Paneriai

Senovės baltų ir slavų pasaulėžiūroje Neries upė užė­mė labai svarbią vietą, palei jos krantus iki šiol yra išlikę nemažai laidojimo vietų, pilkapių, šventųjų ąžuolų giraičių, mi­tologinių akmenų. Neries baseine kūrėsi Lietuvos valstybė.
Ties kairiuoju Neries krantu besidriekianti kilpa yra vadinama Velniakampio kilpa. Beje, tai didžiausia per visą upės tėkmę kilpa, sudaranti 25 kilometrų ilgio kairiojo Neries kranto turizmo trasą.
Velniakampio kilpoje pamatysite „Raganos šluotą“, „Raganų ratą“, kelis pilkapynus, pakvėpuosite Vakarų taigos spygliuočių aromatu, išvysite upėje skendinčius mitologinius akmenis. Dar pabuvosite vietose, vardais susijusiose su pačiu nelabuoju: pasisukiojus Velniakampio kilpoje, pakilsite į Peklynės kalną.

Panerių dvaras

Panerių dvaras

Panerių dvaras

Spėjama, kad Panerių dvarą XVIII amžiuje įkūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis (1738–1811 m.). Žlugus unijinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei bei Lietuvai patekus carinės Rusijos įtakon (1795 m.), Panerių dvarą nupirko Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio sekretorius S. Puzina. Jo dukrai Aleksandrai ištekėjus už J. Riomerio, šios giminės palikuonys valdė dvarą apie 100 metų.
Žlugus Žečpospolitai, kai Lietuva pateko carinės Rusijos įtakon, 1795 m. dvarą nupirko Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio sekretorius S. Puzina. Jo dukra ištekėjo už J. Riomerio, jų palikuonys valdė dvarą 100 metų. Savininkai daug kartų keitėsi, dvare gyvenimas apmirdavo ir vėl atgydavo. 1922 m. po žemės reformos žemės išparceliuotos, dvarą pirko S. Kairiūkštis. Vėliau prie sovietų jis su žmona buvo išvežti.
1960 metais dvare buvo įkurta internatinė mokykla.
Panerių k. – Asta Marcinkaitė

Panerių dvaro ištakos galbūt siekia XVI a. Nors vietos vardas senas – de Ponary. Paneriai istoriniuose dokumentuose tapatintini greičiau su Karageliškėmis – to paties pavadinimo dvaru ir kaimu, Baltamiškio, Paaliosės ir Grabijolų kaimais. Iš kunigaikščių Oginskių šią valdą įsigijo Gutakauskai, tik nežinia, ar tai atsitiko 1785 m. gruo­džio 23 d., mat jau 1738 m. Karageliškėse gimė žymus Abiejų Tautų Respublikos politikas Liudvikas Simonas Gutakauskas.
Iš 2007 m. ekspedicijos Nerimi

Dar stovi mūrinis stulpelis, prie kurio buvo kaustomi arkliai. Dar auga labai seni ąžuolai, vienas jų labai drevėtas. Kai apkapojo šakas, jis prarado buvusį grožį. Sakoma, po juo yra užkastas lobis.
Vienu tarpu dvaras priklausė Rašytojų sąjungai, čia mėgdavo atvažiuoti rašytojai. Sako, Liudas Gira čia atvažiuodavo su panelėmis, sako, jis buvo didelis merginykas, mėgo žaisti kroketą, bet vieną kartą bežaidžiant jam iškrito dirbtiniai dantys, visos jo panos išsilakstė ir jį paliko.
Dvaro rūsiuose buvo paslėpti 1863 m. sukilimo dokumentai, kažkas juos suradęs ir išvežęs. Dabar rūsiai užtinkuotais akmens lubų ­skliautais, įrengta svetainė, o gaila.

Panerių dvaro žmonės

Panerių dvaro žmonės

Dvare buvo įrengta irigacinė sistema. Už dvaro priekalnėse buvo daug šaltinių, jie upeliukais tekėjo žemyn nuo kalnų, tenai iškasė duburius, juos pripildė vandens, o iš jų į tvartus buvo nutiesti mediniai vamzdžiai, kuriais tekėjo vanduo. Girdė gyvulius.
Dar tebestovi senovinė ledainė. Po plytiniu keturkampiu pastatu yra labai gilus rūsys. Žiemą, kai Neris užšąla, prikerta ledo luitų, juos veža ir krauna ant žemės, ant smėlio be grindų. Tenai laikė įvairius maisto produktus – mėsą, pieną ir kt. Ledai per vasarą pamažu tirpdavo, sunkėsi į smėlį, bet ledo luitai išsilaikydavo iki kitos žiemos.
Asta Marcinkaitė

Neris

Trasa

Trasa

Sako, seniau gyvenęs baisus slibinas devyniom galvom. Kiekvieną dieną jis surydavo po devynis žmones. Atsirado jaunikaitis, kuris kovėsi su slibinu ir nukirto visas devynias galvas. Iš nukirstų jo galvų tekėjo ne kraujas, o vanduo. Ir jo buvo tokia galybė, kad pasipylė upė, o žmonės džiaugėsi ir šaukė: „Neris, daugiau mūsų neris, neris, neris.“ Taip ir gimė vardas upei – Neris.
Yra pelkės, klampynė. Sakoma, seniau ten buvo prūdas ar ežeras. Pasakoja, kad jis dingo staiga, niekur nenutekėjo, tiesiog prasmego žemėsna, liko tik pelkėta šlapia vieta.
Asta Marcinkaitė

Koplyčios kalnas
Mūrinės, galbūt mauzoliejinės Panerių koplyčios ant aukšto Neries kranto ir iš slėnio jos link vedančių laiptų istorija nežinoma. Sprendžiant iš pasakojimų, jos čia būta seniai, galbūt net tada, kai apie XVI a. ant Neries kranto kūrėsi dvaro sodyba. Buvusios koplyčios vietoje žiojėja apie 4 m. skersmens duobė, kur vietos gyventojai nuo seno ieško turtų, tačiau randa vien raudonų plytų duženas, kaulus ir regi nematytus vaiduoklius. Su mirusiųjų vėlėmis bendraujama per sapnus – šios sakmės gražiausi senovės lietuvių mitologijos motyvai.
Koplyčios kalne dar dabar yra plytų, piemenys rasdavo kokių tai daiktų metalinių. Plytos geros, žmonės statė krosnis.
Tėvelis pasakojo, kad ten laidojosi kokie tai grafai. Dar kol nebuvo užaugęs miškas, matėsi koks tai lyg takas tan kalnan, buvo lyg išvaikščiota.
Elena Klimaitė-Klimienė

Sako tenai, kur Koplyčia, kadaise buvę aukso laiptai.
Ipolitas naktį ganė arklius ir pamatė užkerėtą panelę, kurią saugojo baisūs šunys. Jis taip išsigando, kad parlėkė namo ir pradėjo garsiai belst duris.
Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė

Lakštingalų sala
Buvo piktas ponas, jis rinkdavo mergaites, kurios gražiai dainavo, ir nuplukdęs į salą liepdavo joms dainuoti per naktis. Jos labai kentėjo ir paprašė Dievo, kad jas paverstų ­lakštingalomis.
Taip jos, pavirtę lakštingalomis, galėjo iš salos išskristi, o sala liko vadinama Lakštingalų vardu.
Asta Marcinkaitė

Akmenys Neryje
Yra pasakojimas, kad viename krante gyveno merga, kitame – bernas. Jie įsimylėjo ir sumanė ženytis. Motinai nepatiko žentas, tai kai jie važiavo per Nerį, ji prakeikė visas vestuves. Taip jie visi – keturios pomergės ir keturi pabroliai – pavirto akmenimis ir stovi Neryje.
Asta Marcinkaitė

Vietovardžiai
Tėvas sakydavo, kad anksčiau čia buvo Lietuva. Yra akmenų kalnas, tenai daug akmenų, yra erškėtynė, yra ir Sušnerova, tenai grioviai, šaltiniai teka, Vambrina, Gojai, tenai irgi grioviai. Smolnica – tenai smalą virė, paskui didelė apvali pieva – Kruglelonka. Zapalynė – didelis kalnas, stačiai į Nerį. Buvo daug šniūrų, daug griovių tai ir vadindavo – Lickūnarov, Leptarov.
Petrinka –– kapinių kalnas, Kaplica – kalnas. Čia buvo užkerėtas auksas, buvo kaulų, plytų. Akmenų kalnas. Jis visas molio su daug smulkių akmenukų, Baravykynė – prie Ausiutiškių 12 ha ariamos žemės,Trakeliai – pieva prie Klimo Pusbankio, Sušny rov – prie Jurevičiaus griova, auga eglės, daug šaltinių, Zapaline – kalnas netoli Gulaičių, Kačerga – ponų žemė prie Vongos, Krongla – pieva netoli Gulaičių, Kozacka lonka – pieva prie Vongos. Taip vadino, nes kazokai su arkliais stovėjo.
Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė

Apskrita
Apskrita – buvęs viensėdis  8 km į šiaurės rytus nuo Vievio, Panerių miškuose, ant kairiojo Neries kranto. Ties Apskrita upėje yra  Ausiutiškių konglomeratas ir kitos „uolos“, stūkso akmuo Karvutė (garsėja žuvingomis apylinkėmis). Toliau pasroviui trykšta gydančiu vandeniu garsėjantis Apskritos šaltinis.

Vietovardžiai
Žapnickos beržynėlis, Šukštų pušynėlis, Zambrinka – karves ganydavo. Gaj – lapuočių miškas, Vaukuni rov – griova link Apskritos, gal vilkų buvo, Sivyrum – vieta prie Peklynės kalno, Krovka – akmuo Neryje, Skaly – konglomeratai prie Neries, Varsaniški – Karageliškių dalis.
Onutė Klimaitė-Klimienė

Karvute vadinamas akmuo. Karvutė – upės kairėje, apie 10 m nuo kranto, nedidelės rėvos pradžioje.

Akmuo Karvutė

Akmuo Karvutė

Praeityje ir dabar šią vietą mėgsta žvejai. „Prie Karvutės sekasi žvejoti. Kaip karvę melžti, taip ten žuvį gaudyti, todėl taip pavadinta vieta. Nes ten sekasi žvejoti, vadino, nes ten daug žuvų. Kaip karvė duoda pieno, tai ten žuvis duoda. Ten būtinai sugausi“…
Valius Novikovas iš Karageliškių pasakojo, kad jo senelis Antanas Klimas užutėkyje prie Karvutės, kur būdavo ūsorių ir karpių, nuolat statydavo keturis penkis bučius. Būdavo, nuo viralo lieka kaulų. Ant ugnies jų padegina, kad kvepėtų, įriša į bučių, dar varlių prigaudo. Senelis tikrina bučius kuo anks­čiau, būdavo, nusirengia, brenda. Lenktu dviejų dantų kauptuku ištraukia bučių, iškrato.
O Jonas Nenartavičius iš Apskritos per naktį prie Karvutės tiek pagavęs žuvų, kad pats nusipirkęs karvę!
Taigi iš pirmo žvilgsnio Karvutė prie Apskritos viensėdžio yra vienas iš daugelio Neries akmenų, vadinamų gyvulių vardais.
Netoli Apskritos į Nerį įsirėžia griova, vadinama Dūkštų ravu, iš kurio išteka šaltinis. Šaltinio vanduo garsėjo kaip turintis nepaprastų gydymo savybių.

 Apskritos šaltinis
Už tai, kad į Saulę tas šaltinis – „Į rytus tekantis vanduo“ – ryškus, reikšmingas senosios pasaulėžiūros vaizdinys. Rytų šalyje pateka Saulė, jos šviesa žymi dienos pradžią, reiškia atbudimą ir gyvybę. Štai kodėl į rytus tekančių šaltinių vanduo ne tik gydo akių ligas, bet ir jaunina, gražina, teikia žvalumo.
D. Vaitkevičienė

Apskritos šaltinis

Apskritos šaltinis

Apskrita – šaltinėlis toks. Ir prausdavom su tuo vandeniu. Nu kad akim labai sveika. O dėl ko, aš nežinau, kad geriau matytų. Kad vei­dą gerai praust. Sakė, sakė, kad už tai, kad į saulę tas šaltinis, ten buvo gražus anksčiau labai tas šaltinis.
Onutė Klimaitė-Klimienė

Asiutiškės
Asiutiškių viensėdis. Tai svarbus gamtos objektas, kur įkurtas regyklos apžvalgos bokštas.
Nedidelis apžvalgos bokštas, pa­statytas ant Neries šlaito, leidžia gerokai pailsinti akis, žvelgiant į tolį.
Leidžiantis šlaitu iki pat Neries pakrantėje rasite Ausiutiškių konglomeratą, kuris susilaukia dėmesio, nes Lietuvoj toks darinys nėra itin dažnas.
Smėlingas Ausiutiškių skardis virš vandens iškilęs 34 m. Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į mažosios Ausiutiškių kilpos terasas dešiniajame Neries krante.
Nuo čia iki pat Kernavės tarpukariu ėjo Lietuvos–Lenkijos de­markacinė linija: dešinysis krantas priklausė Lenkijai, o kairysis – Lietuvai. Sklypo savininkas prie regyklos pasistatė koplytėlę.
Į šiaurę nuo Ausiutiškių de­markacinė linija iki pat Kernavės ėjo upės viduriu (XIX a. viduryje šioje vietoje Neryje buvo Vilniaus apskrities siena, ribojosi Panerių ir Elniakampio dvarai). Prie Ausiutiškių, kitapus demarkacinės linijos, trykšta nepaprastomis savybėmis pasižymintis, gausiai žmonių lankomas Pinyklos šaltinis.
Jo vanduo skaidrus, bespalvis, grio­vos dugnu srūva Neries link, į rytus.

Asiutiškių regykla

Asiutiškių regykla

Tekėjimo kryptis – svarbiausia šio šaltinio savybė. Šis, Pinyklos šaltinis, iš kalno teka įsauliui. Vanduo laikomas vaistais. Kai sužinojo, į šią vietą traukė daug žmonių, sėmė vandenį.

Gulaičiai
Viensėdija. Garsus mitologinis Peklynės kalnas.
Peklynė – legendomis apipintas kairysis Neries šlaitas netoli Gulaičių kaimo. Per 30 m aukščio šlaitas šioje vietoje išgraužtas griovų ir raguvų, todėl tarp jų likę šlaito ragai atrodo kaip kalvos.
Peklynės kalno apylinkėse (ties Karageliškėmis) 1812 m. birželio 30 d. per Nerį kėlėsi Napoleono kariuomenės dalis (III prancūzų kariuomenės korpusas, vadovaujamas Mišelio Nėjaus). Šis korpusas iš Kauno žygiavo Neries pakrantėmis ir turėjo išvalyti ir apsaugoti nuo rusų kairįjį Neries krantą. Persikėlę per upę, kareiviai patraukė toliau per Sudervę, Maišiagalą, Giedraičius Vitebsko link.

Karageliškės
Kaimo pavadinimo kilmė
Kapinės, kur tenai gyveno toks Karagelinas, tai vėliau kaimą taip pavadino.
Buvo labai gražus kalnelis, tai pats Karagelinas tenai pasilaidojo ir kiti pradėjo laidotis. Anksčiau veždavo ar Kazokiškin, ar Dūkštan, kas kur.
Jadvyga Jakonytė-Mickevičienė

Senovėj šios žemės priklausė gal Tiškevičiui, tiksliai nežinau, bet ilgai niekas negyveno. Apsigyveno tada, kai žemę išdalino. Karageliškėse apsigyveno Kargalys. Sako, tenai vyko karai, buvo daug miškų, paskui ir kiti atsikėlė.
Vlada Burevičiūtė-Klimienė

Vietovardžiai
Pakloniai – pieva, žemė Gulaičiuose, Zapalina – prie Neries krantas, griovys, Akmenų kalnas – grio­va ir Neries terasa, Šalkine – pieva Karageliškėse, Petrinka – kapinės, Koplyčia – labai seniai buvo ponų bažnytėlė, Petraškų griovys – griova už Malavolės, Žardeliai – toje vietoje iš pono žemės nusipirko Lickūnas, Padūkštos – ten buvo eigulio namas, Purviai – ten buvo pono žemė.
Karvių vardai Bukietka – nes buvo labai graži, Lyska – nes buvo su balta nosim, Juodmargė – pagal spalvą.
Alena Jakonytė-Jakonienė

Vietovardžiai
Akmenų kalnas – einant nuo Karageliškių link Žarnovolkos grio­viu į Panerių galą, Arškecyne – kalnas, einant grioviu nuo I Karageliškių sodybos, Petrinka – kalnas, per kurį eina kelias į Karageliškes iš dvaro, Gaji – už Koplyčios link Panerių gražus kalnas, apaugęs beržais, Petraški rov – griovys už Akmenų kalno prieš Malavolę, Zapalina – žemė link Žardelių prie Neries, kitam krante Velniakampio dvaras, Trakeli – sekantis kalnas už Zapalinos, Apskrita – kalnas, ten yra 2 namai, Šalkinė – taip vadino kelią nuo Klimienės namo, Sušny rov – Sausas šaltinis, netoli jų namų buvo, Zambrinuvka – vieta miške, kur buvo senovėje namas. Baravykinė – vieta miške, Syvy rum – vadino Velniakampio dvaro žemę už upės ties Peklyne.
Alena Klimaitė-Klimienė

Vietovardžiai
Žargeli – dabar vadinama Žardeliai. Sunykęs kaimas prie Neries. Sivarum – vieta prie Neries priešais Velniakampio dvarą. Zambrinuvka – pievos, kur ganė karves ir arklius. Baravykinė – vieta miške, Varsaniškiai – kaimo dalis, kur yra Onos Klimienės namas, Trakeliai – kaimo dalis, kur yra Vosyliaus, Klimų dviejų ir Ignavicovos namai.
Vytautas Klimas

Vietovardžiai
Skaly – konglomeratai prie Neries ties Apskrita, Krovka – akmuo Neryje, Dūkštų ravas – griova prieš Apskritą. Status kalnas, daug urvinių kregždžių lizdų, Voukuni rov – grio-va prie Apskritos. Sako, kad lietuviškai būtų Vilkų ravas, Žuravelnik – pieva šlapia, daug spanguolių, Gaj – miškas nuo Zambrinuvkos link Baravykinės.
Pranciška Luskevičiūtė-Klimienė

Prancūzmetis
1812 metais per Nerį link Karageliškių kėlėsi Napoleono armija, kad išvalytų pakrantę nuo rusų. Jie ėjo link Vitebsko, ir sako, kad čia užkasė savo lobį. Tenai vaidenasi. Žmonės kasinėjo, tačiau nieko nerado.

Kazimierava
Vietovardžiai
Kirmytka – kalnas prie kaimo, Piaskova gura – prie Joteliūnų, Tuneliova gura – link Joteliūnų kelias įkastas, Podžeka – pieva prie Bražuolės, Kalinovska vyspa – pievos prie Bražuolės, Rasimoiča vyspa – pieva, Dziencielina – pieva, Ručaj – pieva.
Irena Špak-Satkievič

Apie Karvutės ir Šventą akmenis senis vis sako: „Jis tai čia, Šventas, o ten Karvutė, taip akmuo vadinasi. Tai seni vadino Karvutė, ten jau toliau jis. O čia Šventas, poniutė, nenoriu meluoti, tiesą sakau.
O apie Verkšionių Veselios akmenis sakė. Važiavo vestuvės. Na, kaip prakeikimas – apsivertė ir visi paskendo. Ar jie ten prakeikti buvo, gal juos kas prakeikė, o gal taip reikėjo, gal taip Dievas davė. Na ir tos visos vestuvės paskendo. Neryje, Neryje.
Šaltinis ten vadinosi Alkija, va. Viena Pogoniškoji Alkija, o kita – Šiurmanska. Pagoniškoji ir vienkiemio, Vienkiemis vadinosi, tai matot. Alkija viena Pagoniškoji, o kita Vienkiemio.
Bet tas šaltinis į Nerį įplaukia, jis plaukia po žemę, po žemę. O nuo Avsiutiškių arti, arčiau. Arčiau, apačion jis plaukia, apačion, taip į mišką, miške.. Na tai eidavo, ir vandens pasisemdavo žmonės, ateidavo. O padėdavo, Dievas jiems… o dabar daugiau daktarai, o kadaise, kur tie daktarai?

