Daiva Červokienė
Dauguma žinome savo senelių ir prosenelių gyvenimo istorijas, kurios siekia daugiau negu mūsų valstybės šimtmetis. Šįkart pasidomėkime Suchockų gyvenimo vingiais.
Valstiečių šeima
Kazimieras Suchockas gimė 1868 m., tad su tėvais, o vėliau pats savarankiškai ūkininkavo apie pusšimtį metų iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. 27-etis Semeliškėse susituokė su Uršule Kazakevičiūte. Gimimo metrikuose įrašyta: „1868 Sep 1 v Sumelišskom RKPK okreščen mladenec po imeni Kazimir Krestjan Jurija i Anny urož. Lenkevičevny Suchockich syn rodivšijsia Avgusta 29 dnia v Derev. Bogdanancach. Vospriemnikami byli Vikentij Karpovič s Mariannoju Labunevnoju deviceju.“
Santuokos įrašas liudija: „1896 vasario 4 Semeliškėse susituokė valstiečiai Kazimieras Suchockas (27) ir Uršulė Kazakevičiūtė (22). Sūnus teisėtų sutuoktinių Jurgio Suchocko su Ona N. ir dukra Antano Kazakevičiaus su Sofija Barananauskaite. Liudijo Augustas Kazakevičius, Andrius Jukovičius, Aleksandras Sakovskis, Osipas Baranovskis, Stanislovas Čaikovskis.“
Šeima susilaukė 6 vaikų. Dukros Ieva (1896 m.) ir Marija (1898 m.) gimė Musteniuose, Ieva mirė vos ketverių metukų nuo kokliušo. Tada šeima persikraustė gyventi į Ūbiškes, ten gimė Vladas (1901 m.), Ieva (1904 m.), Emilija (1907 m.), Aleksandras (1911 m.).
1909 m. surašymo duomenimis, Ūbiškėse gyveno Kazimieras Suchockas su žmona Uršule, sūnumi Vladislavu, dukromis Marijana, Eva, Emilija. 1930 m., vadinamaisiais Vytauto Didžiojo metais, Ūbiškėse minima jau Vlado Suchocko šeima. Jis gyveno su žmona Emile, dukra Ona, našle tapusia motina ir broliu Aleksandru. Tai byloja 1930 m. Semeliškių bažnyčios parapijiečių sąrašai.
Henrikas ir Alina Rudalevičiai
Kazimieras Suchockas ir jo žmona Uršulė palaidoti Semeliškėse.
Kasdienybė su knyga ir pomidorais
Tėvo Kazimiero žemę paveldėjo Vladas Suchockas. Jis vaikams pasakojo, kad rusiškai kalbėti ir rašyti jį Ūbiškėse išmokė karo belaisvis rusas, lietuviškai ir šiek tiek lenkiškai išmoko pats ir metus pasimokęs kaimo mokykloje.
Vladas Suchockas vedė Emiliją Kertenytę, gimusią Girelės kaime, netoli Kietaviškių. Emilija buvo baigusi Kauno mokytojų kursus ir mokytojavo netoli Semeliškių. Ji buvo 8 metais vyresnė už vyrą, meniškai audė, mezgė, mokėjo begalę liaudies dainų. Vladas pats gamino baldus ir ūkio reikmenis, siūdavo vaikams batukus, veldavo veltinius, raugindavo ir „išdirbdavo“ avių kailius. Pats su pagalbininkais pastatė trobas ir tvartus perėjimo į vienkiemius laikotarpiu, domėjosi istorija, geografija, sekė politinius įvykius, su ausinėmis klausė radijo, prenumeravo to meto spaudą, daug skaitė.
Emilija ir Vladas Suchockai užaugino dvi dukras ir sūnų: Oną (1925 m.), Joną (1930 m.) ir Filomeną (1932 m.) Visi vaikai lankė Čižiūnų pradinę mokyklą, į kurią kasdien ėjo po 3 kilometrus, vėliau abu jaunesnieji – Aukštadvario progimnaziją, Trakų mokytojų seminariją.
Dukra Filomena prisimena, kaip eidamas arti tėvas pasiimdavo į laukus ir knygą. Kai arklys pavargdavo, padarydavo pertraukėlę, arklys ganydavosi, tėvas skaitydavo istorijos ir geografijos knygas… Smetonos laikais tėvas iš kažkur gavo braškių ir pomidorų daigų ir augino šiuos augalus, kurie labai stebino kaimynus. Tačiau karo grėsmės nuojauta temdė šeimos gyvenimą. Filomena prisimena, kad jai lankant pradinę mokyklą, tėvelis, patyręs Pirmojo pasaulinio karo baisumus, ruošėsi galimai grėsmei. Kalė iš lentų dėžes, pylė į jas grūdus, miltus, dėjo taukus, rūkytą mėsą, geresnius daiktus, drabužius ir užkasinėjo.
