Kovo 11-osios signataras R.R. Survila: viskas buvo padaryta gerai ir greitai

Julija Kirkilienė

Kovo 11-osios akto signataras, buvęs Vievio paukštyno direktorius Rimvydas Raimondas Survila, prisimindamas Nepriklausomybės Atkūrimo Akto pasirašymą ir ­kelią iki Nepriklausomybės pripažinimo, yra sakęs, kad ir abejones, kad Nepriklausomybė gali nebūti pripažinta, ir sausio įvykių siaubą padėjo išgyventi visos Lietuvos žmonių ir bendraminčių vienybė bei ryžtas.

Kodėl Kovo 11?

Signataras R. R. Survila knygos „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Jonas Mačys“ pristatyme Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje. Renatos Vitkauskienės nuotr.

Signataras R. R. Survila knygos „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Jonas Mačys“ pristatyme Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje. Renatos Vitkauskienės nuotr.

Istorija į savo archyvus jau nu­si­nešė tris dešimtmečius nuo tos Kovo 11-osios, kai 124 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai­ pa­sirašė aktą „Dėl Lietuvos nepri­klausomos valstybės atstatymo“. 6 de­putatai susilaikė. Iki kovo 11-o­sios­ dienos 18 val. pasirašiusieji aktą dar vadinosi TSRS Aukščiausiosios­ Tarybos deputatai. Nuo 1990 m. kovo 11-o­sios 18 valandos Lietuvos TSRS Aukščiausioji Taryba pervadinta į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Iki tol Lietu­vos Aukščiausioji Taryba vis dar veikė Lietuvos TSRS, tad prieš priimant įstatymą dėl valstybės pavadinimo ir herbo keitimo – atsirado Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba galėjo priimti nepriklausomybės aktą“, – straipsniuose rašo buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Juridinio skyriaus ve­dė­jo pavaduotojas, vėliau – vedėjas, prof. Vytautas Sinkevičius.
Amžininkai prisimena Lietuvos laukimą prie Parlamento ir prie televizijos ekranų. Vėlų vakarą Aktas buvo pasirašytas. Po Aktu du parašai po pavardėmis: Aukščiausio­sios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir sekretorius Liudvikas Sabutis. Kiti 122 parašai vieni įskaitomi, kiti – ne. Visi pasirašiusieji suprato, kad parašas geriausiu atveju gali pasitarnauti Lietuvos nepriklausomybės atstatymui, blogiausiu – asmeninėms represijoms.
Kodėl pasirašyti reikėjo ne vėliau kaip kovo 11 d.? Kitą dieną, t. y. kovo 12-ąją, Maskvoje turėjo prasidėti SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Formaliai tai buvo aukščiausia tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios institucija. Suvažiavime SSRS prezidentu perrinktas turėjo būti Michailas Gorbačiovas. Buvo bijomasi, kad SSRS prezidentas, turėdamas didelius įgaliojimus, pamėgins įvesti Lietuvoje nepaprastąją padėtį.

Mūsiškis signataras
Tarp 124 signatarų buvo ir Vievio paukštyno direktorius Rimvydas Raimondas Survila.
Jis viename Lietuvos Respublikos Aukš­čiausiosios Tarybos posėdyje kalbėjo:
Visada maniau, kad lietuviai ateitį gali turėti tik savo Nepriklausomoje valstybėje. Tokią nuostatą pirmiausia suformavo šeima. Man imponavo suomių, vengrų, lenkų, čekų kovos dėl savo šalių nepriklausomybės. Vilčių teikdavo kiekvienas sovietinis „atšilimas“. Nuo mažens domėjausi istorija, geografija, politika. Nuo 1985 metų atidžiai sekiau Gorbačio­vo pastangas išgelbėti sovietų imperiją ją pertvarkant ir demokratizuojant. Tikėjau, monstras sugrius, tačiau kaip ir kiti nemaniau, kad taip greit. Vos susikūrus Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei ieškojau būdų prie jos darbų prisidėti ir netrukus kartu su draugais įkūrėme pirmąją Sąjūdžio grupę Trakų rajone. Po to buvo visai natūralu darbus tęsti, dalyvauti Aukš­čiausiosios Tarybos rinkimuose. Juos laimėjau. Antras turas įvyko 1990 metų kovo 8 dieną. Tolesni įvykiai vijo vienas kitą ir kiekvienas buvo reikšmingesnis už ankstesnįjį. Pirmas įspūdis – gražūs, įspūdingi, bet nesvetingai šalti Aukščiausiosios Tarybos rūmai ir kiek išsigandę jų gyventojai. Nesitikėjau kada nors čia būti įleistas, o ir jie nesitikėjo pasitikti visai kitokius deputatus. Dokumentai, kuriuos rengėme arba radome jau parengtus, reiškė viena: skelbsime Nepriklausomybę. Ne „suverenitetą“, ne kokią nors pusinę ar su išlygomis nepriklausomybę, bet tikrą. Jaučiausi tam pasiruošęs, o bendraminčių būryje buvo visiškai ramu ir saugu. Darbas vyko sklandžiai, tik labai trūko laiko ir pats Nepriklausomybės aktas buvo paskelbtas vėlai vakare. Balsavome gana vieningai, džiaugsmo buvo daug, pasitikėjimo taip pat. Baimės nejutome, nes jau keletas metų tylėjimo era buvo pasibaigusi, viskas buvo pasakyta, negalėjome sukti atgal. Minios žmonių, tarp jų ir nau­jai iškepti signatarai, iki paryčių šėlo, džiaugėsi pastato viduje ir aplink jį. Paskui dirbome kaip tikras Parlamentas, svarstėme daug kraštui svarbių reikalų, vis dar nesiliauju stebėtis, kad taip greitai įsijautėme į savo nau­ją vaidmenį ir turbūt tuo suteikėme pasitikėjimo visiems bendrapiliečiams. Tik vėliau atsirado priešprieša ir skilimas, Kremliaus reakcija ir tankai, tik vėliau paaiškėjo, kad tarp gerų norų ir įgyvendinimo ilgas kelias, kad ne visi laukė Kovo 11-osios. Tačiau tvirtai tikiu, kad tuomet viskas buvo padaryta laiku ir greitai.

