Marijampolė svečio akimis – nuo kačių kiemelio istorijos iki lietuvybės lopšio

Nida ŠULCIENĖ, Julija Kirkilienė

Kiekvienas Lietuvos regionas savitas ir nepakartojamas. Šį kartą Nacionalinės rajonų ir miesto laikraščių leidėjų asociacijos visuotinis susirinkimas vyko Ma­ri­jampolėje, legendomis apipinta­me Sūduvos krašte. Su gidu vaikščio­dami Marijampolės senamiestyje, vis noromis nenoromis lyginome Europos Sąjungos lėšų panaudojimą Suvalkijoje ir Elektrėnuose.

Sūduva ar Suvalkija?
„Daugelis manęs klausia, kaip iš tikrųjų reikia šį kraštą vadinti – Sūduva ar Suvalkija? Visiems atsakau labai paprastai: esu tikra sūduvietė – čia gimiau, gyvenu ir gyvensiu. Niekur nesiruošiu emigruo­ti, nes šiame krašte man net tvoros žydi. O tie, kurie čia susivelka – yra suvalkiečiai“, – šmaikščiai pradėjo pasakojimą apie Sūduvos kraštą tikra sūduvietė, gidė Jurgita.
Sūduvos gyventojai gali didžiuo­tis: tai kraštas, kur tarmė pati skambiausia ir lietuviškiausia, o vakarų aukštaičių (suvalkiečių) tarmė – visos lietuvių bendrinės kalbos pagrindas.
XIX a. antrojoje pusėje prasidėjo lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Daugelis jo dalyvių – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka – buvo iš Suvalkų gubernijos. Čia gerokai anksčiau negu kitose Lietuvos dalyse, dar Napoleono laikais, buvo panaikinta baudžiava, atsirado ekonomiškai pajėgių valstiečių, įstengusių savo vaikus leisti į aukš­tąsias mokyklas. Žymieji lietuvybės propaguotojai, kilę iš Suvalkų gubernijos, žavėjosi ir didžiavosi vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavusia raštų kalba, kuri seniau buvo vartota Rytų Prūsijoje. Ant Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos iškabinta lenta su čia besimokiusių žymių žmonių pavardėmis, rodančiomis, kad ši gimnazija buvo tikras lietuvybės saugotojų lopšys.

Sūduvos sostinė
Šiaurės karo metu 1701 m. Ma­rijampolės apylinkės buvo nusiaubtos. Po Prienų pilies sugriovimo į nuo­šalesnę vietą prie Šešupės atsikraustė grafo G. Butlerio

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj...

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…

giminė, kuri 1717 m. netoli kaimo įkūrė Kvietiškio dvarą ir tapo miestelio įkūrimo iniciatore. Prienų seniūnui Pašešupio vardas nepatiko, todėl jį pervadino Starapole (minima nuo 1736 m.). Besikuriant Starapolei netoliese ėmė augti kitas miestelis (nuo 1756 m. minimas kaip Marijampolė), kurį pastačiusi bažnyčią įkūrė grafienė Pranciška Butlerienė. 1750 m. Prienų seniūnė grafienė P. Butlerienė iš marijonų vienuolyno išrūpino Starapolei kunigą ir tarp Šešupės bei Jevonio upių pastatė vienuolyną su bažnyčia. XVIII a. bažnytkaimis išaugo į prekybinį miestelį.
Pasak legendos, grafienė P. Butlerienė vietą būsimai bažnyčiai ir marijonų vienuolynui rinko ypatingu būdu: iš savo dvaro į Starapolės miestelį ėjo kalbėdama rožinį. Maldą baigė Šešupės ir Jevonio santakoje. Čia ir nurodė statyti bažnyčią ir vienuolyną. Vėliau miestelio dalį, ribojamą šių dviejų upių, grafienė perleido marijonams, o miestelėnai ją praminė Marijampole. Šis vardas, kilęs iš dviejų vardų – „marijonai“ ir „Starapolė“– greitai prigijo visam miestui.
2018-ieji Marijampolei yra ypatingi: ji – Lietuvos kultūros sostinė. Marijampolės – Lietuvos kultūros sostinės – simboliu pasirinktas varpo įvaizdis.
Varpas, kaip tautos žadintojas, budintojas, atitinka Sūduvos krašto aušrininkų ir varpininkų veiklą. Dauguma labiausiai žinomų, aktyviausių, kūrybiškiausių XIX a. Lietuvos inteligentų, tautinio judėjimo veikėjų yra Marijampolės gimnazijos ugdytiniai. Mokslus baigę Sūduvos ūkininkų vaikai, pasitelkę bendraminčius iš visos Lietuvos, XIX a. antrojoje pusėje sugebėjo išplėtoti tautinį sąjūdį. Jų leidžiami laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“ ragino saugoti ir išlaikyti savo kalbą, tautos savitumą, protėvių tradicijas.

Tarp praeities ir dabarties
Pasivaikščiojus po miesto centrą, galima pajusti ne tik istorijos dvelksmą, bet ir pasidžiaugti dabartimi. Čia puikiai dera istorija ir šiuolaikinis menas.
Pasak gidės, Marijampolė – tai klestintis ir besikuriantis miestas. Čia iš didžiųjų Lietuvos miestų Vilniaus ir Kauno atvyksta jaunos šeimos. 2017 m. duomenimis, Marijampolėje gyveno beveik 56 tūkst. gyventojų.