„Man šis tėčio darbas buvo panašus į laidotuves. Tačiau tos „laidotuvės“ karo metais tapo mūsų aruodu, kuris išgelbėjo ne tik mūsų šeimą, bet ir mokytoją E. Kontautaitę, O. Bereznaitę nuo bado“, – pastebėjo F. Suchockaitė-Berūkštienė.
Liaudies pedagogika namuose
Filomena prisimena, kad šeimoje duonos ir protingos tėvų meilės pakako. Vaikai negirdėdavo barnių, keiksmažodžių. Niekada nebuvo baudžiami rykštėmis ar piktu žodžiu. Jau vaikystėje žinojo, kad kiekvieną darbą reikia atlikti gerai, kad tik darbas puošia žmogų. Namuose buvo taisyklė: vaikai daro tai, ką sugeba. Visai nedidelius siųsdavo priskinti laukuose rūgštynių, atnešti skiedrų, nuskinti serbentus, surinkti obuolius, paragindami: „Tu jau gali tai padaryti. Tai tau nesunku“.
Suchockų sodybą Ūbiškėse supo pelkynas ir alksnynas. Tėvelis vaikams aiškindavo, kad medelių laužyti negalima: jeigu jie auga per tankiai, reikia iškasti ir persodinti. Jis rado ir vietą, kur sodinti tuos medelius, vaikai ten juos ir persodindavo.
Suchockai laikėsi nuomonės, kad vaikui reikia kelis kartus išaiškinti, ką, kaip, kodėl jis turi daryti, o ne bausti. Filomena puikiai prisimena situaciją: kartą ji su pussesere Čese pasislėpusios žaidė lėlėmis, kurios buvo susuktos iš skudurėlių, lapų, joms namelius pastatė iš šakelių. Iš kažkur išdygęs brolis Jonas pradėjo šaipytis iš jų, lazda sugriovė lėlių namelius. Supykusi Filė (taip ją vadino namuose) nusilaužė žilvičio šakelę ir tvojo broliui per nuogas blauzdas, net rėžis liko. Kai atėjo tėvelis, galvojo, kad gaus lupti. Tėvelis pasakė, kad gali ją prilupti, bet tai būtų negerai. Ji pasielgė blogai: brolis nepadarė tiek žalos, kiek ji jam skausmo. Tėvelis padavė rykštę sakydamas: „Kirsk ja sau kaip broliui“. Sau rėžė ne taip stipriai. Tėtis piktai tarė: „Savęs nemušei taip stipriai kaip Jono. Supranti?“.
Tapo kolūkio pirmininku
Kuriantis kolūkiams V. Suchockas pabandė „protestuoti“ ir į kolūkį su visu kaimu neįstojo. Jo protestas buvo greitai nuslopintas. Po savaitės visa žemė buvo aparta ir užsėta kolūkio javais, šeimai paliko tik 60 a plotą netoli namų.
Tačiau po metų Ūbiškių kolūkiečiai paskelbė streiką, nušalino Trakų r. statytinį kolūkio pirmininką ir vienbalsiai išrinko Vladą Suchocką. Trakų rajono valdžia jo negalėjo tvirtinti, nes ne kolūkietis. Kaimo bendruomenė gavo V. Suchocko sutikimą stoti į kolūkį. Taip Vladas Suchockas tapo kolūkiečiu ir, regis, antruoju Ūbiškių „Gegužės-1-osios“ kolūkio pirmininku.
Pasak Filomenos, jis buvo labai darbštus ir mylėjo gyvulius. Jam labai rūpėjo, kad gyvuliai būtų laiku pašerti, negalėjo žiūrėti ir girdėti alkanų gyvulių. O tada jiems, iš ūkininkų paimtiems ir suvežtiems po vienu stogu, labai trūko pašarų, nes jų nespėta paruošti. Tačiau žmonės nenorėjo, kad jų gyvuliai dvėstų badu – nors žmonėms iš jų jokios naudos nebuvo, bet nuėję ir pamatę, kad karvutės ar arkliai silpsta, labai išgyvendavo, todėl prašomi suvežė ir pašarų.
Pasak dukros Filomenos, V. Suchockas mokėjo bendrauti ir sutarti su žmonėmis, tačiau stiprėjant klasių kovai ir prasidėjus kolūkių pirmininkų žudymui, žmonos prašomas šių pareigų atsisakė, tapo paprastu kolūkiečiu.
Teko kalbėtis su keliais senais Ūbiškių kaimo gyventojais. Jie prisiminė, kad prireikus parašyti laišką ar kitu „mokslišku“ klausimu žmonės paprastai kreipdavosi į Suchockus – labiausiai inteligentišką šeimą. Moterys ir mergaitės žavėdavosi ir E. Suchockienės gėlynais, mielai klausydavosi jos pasakojimų apie mokymosi metus.