Kodėl mes?

Elektrėniškiai savanoriai, pasiruošę ginti Lietuvos nepriklausomybę. Nuotrauka iš Laisvės gynėjų archyvo

Elektrėniškiai savanoriai, pasiruošę ginti Lietuvos nepriklausomybę. Nuotrauka iš Laisvės gynėjų archyvo

Nepriklausomybė atkurta buvo teoriškai, o dėl jos įgyvendinimo laukė ne tik sunkus darbas, bet ir kovos. Atkuriant Nepriklausomy­bę aktyvūs buvo Elektrėnų krašto Ne­priklausomybės gynėjai-savanoriai.
Jau rašėme, kad žolėmis užžėlė vietos, kuriose savanoriai, Parlamento gynėjai, tarp jų ir elektrėniečiai Kęstas Vitkauskas bei Gintautas Akelis, slėpė krašto gynimui skirtus primityvius ginklus. Jau nuo laiko archyvuose pagelto Sąjūdžio aktyvo – elektrėniečių Juozo Janonio, Aleksandro Klumbio pradėti leisti laikraščiai „Trakų žemė“ ir „Voruta“, Algirdo Subatos darytos nuotraukos. Nepriklausomybės gynėjų-savanorių daug kartų klausėme, kodėl Jūs? Visi savanoriai atsako vienbalsiai: kitaip negalėjo būti. Taip reikėjo. Ir kiekvieno savanorio giminės šaknys – šeimose, kuriose, pasak Vytauto Uoginto, įaugęs patriotizmas.
Elektrėnų savanorių kuopos kuo­pininko V. Uoginto tėtis aštuo­nerius metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje tarpukariu. Negi sūnus, išsivaduojant iš okupacijos, galėjo pasielgti kitaip? Rimantas Griščenka – ukrainiečio, kalėjusio sovietiniame lageryje, ir lietuvės ūkininkaitės tremtinės sūnus. Ar jis galėjo suabejoti, kas be jo galėtų Tėvynę ginti? Kai rašėme straipsnių ciklą apie Elektrė­nų savanorių kuo­pą, R. Griščenka Lietuvos genocido aukų muziejui kaip tik dovanojo tėvų išsaugotą, siuntiniu iš Lietuvos į tremtį gautą lagaminėlį su užrašytu adresu.
Gintautas Akelis – nepriklausomos Lietuvos pasienio policininko Jono Stanevičiaus bei mokytojos Onos anūkas. Senelis po karo pasirinko partizano kelią, vėliau jam pasisekė pasitraukti į Vakarus. Močiutei teko kalėti lageryje ir nežinia, ar maldos prie iš duonos nulipdytos Marijos skulptūros, ar likimas lėmė iš mirtininkų kameros jai sugrįžti gyvai. G. Akelio žmonos Rimos tėvo brolis Vytautas Bliujus – partizanas, palaidotas Peliūnų kapinėse. O promočiutė – akloji šimtametė tremtinė iš Kietaviškių.
Visų Nepriklausomybės gynėjų šiandien jau nebevardinsime. Bijome, ką nors pamiršti, ką nors ne taip parašyti. Žmonės labai jautrūs, o bėgant metams prisiminimai lieka vis brangesni.

Nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios
Kad Lietuva verta Nepri­klausomybės, kad lietuviai ją besąlygiškai brangina, liudija ir, atrodytų, toks nekaltas mano parašytas straips­nis Vasario 16-osios proga, pavadintas „Vasario 16-oji – tikri ir išgalvoti faktai“. Straipsnyje pacitavau ištrauką iš Raimundo Lopatos knygos „Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, kad D. Malinauskas Aktą pasirašęs vėliau, nes neva pramiegojęs posėdį. Į straipsnį sulaukėme netikėto atsako. Laikraščių „Trakų žemė“ ir „Voruta“ redaktorius Juozas Vercinkevičius atsiuntė grasinantį raštą, kad jeigu neatspausdinsime istoriko Algirdo Grigaravičiaus atsakomojo straipsnio, būsime apskųsti įvairioms instancijoms ir net pažadėjo skundą pateikti teismui. Istoriko atsaką, žinoma, spausdiname, tik ne dėl grasinimo, o todėl, kad dar kartą paliudytume, kokia brangi Lietuvai Nepriklausomybė ir kokiais didvyriais mes laikome žmones, išdrįsusius Nepriklausomybę skelbti tiek 1918, tiek 1990 metais. Svarbu tik, pasak 1990 metų signataro R.R. Survilos, kad ir prieš 102 ir prieš 30 metų viskas padaryta buvo gerai ir greitai.