Prie įžymiosios skulptūros runkeliui. Nuotraukos Ričardo Pasiliausko

Prie įžymiosios skulptūros runkeliui. Nuotraukos Ričardo Pasiliausko

Kiekvieno atvykusiojo akis už­kliūva už įvairių kačių skulptūrėlių. Matyt, marijampoliečiai labai myli kates? Pasirodo, kad jos irgi turi savo istoriją. Marijampolės miestui pradžią davusi grafienė P. Butlerienė labai mylėjusi kates. Viename senamiesčio kiemelyje su vandeniu žaidžiančios grafienės P. Butlerienės katės mena Marijampolės miesto istorijos pradžią.
Miesto veidas – Jono Basanavičiaus aikštė, kuri 2009–2011 m. buvo rekonstruota. 2009 m. aikštę papuošė 19 metrų aukščio vietos skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurtas paminklas „Tautai ir kalbai. Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti“.
Kiek paėjus pagrindine J. Basanavičiaus aikšte, pasitinka įvairaus dydžio varpai. Tai šiųmetės akcijos „Varpo aidas – šimtmečio atgarsiai“, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai, rezultatas.
Atokiau, aikštės pakraštyje, jaukus poilsio kampelis, kuriame puikiai dera vienas iš menų simpoziumo „Niujorkas, Londonas, Marijampolė – idėjų migracija“ („Malonny“) darbų. Šio simpoziumo kuratorius ir vystytojas – garsus Niujorke gyvenantis ir kuriantis lietuvių kilmės menininkas Ray Bartkus. Jis suvienijo įvairių šalių kūrėjų polėkį bendriems darbams Marijampolėje.
Tolumoje boluoja dar vienas svarbus kultūros paminklas. Tai Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika – viena svarbiausių Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių.
1934 m. bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje palaidotas arkivyskupas J. Matulaitis. 1987 m. jį paskelbus palaimintuoju, relikvijos iškeltos į specialiai pertvarkytą šios koplyčios, nuo tol vadinamos jo vardu, altorių. Marijampolėje kasmet iškilmingai švenčiamos J. Matulaičio beatifikacijos metinės, į kurias suvažiuoja būriai piligrimų ir tikinčiųjų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių.
1992 m. atsižvelgiant į šios bažnyčios istorinę svarbą, jai suteiktas mažosios bazilikos titulas.

Iš apleisto parko – miesto perlas
Akį traukia Šešupės ir Jevonio santaka, kurioje šiandien naujam gyvenimui prikeltas Poezijos parkas. Nuo pat vienuolyno įsikūrimo iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo marijonų valda, kurioje plytėjo ganyklos ir dirbama žemė, o vėliau – sodas ir daržai, tiekę geriausių veislių sodinukus ir daigus visos Suvalkijos ūkininkams. Dabar Poezijos parkas stebina puikiai suplanuotomis erdvėmis, kur galima ne tik gamtos apsuptyje prisėsti ant suolelio, pasiklausyti šalia tekančio Jevonio upelio čiurlenimo, pasigėrėti trimis fontanais. Čia įrengtos ir pui­kios žaidimų aikštelės vaikams. Beje, Poezijos parko sutvarkymas puikiai įvertintas ne tik miesto gyventojų, bet ir specialistų. Jis už teritorijos sutvarkymą buvo pripažintas geriausiu 2007–2013 m. pietų Lietuvoje įgyvendintu projektu pagal priemonę „Regioninių ekonomikos augimo centrų plėtra“. Į šią vietą taip norėtųsi atvežti Elektrėnų savivaldybės valdančiuosius, kad suprastų, kad už tuos pačius Europos Sąjungos pinigus suvalkiečiai moka padaryti darbą tvariai.
Prie pat Jevonio upelio ir Šešupės santakos, parko šone, – dar vienas paminklinis akmuo, kurio užrašas pasako viską: „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“ Kas gi nežino V. Kernagio nemariosios dainos?

Sotumas ir saldumas
Užsiminus apie vyšnias, kalba su gide pasisuka ir apie Sūduvos krašto kultūrinį paveldą. Pasirodo, skilandis yra sūduvių krašto mėsos gaminys. Tik viena bėda, kad jo sūduviečiai taip ir nespėjo užpatentuoti kaip šio regiono kultūros paveldo gaminio. Nuo seno visoje Lietuvoje sūduvietės garsėja varškės sūriais. Jos pirmos pradėjo slėgti saldų sūrį, kuris vėliau paplito po visą Lietuvą. Žinoma, jei­gu aplankysite tikrą sūduvietį, nepraleiskite progos paragauti ir jų pasididžiavimo – nepaprastai kvapnaus naminio juodųjų serbentų vyno.
Sūduvos krašto žmonės – darbštūs ir dosnūs. Darbštumas Sūduvoje itin vertinamas bruožas. „Netiesa, kad mes, sūduviečiai, „skūpūs“. Mes esame taupūs“, – pasivaikščiojimo po miestą metu ne kartą kartojo mūsų gidė. O taupumo pavyzdys galėtų būti 1930 metais statyti cukraus fabriko pastatai ir tarp jų pastatyta gal vienintelė pasaulyje skulptoriaus Tautvilo Povilionio skulptūra runkeliui. Pagal legendą, žiniuonis suvalkiečiams davęs runkelio sėklą, kad šie visada turėtų darbo, sotumo ir saldumo. Tai sūduviai vertina iki šiol. Kadangi cukraus fabrike darbas likęs sezoninis, dauguma kelių kartų darbuotojai dirba užsieniuose, bet prieš cukraus gamybos sezoną pasiima atostogas ir grįžta namo padirbėti Marijampolės cukraus fabrike.

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1