
Už šilumą tau artimų širdžių.
Tavęs kiekvienai dienai reikia.
Darbų tavų ir užmojų plačių.

Sizifo dalia

O kiek daug šimtmečių
Kaip pasmerktas Sizifas
Aš ridenu į kalną akmenį.
Gal tu darbo pradžią atmeni?
Seniai jau esu kitas -
Pavargęs, nusivylęs, užsidaręs...
O dilema kasdieniškai keista:
Akmens ar mano pergalę išvysit.
Tą pergalę regės jau kitos kartos
(laukimas man jau bus apkartęs)
Gal lūpos prasivers truputį,
Svarstys patylomis tą filosofinį
„Ar būti? Ar nebūti?“
Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.