Muzikos kūrėjas Edvardas Mikulis: menininko pagrindinis tikslas neturėtų būti pinigai

Muzikos kūrėjas Edvardas Mikulis: menininko pagrindinis tikslas neturėtų būti pinigai

Eglė Butkutė

Edvardas Mikulis – jaunas muzikos kūrėjas, neseniai savo veiklą sustabdžiusios populiarios muzikos grupės „Basi“ narys, vis dažniau scenoje pastebimas tarp didžiųjų Lietuvos muzikos žvaigždžių, o jo kuriamą muziką galima išgirsti ne tik radijo stotyse, bet ir populiaraus lietuviško serialo garso takelyje. Gimęs, augęs ir savo muzikinę karjerą pradėjęs Elektrėnuose E. Mikulis sako, kad siekiant savo tikslų, žmogus turi išlikti savimi, o muzika jam yra ta vieta, kurioje praranda laiko suvokimą. „Mano tikslas niekada nebuvo išgarsėti, aš nuolat bandau suprasti, kad aš kaip žmogus, kaip asmenybė jau esu, todėl turiu daryti tai, kas aš esu ir turiu dėl to stengtis. Aš, kurdamas muziką, joje paskęstu, aš įeinu į savo garsą, man niekur kitur taip greitai laikas nepraeina, kaip kuriant muziką“,- sako E. Mikulis.

Edvardai, nuo ko prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?
Mano muzikinis kelias prasidėjo nuo darželio laikų, kai išmokau groti. Prisimenu, kad darželyje per pietų miegą valandai mane pasiimdavo tėtis arba mama ir vesdavo į meno

Edvardas Mikulis JAV

mokyklą groti fortepijonu pas mokytoją Rasą Simankovienę. Ten išmokau visų pagrindų, išmokau groti. Nebuvau ypač geras mokinys, nes buvau pasiutęs, galvoje vis kažkas sukdavosi, gal tiesiog nemėgau groti visokius menuetus, nerasdavau su tais kūriniais ryšio. Bet prisimenu, kad net tada, kai buvau visiškai mažas, jau atkurdavau mėgtamiausių animacinių filmukų melodijas, kai mokytoja trumpam išeidavo iš klasės, bandydavau pats kažką sukurti, improvizuoti. Tikrasis kelias muzikoje turbūt prasidėjo tada, kai pradėjau vaikščioti į mokytojo Aurimo Medzikausko pamokas groti gitara. Tada tai buvo kartu ir puikus laisvalaikio praleidimas, nes ten susirinkdavo įdomūs žmonės. Aš buvau paauglys, gal kokių 14 metų, kai tikslai ir svajonės buvo labai didelės. Tada galvojome kurti savo muzikinę grupę, A. Medzikauskas ir pasiūlė mums šią idėją. Prisimenu, kad pirmojoje mūsų grupėje grojo elektrėniečiai Daumantas Bagdonavičius, Karolis Kasperavičius, Justina Šulgaitė (dabar Medžiūnė), Eglė Bačianskaitė ir Eglė Žilinskaitė. Aš dabar net neprisimenu, kaip ta mūsų pirmoji grupė ir vadinosi. Tada, prisimenu, net važiuodavome groti į pajūrį, į Druskininkus. Pirmasis mūsų koncertas įvyko prieš 11 metų, o aš grojau būgnais. Prisimenu, kad eidavome repetuoti į Elektrėnų kultūros centrą ir ten taip pat repetuodavo grupė „Glad“, kurioje grojo ir mano dabar geras draugas Tomas Chvedukas, ta grupė tada mums buvo tikras pavyzdys.