Giminės medis
F. Suchockaitė-Berūkštienė pastebėjo, kad pokario metais žmonės vengė domėtis ir pasakoti giminės istorijas, į praeitį nesigilindavo. Šeimoje sklandė legenda, kad giminės protėviai po maro atvyko iš Lenkijos ar Baltarusijos. Kita versija teigė, kad proprosenelio Suchocko žmonos tėvas prancūzas.
Prieš keletą metų Suchockai sužinojo ir kiek tikresnę ir gilesnę savo giminės istoriją. Patyrinėti ją, sudaryti giminės medį, pasiryžo Vlado Suchocko sesers Emilijos anūkės Aušros vyras Arnas Janavičius, kurių piršliu, beje, buvo Algirdas Berūkštis.
Paaiškėjo, kad Vlado Suchocko ir Emilijos Suchockaitės-Rudalevičienės senelis Jurgis Suchockas buvo vedęs 3 kartus. Jo pirmoji žmona Marcijona buvo našlė
Urbanovičienė. Su ja Musteniuose susilaukė Juozapo (1855 m.), Motiejaus (1858 m.). Jurgis Suchockas 1861 m. vedė antrą kartą, Oną, Justinos Linkevičiūtės nesantuokinę dukrą. Jurgis su antrąja žmona Ona turėjo dar tris sūnus ir dukrą: Kazimierą (1868), Simą (g.1870, jį užgriuvo medis) ir Lauryną 1874 (Amerikoje žuvo. Metrikose – Bernardas), ir dukrą Eleną g.1864, kuri tapo Mickevičiene. Beje, Jurgis 1891 vedė trečią kartą – būdamas 60 – našlę Uršulę Kocikevičienę, kuriai buvo 30.
Tačiau Filomena su broliu ir seserimi, ir pusbroliais, pusseserėmis apie savo prosenelį, regis, jau nieko net nebuvo girdėję, dauguma jų ir senelio Kazimiero jau nebuvo matę, bendravo tik su senele Uršule.
Ar sudarytas giminės medis sujungė, suartino giminę? To pasiteirauta F. Suchockaitė-Berūkštienė pastebėjo, kad jų giminė nemažai bendrauja. Tiesa, didelių, šimtus ir daugiau žmonių sukviečiančių giminės suėjimų nedaro, bet po kelias šeimas susitinka dažnai, nes nemažai giminių šiame Elektrėnų-Trakų krašte tebegyvena.
Suchockų takai Musteniuose, Ūbiškėse, Pastrėvyje, Kaune, Marijampolėje
Suchockai – dažna pavardė šiame krašte. Toliau domimės buvusio Mustenių ir Ūbiškių gyventojo, vieno pirmųjų „Gegužės-1-osios“ kolūkio pirmininko Vlado Suchocko, kuris su žmona Emilija Kertenyte-Suchockiene užaugino tris vaikus – Oną, Joną ir Filomeną,– atžalų gyvenimo vingiais Elektrėnų krašte.
Vyresnieji įsišaknijo gimtinėje
Vyriausiajai seseriai Onai buvo numatytas ūkininkės kelias, broliui Jonui ir Filomenai – mokslai. Tačiau karas ir okupacija pakoregavo likimus. Ona išmoko siūti, siuvo drabužius žmonėms. Su vyru Pranu Vaicekausku pasistatė namus ir gyveno Ostruvkos kaime netoli Trakų, beveik visą gyvenimą siuvo moteriškus drabužius namuose, o vyras dirbo vairuotoju kolūkyje.
Jonas baigė Trakų mokytojų seminariją, tapo pradinių klasių mokytoju, dirbo Kazokiškių, Eitulionių pradinėse, Beižionių aštuonmetėje mokyklose. Su žmona Stase užaugino du sūnus – Vladą ir Liudą. Vladas baigė technikumą Aukštadvaryje, gyveno Vievyje, Žiežmariuose, dirbo kelių valdyboje. Liudas Balbieriškio profesinėje mokykloje įgijo plataus profilio traktorininko-kombainininko, vėliau Kaišiadoryse – vairuotojo specialybes. Liudas su šeima jau apie 40 metų gyvena Pastrėvyje, dirbo Vievio autotransporto įmonėje instruktoriumi, vėliau – M. Melnikaitės kolūkyje kombainininku, vairuotoju. 1992 m., kai kolūkiai pradėjo irti, tapo ūkininku, vėliau ūkį perrašė dukrai.
