Tai buvo seniai, ėjau į pirmą klasę. Dar nemokėjau skaityti. Na, gal pradėkime nuo pradžių. Visos mano draugės namuose turėjo kates. Aš pavydėjau joms labai, kad jos išvis turėjo gyvūnus. Nes manasis jau buvo miręs. Ir man buvo labai dėl to liūdna. Ir aš nenorėjau katės ar katino. Aš norėjau šuniuko. Ir man tėvai kartą pažadėjo nupirkti mažą šuniuką. Ne šunį, o šuniuką, jei išmoksiu skaityti. Prisimenu, lyg tai būtų buvę vakar. Akyse besiliejančios raidės ir begalinis džiaugsmas, kai pagaliau sumezgiau pirmą sakinį. Bet po gero mėnesiuko, išaušo ta diena. Aš skaičiau beveik gerai. Aš ir mano šeima norėjome judraus ir draugiško šuniuko, todėl nusprendėme pirkti lietuvių skaliką. Atvažiavus, mus užgriuvo mažyčių šuniukų banga. Man leido išsirinkti tą vienintelį. O aš norėjau pasiimti juos visus. Pasirašius visus popierius, pasiėmus visus daiktus, laukė ilgas kelias namo. Tuo metu labai pliaupė lietus. Mažytis, juoda su ruda spalvom šuniukas sėdėjo ant galinės sėdynės ir visą kelią gailiai cypė. Ir tada atsitiko keistas dalykas, tėtis paprašė visų mūsų ištiesti rankas link šuns. Aš tik po to supratau, kam to reikėjo. Šuo išsirinko šeimininką. Mano tėtį.
– Kodėl jis išsirinko tave? – paklausiau aš.
– Todėl, kad tėtis stipriausias šioj šeimoj, – atsakė mama.
Bet tada, sėdėdama gale, šalia šuniuko pajutau, kaip jis bando prieiti prie manęs. Tą akimirką supratau, kad nenoriu nei sesės, anei broliuko. Klausiate, koks buvo mano draugo vardas? Kadangi man tėvai neleido jo pavadinti Cukriuku ar Meilučiu, mes jam davėme tokį patį vardą, kokį davėme prieš tai turėtam vokiečių aviganiui – Džinglas. Grįžęs mūsų augintinis turėjo apsiprasti su nauja aplinka, mudvi su mama sutvarkėme jo voljerą. Mano augintinis man tapo tikru broliu. Ne tuo, kuris prikultų man patinkanti berniuką, o tuo, kuris bus geriausias draugas ir visada mane gins. Žinot, mes tą pačią dieną, kai parsivežėme jį iš veislyno, kartu miegojome mano lovoje. Būtumėt matę, kaip mes gražiai snaudėme, tik dėl Džinglo, aš sutikau miegoti pietų miego, ko niekada nedariau. Ir kas keisčiausia, kad aš kietai užmigau!!! Šis šuo tapo mano geriausiu draugu. Mes kiekvieną dieną tapome vis artimesni. Net susigalvojom pasisveikinimą. Jis užšoka, įkanda, palaižo, o prie žmonių ištiesia leteną. Kiekvieną vasarą mes lakstėme po pievas. Mėčiau jam sultingus obuolius. Pavasarį uostėme žydinčias gėles ir rinkome vaistažoles. Žiemą valgėme sniegą, aš dariau sniego angelus, o Džinglas – sniego kirminus. Kitaip tariant jis tiesiog voliodavosi. O rudenį visada žaidžiame gaudynes, po senu klevu sėdim ir kalbamės, kaip man patinka ruduo, o jis įdėmiai klauso. Pas mus šeimoje yra trys žmones. Tėtis Džinglui yra vadas, Mama – ta, kuri visada kažką duos, na, o aš esu jo sesutė ir geriausia draugė. Taigi bėgo mėnesiai, praėjo metai, dovanotas antkaklis ėmė veržti, tai nupirkom naują. Ir dabar Džinglas jau neatrodo mažiukas. Bet aš ir nenorėjau visada turėti mažo brolio, norėjau kartu su juo augti ir tobulėti. Keista tai, kad jis turėjo būti mažesnis už mane, bet vis tiek pasivijo ir net peraugo. Tik paskui sužinojau, kad šuns metais, aš esu tokio pat amžiaus kaip ir jis. Kai Džinglas paaugo, tuomet prasidėjo mūsų nuotykiai. Aš jau esu jums pasakojus apie šį įvykį. Bet dabar papasakosiu smulkiau.