Svarbiau ne pikantiškos detalės
Vasario 14 d. „Elektrėnų kronikoje“ pasirodė Julijos Kirkilienės publikacija „Vasario 16-oji – tikri ir išgalvoti faktai“ apie Nepriklausomybės akto priėmimo aplinkybes. Kad ir rašant istorinės publicistikos tekstą pravartu remtis dokumentuotais įrodymais, nors ir kaip magėtų pasipuikuoti prieš skaitytoją kokiu nors pikantišku sakiniu apie įvykį, juolab tokį potraukį paįvairinti pasakojimą skatina visiems žinomi mūsų istorijos epizodai. Apie Vasario 16-osios akto priėmimo eigą rašantieji neretai primena, jog signataras Donatas Malinauskas jį pasirašė vėliau, nes pramiegojo. Tos žinios nei to meto amžininkų atsiminimuose, nei dokumentuose ar periodikoje nėra. Ją terandame „Minties“ leidyklos 1991 m. išleistuose Petro Klimo atsiminimuose „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940 m.“, parašytuose 1945–1946 m., kurių pradžio­je pateikė savus kolegų Lietuvos Valstybės Taryboje vertinimus. Pacituosime jam paskirtą pastraipą: „Malinauskas reprezentavo atvirtusiai bajorijai ir kaip seniau per dienas sėdėjo Štralio kavinėje. Jis net Nepriklausomybės akto pasirašymą pramiegojo.“ (p. 8). Skirtingai nuo kitų signatarų charakteristikų joje apsieita be epitetų.
Pradėkime nuo LVT istorinio posėdžio pradžios laiko. Visose protokolų publikacijose ji nurodoma vienuoliktą valandą, o pabaiga – trečią popiet. Istorikės Vilmos Bukaitės 2016 m. monografijoje apie P. Klimą paskelbtoje jo tos dienos įrašo dienoraščio originalo faksimilėje pradžia nukeliama į dvyliktą valandą (p. 123). Vasario 15 d. protokolo publikacijose įrašyta, kad į posėdį neatvyko D. Malinauskas ir Pranas Dovydaitis. Kitos dienos posėdžio protokolo publikacijose tokios nuo­rodos nerastume. Kad dokumentą pasirašė visi LVT nariai į Berlyną dvidešimtą valandą keturiasdešimt minučių išsiųstoje telegramoje informavo Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos atstovas Georgės von Boninas. Notifikacinį dokumentą su Akto tekstu apie septynioliktą valandą­ ar kiek vėliau į­teikė LVT sekretorius Jurgis Šaulys. P. Klimo dienoraštyje rastume septy­nioliktą valandą.
Jonas Basanavičius tiek savo autobiografijos originale, tiek ir tos dienos įraše užrašų knygelėje nurodo, kad Aktas vienbalsiai priimtas dvyliktą valandą trisdešimt minučių. Povilo Dogelio parūpintais plunksnakočiais buvo pasirašinėja­mi mažiausiai trys Akto tekstai, o gal ir ketvirtasis rusų kalba. D. Malinauskas, minint 10-ąsias Akto metines, žurnalistui Justui Paleckiui, „Naujo žodžio“ leidėjui, pasakojo, kad pagaliau susitarus „Vilniuj, Didžiojoj gatvėj, Štralio namuose 1918 m. vasario 16 d. 1.30 val. dienos pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas“ . Tad logiška, jog D. Malinauskas atvyko į posėdį laiku, nes žinojo apie jo svarbą.
Dar pora sakinių pridurtina dėl D. Malinausko parašo Akte. Buvo patikrinti jo parašai Lietuviams, nukentėjusiems dėl karo šelpti, draugijos Centro komiteto protokolų originalų knygoje, atkreipiant dėmesį į 1918 m. sausio 18, vasario 1, 18 ir 22, kovo 8 dienų posėdžius. Parkerio rašalas toks pat kaip ir Akte, jo parašai ir ten didžiaraidžiai, „riebūs“, iš dalies uždengiantys ankstesnį parašą, net jei žemiau daug laisvos vietos.
Tad teiginius apie posėdžio pramiegojimą ir neaišku iš kur atklydusį J. Basanavičiaus antausį už tai, reikėtų laikyti niekiniais ir galutinai išbraukti iš Vasario 16-osios akto priėmimo aplinkybių „egzotikos“.

Algirdas GRIGARAVIČIUS,
istorikas, Vilnius

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1