Malavolės kaimas
Iš kaimo istorijos
Kaimas buvo gatvinis, paskui dalino žemę. Tėvas buvo savanoris ir gavo žemės, statėsi, persikraustinėjo.
Mokykla buvo Malavolėj. Ten vienkiemis. Sena buvo mokykla, gal dar prie grafų statyta. Dabar išlikus ne visa, dalis nugriauta, dar toks namukas buvo, dabar jis nugriautas.
Senovėj šios žemės priklausė gal Tiškevičiui, tiksliai nežinau, bet čia ilgai niekas negyveno, apsigyveno tada, kai žemę išdalino.
Vlada Burevičiūtė Klimienė

Dar per Pirmąjį karą tėvas nuėjo kariuomenėn, buvo pažadėta duot’ žemės, dvarus likvidavo. Malavolės dvarą išdalino – tėvui Burevičiui Vladui, Šimoniui Andriui, Vasiliauskui Broniui, Simonaičiui mokytojui. Nau­jakuriai buvo darbštūs, prasigyveno.
Vlada Burevičiūtė Klimienė

Padūkštai

Pinyklos šaltinis

Pinyklos šaltinis

Padūkštų kaimas Vievio se­niūnijoje, gyventojų nelikę. Kaimo aplinkoje rasti pilkapiai.
Archeologas Aleksejus Luchtanas yra rašęs apie 2004 m. tyrinėtą Padūkštų pilkapyną (VI–VII a.). Šis pilkapynas yra keli šimtai metrų į vakarus nuo kaimo ir buvo atrastas apie 2004 m., jį aptiko ir nurodė Vievio girininkijos darbuotojai. Pilkapyną sudaro 28 pilkapių grupė. Pilkapynai prižiūrimi, įrengtas informacinis stendas. 2004 m. archeologai tyrinėjo vieną pažeistą pilkapį, datuojamą VI a. Surasti 3 degintiniai kapai – dviejų vyrų ir moters. Vyrų kapuose buvo ietigalis, peiliai, kovos kirvis bei diržų sagtys. Moters kape buvo sagtis ir smulkūs sudegusių žalvarinių papuošalų fragmentai.

Papiškės
Šiuo vardu vadintas kaimas kairiajame Neries krante. Bražuolės žemupyje veikė 3 Zaviesų vandens malūnai, buvo keltas per Nerį.  Patenka į Neries regioninį parką. Ties Papiškėmis Neries upėje yra keletas rėvų, iš kurių didžiausia – Zaviesai, čia Bražuolė įteka į Nerį.
Kaimas – kairiajame Neries krante (Zawiesy). Galimas daiktas, tai senasis, istorinis Papiškių kaimo pavadinimas. Šioje vietoje, kur Bražuolė įteka į Nerį, jos žemupyje, ilgai veikė trys Zaviesų vandens malūnai, keltas per Nerį.
Prie Bražuolės upės yra gyvenvietės: Bražuolė, Strazdiškės, Baltamiškis. Bražuolės upės kairiajame krante yra Bražuolės piliakalnis, Bražuolės akmuo, Bražuolės tufų atodanga. Upėvardis kildintinas iš žodžių bražė­ti („brazdėti, krabždėti“), bražuoti („skusti, gramdyti“).
Bražuolės akmuo – stambus riedulys, valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas Joteliūnų kaime (Vievio sen.), Elektrėnų savivaldybėje, Bra­žuolės upės kairiajame krante.

Bražuolės akmuo

Bražuolės akmuo

Bražuolės žemupyje yra daugiau regimų šventumo ženklų – nedidelė Alkijos pieva kairiajame upės krante, netoli mažo Kragžlių kaimelio, o ant aukšto ir stataus upelio kranto, prie kryžkelės, – du pilkapiai. Gali būti, kad Kragžlė arba Kregžlė, „aštrus gruodas“.
Pastaraisiais metais į pietryčius nuo Neries ir Bražuolės santakos buvo aptikta viena iš nedaugelio akmens amžiaus stovyklaviečių prie Neries. Pugainių 1-ojoje (Papiškių) stovyklavietėje rastas apie 20 cm storio kultūrinis sluoksnis su titnaginiais rėžtukais, gremžtukais, įkotiniais strėlių antgaliais, skeltėmis ir nuo­skalomis, būdingomis senajam akmens amžiui (apie XI tūkst. pr. Kr.).

Pugainiai
Kaimas
Pugainiai – kaimas Elektrėnų savivaldybėje, 3 km į šiaurės rytus nuo Lazdėnų, Neries regioniniame parke. Įsikūrę Pugainiai tarp Neries kairiojo kranto ir Panerių miškų.
Šalia Pugainių Neries vagoje riogso akmenys „Piemuo“ ir „Šventas“, ant kurio esą pasirodžiusi Mergelė Marija. Platusis akmuo stūkso seklumoje prie kairio­jo Neries kranto. Galbūt K. Tiškevičiaus knygoje Platusis akmuo vadinamas Kumpiu.
Prie Pugainių yra Pinyklos mitologinis šaltinis, kurio vandenį vietiniai gyventojai laikė turint gydomųjų galių.

Vietovardžiai
Krupiški – pieva, Vyspa – žemė prie šlaito, čia kažkada buvo upė ir sala, po to pakeitė vagą ir teka arčiau Šiurmonių, Grudak – sala Ausiutiškių. Iki 1939 metų ta žemė priklausė Šiurmonims, upė pakeitė vagą, nunešė namą ir svirną ir atsirado sala, Smalnica – miškas, Mogilnik – vieta kaime, dabar pušynėlis, seni žmonės palaidoti, kaulų visokių buvo. Alkije – pieva prie Bražuolės ties Kragžliais, Velniakumpe – vadina dvarą Elniakampio ar Velniakumpe. Auksiutiški – vadina Ausiutiškes.
Irena Špak-Satkievič

Varliškės
Vietovardžiai
Vaka – pieva prie Skirmantiškių. Dabar vadina kaimą Orliški, o seniau vadino tik Varliški. Veprių ežerus vadina – Viepšy vielkie, Viepšy malienkie.
Šaltinių vienkiemis. Iš jų žemės nuo kalno į Viepšy vielkie teka šaltinis, į saulės pusę teka, o ten saulė teka. Gydė, ėjo praustis. Pusė kilometro nuo namų. Jei kas eina į mišką, tai aplanko šaltinį.
Elena Davidavičius-Sinkievič

Vanga
Kaimas Elektrėnų savivaldybėje, 4,5 km į šiaurės rytus nuo Vievio, Neries kairiajame krante, Neries regio­niniame parke. Kaimą supa miškas, kiek atokiau telkšo ežeras Vepriškiai.
Vepriškiai – ežeras, esantis 4 km į šiaurės rytus nuo Vievio, Panerių I miške. Ežero ilgis iš šiaurės į pietus – 0,35 km, plotis – iki 0,21 km. Krantai daugiausia aukšti, tik šiaurinis žemas ir pelkėtas. Krantai ištisai apaugę medžiais. Ežeras nenutekantis, priklauso Neries baseinui. Į šiaurę už 0,25 km telkšo mažesnis dar vienas Vepriškių ežeras.
Antras Vepriškių ežeras yra ovalo formos, ilgis iš pietvakarių į šiaurės rytus – 0,17 km, plotis – iki 0,14 km. Krantai žemi, ištisai apaugę medžiais. Ežeras nenutekantis, priklauso Neries baseinui.

Akmuo „Piemuo“

Akmuo „Piemuo“

Žalgiris
Iš prisiminimų
Seniau visus vardus išgalvodavo. Sako toj vietoj, kur kūrėsi kaimas, surado vilko žarnas, kalba maišyta, tai sako rado žarna volka nu ir liko ta vieta Žarnavolka.
Prie Neries seniau buvo kaimas Žirgeliai, dabar jau Žalgiriu vadinamas. Žarnavolka pavadinta, kai buvo uždrausta lietuviškai šnekėt’ prie caro.
Yra vietovė Jakubščizna, tenai Jakubauskas buvo pirkęs žemę, vot ir liko. Apskrita – lyg žmogaus pavardė tokia buvo. Kmynų kalnas – kmynai augo. Bendariškės – gyveno Bendaras. Mirkykla – dažė lininius audinius. Reve buvo labai rudas vanduo, tenai mirkė lininius siūlus ir audeklus. Dažė rudai. Rudas vanduo, kaip šaltinis, niekad neišdžiūsta.
Žarnavolkoj gyveno Jakoniai. Buvo daug pravadžių. Buvo Keturka, Abraznikas, jo tėvas jį taip ir praminė, jis buvo gražus vaikinas, tai tėvas vis gyrėsi: „Moj chlopec jak abraz“, tai ir liko. Antstolis buvo – labai storas. Komendantas buvo, visaip prisigalvodavo.
Vladislava Burevičiūtė Klimienė

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1