Tai buvo nuostabi nuotykio pradžia. Pilna daiktų bagažinė ir man ant kojos cypiantis šuo. Mano šeima ir aš mėgstam keliauti, todėl žinom gerų vietų. Kelionė buvo nelengva, bet galų gale pasiekėme kelionės tikslą. Ta slapta vietelė buvo tarsi nuosavas rojus su upe, kurios vanduo neprilygo šulinio. Nuostabi vieta, kvepianti žaluma ir voveraitėmis. Nors ta vieta buvo puiki, mes turėjome būti susirūpinę. Kodėl? Todėl kad Džinglas yra medžioklinis šuo. Tai reiškia, kad jis yra medžiotojo palydovas su išskirtine medžiojimo technika. Jis atvydavo žvėrį link medžiotojo. O Labanoro giria pilna gyvūnų, mes patys tuo įsitikinome.
Skaitau aš knygą ir ateina mažasis draugas, padeda snukutį ir cypia išvertęs akis. Taip jis nori dėmesio. Na, ir aišku, kaip pamirši mūsų tradiciją – maudynes ledinėje upėje. Ir žinoma, lanko, kurį man išdrožė tėtis ir įšventino į Labanoro girios princesę ir lankininkę. Prisimenu iššoviau strėlę, palydinčią saulę, o šalia smalsiai sėdėjo Džinglas. Smagiausia būdavo vakarais, kai visas miškas ruošėsi eiti miegoti. Aš turėjau mažą palapinę su žmogaus voro paveikslu, kurioje pasitiesdavau dekiuką ir mudu su Džinglu vakarais sėdėdavom ir žiūrėdavom, kaip teka upė. Dar noriu papasakoti apie keistą mano pomėgį. Aš be galo mėgstu smulkius daiktus, kinderių figūrėles ir šiaip. Tai gi prie mano palapinės buvo išsišakojęs kelmas, na, o aš jį paverčiau prabangiu dviaukščiu viešbučiu su vaizdu į upę. Viešbučio sargas – mano ištikimas draugas Džinglas. Mes visi vakare kepėme zefyrus, vos į laužą neįkritau, kai kažkas, patys žinot kas, meiliomis akytėmis mane pastūmė, kad nepamirščiau ir jo pavaišinti. Na, o dabar papasakosiu apie miegą palapinėse. Nuskambės gal labai juokingai, bet man, dešimties metų mergaitei, būdavo baisu naktį nueiti atlikti gamtinių reikalų. Galit juoktis, aš tamsos nebijau, bet patys pagalvokite, miške viena, tik su tualetiniu popieriumi ir baimės jausmu. Prižadinau mamą pranešti apie savo planus. Aš miegojau su mama, o tėtis su Džinglu. Kartais jis nutipendavo į palapinės prieangį, kur jo ten ištikimai laukė šienu kvepiantis kilimukas.
Bet leiskit pridurti, kad mano šuo medžioklinis, tipenti jis moka, kai labai reikia. Taigi tyliai keliuosi iš palapinės ir lėtai atsegu palapinės užtrauktuką. Veiksmo vieta – miškas. Emocija – išsigandus. Ir VEIKSMAS!!!! Patyliukais pagriebiu žibintuvėlį ir keistas jausmas, kad kažkas už manęs stovi. Juk mano šuo tipenti moka. Taigi vietoj vienos išsigandusios personos buvo dvi. Mes patyliukais slenkam nuo stovyklavietės, imu ilgėtis laikų, kai pas nykštukus man reikėjo eiti su mama. Po šešių špagato didumo žingsnių ir penkiasdešimties mažų žingsniukų pasiekėm rąstą. Atlikus visus reikalus buvo įjungtas žibintuvėlis ir mažo švyturio šviesoje buvo rastas šuo. Šviesoje blizgančios akys akylai mane stebėjo. Tada pašviečiau į mūsų išmintą takelį, kuris vedė gilyn į mišką. Medyje pamačiusi voverę, greitai pasisukau į Džinglą, kuris vizgindamas uodegą pasilenkęs į upę žiūrėjo į šokinėjančius upėtakius. Nelaukusi nieko puoliau su juo stebėti upėtakius ir mintyse pagalvojau, o kas pasakė, kad žuvys neskraido?
Po įspūdingo pasirodymo mu-du grįžome į stovyklavietę. Atsegiau užtrauktuką, o drėgnas šuns snukutis atsirėmė man į ranką, patikrinau, ar mama tikrai miega. Patyliukais atvėriau palapinės užsklandą, šuns dydžio skylė, kuri puikiai atitiko jo formą. Abudu nekvėpuodami prašliaužėme pro mamą ir galiu pasakyti, kad tąkart jis kuo tyliausiai sėlino. Visi užmigom. Deja, atsikėlus jo jau neradau. Lakstė sau po mišką.
Užtat, kai man jo labiausiai reikia, Jis šalia.
Mano šuo.
Lietuvių skalikas Džinglas.
4a klasės mokinė
Ugnė Šilkūnaitė (11 m.)