Kiekvienas siekime savo everestų

Alpinistas Vladas Vitkauskas

Alpinistas Vladas Vitkauskas

Legendinis alpinistas Vladas Vitkauskas nėra elektrėniškis, bet su Elektrėnų alpinistais kalnuose suvalgė gal pūdą druskos. Alpinistas gimęs ir užaugęs Viduklėje, Raseinių r., ilgai gyvenęs Vilniuje, o dabar gyvenantis Anykščiuose, pirmasis įkopė ir iškėlė Lietuvos trispalvę­ visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse: Everesto (8848 m, 1993 m.) – Eurazijoje; Makinlio (6194 m, 1994 m.) – Šiaurės Amerikoje, Aliaskoje; Vinsono (4897 m, 1994 m.) – Antarktidoje; Kilimandžaro (5895 m., 1995 m.) – Afrikoje; Kosciuškos (2228 m, 1995 m.) – Australijoje; Akonkagvos (6959 m, 1996 m.) – Pietų Amerikoje; Elbruso (5642 m, 1993 m.) ir Monblano (4807 m, 1995 m.) – Kaukazo bei Alpių kalnuose. Į Everesto, Makinlio, Akonkagvos viršūnes kopė vienas. Organizavo pirmąsias lietuvių ekspedicines keliones į Makinlio, Kilimandžaro, Monblano viršūnes.
Su V. Vitkausku kalbėjomės apie gimtinę, kalnus ir nelaimes juose, alpinistų draugystę ir ją išbandančius sunkumus bei priežastis, kodėl nelaimių kalnuose pastaraisiais metais, regis, padaugėjo.
 
Gal pradėkime nuo to, kaip susidomėjote kalnais?
Nuo vaikystės buvo įdomu pažinti pasaulį, visąlaik norėjau kažką atrasti, sužinoti. Augau Viduklės miestelio pakraštyje, šeima gyveno valstietiškai. Nebuvo jokios išmanios elektronikos, prisimenu, kada elektrą įvedė, vasarą laisvas laikas buvo gamta – kloniai, upeliai, miškeliai, o žiemą – sniegai, ledai ir knygos, knygos. Jos man turėjo milžiniškos įtakos. Ir nuotykių literatūra, „Drąsiųjų keliai“, ir fantastinės, pasakų knygos, ir pasakojimai apie ekspedicijas į žemės ašigalius, aukščiausias viršūnes. Ypač – vaikystėje perskaityta R. U. Džeimso „Sniegynų tigras“ apie šerpo Norgėjaus Tensingo gyvenimą kalnynuose ir pirmąjį, kartu su Edmundu Hilariu, įkopimą į Everestą. Tai atrodė neįsivaizduojama, nesvajojama. Kita – mamos pasakojimai. Ji užaugo prie Dubysos, netoli Maironio tėviškės, senelis, jos tėtis, gydytoju tarnavo caro kariuomenėje Kaukaze, Tiflise (dabar Tbilisis). Daug tokių dalykų veikė tiesiogiai ir netiesiogiai.
Mokykloje sekėsi ir mokslas, ir sportai, namuose – darbai, bet taip susiklostė, kad vėlyvoje paauglystėje pertempiau sveikatą. Tad studijuojant Kaune Politechnikos institute elektroniką, reikėjo daug pastangų. Matydavau Alpinistų klubo skelbimus – kalnai, viršūnės, ašigaliai traukė, bet ta sveikata… Nuėjau į keliautojų susitikimą, rodė skaidres, smagiai papasakojo, pakvietė dalyvauti. Tada iš miesto nuvažiuo­ti prie ežero, į miškus, pakeliauti po Lietuvos regionus buvo įvykis. O prieš Kalėdas keliavome Donelaičio gimtinėje, Mažojoje Lietuvoje, vasarą pakvietė į Tian Šanį. Pagalvojau: „Gal geriau jausiuos“ ir išsiruošiau. Tai man prilygo, kaip dabar būtų skrydžiui į Mėnulį. Pasijutau arčiau dangaus (Tian Šanis ir reiškia „dangiški kalnai“), sekėsi, sveikata pasitvarkė, pajutau, kad galiu gerai jaustis.
Traukė ir viršūnės. Paskui, kai jau 10 metų keliavau, žinojau, kad galiu kopti ir į labai aukštas viršūnes, nes sveikatą išmokau valdyti. Supratau, ką dariau ne taip.
Pasukau į alpinizmą ir kopiau į aukščiausias viršūnes. Alpinizmo­ taisyklės buvo labai griežtos, kone kariškos, kalnų žygių patyrimo ne­užskaitė, reikėjo iškentėti, vėl moky­tis net kaip palapinę pasistatyti ar ant stataus šlaito taisyklingai sėdėti, nors galėjau daug ko pačius instruktorius pamokyti. Kelionės po kalnus man davė labai daug. Ten viskas buvo tikra. Prisiimi atsakomybę už kiekvieną savo žingsnį ir draugus, žinai, jei kas nutiks – jokio ryšio, turėsi rast išeitį, niekas nepadės.

Esate minėjęs, kad pavo­jingiausius išbandymus išgy­venote kopdamas į Everestą.

Su Lietuvos vėliava Monblano viršūnėje

Su Lietuvos vėliava Monblano viršūnėje

Aukščiausias kalnas pasaulyje – Himalajų kalnų virtinei priklausanti 8848 m Everesto (Džomolungmos) viršukalnė – stūkso Nepalo ir Tibeto pasienyje. Vargu ar kam iš stovėjusių ant šio kalno viršūnės prireikė tiek kone nežmoniškų pastangų tikslui pasiekti. Kopti į Everestą ketinome dviese – su bičiuliu Aivaru Bojaru iš Rygos, tikėjomės prisijungti prie kokios ekspedicijos. Deja, likus mėnesiui iki išvykimo į Nepalą, Aivaras žuvo, kai treniruodamiesi kartu kopėme į ledynais padengtą Elbrusą – aukščiausią Kaukazo kalną. Buvo žiema, vasario mėnuo, ledas kietas kaip stiklas, nagės nesminga. Mano ir dar kelių jaunesnių kopėjų akyse Aivaras žuvo 5 km aukštyje. Tada Everestas išgaravo iš galvos. Giliausioj nevilty atėjo mintis: „O kaip jis gyveno? 33 metų amžiaus, bet kiek keliavo, kopė į kalnus ir kitus vedė, moksleivių būreliui vadovavo – keliavo, dainavo, tėvų namą remontavo, vis su šypsena. Kiek jis patyrė gero, gražaus, prasmingo, kiek davė kitiems. Aš gal tiek per 100 metų nepatirčiau. Tikri dalykai ne mūsų sugalvotais skaičiais matuojami“. Tik palaidojęs draugą vėl prisiminiau Everestą, man vienam teko organizuoti sudėtingą kelionę į Himalajus. Beviltiška buvo finansinė padėtis, likau su 700 JAV dolerių kišenėje. Tuo metu vien už galimybę kopti su Naujosios Zelandijos ar JAV ekspedicijomis reikėjo mokėti 40–42 tūkst. JAV dolerių. O kad pirmąkart kurios nors valstybės žmogus pasiektų pasaulio Viršūnę, dažniausiai būdavo rengiamos di­džiulės ekspedicijos. Didžiausioji, italų, 1973 m., joje dalyvavo 64 alpinistai, per 2000 šerpų nešikų, kurie nešė 70 t krovinių, 2 sraigtasparniai. O mano manta tesvėrė keliasdešimt kilogramų… Į bazinę stovyklą Kumbu ledyne, 5300 m aukštyje, vėlavau beveik tris savaites. Daugelis kopėjų jau buvo spėję aklimatizuotis aukščiau 7000 m, o aš dar dusau čia dėl deguonies stygiaus. Beliko kopti vienam. Tai reiškė – neturėjau teisės suklysti, apsirikti pasirinkdamas maršrutą ar kopimo laiką, aprangą, valgį, vaistus. 39 paras kopiau ledynais ir gyvenau juose. Kartais jausdavausi neatskiriama kalnų dalimi: regėdavau, kaip kūnas neša kuprinę, sustoja laikas arba išnyksta atstumas tarp manęs ir kalnų. Viršukalnėje kiekvienas nesudėtingas judesys – nusimauti pirštinę, pasilenkti, užrišti mazgą, išimti fotoaparatą – reikalavo ypatingų pastangų. Daugiausiai jų prireikė ištraukti iš kuprinės Lietuvos vėliavai, jai pririšti ir nufotografuo­ti. Užtai nepaprastai gražiai atrodė Lietuvos trispalvė juodame dangaus gelmės fone viršum Himalajų milžinų 1993 m. gegužės 10 d.

Kas svarbiausia tokiems ko-pimams – gera sveikata,­ fizinis ar psichologinio pasi­ruošimas?
Nėra vieno atsakymo. Man baigiant Kauno politechnikos institutą karinė komisija padarė išvadą: „Taikos metais karinei tarnybai netinkamas, o karo metais – tik ne rikiuotės tarnybai“. O kopiau į kalnus…

Tai nebuvo avantiūrizmas?
Ne. Kopiant buvo tikėjimas, prasmė, didelis kalnų kelionių patyrimas. Supratau, kad tai darbas, kurį privalau atlikti. Pirmam iš Valstybės įkopti į Everestą tolygu pirmam tapti olimpiniu čempionu, kosmonautu ar pan. Galvojau, kaip kiekvieną dieną padaryti tai, ką privalau.
Fizinės galimybės, ištvermė, patirtis – brangūs dalykai. Reikia ir Dievo dovanėlės, kad aukščiausias viršūnes pasiektum ir gyvas nusi­leistum. Tikram alpinizmui reikia pažinti kalnų pasaulį ir save. Pažinti sniegą, kalnus, uolas, dangų ir debesis, vėją, maistą, ką gali, ko negali. Pagal vėjo kryptį, debesis, temperatūrą, numatyti pokyčius. Ankstesnės kalnų kelionės atvėrė tam galimybes.

Kalnuose matėte ir daug nelaimių, bičiulių alpinistų žūčių. Kas lemia, kad, regis, vieniems tokio paties pasiruošimo žmonėms kopimas į tuos pačius kalnus baigiasi sėkmingai, o kitiems – tragiškai?
O kas lemia, kad vieni 50–60 m. važinėja automobiliu ir nesusiduria,o kiti – vis „pasibučiuoja“. Yra Kelių eismo taisyklės, jas turi žinoti ir jų laikytis. Geras vairuotojas ir kitų planus numato ir saugojasi. Taip kopiant į aukščiausias viršukalnes reikia pažinti gamtą, kalnus. Dėl žūčių kalta ne sniego lavina, o mūsų pasirinkimas, tai, kad nesugebam įvertinti situacijos, kada kokiu oru kur eiti pavojinga. Būtina labai gerai pažinti save. Jei esi ekstremaliame aukštyje, ties vadinamąja mirties riba, kuria Himalajuose laikoma 8000 m, būk tu ir kelionių pasaulio mega žvaigždė, o ilgiau užsibuvęs be papildomo deguonies mirsi.

Su elektrėniškiais alpinistais įveikta aukščiausia Lietuvos kalva – Aukštojas. (A. Subatos nuotr.)

Su elektrėniškiais alpinistais įveikta aukščiausia Lietuvos kalva – Aukštojas. (A. Subatos nuotr.)

Tokiomis sąlygomis turi pažinti savo organizmą ir jo galimybes, aplinką ir neperžengti leistinų ribų. O tai priklauso ir nuo mūsų minčių, pasirinkimo – jei einam tik pasirodyti, kad buvau viršūnėje, ją įveikiau, pamojavau ranka ar vėliava, tai ir nelaimių prisišaukiam.
Kai suskaičiuoju – apie 50 artimų bičiulių, pažįstamų negrįžo iš kalnų. Nežinau nelaimės, kad nebūtų mūsų pačių klaidingo pasirinkimo. Ir dabar, kai žmonės žūsta kalnuose ar lieka sniegynuose – ne kalnai kalti. Jei ten eini, turi sugebėti pritapti, prisitaikyti prie tų sąlygų. Ne griūtis kalta, o kodėl įlindai į tą vietą tuo metu.

Susidaro įspūdis, kad pastaraisiais metais žmonių kalnuose žūva daugiau negu Lietuvos alpinizmo eros pradžioje, prieš 20–30 metų? Kas tai lemia?
Žurnalistė Roma Griniūtė po garsios tragedijos Himalajuose rašė: „Mirtis Evereste kainuoja 65 tūkst. dolerių“, tiek turtingas kopėjas tada mokėdavo už galimybę kopti į pasaulio stogą. Klausimas, ko einam – ar pasirodyti, nusipirkti mirtį, ar ką nors svarbaus padaryti. Buvau liudininku pasaulinės katastrofos prie Lenino viršūnės, kai 43 žmones nušlavė ledo ir sniego lavina, tik 5 kūnus rado, nors ieškojo ir su modernia aparatūra, ir ekstrasensai. Tačiau niekuomet nekaltinu kalnų dėl juose įvykstančių nelaimių. Mačiau, kad bėdas atsinešame patys, savo elgesiu arba troškimais, ypač noru „nugalėti kalnus“.
Be to, kelionės į kalnus dabar organizuojamos kitaip. Nėra tinkamos pasirengimo kopti į kalnus kontrolės sistemos. Vadinamasis turistinis alpinizmas suvilioja žmones už pinigus siekti net aukščiausio pasaulio kalno…
Tai ne alpinizmas, o labai pelningas, deja, pasitaiko, pražūtingas verslas. Ir alpinistais iš tų žmonių galima vadinti tik kelis procentus, daugelis patys nesupranta, ką daro. Dauguma, net buvę Everesto viršūnėje, negali sakyti, kad įkopė į ją – jie tik buvo.

Grįžkime į Jūsų alpinizmo metus. Ar teko kur nors kopti su alpinistais iš Elektrėnų, Vievio?
Kopti susirišus viena virve neteko, bet į ekspedicijas vykti – teko ne kartą. Su elektrėniškiu Algirdu Subata kartu atvykome kopti į Pamyro viršūnes, o į aukščiausią SSRS – Komunizmo viršūnę – tą pačią dieną įkopėme. Kalnuose net gyvendamas gretimose palapinėse savaitę-kitą labai suartėji, pajunti bendrystę. Man laimė, kad artimai pažinau Algirdą. Tas ryšys išliko iki šiol. Labai gera išgirsti jo balsą, išsitraukti nuotraukas. Jis – tikras fotomeninkas. Ir kalnuose tai ryškiai matėsi, kartais net įkyriai sukinėdavosi su fotoaparatais. Dabar bet kas gali padaryti nuotrauką telefonu, o kažkada tai buvo sunkiau, reikėjo vežtis sunkią aparatūrą. Algirdo nuo­traukos iš Komunizmo viršūnės man ypač brangios. Be to, žmonės su menininko, kūrėjo prigimtimi subtilūs, maloniau su jais bendrauti. Ir po didžiųjų kalnų Algirdas iš Altajaus parveždavo visokių priemonių sveikatos stiprinimui: aliejų, beveik stebuklingais laikomų augalų – auksinės, ženšenio šaknų ir kitų.

Everestas iš Nepalo pusės iš Khumbu slėnio žvelgiant

Everestas iš Nepalo pusės iš Khumbu slėnio žvelgiant

Su Valentinu Bitinu, Elektrėnų alpinizmo vadu, bendravau, kai pats ieškojau ekspedicijų į kalnus, organizavau grupes.
Su elektrėniškiu kalnų keliautoju Vytu Suslavičiumi susipažinome turistiniuose pėsčiųjų maratonuose, kuriuose per parą įveikiama 100 km. Jis iš tų, su kuriais visada bendrystę patiri. Kai ruošiausi į Komunizmą, vedžiau jaunimą į kalnų žygį, susitikau Suslavičių šeimą kalnuose. Vytas – taip pat fotomeninkas iš pašaukimo, kūrybinės prigimties žmogus. Su elektrėniškiu Algirdu Mišiniu susipažinau keliautojų renginiuose, įvairiuose bėgimuose, jis organizuodavo įdomių iniciatyvų.
O patys šilčiausi atsiminimai – apie Alfonsą Jakštą. Legendinis žmogus, apdovanotas subtilumu, ką bedarytų labai šiltas. Kai susipažinome, jis jau dešimt metų judėjo tik neįgaliojo vežimėliu, į Komunizmo viršukalnę buvo įkopęs prieš porą dešimtmečių. Į aukščiausias viršūnes įkopė sėkmingai, o trauma laukė paprastoje ekskursijoje… Po traumos kone iš numirusiųjų prisikėlė, atlaikė daugybę operacijų, vis vargino stiprūs skausmai. Labai kūrybiška asmenybė, kad nebūtų našta šeimai, pradėjo juvelyrinius dirbinius taisyti, vėliau – ir daryti. O paskui ėmė ir tapyti, piešti net ant stiklo. Ir šei­mai pietus išvirdavo, malkų paskaldydavo, net grybauti nuvažiuodavo neįgaliojo vežimėliu. Gegužės 20-ąją, per Alfuko gimtadienį, jį vadindavom tik taip, su keliais bičiuliais būtinai važiuodavome į Žaslius jo pasveikinti. Elektrėniškiai Alfuku labai rūpinosi…

Kaip žmones susieja kalnai?
Kalnai susieja ir gali atskirti. Kuo ekstremalesnės sąlygos, tuo labiau žmogus atsiskleidžia – neprisiversi būti kitoks, nei esi. Ir pats save tada gerai pamatai. Regis, kaip paprasta paimti sniego atitirpinti į palapinę arbatai, o padaryk tai nežmoniškame aukštyje, vėtroje, šaltyje. Su kuo kalnuose susiderinai, tai tikra, lieka visam gyvenimui. O kadangi niekas nesame vienspalviai, jei žinai kito silpnesnę vietą, žinai, kuo gali jam padėti, gali tikėtis, kad jis tau padės. Tas alpinistų pasakymas: „Eičiau viena virve susirišęs“ labai iškalbus. Ir nereikia to susirišimo – norėtųsi būti ar ne vienoje palapinėje, kabinete, ar su tuo žmogumi jausies saugus, laimingas. Tai jau – ir sielos bendrystė, kai sielos atsiveria. Kalnuose ją gali patirti.

Jūs paniręs į plačią vi­suo­meninę veiklą. Kokia svarbiausia Jūsų veikla dabar?
Mano užsiėmimai labai įvairūs. Daugiausia darau tai, ką kažkas pasiūlo, kur pakviečia, kas prasminga ir reikalinga kitiems. Prieš mėnesį pakvietė Vokietijos jaunimo sąjunga į suvažiavimą pasidalinti patirtimi. Tuoj skambina iš Vasario 16-osios gimnazijos: „Ir pas mus atvažiuok“. Man irgi įdomu – kaip 5 ha Lietuvos Vokietijoje. Ryte su jaunimu, vakare – Vokietijos lietuvių bendruomenės suėjime. Tie susitikimai man labai prasmingi. Tokia bendrystė, kai tu žmonėms reikalingas, išgyveni pilnatvę, prailgina gyvenimą.
Nepalo sostinėje Katmandu minėjo pirmojo įkopimo į Everestą 60-metį. Pakvietė ne vien dalyvauti, bet ir savo fotografijų parodą buvusiuose Valdovų dinastijos rūmuose surengti. Ne todėl, kad buvau pirmas iš Lietuvos įkopęs, o kaip įkopiau, ką po to dariau. Pats Nepalo viceprezidentas rūpinosi ir vadovavo renginiui, ambasadoriai dalyvavo. ES ambasadorius sakė kalbą už Lietuvą. Taip Lietuva pristatoma pasaulyje.

Vladas Vitkauskas su Lietuvos vėliava aukšč. Lietuvos kalno (kalvos) Aukštojo (294 m) sutvarkymo užbaigimo šventės metu. Iš kairės - Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė. 2013-02-20

Vladas Vitkauskas su Lietuvos vėliava aukšč. Lietuvos kalno (kalvos) Aukštojo (294 m) sutvarkymo užbaigimo šventės metu. Iš kairės – Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė. 2013-02-20

Man labai prasmingos ir organizuotos ekspedicijos. 2002 m. organizavau ekspediciją į Čilę, Andų kalnynus, iš Lietuvos kilusio mokslininko Ignoto Domeikos gyvenimo ir tyrinėjimų vietomis. 2002-uosius, žyminčius 200 metų nuo mokslininko gimimo, UNESCO paskelbė Ignoto Domeikos metais. Gimęs prie Naugarduko, lenkiškai kalbančio­je Lietuvos bajorų šeimoje, baigęs Vilniaus universitetą, jis buvo savas Baltarusijai, Lenkijai ir Lietuvai. Vėliau pasitraukė į Paryžių, Sorbonos universitete klausė geologijos, matematikos, fizikos, chemijos, botanikos paskaitų ir studijavo geologiją, mineralogiją ir kalnakasybą.  Čilėje organizavo aukštojo mokslo sistemą, tapo  profesoriumi,  universiteto rektoriumi, tyrė Čilės gamtą, atrado aukso, vario bei akmens anglies telkinių, įkūrė meteorologinių stočių tinklą, sudarė ir paskelbė pirmąjį Čilės geologijos žemėlapį, surinko unikalią mineralų kolekciją, surado ar­ba prisidėjo surandant 27 naujų mineralų rūšis, tyrinėjo ir  meteoritus. Pagerbiant Igno Domeikos atminimą, jo vardu pavadinti daugiau kaip 75 objektai Žemėje ir kosmos.­Smagu eiti tiek nuveikusio tautiečio keliais ir skleisti apie jį žinią, užmegzti ryšių su giminėmis, surengti tarptautinę konferenciją Vilniuje.
Žodžiu, dabar mano kalnai kitokie – kad ir geras koncertas.

Kas Jus džiugina ir gąsdina Lietuvoje?
Negalima Lietuvos atskirti nuo viso pasaulio, nesam atskiram inde. Yra ir nuostabiausių, deja, ir liūdnų dalykų. Kažko nežinojai, nesupratai, patiri skaudžią pamoką, jei ją išmokai, gali tuo džiaugtis. Ir dėl sveikatos – jei ribas peržengi, lei­di daugiau nei duota – susergi, negali pykti, kad skersvėjis pertraukė ar kažkas užkrėtė. Vėlgi, viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Ir valstybės gyvenimas. Pasaulis žengia per susinaikinimo ribą. Nekal­bėkim apie klimato šilimą-atšilimą, kalbėkim apie perkaitimą. Nekalbėkim apie nesveiką maistą, jeigu „nesveikas“ – tai juk nuodai(!).Tas žongliravimas pavadinimais, žodžiais – tiktai žmonių apgavystei.

Ar esat optimistas?
Taip. Neprisimenu, kada taip gerai jaučiausi, kaip eilę paskutinių metų. Tą pilnatvę patiriu supratęs, kad kas nebūtų, visur yra mano pasirinkimo. Yra procesai, kurių negalima pakeisti, kurie priklauso nuo tavęs. Kaip šią dieną pragyvensiu, tai priklauso tik nuo manęs. Ir už viską mokam savo gyvenimu…

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Asmeninio albumo nuotr.

Susiję tekstai

Vienas komentaras "Kiekvienas siekime savo everestų"

  1. Atletas says:

    Traumos baisus dalykas. Kaip sakoma – bijai vilko, neik į mišką. Tai vat aš bijau, todėl niekada nekopčiau į kalnus.

    Atsakyti

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1