O tada, kai dar lankėte Elektrėnų meno mokyklą ir kai nemėgote groti menuetų, nebuvo kilusi mintis, kad galbūt ir tos muzikos nereikia?
Tai taip, tai tikrai buvo. Aš visada labai mėgau žaisti futbolą, mano draugai net draugiškai pasijuokdavo iš manęs, nes aš svajojau tapti futbolo žvaigžde. Nežaisdavau krepšinio, bet futbolo kieme pažaisti neatsisakydavau niekada. Prisimenu, kad kai buvau ketvirtoje klasėje, labai norėjau mesti meno mokyklą, bet tėvai kažkaip įkalbėjo to nepadaryti ir labai džiaugiuosi, kad to nepadariau. Meno mokykloje buvo vienas grojimo etapas, o kai pradėjau groti grupėje, prasidėjo kitas etapas – supratau, kad muzikuoti yra smagu. Grupėje pirmos dainos buvo pasaulyje gerai žinomos roko, rokenrolo stiliaus ritmais, o menuetai liko praeityje. Bet ir menuetai, manau, buvo naudingi ir reikalingi man, nes grodamas juos praplėčiau ir savo supratimo ribas, išmokau tam tikrų technikų.

Kada supratote, kad vis dėl­to muzikoje, o ne futbole ga­lite geriausiai save atskleisti?
Aš manau, kad man muzika visada buvo ta vieta, kur man būdavo gerai, kur galėjau pabėgti nuo visų rūpesčių. Tai supratau turbūt tada, kai grojau toje pirmoje grupėje, man

E. Mikulis su tėčiu Kęstu ir mama Edita

labai patiko tas susigrojimas, patiko, kad galiu taip save išreikšti. Tada rodėsi, kad tai yra geriausia, ką galiu daryti. Bet tada buvau dar paauglys. Savaime atsirado ir kažkoks aplinkinių dėmesys, o tai irgi buvo labai malonu. Neslėpsiu, tuo metu muzikuoti man taip patiko, kad kartais pabėgdavau ir iš pamokų mokykloje, kad galėčiau eiti groti. Šis etapas truko apie metus ir tada atsirado kita grupė, antroji – „The Coctails“. Toje grupėje buvome visi elektrėniečiai: aš, Emilis Čalkevičius, Ignas Valiušis, Ieva Butkevičiūtė, Gabija Vitkauskaitė, Eigilė Čygaitė, Rokas Arciševskij. Šioje grupėje aš palikau būgnus ir grįžau prie pianino, pradėjome kurti savo muziką, grodavome įvairiausiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Viskas vyko prieš maždaug devynerius metus. Tada dar buvome mokiniai, bet iš muzikos jau gaudavome ir pirmąjį atlygį. Būdavo, kad važiuodavom į koncertą ir mums sumokėdavo tik už kurą ir maistą, o būdavo, kad ir užsidirbdavome nemažai pinigų, pavyzdžiui, grodami vestuvėse. Labai patikdavo groti ir pas baikerius klube, nes ten ne tik užsidirbdavome pinigų, bet ir labai smagiai praleisdavome laiką.

O koks žmogus padarė didžiausią įtaką Jūsų muzikinei karjerai?
Aš prisimenu, kad visada klausydavausi grupių „Red Hot Chili Peppers“, „Arctic Monkeys“ – tokio griežto rokenrolo, ir šios grupės buvo mano autoritetais. Aš net taip pat rengtis norėdavau ar net užsiauginti ilgus plaukus. O jei kalbame apie vietinius žmones, tai visus pagrindus gavau muzikos mokykloje, bet didžiausią įtaką man padarė mūsų grupė „Basi“ ir jos nariai: Tomas Chvedukas, Karolis Kasperavičius, Rokas Arciševskij, Agnius Žemaitaitis. Kaip ir sakiau, Tomas dar ir anksčiau buvo tas muzikantas, į kurį žiūrėdavome ir norėdavome būti tokie patys. Jis ir pasiūlė mums susiburti į šią grupę. Prisimenu, kad 2012 metais vyko festivalis „Pilies aidas“ ir tada pirmąjį kartą pasirodėme scenoje su grupe „Basi“, apšildėme grupę „Antis“ ir tada atrodė, kad tai – geriausias įvykis mano gyvenime.