Liudas su žmona Marcele užaugino dvi dukras. Abi netoli tėvų namų įsikūrė: Sonata – Elektrėnuose, Vilija – Aukštadvaryje, turi savo šeimas. Sonata augina dukrelę Aistę ir sūnelį Kostą, o Vilija – sūnelį Pijų ir dirba vaikų darželyje. Ilgai pas dukras Suchockai nesisvečiuoja, tebelaiko kelias aveles ir vištas.
Beje, Marcelė Suchockienė Žemės ūkio ministerijos konkurse „Lietuvos kaimo spinduliai“ 2007 m. tapo „Kaimo paštininke“. Atsisakęs ūkininkavimo, pašte įsidarbino ir Liudas.
Prieš keletą metų, kai laiškanešiai turėjo tapti motorizuoti, Marcelė, kuri neturėjo vairuotojo pažymėjimo, išėjo į pensiją, Liudas tebedirba pašte. Abu šį darbą lygina su socialinio darbuotojo – tenka ne tik spaudą ir pensijas, siuntinius pristatyti, bet kartais ir produktų nupirkti, knygų iš bibliotekos nunešti, žmones išklausyti.
Dukra tapo mokslininke
Tik Filomena prasimušė į aukštesnius mokslus. Su pagyrimu baigusi Trakų mokytojų seminariją ji gavo teisę studijuoti toliau. Ką rinktis? Nulėmė mokytojo ūbiškiečio patarimas stoti į kuriamą Pedagogikos fakultetą Pedagoginiame institute – bus priimta be egzaminų, gaus padidintą stipendiją, bendrabutį. Taip tapo Vilniaus pedagoginio instituto studente, jį baigusi buvo palikta studijuoti aspirantūroje.
Tuo metu buvo mokyklų-internatų steigimo bumas, Filomeną įkalbėjo vykti į Marijampolės mokyklą internatą, pažadėję butą. Po trejų metų Filomena perėjo dirbti į Marijampolės pedagoginę mokyklą. Tuo metu buvo kuriama darželių auklėtojų rengimo sistema. Filomena ruošė ikimokyklinio auklėjimo programas, išleido ikimokyklinės pedagogikos vadovėlį.
Kai jos vyras Algirdas buvo perkeltas į Kauno sporto mokyklos direktoriaus pareigas, šeima persikėlė į Kauną, Filomena dirbo Kauno medicinos instituto Pedagogikos, Filosofijos katedrose, nagrinėjo moksleivių ir jaunesnių kursų studentų pažinimo savarankiškumo ir žingeidumo temas. Šiuo klausimu 1980 m. apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Pasak F. Berūkštienės, svarbiausias iš vaiko žingeidumą lemiančių faktorių – tėvų domėjimasis jo veikla, sudaryta reikiama aplinka ir autonomija, artimi ir šilti kontaktai visose sferose.
Vėl netoliese
Tapę pensininkais Filomena ir Algirdas Berūkščiai (abu mokslų daktarai), apsigyveno Ostruvkos kaime, kur sodybą paliko mirusi sesuo Ona. Čia Filomena rado laiko įgyvendinti savo jaunystės svajonę – tapyti. Namų sienas puošia jos tapytos gėlės ir peizažai, pačios padaryti kilimai, sodybą – daug žydinčių gėlių ir krūmų.
Filomena su vyru neslėpė, kad tada svajojo persikelti žemę arčiau Kauno, kur tada gyveno, bet taip nepavyko, tad sugrįžo gyventi arčiau buvusios gimtinės.
Filomena su vyru užaugino du sūnus – Audrių ir Saulių, turi tris anūkus: Ievą, Paulių ir Aistį. Vyriausioji vaikaitė Ieva jau ištekėjo ir pati tapo mama, augina dukrytę Elzytę, tad Filomena su vyru – proseneliai. Abu vaikai baigė aukštuosius mokslus, vienas – teisę, kitas – automatiką, gyvena prie Trakų, o anūkai – Didžiojoje Britanijoje.
Kas svarbiausia, kad žmogus galėtų sakyti prasmingai gyvenęs? Pasak Filomenos, bene svarbiausia dirbti mėgstamą darbą, kuris duotų naudos ir kitiems. Be mėgstamo, nuoširdaus darbo gyvenimas nėra mielas. Tiesa, devintą dešimtmetį pradėję Filomena ir Algirdas Berūkščiai dažnai pabėdoja, kad prižiūrėti sodybą jau trūksta jėgų, tačiau čia pat pastebi, kad šis darbas, jeigu tik pajėgtų save tausoti, nepersidirbti – ir jų džiaugsmo, sveikatos šaltinis.
Pasak Liudo Suchocko, tam, kad žmogus galėtų sakyti prasmingai gyvenęs, svarbiausia netingėti ir tausoti sveikatą, tada visko bus pakankamai.
Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo