Ona Rasutė ŠAKIENĖ
Lietuviai šiuose kraštuose gyvena nuo pat ledynmečio pabaigos. Kadangi to meto gyvenimas labai priklausė nuo gamtos, todėl ir daugumos kraštovardžių kilmė sietina su gamta, gyvenusiais žmonėmis, atsitikimais. Pirmiausia, gyvenamoji vieta privalėjo turėti fiksuotą objektą, pagal kurį galima būtų atsekti minimą vietą.
Gilučiai
Kaimo įkūrimas
Gilučių kaima vietoj senovėj buva dideli miškai, niekas negyvena. Kai Gudijoj kila didelis maras, žmonės bėga miškuosna, tankiuosna miškuosna ir tenai kūrėsi. Taip ir apsigyvena vidurij miška kelios šeimos gudų, jiem žmonės paskui davi Gudalų pavardes. Jiej kirta miškus, plėtisi laukus, dirba žemi. Iš Jana kila Janavičiai, Gudalai pasidari Gudeliais, kaimas pamažu auga, atėja marčios, žentai, pavardžių atsineši, ale pati populiariausia iki šių dienų, labiausia paplitus Gudelių ir Janavičių pavardės.
Vietovardžiai – Busilo lizdas, Červokiškės upelis, Pakartas kalnas, Pridotkai, Šamšarka, Šilalis, Galupieviai, Tranzapolis, Pagrindėlis, Žalias raistas, Kūmialaukis. Emilija Janavičiūtė Janavičienė
Būdavo namas atskirai, tai iškart ir vietovės pavadinimas. Galima sakyti kiekvienas laukas turėjo savo pavadinimą, buvo Dziekcioriškės, Tranzapolis, Juodiškės, Konceptas, Pagrindėliai, Kūmalaukis, Pobusilaukis, Pridotkai, Šamšarka, Šaltiniai, Pakartas kalnas.
Sodybų skaičius nelabai didėjo, gyventojai buvo pastovūs. Pavardės buvo daugiausiai Gudeliai ir Janavičiai. Buvo ir Bartusevičiai, Gerbutavičiai, Adomavičiai, Malevičiai, Medzikauskai.
Labai turtingų nebuvo, daugiausiai pusvalakininkai. Kaimas gatvinis, per jį ėjo kelias iš Žaslių į Kietaviškes. Netoli buvo ir Vilniaus–Kauno vieškelis. Mano vaikystėj jis buvo grįstas žvyru, o kur šlapesnės vietos – mediniais rąsteliais. Jaronimas Gudelis
Jau prie cara Gilučiuose buva kaima karčema, namai buva statomi ant akmeninių pamatų, veikė mokykla. Mokyklas uždarius, vaikai buvo mokomi lietuviškai, iš abiejų kaima pusių saugoja tėvai. Įtartiniem asmenim pasirodžius, tėvai perspėja, tada vaikai greitai išbėgioja, pasikavoja. Emilija Janavičiūtė Janavičienė
Smetonos laikais Gilučiuose stovėja kareiviai, apsauga, gyvena kožnam name po 2, po 3. Bronius Medzikauskas
Visi Medzikauskai buva labai šviesūs žmonys, vaikus mokina lietuviškai. Petras Gudelis spaudu parnešdava, buva knygnešys, Žaslių kunigas Cijūnaitis, Janavičiūtės ir Medzikauskaitės padedamas, platina per kleboniju ir arbatini. Emilija Janavičiūtė Janavičienė
Koncepto kaimas
Gal vienkiemis, čia nedaug žmonių gyveno.
Mano tėvelis buvo miškininkas, prižiūrėjo mišką ir kasdien jodinėdavo po mišką. Kai vedė ir paskui, kai jau ėjo an sklypų, gavo Koncepto žemę ir čia pasistatė namus. Turėjo 14 hektarų žemės.
Daug dirbo, bet mokėjo ir daug visokių pasakojimų, atsitikimų, pasakų. Genutė Pupalaigytė
Talpūnai
1851 m. Talpūnai priklausė valstybiniam Žaslių dvarui. Sovietmečiu ir priklausė Kaišiadorių apskričiai. Talpūnų kaimo laukuose rastas įmovinis kirvis keturkampe pentimi. Jis saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Toks pat, tik šiek tiek mažesnis, kirvis rastas pačiuose Talpūnuose.
Kaimas pirmą kartą paminėtas 1606 m. ginče dėl žemės. 1795 m. kaime gyveno 92 gyventojai, buvo karčema. Gyventojai – Kazlauskai, Bandzevičiai, Pupalaigiai, Kumeliauskai.
Pro Konceptą teka upelis Dumsia.
Strošiūnai
Pro Strošiūnus į Ilgio ežerą teka upelis Virsia. Strošiūnų šile yra Strošiūnų ežerėlis.
Strošiūnų šile yra valstybinių miškų urėdijos profesionaliosios medžioklės plotai. Yra Strošiūnų kraštovaizdžio draustinis. Strošiūnų šile yra Antrojo pasaulinio karo aukų kapinės. Gyveno daug sentikių. Gyvena Brazauskų šeimos.
Strošiūnai pirmą kartą paminėti 1744 m. Žiežmarių parapijos gyvenviečių sąraše ir Žaslių parapijos krikšto knygoje. 1795 m. minima Strošiūnuose buvusi karčema, kartu su kaimu priklausiusi Strėvininkų dvarui.
Kalniniai Mijaugonys Mijaugonių piliakalnis
Seniau kaime buva visokių baikų, tai vaidenosi, ale man tai nieka nebuva, mes jau netikėjam, tik kiti dar šnekėja.
Kadaise rodėsi. Mijaugonių piliakalnij, saka, yra užkasti senobiniai pinigai. Buva tokių mėgėjų, vaikščioja, kasinėja, badi žemi, ale kad kas rast ką, tai negirdėjau. Šnekėja, kad buva koki tai plenikai, tai jiej an pečių suneši šitu piliakalni, dari kalnu. Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė
Mana tėva žemi buva palei Mijaugonių piliakalni ir miškas už piliakalnia priklausi mum. Tėvas dar dyrba ir kalnu, ale Smetonos laikais atvažiava iš Kauna koki tai ponai ir uždraudi tėvui dyrbt’, art’ an piliakalnia, saki sumokės, ale tėvas turėja virš 30 hektarų žemis, tai jam to kalna visai nereikėja.
Žmonės ty kasinėja, ieškoja auksa. Ty toliau už kalna, miške buva tokia vieta ,,arzniekas“ tai ty, saka, buva užkasta auksa, dėželėm sustatyta, tik kad niekas jo nemati.
Buva šneka, kad po kalnu yra koks tai rūsys nuog senų laikų. Tėvas pasakoja, kad priekalnėj buvus kokia tai smaliarnia, likį anglių. Kiti saka, kad piliakalnij užkasti 3 auksiniai kardai, dar kiti – kad auksinė karieta prasmegus.
Gadliauskų sodyboj, už piliakalnia, ty in valdišku mišku buva akmuo su pasagos ženklu. Saka, jį jau inmūrina pamatuosna ar kur, ale tikrai buva. Andrius Petkevičius
Kap mes buvam maži, dar pasakoja seni žmonys, kad mata an Piliakalnia ugnis, kalbėja, kad kas tai ty buva užkasta, ale aš jau nepamenu.
Saka, kad ant Mijaugonių piliakalnia naktim žmonys dažnai matydava ugnelas blykčiojant, tai kaima bernai, pasidirbį gelažinius kinžalus, aidava ant kalna ir badydava skylas, ieškoja auksa, ale niekas nieka tynai nerada.
Pajauciškėse buva sena bažnyčia, tai kap jų nugriovi, stati Žasliuose. Emilija Janavičiūtė Janavičienė
Kloniniai Mijaugonys
Iš kaimo istorijos
Daug akmeninių įveriamųjų ir su skule kotui kirvių aptikta Kloninių Mijaugonių kaime prie Ilgio ežero, jie gali būti datuojami II tūkstantmečio prieš Kr. laikotarpiu. Senoji akmens amžiaus gyvenvietė.
Kloniniai Mijaugonys – kaimas į šiaurę nuo Ilgio ežero, prie plento Vilnius–Kaunas. Iki 1940 metų kaime buvo apie 50 sodybų, šeimynos gausios. Kaime gyveno Arbačiauskai, Belekevičiai, Janavičiai, Lipnickai, Laimučiai, Petkevičiai, Vankevičiai, Žigučiai. Pranas Akulevičius
Kloniniai Mijaugonys stovi ant Ilgio ežero kranto, kaimo teritorijoje prie dvaro yra Salcieko ežeras, nuo Gojaus, Lubakos, Gabriliavos kaimų skiria Prakusos upė, atitekanti iš Korsakų miško.
Upelis Dubuoklis pro piliakalnį atiteka iš Baruolių miško, iš Strošiūnų šilo atiteka Virsia. Šios dvi upelės teka uždumblėjusio, užpelkėjusio Ilgio ežero, kuris dar Napoleono žemėlapiuose tęsiasi iki piliakalnio, baseine.
Kai buvau vaikas, Janavičius Augustas daug pasakodavo apie ežerus, apie raistus prie Mijaugonių piliakalnio. Sako, Ilgio ežeras ėjęs iki Mijaugonių piliakalnio, paskui vietovės užpelkėjo. Dar jis sakė maudęsis, o mes jau tik įklimpusias karves iš tų raistų traukdavom. Dabar, po melioracijos, ir tie raistai visai užako, virto šlapiais durpynais, kurie palijus smarkiam lietui vėl prisipildo, išeina iš griovių. Kai mes su tėvu važiuodavom tenai kasti kalkių, tai iškasdavom didžiausius klodus kriauklių. Pranas Česonis
Kaime kiekvienas turėjo savo tarmę,- vieni cikiavo, kiti ne. Mijaugonys, Kaugonys, atrodo, bus kilę iš čia kadaise gyvenusių žmonių pavardžių. Senuose žemėlapiuose kaimo vardas rašomas „Mileigany“. Kaimai buvo tarp miškų, ėjo keliai. Kelias per Mijaugonis ėjo ant Semeliškių ir buvo labai senas, jis tik truputį yra ištiesintas. Prie jo stovėjo senas Mijaugonių kaimas. Kita šaka ėjo palei Obenių dvarą ir sukosi į Gojaus mišką per Lubaką ir ėjo per Gabriliavą, Dainavą link Paparčių. Albertas Janavičius
Kadaise čia aja karai, saka aja an durtuvų, visko buva, pasakoja, kad buva badas, bada metu gyvena motina su penkiais vaikais, kai ji iš bada numiri, tai jos vaikai jų suvalgi. Aja marai. Taip miri žmonys, kad mažai kas lika gyvas. Saka Mijaugonyse iš trylikos žmonių šeimynos lika tik viena, tokia Pukevičienė. Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė
Dvaras
Nuo 1860 iki 1920 m. Mijaugonių dvaras priklausė grafams Pliateriams iš Abromiškių. Ankstesniais laikais jis priklausė Mūro Strėvininkų savininkams Oginskiams. Lietuvai tapus laisvai, dalis dvaro žemių buvo nacionalizuota, išdalinta savanoriams, o dalį nupirko Jonas ir Teresė Grybauskai, sugrįžę iš Amerikos. Jie perstatė dalį pastatų, gyvenamąjį namą. Po 1945 m. dvare buvo įkurta mokykla. Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė
Kai grafienė Pliaterienė su dukromis biega iš Lietuvos, tai Mijaugonių dvare takas, kur turieja ait’ grafieni, buva nubarstytas žeme, atvežta iš Abromiškių dvara. Veronika Puidokaitė
Mijaugonių dvaras seniau priklausė Pliateriams, paskui buvo parduotas amerikontui Grybauskui. Grybauskas, dirbdamas Amerikoje, buvo sužeistas darbe ir gavęs didelius pinigus nusipirko Mijaugonių dvarą. Jis ir palaidotas netoli dvaro atskirose kapinėlėse. Juozas Ramanauskas
Anykšta (Kampai)
Anykštos vardas kilęs nuo žodžio „anie“, nes rytinėje ežero pusėje gyvenę jotvingiai taip šaukdavę vakarinius gyventojus lietuvius. Liko vardas. Pasakojo senoji Loibienė, kai aš dar mažas buvau. Daug ką apie šitas vietoves. Iš jos aš daug girdėjau. Pranas Česonis
Vietovardžiai buvo: Ganyklų sala (Anykštų ežere), Strėvos sala (Strėvos upėje), Vagių raistas. Juozas Jurkevičius
Iš Obenių kėłėsi an sklypų, statėsi vadinamuose Kampuose. Nor jiej priklausė Obenių kaimui, tik vadina, kad prie Anykštos ažera, an kranta, sąsiaurij tarp Perkūnakiemia. Kampe. Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė
Kaime gyvena du Kučinskai, du Ščerbavičiai. Dar Jurkevičiai, Pruskai. Šeimynos nemažos, žmonės draugiški, Jurkevičiai gyvena už Sedlevičių ir buva jų kaimynai. Kaimelis nedidelis, gyvena vienas prie kita, žemės nedaug turėja, po tris – penkis hektarus, žemė ėja gabaliukais, šniūrais iki Anykštos ažera. Ėja keliukai an Obenių ir an Senų Kietaviškių kapinių, iki jų buva tik apie pusė kilometra.
Kaime buva ir pravardžių. Kad nesumaišyt, tai vadina Jona Janulis, Vinca Jonas, Kuvarnianas, Jakelis, nor jo pavardė visai kitokia. Janina Sedlevičiūtė Baurienė
Anykštos ir Kakliniškių kaimuose iš dainininkių Emilijos Ščerbavičiūtės, Domicelės Janavičiūtės ir Salomėjos Janulevičiūtės užrašyta 21 daina. Daugiausia jų – jaunimo, meilės, vestuvine tematika: „Šį rudenėlį“, „Pakirsiu berželį“, „Per šilelį jojau“, „Čiulba vilba volungėlė“ ir kt. Nemaža dainų, apdainuojančių moters dalią: „Oi, ko verki“, „Anksti rytą kėliau“ ir kt. Ypatingai reta daina „Oi vakaras“, kurioje kalbama apie sūnelio gimimą. Nemažai karinių – „Džiaugias tėvas“, našlaičių – „Ūžia žeria“, darbo – „Gieda gaideliai“ ir kt.
Obeniai
Iš dvaro istorijos
Mana prodiedukas ir diedukas buva eiguliai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Obenių dvare buva miškininkystės centras, vadinamas liesničiestvo. Diedukas nešioja paštu iš Bačkonių iki Obenių. Vėliau Obenių dvaras buva sudegytas, žemės išdalytos žmonėm. Juozas Ramanauskas
Sakė, kad Obenių dvare vėliausiais laikais gyvena kažin koks kapitonas. Kapitonienė sava vaika krūtim nemaitina. Merga buvo apsigavus, turėja vaiku, tai ją paėmi dvaran, kad maityt kapitonienės vaiku. Valgyt’ davi labai gerai, rengi ją švariai, prausi, ji gyvena kap ponia. Veronika Puidokaitė
Muravjovo laikais, po 1863 m. sukilimo, Obenių dvara žemėse buvo apgyvendinti pravoslavai, apie 10 šeimų. Vėliau visi isikiloja visur ar sulietuvėja. Mana senelis Šatievič Vosilij, o aš – jau Šatavičius. Vladas Šatavičius, g. 1927 m.
Vietovardžiai
Mažoka, Dvivalkstis (šakių pavidalo), Sausoplovas, Degėsiai, Rudupė, Šlapeliai, Kapinėłės, Ganyklos, Šermoniškės, Pastrėvis, Striubalės, Dzikovinai, Skerdimai, Pelesai, Meškaraistis, Kazokų pieva.
Kaimas
Obenių kaimas toj pačioj vietoj, kur ir dabar nuo kelia posūkia aja iki Strėvos upės abiem kelia pusėm.
Kėlisi an sklypų, statisi jau vadinamuose Kampuose, nors jiej priklausi Obenių kaimui, tik taip vadina, prie Anykštos ažera, an kranta, palei Perkūnakiemia kaimu. Elektrini stovi an Kazimiera Macijauska žemis, ty buva vieta, vadinama Šlapełėm, buva daug šaltinių, in rytus buva Kampai, arčiau Anykštos. Tekieja Rudupi. Ji visa buva rūdim apiejus, tekieja nuog pelkynų Strėvon, kur dabar šiltas kanalas. Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė, g. 1923 m.
Mokykla buvo Obeniuose. Mokyklon ajam Obeniuosna po Visų šventų. Anelė Mitraitė-Švenčionienė
Prie Strėvos upės, jos dešiniajame krante Obenių kaime statant geležinkelio atšaką išardyti senkapiai.
Karai
Už mūsų kiemo yra Kazoko pieva. 1914 m. vokiečių abozas važiavo Obenių vieškeliu link Kietaviškių. Kazokai pasikavoja pievose iš abiejų kelio pusių ir juos lydėjo iki Strėvos. Iškapojo 500 vokiečių. Buvo palaidoti Senų Kietaviškių kapinėse. Paskui vokiečiai jau po karo atvažiavo ir išsikasė, išsivežė juos. Vladas Šatavičius
Prie Baliūnų buva tokios aukštos pušys. Kas ty buva seniau.
1967 metais buvo tyrinėta senųjų kapinėlių vietovė apie 250 metrų nuo elektrinės, prie mazuto ūkio, šalia šiltnamių. Buvusioje kalvelėje buvo rasta senųjų VXII–VXIII a. kapelių liekanos. Jose rasta lietuviški Jono Kazimiero laikų solidai (monetos), kapinėlės sunaikintos. Radiniai saugomi istorijos etnografijos muziejuje.
Senosios Kietaviškės
Mokytojas Prastienis iš Žiežmarių saki, kad Kietaviškės buva senovės miestelis. Jogaila uždegi Kietaviškes, kai Vytautas jį vari iš šita krašta, tai visas miestelis sudegi, vieliau neatsistati. Buva dar ilgai malūnas, kalvi, karčema, kapinės.
Sena medinė bažnyčia stovieja saloj ant kalnelia, kur dabar tvenkinys prieš Bliujaus sodybu. Aplinkui buva pelkis, vanduo stovieja, o vidurij pelkių – sala. Tenai ir buva sena bažnyčia.
Vietovardžiai – Avino kampas, Girełė, Kaziškės, Kemstinis dirvonėlis, Kapai, Kalnelia dirvonėlis, Kapinėłės, Išlaidžia, Paežeris, Pempełės duobė, Pempełės kalnas, Plytnika pieva, Prūdelis, Samanų raistas, Straublių pieva, Skersės upė. Ignas Gudelis
Senose Kietaviškėse nuog Strievos lyg pylimas koks stovi. Seniau an to kalniuka stovieja karčma. Kaimas stovėja an Semeliškių kelia, čia buvo ir kalvi. Už Skersis irgi aja gatvis kaimas, apie 6 gyventojai – Puidokai, Bliujai. Seniau visas kaimas aja karčmon. Paskui isiskirsti vienkiemiuosna, karčmos jau nebuva, Lankas pasistati čia namus.
Kai aja an sklypų, statisi sau namus vadinamoj Magazinų vietoj. Veronika Puidokaitė
Kadaise čia palei Strėvu gyvena Krivickai, o jau an mana babos Krivickaitės žentuosna atieja Gauba iš Pagrendos. Krivickai čia gyvena iš senų senovis. Senų Kietaviškių kaime buva karčema, kur dabar Cipkūnai, o kur Lankučiai, saka, buvis vienuolynas. Pasakoja, kad šita Lankučia Zigma tėvas, ardamas rada skyłi kokiu žemėj, lyg koki rūsiai yra, yra kas tai. Kai dari va šitu nauju keliu an Pastrievia, tai išverti senobinių plytų, tokių didelių, raudonų.
Prieškarij čia toks mokytojas gyvena, tai jis pasakoja, kad šitos kapinės nuo Vytauta laikų. O Cipkūna diedukas, iš Klenaukos atiejis žentuosna, baina, kad čia buva miestelis, jau menam, kad buva kalvi, buva malūnas, kapiniese buva koplyčia. Kitoj Strėvos pusij, va šitas kaimas, iki Paškevičia aja ir buva vadinamas Babiliai.
Tėvas tarnava kariuomenėj ir čia, šitoj pusij Strėvos gava žemis. Senos Kietaviškės – kitoj Strėvos pusėj, čia jau Obenių žemės. Vytautas Gauba
Senų Kietaviškių kapiniese pakavotus grafaitis. Visus kapinis buva aptvertus geležine tvora, o ant jų kapelių kryžiai geležiniai ir dabar dar stovi, tik tvoros iškrypį, niekas neprižiūri. Ant viena kapelia buva auksini, ant kita – sidabrini mūkelis. Veronika Puidokaitė
Obenių ir senųjų Kietaviškių kaimus skiria Strėvos upė. Vietovėje telkšo Sarako, Gavieko ežerai, iš Peliūnų atiteka Skersės upelis ir prie Senųjų Kietaviškių kapinių įteka į Strėvą.
Peliūnai
Iš kaimo istorijos
Kur dabar Peliūnų kapinės, tenai buva miškai, girios, kur tvenkiniai – pelkės, splovai, inteit’ nebuva galima. Veronika Puidokaitė
Vietovardžiai
Dvara laukas, Dzykalozai, Didžioji bala, Grendėlės raistas, Grūšelės raistas, Gavėka ežeras, Ilgabrados bala, Ilgabrados upelis, Jarašiaus duobełė, Kampinės, Karapentis, Keturinis , Kojełė, Kuprelia revelis, Kaukazas, Kukakomšis, Kapinėliai, Kačerga, Lankas, Linaraistis, Mielių darželis, Pavarłės revelis, Pavarlys, Prūdelis, Paskerdalė, Pašlaitis, Pagurnys, Pagirys, Pernokės ežeras, Po grūšia, Rudupis, Raudonkalnis, Skomniškis, Sala raistas, Sala Bala, Skerdimai, Strėvełės pieva, Stančikų kampas, Strėva, Skersė, Saraka ežeras, Šaltiniai, Šaltinieliai, Šižiaus raistas, Šiłaliai, Šiaučiaus sala, Ščerbų sala, Tarnų papievis, Totortiltis, Užuolija, Užuraistelis, Valka, Vilkabaliai, Vidupievis, Velniaraistis, Žyda kampas. Vyšniauskas
Peliūnai – senas kaimas. Seniau gyvenvietė aja nuog kapinių an sena keliuka, an vieškelia link Pastrėvia. 1925 metais išiaja an sklypų, statėsi vienkiemiai. Strėva aja mūs sklypuose. Netoli.
Sodybų buva daug, Bliujų daug, tai turieja pravardes. Mes – Kvedarai, gal koks žentas buva ar kas, nežinau. Daugiausiai po vardais, tėvų vardais vadina. An kalna – Stančikų miškai. Kapinės netoli, buva Gavieka ažeras netoli, upelė Skersė aja iš miškų nuog Semeliškių pusis. Bistri, graita. Apolonija Bliujūtė
Šuoliai
Vietovardžiai
Buvo vietos – Aujėdas, Briaunis, Bėrakalnis, Bendrovė, Baltaravys, Po Bėrakalniu, Didžia pieva, Gyslełės, Jagėlonių upė (Spengla), Kapstotų upełė, Kamšos upė, Kareivonių upełė, Koplyčios kalnas, Kurlavičiaus kalnas, Kapstotai, Karankevičiaus pieva, Kuzmičia raistas, Kapčiukas, Nuotakos, Naujoka pieva, Pašaltinys, Pakoplyčiai, Rezgikės, Švenčius, Švenčiukas, Sieriukų bala, Špitolnynė, Po Vindziuliais (kalnas), Po Vindziuliais (pieva). Motiejus Komparskas
Seniau ir visi raisteliai, visi kalneliai turėja sava vardus. Buva Gyslalės, Dubija, Samanynas, Birutės kalnas, Koplyčios kalnas. Aleksas Bliujus
Pravardės
Šuolių kiemavietė buva didelė, ėja abiem gatvės pusėm, virš 20 sodybų. Pavardės – Kurmičius, Vasiliauskas, Stankevičius, Simonavičius, 7 Bliujai, Kurlavičius, Grigas Turėja ir pravardes. Mes – Martukai, baba buva Marta, nuo jos visi vaikai – Martukai. Marcinkevičius – Šniorimas. Kap tai baba barė, saka arė lauką ir nuvarė kreivu vagu, tai saka – šniorimas. Ir prigija jam. Paskui ir vaikam. Buva Medinis, buva Aglinis, Rabinas buva, Šiaučiai, Zelziūkas, nu toks Lišauskas vaikščioja kaip antinas, kaklu ištempis, tai ir praminė. Žvirgždas buva. Saka Radvila Ignasius tris dienas nebuva darbe, paskui atėja toks apžėlis, nesiskutis su barzdela, tai Šniorima Martynas saka: „Ava, Rabinas ateina“. Nu ir prigija, Rabinu ir numirė. Aleksas Bliujus
Dvaravietė
Šuoliai – senas kaimas, kadaise buva dvaras, va čia dvara žemi. Mana prodiedas valdi šitu žemi. Žemė kaip tai priklausė Onuškia klebonui, kunigas jų nuomava kaip tai… Mana prodiedis Bliujus Juozas jų valdi, buva tvarka. Dvara žemi buva nuo Švenčiaus ežera iki Aujieda, nuo Šuolių kiemavietės iki Jagėlonių Antanavičia kalna.
Va yra prūdas. Baba seniau pasakoja, kad jį kasė baudžiauninkai rankom, jis didelis, visas hektaras plota. Paskui visas jo dugnas buva išgrįstas akmenim, o an jo viršaus stovėja spirita varykla. Kitoj pusėj – Kolpyčios kalnas. Lauke ir dabar dar yra raudonų plytų, kolūkia laikais norėja padaryt’ karjieru, žvyru kast’, tai kur tik užkabina, tenai vien kaukolės ir kaulai. Visam plote. Prieš daug metų buvį kapinės, fotografava, paskui kasinėja, kaulai 60–80 centimetrų gylij, negiliai. Koplyčia irgi dvara žemėse, ale jau tik an kapinių, nuo seniausių laikų. Dvaras medinis buva, tvartas, klojimas labai didelis. Aleksas Bliujus
Gilūšis
Kaimo pavadinimo kilmė
Gimiau Gilūšio kaime. Kaimo pavadinimas – nuo Gilūšia ažera, esančia šalia kaima. Saka, Gilūšis – labai gilus ežeras, tai toks ir jo vardas. Filomena Malašauskienė
Vietovardžiai
Birutės kalnas, Gilūšio revas, Varliukas, Nuotakų pieva, gaidžių raistas, Bėrakalnis, Tabaro raistas, Baltrevis (Bautrėvis) Grybo kalnas, Kupstyno raistas, Vopnyčios krantas, Skrybėlis, Lovys, Duobė, Pagrendos miškas. Stasė Maleckienė
Kaimas ribojasi su Senomis ir Naujomis Kietaviškėmis, Peliūnų, Šuolių, Pagrendos ir Kareivonių kaimais. Jį supa Gilūšio, Gavėko ežerai, Šilo miškas ir Pagrendos miškai.
Gilūšio kaimas buvo didelis. Seniau kaime buvo 20 sodybų. Kaime gyventa daugiausiai – 7 Grybauskų pavardes turinčių žmonių, 5 – Sinkevičiai, dar gyveno Jankauskai, Ščerbavičiai, Gutauskai, Petkevičienė Agota, Juknevičius Ignas, Tamkūnas Pranas, Jadzikoniai, Makūnai. Seniau kaime žmones vadino visokiomis pravardėmis, daugiausiai jų susiję su tėvų ar senelių vardais – Juozukai, Jazapka, Petriukai, Alfanai, Mykolai, Kajetonai, Antanienė, Agotėlė, Teresėlė, bet būta ir įdomesnių pravardžių – Ramaniukai, Prusinai, Žvirgždai, Balsiai, Grybai, Cibuliai. Ona Grybauskaitė Kulbokienė
Bėrakalnis dar didesnis už Birutės kalną, jį juosia žemumos, auga pušynai. Grybo kalnas – pats aukščiausiai iškilęs kalnas, turintis apie 30 metrų aukščio, jis randasi kaimo vakarinėje dalyje. Šiaurinėje kaimo pusėje yra status smėlėtas Skrybėlės vardo kalnas. Vopnyčios kalnas ir raistas, jo krantas pilnas akmenų, viduryje kaimo, netoli Gilūšio ežero – Revo kalnas. Jo vardas kilęs nuo labai gilaus, plataus, milžiniško griovio, vadinamo Revu. Dar yra Gilūšio revas, dauba, vadinama Varliuko vardu. Sakoma, senovėje čia telkšojusi kūdra su daugybe varlių. Prie kelio į Jagėlonis – didelė luoma, vadinama Nuotakų pieva, netoli Pagrendos miško į pietus nuo kaimo tvyro Gaidžių raistas, o Pagrendos miške yra gana klampus Tabaro raistas. Dar vakaruose nuo kaimo yra Baltrevis, šiaurinėje dalyje – Kupstyno raistas, dauba – Lovys. Tarp Lovio ir Skrybėlio kalno yra nemaža dauba, vadinama Duobė.
Kaime kiekviena pievaitė taip pat turėjo savo vardus. Netoli namų, tuoj pat už sodo buvo pievaitė vardu Telėdnikai. Joje augo skurdoka žolė, buvo šienaujama, ant jos močiutė ir mama balindavo austas drobes. Buvo pieva Vispa.
Prie Gavėko ežero yra pievelė – Pagavėkys, tai ilga juosta palei ežerą. Jerašikos raiste augo spanguolės, grybai. Čia gyvendavo daugybė paukščių, kiškių, stirnaičių. Klampus pelkynas – Karklynas. Ir čia gyvendavo gausūs būriai įvairiausių paukščių. Vopnyčia šalia Vopnyčios kalno. Senelio pasakojimu čia buvo kasamo vopna (kalkės) čia daug klampių duobių, vaikštant reikia saugotis, kad neįklimptum. Ignasia raistas, Šinkutių raista, Rėžkiškės, Dubina, Kupstinė. Maža balutė.
Prie Birutės kalno yra Gilūšio ežeras, savo vardą, sakoma, gavęs nuo to, kad buvo labai gilus. Gausia augmenija ir gyvūnija apsupti Gilūšio ir Gavėko ežerai. Gilūšio ežere seniau gyveno gausybė vėžių. Būdavo, pasisupi ant griovio krantų ir lenda vėžiai. Ona Grybauskaitė Kulbokienė
Knygnešys
Motiejus Grybauskas
Gilūšyje gimęs Motiejus Grybauskas buvo vienas iš žymiausių šio krašto knygnešių. Jis artimai bendravo su Vievio vaistininku, šviesuoliu Jurgiu Milančiumi, su kunigu Kajetonu Čepanu, knygnešių ir daraktorių globėjais. Palaidotas Peliūnų kapinėse.