E. Mikulis su Jessica Shy, Justinu Jaručiu, Jonu Nainiu, kitais grupės nariais ir fanais

Pačios pirmosios grupės buvo sukurtos ir gyvavo tada, kai dar mokėtės mokykloje. Bet po mokyklos baigimo pasirinkote visiškai su muzika nesusijusią specialybę – Vilniaus universitete baigėte su verslu susijusią specialybę. Kodėl nesirinkote toliau mokytis muzikos?
Taip, sėkmingai baigiau Vilniaus universitetą. O toks pasirinkimas galbūt buvo priimtas ne vien dėl manęs, taip pat ir šeima norėjo, kad išmanyčiau ir kitą sritį, kuri, galbūt, bus reikalinga atei­tyje. Aš visada žinojau, kad galiu groti, kad muzika yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, bet kartu širdyje kirbėjo mintis, kad reikia dar kažko. Nors studijavau su muzika nesusijusią specialybę, aš muzikos neapleidau ir nuolat buvau joje. Grupėje „Basi“ pradėjau groti dar vienuoliktoje klasėje, o ši grupė gyvavo ne vienus metus.

Grupė „Basi“ sulaukė tikrai didelio populiarumo Lietuvoje, turėjo nemažą būrį fanų, daug koncertų, šalyje jus žinojo tikrai daug žmonių. Kodėl sugalvojote, kad reikia susiburti į šią grupę?
Sukurti šią grupę buvo Tomo Chveduko mintis, nes jis buvo gavęs pasiūlymą groti festivalyje „Pilies aidas“. Ir nuo to laiko mes visi tarpusavyje atradome labai stiprų ryšį. Tada grupėje dar buvome keturiese, Agnius prie mūsų prisijungė vėliau. Mes jautėmės taip, lyg būtumėme broliai. Aišku, viduje buvo visko, bet jei tik pabandydavo kažkas bent vieną iš mūsų paliesti, mes vienas už kitą labai kovojome. Šiame kolektyve buvo labai didelė vienybė.

Kodėl pavadinimas „Basi“?

Grupė „The Coctails“ 2011 metais. E. Čalkevičius, E. Mikulis, G. Vitkauskaitė, I. Valiušis, I. Butkevičiūtė, K. Kasperavičius, E. Čygaitė, R. Arciševskij

Viskas įvyko prieš pirmąjį mūsų koncertą, kai koncertavome festivalyje „Pilies aidas“. Prisimenu, kad stovėjome tada Elektrėnų kultūros centro vidiniame kiemelyje ir mums reikėjo sugalvoti pavadinimą. Tada buvo labai smagios nuotaikos, prisigalvojome visokių nesąmonių, minčių pavadinimui buvo visokių – nuo „Kregždučių“ iki „Gegučių“. Bet tada įvyko toks sutapimas, kad Karolis tą dieną visą laiką basas vaikščiojo ir jam šovė mintis, kad grupė turėtų vadintis „Basi“. Prilipo mums šis pavadinimas. Mes ir scenoje visada būdavome basi. Mes net žiemą turėjome labdaros koncertą ir tame koncerte mes taip pat stovėjome basomis kojomis. Mes laikėmės savo žodžio.

Kokie smagiausi prisiminimai yra išlikę iš grupės „Basi“ laikų?
Ten buvo daug darbo ir dar daugiau gražių prisiminimų. Prisimenu, kai filmavome savo pirmąjį vaizdo klipą dainai „Šiandien aš drąsus“. Tada ir buvo tos pirmosios užuomazgos viską daryti rimtai, eiti toliau, stengtis. Per visą tą laiką visokių nutikimų buvo, yra ir tokių, kurių viešai pasakoti net nenorėčiau. Bet vienareikšmiškai, tai buvo labai smagus laikas, labai svarbus mano gyvenimo etapas. Su šia grupe augome ir kaip asmenybės, formavomės kaip žmonės. Man labiausiai įsiminę yra paskutinieji mūsų koncertai. Didelį įspūdį paliko 2017 metais vykęs koncertas, kai grojome viename iš didžiausių Lietuvoje jaunimui puikiai žinomų muzikos festivalių „Granatos“. Mūsų priešpaskutinis koncertas, kuris vyko klube „Tamsta“, buvo pats profesionaliausias, labiausiai išdirbtas. Ten jau ir pritariamieji balsai buvo, labai geri garso specialistai. Na, o pats paskutinysis koncertas buvo „Kristupo festivalyje“, kuris vyko Vingio soduose, ten grojome su varinių pučiamųjų instrumentų orkestru. Paskutinis mūsų koncertas įvyko 2018 metų rugsėjo 5 dieną.

Kodėl savo populiarumo viršūnėje grupė „Basi“ nusprendė išsiskirti?

Grupė ,,Basi“ koncerto metu klube „Tamsta“

Noriu pasidžiaugti, kad su grupe „Basi“ festivalyje „Novus“ esame laimėję geriausios grupės titulą. Tai turbūt buvo didžiausias mūsų pripažinimas. Bet mes turbūt buvome pavargę vienas nuo kito. Lietuva nėra didelė šalis, mūsų muzika buvo taip pat atitinkama – tie žmonės, kurie klausosi mūsų muzikos, yra labai protingi, kitokie, tikri. Mes negrojome visiems patinkančios popmuzikos. Mūsų muzika turėjo prasmę. Ji nebuvo masėms, todėl mes žinojome, kad tie, kurie mūsų klausosi, yra tikri fanai. O vėliau atėjo tas laikas, kai išsisėmėme, kai prastokai pradėjo sektis kūryboje. Mes visi keturi buvome asmenybės, visi pradėjome savo karjeras skirtingose srityse – Tomas ir buvo būgnininku, jis turbūt ir buvo tas kūrybos žmogus, kuris pateikdavo įdomiausias idėjas, Karolis pradėjo savo aktoriaus karjerą, mokėsi teatro meno, mano gyvenime atsirado studijos Vilniaus universitete, o Rokas liko Elektrėnuose, vėliau jį pakvietė tarnauti į kariuomenę. Mes nenorėjome nustoti groti ir taip mūsų grupėje atsirado Agnius. Kai Rokas grįžo, atsirado ne keturios asmenybės, o net penkios. O kai penkios asmenybės vienoje vietoje, nėra labai lengva. Visi buvome su savo nuomone, veikė kiekvieno asmeninis ego, kas, manau, ir vedė grupę į priekį. Visi norėjome būti patys svarbiausi, kas taip pat buvo žavu, tačiau tai kėlė ir vidines sroves. Matyt išsisėmėme, sunkiau pradėjo sektis kurti naujas dainas, mums patiems pabodo sena programa. Mes oficialiai nepasakėme, kad baigėme ir toliau nebegrosime, viskas yra įmanoma, bet viską parodys laikas.

Su grupe „Basi“ muzikinį kelią pristabdėte, bet Jūs su muzika neatsisveikinote. Pradėjote solinę karjerą, kuriate savo muziką ir scenoje pasirodote su didžiosiomis Lietuvos muzikos žvaigždėmis Jessica Shy, Justinu Jaručiu, Jonu Nainiu…
Taip, turėjau miniklaviatūrą ir taip prasidėjo pirmieji mano grojimai. Aš ir anksčiau kažką bandydavau, bet tai nebuvo labai rimta. Mano pirmoji solinė daina į „Sound Cloud“

Grupė „Basi“ su gerbėjų minia

sistemą buvo įkelta prieš penkerius metus. Mano tikslas niekada nebuvo išgarsėti, aš nuolat bandau suprasti, kad aš – kaip žmogus, kaip asmenybė – jau esu, todėl turiu daryti tai, kas aš esu ir turiu dėl to stengtis. Aš, kurdamas muziką, joje paskęstu, aš įeinu į savo garsą, man niekur kitur taip greitai laikas nepraeina, kaip kuriant muziką. Būna laikas, kai kūrybinių minčių tiesiog nebūna, aišku, tai kelia nerimą, bet tuo pačiu ir suprantu, kad tokio dalyko negaliu perspausti, tai turi ateiti savaime. Kurti mane skatina mano nuotaikos, tai, kas vyksta manyje, mano veiklos, tai, kaip man šiandien sekasi gyventi, ar man liūdna, ar man linksma – tai turi įtakos mano kūrybai, nuo to prasideda pirmieji akordai. Kartais ne visada turiu labai tikslią kryptį, o jei ir turiu, kūrybinio proceso metu viskas pakrypsta kitaip ir gaunasi skirtingai, nei pradžioje galvojau, kad gausis. Ir aš ant savęs dėl to nepykstu, nes dainų gali būti tūkstančiai, tačiau tik vienetai dainų tampa sėkmingomis. Esi čia, tau gerai čia ir darai tai, užsimerki ir kuri – aš šiuo principu vadovaujuosi gyvenime. O su Jessica Shy ir visais kitais muzikinis kelias prasidėjo netikėtai. Tai įvyko bendrų pažįstamų dėka ir viskas prasidėjo socialiniame tinkle „Facebook“. Jessica ieškojo pianisto, o vienas bendras pažįstamas pasiūlė mane ir aš jai parašiau. Pasitariau su savo mergina Juste, ji mane palaikė ir dar labiau padrąsino. Aš nežinojau, kas manęs gali laukti, nežinojau, kur viskas gali išsirutulioti. Iki to laiko nebuvau nustojęs groti, labiau kurdavau savo muziką, bet turėjau patirties ir darbe su grupe, supratau, kad dėl to nekils didelių sunkumų. Tačiau kaip iššūkį priėmiau tai, kad tai visai kiti žmonės, visai kitoks muzikos stilius. Manau, kad kiekviena nauja galimybė prisideda prie tobulėjimo. Labai džiaugiuosi, kad esu su šiais žmonėmis, kad susikalbame, kad turime bendrą tikslą, kad galiu prisidėti prie kūrybos, grojimo.

Kuriate ne dėl populiarumo, viską išjaučiate, bet tą Jūsų jausmą ir kūrybą pradėjo girdėti. Lietuva Jūsų muziką vis dažniau išgirsta ir radijo stotyse.

Pirmasis grupės „Basi“ pasirodymas. R. Arciševskij, K. Kasperavičius, T. Chvedukas, A. Kaušpėdas (grupė „Antis“), E. Mikulis

Aš pats dirbu ir ieškau būdų, kurie leistų mano kuriamą muziką išgirsti daugiau žmonių. Vienas tų būtų yra radijas. Siunčiu savo kūrinius į „LRT Opus“ radijo stotį. Jiems patiko mano muzika, keletą kartų buvau šioje radijo stotyje ir pristačiau savo kūrybą. Man tai labai įdomu. Taip pat neseniai dirbau ir su kita meno sritimi, dirbau Ramūno Rudoko grupėje serialų, filmų kūrybinėje grupėje ir tekdavo ten įdėti savo muzikos. Lietuvoje populiaraus serialo „Pasmerkti“ muzikiniame takelyje groja ir mano muzika. Labai malonu, kai stebi serialą ir išgirsti savo kūrybą, savo muziką.

Grojimas grupėje nestabdo individualios kūrybos?
Kartu ir stabdo, bet kartu ir ne. Čia yra tokie lyg etapai. Šiuo metu individuali kūryba šiek tiek apstojusi, nes buvo labai aktyvi vasara, labai daug koncertų, daug repeticijų, ruošėme programą, kuri yra elek­troninė. Visas procesas užėmė labai daug laiko, bet manau, kad viskas tikrai puikiai pavyko. Pastaruoju metu grojau daug kitų žmonių kurtos muzikos, o kai kuriu savo muzika, man dažnai kitų muzikos klausytis nesinori, noriu suprasti ir atrasti tik tai, kas yra mano viduje. Bet ir gerai, nes tai nekuria rutinos, viskas vyksta etapais.

Konkurencija Lietuvos mu­zikos pasaulyje yra didelė?
Konkurencija tikrai yra. Jei nori eiti muzikos keliu, privalai būti susikaupęs, rimtas, tai, ką darai, turi daryti gerai, turi suprasti, kad esi dalis visos visumos. Kai grojome su grupe „Basi“, galėjome sau būti ir direktoriais, ir muzikantais, ir prodiuseriais, o dabar aš suprantu, kad yra įrašų kompanija, aš atlieku tam tikrą vaidmenį, turiu jį atlikti gerai ir į tai koncentruotis. Čia yra ir tam tikrų pliusų, ir tam tikrų minusų. Scenos senbuviai priima jaunus žmones tikrai gerai, draugiškai. Arba tiesiog aš nesusidūriau su kitokia situacija. Lietuvos scenos žmonės tikrai daug dirba ir daug daro dėl to, kad gerai pasirodytų scenoje.

Ką Jums reiškia grojimas kolektyve, grupėje?
Dabar, kai dirbu su didele įmone, su profesionaliais muzikantais, dar labiau pradedu suprasti, įžvelgti žmones. Dabar viską matau plačiau. Muzika man padeda įsilieti, kai groju grupėje, jaučiuosi taip, kad atiduodu savo duoklę, atiduodu save kitiems, tiems žmonėms, su kuriais kartu muzikuoju. Man geriausia dovana yra išėjus ant scenos matyti, kad visi žmonės dainuoja kaip vienas, matyti begalę iškeltų rankų. Man gera, kad galiu prisidėti prie to proceso, kuris kitiems žmonėms kelia daugybę gerų emocijų.

Sakėte, kad į muzikos kelią Jus atvedė tėvai. Ką Jums reiškia šeimos palaikymas?

Festivalyje „Žiežmarsas“

Tėvai visada prašo, kad pa­kviesčiau juos į koncertus ir aš stengiuosi tai daryti. Šią vasarą turėjome labai didelį koncertą „Vasaros terasoje“, ten buvo labai daug žmonių, tėvai ten irgi buvo, ir aš žinau, kad jiems buvo malonu matyti, kad man sekasi, kad nesustoju ir darau tai, kas man patinka. Aš labai norėčiau, kad jiems ne vien dėl manęs būtų smagu, bet ir dėl to, kad jie gali kitaip pra­leisti laiką, papramogauti.

Prieš lipdamas į sceną vis dar jaudinatės?
Neslėpsiu, jaudulį jaučiu tikrai didelį. Prisimenu, kai grojome „Kitokiuose pasikalbėjimuose“ su Karolina Meschino, žinojau, kad bus labai didelis susidomėjimas, daug žmonių. Pradžioje viskas buvo gerai, pajuokavimai, pabendravimai, o tik artėjant laikui lipti į sceną, vis labiau norėjosi būti vienam, susikaupti. Visada įtampą jaučiu dėl to, kad viską padaryčiau gerai, bet susikaupiu, viską apgalvoju, apmąstau detales ir tada atei­na tas jausmas, kad viskas bus gerai. Scenoje baimė nuslūgsta, atsipalaiduoju, o jei dar ir žmonės įsitraukia, jei matau, kad jiems smagu, aš pats ant scenos pradedu linksmintis. Dar su grupe „Basi“ turėjome ritualą prieš kiekvieną koncertą – prieš lipdami į sceną žaisdavome žaidimą „Din din dolin“, tai atpalaiduodavo. O su dabartine grupe prieš koncertus visi iškeliame rankas ir taip lyg padrąsiname vieni kitus, kad viskas bus gerai.

Kokie dabar yra Jūsų pagrindiniai tikslai muzikiniame kelyje?
Dabar kuriu muziką su kolega, esame pasivadinę „Night Orchestra. Šviesios ateities jaunimas“ ir kuriame elektroninę disko, funky muziką. Mūsų tikslas yra paruošti albumą ir jį pristatyti gyvai. Mes nenorime, kad mūsų elektroninė muzika būtų leidžiama per leistuvus kaip didžėjai leidžia, bet norime, kad tai būtų atlikta su sintezatoriais, efektais ir taip toliau. Tai nėra greitas procesas, todėl viskas atitinkamai nusikelia į ateitį. Tuo pačiu ir pats kuriu muziką ir noriu, kad ta muzika turėtų tam tikrą emociją. O pagrindinis tikslas turbūt būtų tas, kad noriu pradėti gyventi tik iš muzikos ir savęs neapkrauti papildomais darbais, noriu turėti ne vieną programą, noriu tęsti kelią su grupe, bet kartu nepamiršti ir savo individualios kūrybos.

Visai neseniai buvote iš­vykęs pagyventi į JAV. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
JAV mano veikla nebuvo susieta su muzika, tačiau ši išvyka turėjo įtakos ir mano kūrybai. JAV užsiėmiau kita savo mėgstama veikla – gaminau maistą. Kelis mėnesius dirbau viename geriausių Naujojo Džersio restoranų „Ariane Kitchen and Bar“. Ten gaminau maistą ir taip sėmiausi naujų idėjų. Tačiau JAV taip pat kūriau muziką bei nufilmavau vaizdo klipą. Išvykau į JAV, nes prieš tai buvau tokioje būsenoje, kad labai norėjosi pakeisti aplinką. O aš manau, kad kiekviena kelionė, kiekvienas aplinkos pakeitimas kažką gero gali suteikti žmogui. Pasitaikė tokia galimybė ir ja pasinaudojau. Kūrybai ši išvyka kartu ir įkvėpė, bet kartu ir iškvėpė. Ten daug dirbau, praktikavausi kitoje srityje, o apie muziką kartais net nelikdavo laiko pagalvoti. Įdomu buvo tai, kad net JAV sutikau žmonių iš muzikos. Ten susitikau su Simona Smirnova, kuri yra džiazo ekspertė, baigė Berklio universitetą ir sukosi džiazo muzikoje. Kartu nuėjome į Niujorke esantį klubą, kuriame grojo tikri džiazo profesionalai. Man tai paliko didelį įspūdį. Bet nustebino tai, kad atlikėjai buvo tikri profesionalai, savo darbą atliko aukš­čiausiame lygyje, tačiau klausytojų nebuvo daug. Aš supratau, kad JAV muzikos rinkoje prasimušti yra kur kas sunkiau nei Lietuvoje.

Koncerto metu

Kokie didžiausi iššūkiai einant muzikos keliu jaunam žmogui kyla Lietuvoje?
Turbūt didžiausias iššūkis ir sunkumas yra tas, kad gali kurti, kažką daryti, bet tavęs gali neišgirsti. Turbūt daugelis pastebėjo, kad Lietuvoje muzika yra labai išprofesionalėjusi, kad dabar yra tikrai geras muzikos lygis ir bet kam išgarsėti tikrai nėra lengva. Lietuvoje turi sunkiai dirbti, atiduoti visą save, jei nori patikti auditorijai, jei nori paliesti žmones. Aišku, reikia žiūrėti į ką atlikėjas koncentruojasi – yra žmonių, kurie turi tam tikrą savo nišą ir jiems užtenka to, kad jų klausosi keli šimtai žmonių. Ir tai nėra blogai, kiekvienas turi teisę rinktis tai, kas jam patinka. Jaunas atlikėjas, manau, turi koncentruotis ne į didelius pinigus, o į pačią muziką. Noriu pastebėti, kad Lietuvoje yra daug puikių atlikėjų, tačiau ne visi jų išgyvena vien iš muzikanto profesijos, yra nemažai tokių, kurie turi antrus darbus. Viskas atei­na ne iš karto, turi daug dirbti ir su laiku tie pinigai patys pas tave ateis. Menininko pagrindinis tikslas neturėtų būti pinigai.

Kaip manote, kas yra svarbiausia gyvenime siekiant savo tikslų ir svajonių?
Aš manau, kad reikia nepamiršti to, kas tau patinka. Susimąsčiau, kad ir pats galėjau pasirinkti kitą kelią, bet džiaugiuosi, kad neapleidau to, kas man patinka. Aš manau, kad reikia suprasti, kad kiekvienas gyvename tik vieną kartą ir niekas nėra vertas, kad atsisakytumėme kažko, kas mūsų širdis priverčia plakti stip­riau. Aišku, kad bus nelengva, kad bus sunkių dienų, bet ta veikla, kurią žmogus myli, yra verta visko ir kai darai tai, kas patinka, pavyksta leng­viau pasiekti savo tikslų ir svajonių. Gyvenime yra svarbus balansas, to­dėl manau, kad net ir dirbant kitus darbus, žmogus gali rasti laiko savo tikslui. Man atrodo, kad žmogus turi būti atviras, tikras, nuoširdus ir darydamas kažką turi nekopijuoti, o būti savimi, neapsimetinėti.

 

Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų