Kas bus, Lietuva, jei ir tu paleisi mano ranką

Kas bus, Lietuva, jei ir tu paleisi mano ranką

Lietuva Antrojo pasaulinio karo pradžioje

Karas kiekvieno žmogaus ir ištisų tautų gyvenime palieka labai gilius pėdsakus. Ne išimtis ir lietuvių tauta. XX a. pradžioje nugriaudėjęs Pirmasis pasaulinis karas leido mūsų seneliams atkurti valstybę, kuri kaip Feniksas iš pelenų, pakilo skrydžiui, žlugus Rusijos imperijai. Amžiaus viduryje prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas lėmė mūsų valstybės žlugimą. Ją, kartu su kaimyninėmis valstybėmis, prarijo atgimęs Rusijos imperijos klonas – Sovietų Sąjunga. Ir nors 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjusio pasaulinio konflikto liepsnos ne iš karto palietė Lietuvą, mirtinas pavojus jos saugumui iškilo Vokietijai dar nepaleidus pirmųjų šūvių Lenkijos valstybės sienos pusėn.
1939 m. rugpjūčio 23 d., pasirašius Vokietijos–Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį ir ją lydinčius slaptuosius protokolus, Lietuva netiesiogiai buvo įtraukta į būsimą karinį konfliktą. Viename iš abiejų valstybių užsienio reikalų ministrų – Joachimo fon Ribentropo ir Viačeslavo Molotovo – parašais su­tvirtintame protokole visa Lietuva, neskaitant nedidelio Užnemunės ruožo, buvo pažadėta hitlerinei Vokietijai. Kaip ir visoje Europoje, taip ir Lietuvoje, niekas neturėjo tikrų žinių apie minėto dokumento egzis­tavimą, tačiau visų šalių diplomatai (ir ne tik jie!) spėliojo apie tokio susitarimo sudarymą. Rugsėjo 1 d. Vokietijai pradėjus agresiją prieš rytinę savo kaimynę Lenkiją, pirmosios diplomatai ėmė daryti spaudimą Lietuvai, kad ši pasiųstų savo kariuomenę atsiimti lenkų užgrobtą istorinę sostinę Vilnių. Laimei, tuo­metis prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas Jonas Černius atsispyrė vilionėms. Dar daugiau, mūsų valstybė paskelbia neutralitetą ir tokiu būdu, daugelio istorikų nuomone, keliems mėnesiams atitolino neišvengiamą okupaciją. Tačiau netrukus Lietuvos pašonėje pasirodė tiesioginiai prasidėjusio karo ženklai. Rugsėjo 3 d. Vilniaus gatves užplūdo pirmieji pabėgėliai iš vakarinės Lenkijos dalies. Vokiečių armijai veržiantis į Lenkijos gilumą ir šios šalies propagandai skelbiant apie namuo­se likusiems lenkams gresiančius pavojus, jau po kelių dienų į Vilnių atvyko dar daugiau lenkų, kuriuos čia papildomai viliojo ir gandai apie tai, kad miestas netrukus pereis į lietuvių rankas. Kartu su lenkais nuo vokiečių bėgo ir šioje šalyje gausiai gyvenę žydai, kuriems Vilnius nuo seno buvo vienu iš jų kultūros ir mokslo centrų, dažnai vadinamu Naująja Jeruzale. O kai rugsėjo 17 d. į rytinę Lenkijos dalį įžengė Raudonoji armija, visas pabėgėlių srautas plūstelėjo link Lietuvos. Kitą dieną Lietuvą ir Lenkiją skyrusią demarkacijos liniją perėjo pirmieji sumuštos kaimyninės šalies karinių dalinių likučiai, kurie vadovaujantis tarptautine teise, buvo internuoti. Nors valdžia visomis priemonėmis bandė riboti sieną kertančiųjų skaičių, tačiau į Lietuvą vis dėlto pateko labai daug nei vizų, nei specialių leidimų neturinčių žmonių.
Kapituliavus Lenkijai, rugsėjo 28 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė dar vieną sutartį, kurios slaptuose protokoluose Lietuva jau perėjo į sovietų interesų sferą. Tai buvo valstybingumo pabaigos pradžia. Spalio 10 d. Sovietų Sąjunga žengė pirmą žingsnį link Lietuvos okupacijos – šaliai primetama veid­maininga savitarpio pagalbos sutartis. Ir nors pirmajame jos punkte nurodoma, kad Vilnius grąžinamas Lietuvai, ketvirtame bei septintame punktuose kalbama apie Raudonosios armijos bazių įkūrimą keturiose krašto vietovėse. Analogiškos sutartys pasirašomos ir su Latvija bei Estija. Trumpam laikui stojo santykinė ramybė, nes Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją, kuri nepanoro pasirašyti pagalbos sutarties. Kelis mėnesius sovietai įstrigo kruviname konflikte šiaurėje. 1940 m. kovo 13 d. karas su Suomija buvo baigtas, ir J. Stalinui atsilaisvino rankos imtis Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Didėjančios įtampos židiniu tapo mūsų žemėje įsikūrusios sovietų karinės bazės. Pirmiausia kilo krizė, susijusi su sovietiniu perbėgėliu Gadžibalu Butajevu, paleidusiu sau kulką kakton Lietuvos žvalgybininkams pabandžius jį suimti. Vėliau trumpam šmėstelėjo dar trijų, tariamai dezertyravusių raudonarmiečių – Pisarevo, Šmavgoneco ir Šutovo – tamsūs siluetai. Nors Lietuvos pusė dėjo visas pastangas objektyviai ištirti incidentus, tačiau sovietų pusė visokeriopai trukdė tai padaryti. Dar daugiau, gegužės 25 d. Lietuvai įteikiama nota, kuria ji yra kaltinama raudonarmiečių grobimu bei žudymu, kas traktuojama kaip savitarpio pagalbos sutarties pažeidimas. Nebepadėjo J. Černių premjero poste pakeitusio Antano Merkio vizitas į Maskvą, norint įtikinti sovietus Lietuvos draugiškumu.
O tuo metu karo frontuose Vakarų Europoje vokiečių tankai jau veržėsi per neutralitetą paskelbusių Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo teritorijas į Prancūziją. Kai pasaulis, užgniaužęs kvapą, laukė Prancūzijos žlugimo, Sovietų Sąjungos lyderiai Kremliuje surašė ultimatumą Lietuvai. Birželio 14 d. jis buvo įteiktas Maskvoje buvusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, kuris apie tai nedelsdamas informavo Kauną. Visą naktį Prezidentūroje posėdžiavęs Prezidentas ir Ministrų kabinetas paryčiais apsisprendė nusileisti sovietų reikalavimams. Ir birželio 15 d., kai hitlerinės Vokietijos kariuomenė pergalingai įžengė į nugalėtos Prancūzijos sostinę Paryžių, laikinosios Lietuvos sostinės gatvėse pasirodė pirmieji raudonžvaigždžiai tankai. Tuo Lietuvos valstybei baigėsi Antrasis pasaulinis karas – liko keli mėnesiai agonijos ir rugpjūčio 3 d. mūsų Tėvynė oficialiai tapo svetimos valstybės – Sovietų Sąjungos – sudėtine dalimi.

Paruošė:
Audrius Jurgelevičius, istorijos mokytojas

 

Albina SIDARAVIČIENĖ

Elektrėnai – jaunas miestas, į kurį gyventi, dirbti ir kurti atsikraustė jauni žmonės iš įvairių Lietuvos rajonų ir visos anų laikų Tarybų Sąjungos. Dauguma jaunų žmonių čia įsigyveno, sukūrė šeimas, užaugino vaikus, prisijaukino miestą ir jo apylinkes. Savi tapo Elektrėnai, prie kurių prisirišo, kuriems dirba ir kurių ateitimi rūpinasi. Pamilę savo jaunystės miestą, šie žmonės kuria ne tik Elektrėnų, bet visos Lietuvos ateitį.

Vilija Dobrovolskienė
Vilija Dobrovolskienė

Pakylėta virš pilkos kasdienybės

Ne vietinė yra ir Vilija Dobrovolskienė, kuri daugiau nei 30 m. dirba Elektrėnuose. Ji „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, 15 m. vadovavo savivaldybės lietuvių kalbos mokytojų metodiniam būreliui. Vilija aktyvi visuomenininkė: vadovavo savanorių organizacijai „Savanoriškos veiklos

kontrastai“, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių organizacijos narė, savivaldybės literatų klubo „Strėva” vadovė, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, išleidusi 24 knygas. V. Dobrovolskienė Elektrėnų savivaldybės tarybos narė.
Išvardinti darbai liudija, kad V. Dobrovolskienė, įsikūrusi Elektrėnuose, dirba, kad visiems mums būtų geriau ir maloniau gyventi. Jei paklaustume, ar Ji dirba Lietuvai, manau, nusijuoktų sakydama, kad apie tai negalvoja, o dirba, ką protas ir širdis liepia. Visai kaip ir Jos seneliai.

Šaknys

Vilija apgailestauja, kad laikas nieko negailėdamas paskandino nežinioje prosenelius. Aišku, šiek tiek kalta ir jaunystė, kuriai nerūpėjo, kas buvo seniau – jai svarbiausia, kas laukia ateity. Atmintis išsaugojo žinutę, kad vieni iš prosenelių buvo žemdirbiai, antri – Rožė ir Jurgis Šneideravičiai – vertėsi kitaip: prosenelė buvo siuvėja, prosenelis žvejas.
Vilijos seneliai – žmonės, gimę XIX a. pr. Jų jaunystė prabėgo nepriklausomoje Lietuvoje, kurią kaip dovaną gavo iš savo tėvų kartos. Užaugo dori žmonės ir bendražmogiškas vertybes saugojo net rizikuodami gyvybe.
Vilijos seneliai (mamos tėvai) Elžbieta (1906–1982) ir Pranas (1906–1986) Baziliai yra kilę iš Mažosios Lietuvos. Ten, Kalvelių kaime, gimė visos trys jų dukros. Vilijos mama Elena buvo pirmagimė. Seneliai po didelio gaisro Kalvelių kaime nusipirko namus Pašvenčio kaime netoli Jurbarko, visai šalia demarkacinės linijos, prie mažučio Švento­sios upeliuko, kuris ir skyrė Mažąją Lietuvą nuo Lietuvos. Pranas buvo aukštas stiprus vyras, dirbo sunkius darbus (skaldė akmenis, tiesė geležinkelį), o močiutė – mažutė, smulkutė. Abu turėjo puikius balsus, kuriuos­ paveldėjo ir visos trys dukros, ir anūkai. Kad būtų lengviau išgyventi, Baziliai šalia namų nusipirko restoraną, kuriame pietaudavo ir vakarieniaudavo ant tilto per Šventąją budintys ir rusų, ir vokiečių kareiviai. Vokiečiai buvo švarūs, tvarkingi, išlygintomis uniformomis, o rusai – netvarkingomis uniformomis, nesiprausę, nevalytais batais. Bet visi jie gražiai bičiuliavosi ir tarpusavyje, ir su kaimo lietuviais.

Seneliai gelbsti žydus

Baziliai draugavo su žydų Mindzerių šeima iš Jurbarko. Jų vaikai Meiškis ir Fryda labai mėgdavo atvažiuoti su tėvais į Pašventį. Kol vyrai aptardavo politikos

 Pradinukė
Pradinukė

dalykus, o moterys apžiūrėdavo daržus, vaikai bėgiodavo po pušyną, braidydavo po upeliuką, o sargybiniai stebėdavo juos nuo tilto. Jie puikiai pažinojo ir restorano šeimininkų dukras, ir besisvečiuojančius žydus.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Vokiečių kariuomenė, puolusi iš Smalininkų apylinkių, po poros valandų užėmė Jurbarką ir žygiavo į rytus. Jurbarke žydų žudynės prasidėjo 1941 m. liepos 3 d., rugpjūčio 21 d. mieste dar gyveno 684 žydai, 1941 m. rugpjūčio 29 d. – rugsėjo 6 d. Jurbarke sušaudyta 412 žydų.
Kai Jurbarke prasidėjo žydų gaudynės, Mindzeris su vaikais pėsčiomis miškais atėjo į Bazilių namus prašyti, kad paslėptų vaikus.
Pasitikėjo žydas lietuviu, senu savo pažįstamu, ir vylėsi, jog sulauks pagalbos. Ir neapsiriko. Baziliai, rizikuodami savo gyvybėmis, slėpė žydus. Nemanau, kad tie garbingi žmonės būtų galvoję, kad tarnauja Lietuvai, jie tarnavo žmogiškumui, nes manė, kad Jų pareiga padėti nelaimės ištiktam. Jie, žydų gelbėtojai, išgelbėjo ir mūsų tautos gerą vardą. Šiandien Jų dėka mes galime apsiginti nuo tų, kurie visą lietuvių tautą yra linkę vadinti žydšaudžių tauta. O mes, susirūpinę savo tautos orumu, puolantiesiems pateikiame kaip pavyzdį Bazilių šeimą ir sakome: „Esate neteisūs. Buvo Lietuvoje žmonių, kurie gelbėjo žydus“.
Vilija tęsia pasakojimą apie senelius: „Bepigu buvo paslėpti Frydą – ji buvo žaliaakė ir šviesiaplaukė, kaip ir šeimininkų dukra. Tai tik sargybiniai ir galėjo pasakyti, kad mergaitė yra žydaitė. Bet jie tylėjo. Sunkiau buvo su Meiškiu, nes jis buvo juodukas, griežtų žydiškų bruožų. Tėvą su sūnumi senelis nuvedė į kaimo gale supiltą bulvių „kapčių“, močiutė dar spėjo įduoti butelį vandens ir paduoti senelio skrandutę, kad patogiau būtų sėdėti. Tuo metu visos keturios­ mergaitės nubėgo į pamiškę žemuogiauti. Mamytė su sese Birute lyg ir rinko uogas, o sesė Ramutė su Fryda nusirengė ir sugulė ant paklodės – atseit guli ir deginasi ant galvų skareles užsimetusios. Visa gelbėjimo operacija tą kartą baigėsi laimingai. Dar keletą kartų tą savaitę slėpynes teko pakartoti, bet viskas baigėsi laimingai. Tik baisu vakarais buvo klausytis automatų šūvių, sklindančių nuo šalia Jurbarko esančių Smukučių, Greičių… Kai abi šeimos, gaudynėms nurimus, susėsdavo vakarieniauti, močiutė į lėkštes saviškiams kraudavo gardaus kiaulienos ir daržovių troškinio, o Mindzeriams pasiūlydavo rūgštaus pieno ir bulvių. Mindzeris irgi paprašė troškinio. Močiutė nusistebėjo – juk jiems negalima kiaulienos! O Mindzeris sako: „Ech, Bazilien, juk niekas nemato, o čia taip skanu…“ Ir kirsdavo mėsytę, net ausys linkdavo.

Mindzerių šeima buvo labai dėkinga mano seneliams už pagalbą, jau vėliau, kai mano mama pradėjo mokytis Jurbarko gimnazijoje, jie pasiūlė savo namuose kambarį, kuriame ši ir gyveno, kol baigė mokslus. Kai Mindzeriai išvyko į Izraelį, mano mama dar ilgai susirašinėjo su Fryda, o kai ši išvyko pas savo vaikus į JAV, draugystė nutrūko“.
Baziliai apie jokį atlygį, kad rizikuodami savais gyvenimais gelbėjo žydus, nė pagalvoti nepagalvojo, jiems užteko, kad už gera atsilyginama geru – priglaudžia besimokančią dukrą.
Daugelis žydų gelbėtojų, pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Pagal „Yad Vashem“ 2013 m. sausio 1 d. duomenis Teisuolių sąraše buvo 24811 žmonių, iš jų – 844 Lietuvos piliečiai. Gaila, bet šiame sąraše Bazilių nėra, nes ko gero, nebėra kam kreiptis dėl vardo suteikimo.
Baziliai – vyras ir žmona – ilsisi Jurbarko kapinėse. Tik mes patys, prisimindami praeitį, galime įvertinti, kad Baziliai ištiesdami ranką nelaimės ištiktiems žydams, kūrė humaniškos Lietuvos įvaizdį.

Kaune laukė Atlanto nugalėtojų

Vilijos seneliai (iš tėvelio pusės) Monika (1906–1986) ir Jonas (1910–1970) Telišauskai buvo ūkininkai. Jie augino du sūnus – Antaną (Vilijos tėtį) ir Vytautą. Tėvutis Jonas (taip anūkai vadino senelį) jaunystėje tarnavo kavalerijoje ir pasakojo Vilijai ir jos broliui apie vieną iš tragiškiausių Lietuvos istorijos įvykių – Dariaus ir Girėno skrydį.
Belaukiant liepos 15-ąją iš Niujorko pakilusios, Atlantą įveikusios ir Lietuvos link skrendančios „Lituanicos”, liepos 16-osios vakarą Kaune buvo įjungti radijo stoties Žaliakalnyje žiburiai, ore patruliavo karo aviacijos lėktuvas. Aleksote, aerodrome, lakūnų sutikti susirinko per 25 tūkst. žmonių minia, daugybė kavaleristų buvo išrikiuo­ta, kad atiduotų pagarbą Atlanto nugalėtojams. 1933 m. liepos 16-osios vakarą Kaunas S. Dariaus ir S. Girėno laukė pasirengęs švęsti. Jau buvo žinoma, kad Atlantas perskristas, ir teliko labai nedaug iki galutinio lakūnų kelionės tikslo. Deja… žmonės nesulaukė didvyrių.
Tikėtina, kad kavaleristas J. Telišauskas, tarnaujantis Lietuvos Respublikos kariuomenėje, vykdė vadų įsakymą ir buvo pasiruošęs sutikti grįžtančius lakūnus. Įsakymas jaunam kariui, matyt, buvo svarbus, nes ir po daugelio metų prisiminė, didžiavosi ir anūkams pasakojo, kaip laukė krašto didvyrių.

Mamutė

Monika Telišauskienė, anūkų vadinama mamute, buvo iš pasiturin­čios šeimos, kraičio gavo žemės, kurią šeima ir dirbo. Mamutė buvo puiki namų šeimininkė, jos keptą duoną dar ir šiandien Vilija prisimena. Jos manymu, kvapas ir skonis buvo nepamirštami.
Seneliai gyveno pašlaitėje. Į vienišą sodybą pokario metais pasibelsdavo „miško gyventojai“ – tiek vieni, tiek kiti… Buvo tokia reali rizika, kad gali kurią naktį susitikti kovojantys priešingose barikadų pusėse.
„Ačiū Dievui, tremties seneliai išvengė, nors nebuvo naujos val­džios šalininkai“,- sako Vilija.
Seneliai Telišauskai – dori Lietuvos kaimo žmonės, dirbo savo žemę, augino vaikus. Kurdami savo gyvenimą, kūrė ir Lietuvą apie tai garsiai nekalbėdami, o gal net ir nepagalvodami, nes galvoti reikėjo apie savą žemę ir vaikų ateitį.

Aš noriu būti spinduliu tamsaus dangaus skliaute

Šiuos žodžius parašė jurbarkietė Elena Baziliūtė-Telišauskienė (1933-2008). Taip, tai Vilijos Telišauskaitės- Dobrovolskienės mama.

Tėveliai Elena ir Antanas Telišauskai
Tėveliai Elena ir Antanas Telišauskai

Ji, baigusi mokyklą, dirbo Smalininkų bibliotekoje, organizavo teatro būrelį, šokių kolektyvą, labai norėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniuje, bet sutiko savo gyvenimo meilę ir 1955 m. ištekėjo. Gimus dukrai Vilijai ir šiai ūgtelėjus, pradėjo galvoti apie tolimesnius mokslus ir, kai mažajai sukako treji, išvyko į Klaipėdos medicinos mokyklą, kurią 1962 m. baigė raudonu diplomu, o tai suteikė jai galimybę stoti be konkurso į Kauno medicinos institutą. Deja, kaip tik tais metais panaikino vakarines studijas ir visi planai žlugo. Be to, į pasaulį jau beldėsi nauja gyvybė – sūnus Rimvydas. Elena visą gyvenimą dirbo medicinos sesele ligoninėje, vaikų darželyje, poliklinikoje, padėjo sergantiems. Savo švelnumu, jautrumu pelnė pagarbą ir meilę.
Jaunystės svajonės studijuo­ti lietuvių kalbą ir literatūrą neužgesino nei darbas su ligoniais, nei namų, buities rūpesčiai, kurių dirbančiai moteriai, juk žinome, niekada netrūksta. Negalėjusi studijuoti literatūros, ji pati ėmė literatūrą kurti – rašė eilėraščius. Elena Telišauskienė jaunystėje buvo prirašiusi 28 storus sąsiuvinius, tačiau visus juos įmetė į krosnį. Vėliau E. Telišauskienė išleido tris poezijos knygas: „Žarija ant delno“, „Vaivorykštės aš nepavysiu“, „Aš noriu skrist prieš vėją“, o 2009 m. jau po mamos mirties duktė Vilija išleido bendrą jų abiejų knygą „Išeinu gyventi“, iš kurios ir pasiskolinti šios pastraipos antraštės žodžiai. E. Telišauskienės eilės pasako, kokias vertybes pripažįsta pati kuriančioji. Eilėrašiuose džiaugiamasi, kad „šiandien iš priespaudos išplaukus“ tėvynė „laisvės spalvomis šviečia“. Tėvynė, jos laisvė brangi poetei, kuri rašo: „Mes buvome vergai, paminti, / O laisvės troškome visi. / Tavosios meilės apkabinti / Šiandieną esame laisvi.“ Išsakyti patriotinius jausmus eilinę pilką dieną, poetei buvo svetima, bet eilėraštyje galima atverti širdį.

Tėtis

Antanas Telišauskas, Vilijos tėvelis (1932–2009), baigęs gimnaziją, toliau nesimokė, nes taip nepriklausomoje Lietuvoje buvo priimta, kad vienas iš sūnų paliekamas prie ūkio – jam tėvų valia buvo paskirta būti ūkio šeimininku, o vyresniam broliui Vytautui buvo sudarytos sąlygos mokytis. Vytautas blaškėsi ieškodamas savo kelio, bet netikėta liga savaip pakoregavo gyvenimą. Neilgai ūkininkavo brolis, atėję sovietai žemę nacionalizavo, dar gerai, kad neištrėmė.
Ilgą laiką A. Telišauskas dirbo apylinkės pirmininku, o kai sukūrė šeimą, persikėlė gyventi į Jurbarką ir dirbo prekybinėje bazėje.

Versiu gyvenimo knygą, naujus vardus įrašysiu

Pirmoji darbovietė Vievyje
Pirmoji darbovietė Vievyje

V. Telišauskaitė-Dobro­volskienė gimė 1957 m. birželio 1 d. Jurbarke. Baigė Jurbarko II vidurinę mokyklą, besimokydama sportavo, buvo sporto mokyklos rankinio skyriaus mokinė, dalyvavo varžybose, iškovojo daugybę medalių ir pasiekė 1 suaugusiųjų atskyrį. Studijų metais žaidė universiteto komandoje „Mokslas“. Jau mokykloje ryškėjo, kad Vilija įvairiapusė asmenybė. Ji ne tik aistringai sportavo, bet ir lankė muzikos mokyklą, mokėsi groti akordeonu. Tik baigiant mokyklą, kai ėmė trūkti laiko, prireikė rinktis, ką lankyti – treniruotes ar muzikos mokyklą. Pasirinko treniruotes. Baigus mokyklą, vėl reikėjo rinktis, ką studijuoti. Vokiečių kalbos mokytoja tikėjosi, kad Vilija studi­juos vokiečių kalbą, pati Vilija svarstė gal pasirinkti teisę, gal filologiją. Ko gero, lėmė tylus mamos troškimas, kad dukra studijuotų lietuvių kalbą ir literatūrą. Mamos svajonė išsipildė – duktė 1975–1980 m. studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą.
1980–1989 m. buvo Vievio vidurinės mokyklos (dabar – gimnazijos) lietuvių kalbos mokytoja, Trakų sporto mokyklos rankinio skyriaus trenerė. Nuo 1989 m. Vilija Dobrovolskienė dirba Elektrėnuose, kur visi ją pažįsta, kaip žmogų, gebantį atlikti įvairiausius darbus. Ji ir pedagogė, ir poetė, ir visuomenininkė. Kaip ir jaunystės laikais drąsiai varto gyvenimo knygą, ieškodama, ką naujo dar galėtų įrašyti.

Vysta rudenys, aušta pavasariai, o prieš klasę matau vis tave

Šie V. Dobrovolskienės eilė­raščio žodžiai visu 100% tinka jai pačiai, jau ne vieną dešimtmetį dirbančiai mokykloje.
Ji „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, (14 m. buvo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja).
Mokytojos Vilijos mokiniai dalyvauja respublikiniuose Jaunųjų filologų konkursuose (Aušrinė Baranauskaitė, Mindaugas Guobys, Dovilė Girdvainytė), Jaunųjų gamtininkų centro literatūriniuose konkursuose, Respublikinėje lietuvių kalbos olimpiadoje (Ugnė Medzikauskaitė).

Susitikime su Žiežmarių gimnazistais
Susitikime su Žiežmarių gimnazistais

Vilija ne tik veda pamokas, bet ir randa laiko organizuoti respublikinius ir savivaldybės seminarus lietuvių kalbos moky-tojams, pvz.: „Pagrindinio ugdymo turinio kaita“, „IT naudojimo edukologiniai aspektai“, „Lietuvių kalbos mokymo ir mokymosi naujovės“ ir kt.
Mokytojai Vilijai svarbu, kad gimtoji kalba sulauktų mūsų dėmesio ir globos. Ji organizavo penkias respublikines lietuvių kalbos konferencijas „Gyva kalba – gyva tauta“, kurioje pranešimus apie gimtąją kalbą skaitė ir mokiniai, ir mokytojai. Pa­klausyti pranešimų atvyksta ir savivaldybės atstovų.
Jau trejus metus dalyvauja Valstybinės kalbos komisijos ir Seimo organizuojamose Lietuvių kalbos dienose (nuo 02-16 iki 03-11).
15 m. vadovavo savivaldybės lietuvių kalbos mokytojų metodiniam būreliui.
Mokytoja ekspertė V. Dob­rovolskienė mielai dalinasi savo pedagoginio darbo patirtimi, skaito pranešimus, organizuo­ja tarptautines ir respublikines konferencijas, kuriose dalyvauja Šiaurės Airijos, Airijos, Latvijos, JAV lituanistinių mokyklų mokytojai, Lietuvos ambasados Airijoje darbuotojai.
Mokytoja Vilija skleidžia savo patirtį ne tik kolegoms „Versmės“ gimnazijoje, bet ir Airijos lituanistinių mokyklų mokytojams, kuriems organizavo autorinius seminarus.
Manau, kad Vilija taip perduo­da savo patirtį dukroms ir visiems tiems, kas rūpinasi gimtąja lietuvių kalba Lietuvoje ir svetur. Kartais girdime sakant, kad yra mokytojų, kurie gaili savo atradimais pasidalinti su kolegomis. Ši nuodėmė niekaip neprilipinama mokytojai Vilijai. Ji pasidalino savo gerąja patirtimi ir išleido 13 metodinės literatūros knygų:
2000 m. su bendraautore Danute Liutkevičiene išleido knygą – į pagalbą mokiniui ir mokytojui – „Lietuvių kalbos ir literatūros testai“.
2000 m. „Lietuvių kalbos užduotys“.
2001 m. parengė 5-12 kl. moksleiviams skirtą knygelę „Lietuvių kalbos ir literatūros užduotys“.
2004 m. parašė lietuvių kalbos pratybų knygelę, skirtą pradinių 3 kl. moksleiviams.
2003 m. išleido užduočių, testų bei diktantų knyga 5-12 kl. moksleiviams „Mokomės skyrybos“.
2003 m. kartu su mokytoja Aldona Augustinaitiene sudarė knygelę „Lietuvių kalbos testai 4 klasei“.
2005 m. išleistos 3 V. Dobrovolskienės ir Neringos Sodaitienės lietuvių kalbos testų knygelės 5-7 klasėms.
2005 m. V. Dobrovolskienė su Laima Ručinskiene sudaro knygelę „Diktantai 5-12 klasėms“.

Knygos „Ašara ant riešo“pristatymas
Knygos „Ašara ant riešo“pristatymas

2006–2008 m. išleisti testai ir pratybos 8-10 klasėms.

O aš gimiau iš meilės – kaip visos mano eilės

Vilija Dobrovolskienė yra sakiusi, kad jos polinkis į kūrybą, matyt, atsirado dėl iš mamos paveldėtų genų. Vilija kurti eiles pradėjo dar maža. Mokykloje rašė nedaug, o ką parašydavo, niekam nerodydavo. Tikroji kūryba prasidėjo baigus studijas, stojus ramesniam gyvenimui, kai aktyviai jau nebesportavo (15 metų atidavė rankiniui). Eilėraščius spausdindavo Trakų laikraštyje. Knygos ilgai nesiryžau išleisti, – pasakoja poetė, – pirmosios knygos lei­dimas, galima sakyti, irgi be mamos neapsiėjo. Pristatant antrąją mamos E. Telišauskienės knygą, kažkas ėmė ir paklausė, kodėl dukra atsilieka nuo mamos“. Po tokio klausimėlio pasaulį išvydo debiutinė Vilijos poezijos knyga „Iš ilgesio tas vakaras“. Taigi reikia paskatinimo, kad ryžtumeisi išleisti knygą. ,,Pati net nežinau, ar didelį poreikį jaučiau išleis­ti knygą. Kai tik išleidau pirmąją, apėmė azartas, norėjosi antrosios. O vėliau – rašai, dirbi, išleidi knygą, ramiau į tai žiūri,“ – prisipažįsta poetė ir sako, kad „paėmusi knygą į rankas visgi jaučia džiaugsmą ir dėkingumą tiems, kas visąlaik skatino“. Šiuo metu Vilijos kūrybos kraitis didelis:
2002 m. pasirodo pirmoji poezijos rinktinė „Iš ilgesio tas vakaras”.
Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, spausdina kūrybą tęstiniame almanache „Ten, sidabro vingy…“..
2009 m. pasirodo knygelės ,,Mano broliai – mėnesiai, ,,Žiedų pasaka”, skirtos vaikams skaityti ir spalvinti.
2011 m. „Skruzdžių rūmai“.
2012 m. „Žiogo vestuvės“.
2012 m. rinktinė „Tu pakviesk mano vasarą“.
2014 m. „Karaliau mano …“, knygos forma – kortų kaladė.
2017 m. „Ašara ant riešo“ ir „Laikini, bet mylėję“ (kartu su Karile Verdene).
Kūryba spausdinta Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanache „Ties spalio taku“ (2006) bei tarptautinės kūrėjų gildijos leidžiamame almanache „Vingis“ (3–oje knygoje, 2012). Kūryba spausdinta Trakų literatų kūrybos almanache „Paparčio žydėjimas“ (2001), Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ almanache „Šauksmas tyloje“ (2002).
2015 ir 2017 redagavo tarptautinius almanachus „Poezijos spalvos“ ir „Poezijos spalvos 2“, kuriuose yra ir V. Dobrovolskienės kūrybos. Almanachuose spausdinama Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje, JAV ir Lietuvoje gyvenančių poetų kūryba (54 autoriai).
V. Dobrovolskienės kūrybos vakarai organizuoti Jurbarke, Šakiuose, Kalvarijoje, Vilniuje, Kaune, Elektrėnuose, Vievyje, Palangoje, Šventojoje, Nidoje ir kt.

Visuomenininkė

Kartais atrodo, kad žmogų gerai pažįsti, bet jis tave vis nustebina naujais, netikėtais darbais ir negali suvokti, kaip jis viską suspėja. Ir Vilijos norisi paklausti, ar iš balos tas darbštumas Tavo prigimimo. Nepaklausiau, nes, atrodo, kad atsakymą radau susipažinusi su Jos giminės istorija. Darbštumas lietuviams vienas iš žmogaus vertės matų. Geras lietuvis, be abejo, yra darbštus. Šią dorybę Vilijai savo gyvenimu skiepijo seneliai, tėvai nuo pat vaikystės. Jei dirbsi – gerai gyvensi, o jei tinginiausi – nieko gero iš tavęs neišeis. Kai kurie „ <…> lietuviai yra labai darbštūs, tuo jie išsiskiria. Darbštumas yra tikriausiai labiausiai vertinama savybė“, – teigė sociologas Vladas Gaidys. Taigi manau, kad Vilijos darbštumas – tai tėvų ir protėvių dovana, kad ji taptų dora lietuve. O kad dovanos neiššvaistytos, geriausiai liudija atlikti darbai:
V. Dobrovolskienė pritarė Sąjūdžio idėjoms. Platino „Atgimimą“, Sąjūdžio laikraštį, kuris pradėtas leisti 1988 m. rugsėjo 18 d.
1989 – 08 – 23 dalyvavo taikioje politinėje demonstracijoje Baltijos kelias.
Vyko pagerbti Sausio 13-osios aukų.
Nuo 2012 m. V. Dobrovolskienė yra Elektrėnų savivaldybės Tarybos narė (dvi kadencijas). Socialinių reikalų komiteto; Aplinkosaugos, švietimo ir ugdymo projektų vertinimo, Etikos komisijų narė, Elektrėnų ligoninės stebėtojų tarybos narė.
18 m. vadovavo savivaldybės literatų klubui „Strėva“, kuris išleido 7 almanachus („Laiko ženklai“, „Brydės“, „Saulėlydžio toliai“, „Širdžių lieptai“, „Lietuva, esu dalelė tavęs“, „Minčių sodai“, „Kai žodžiai išeina į kelią“).
Organizuoja respublikinius ir savivaldybės literatų renginius, knygų pristatymus, redaguoja almanachus, jau redaguotos 37 Lietuvos autorių poezijos ir prozos knygos.
2 metus vadovavo savanorių organizacijai „Savanoriškos veiklos kontrastai“.
7 metus priklauso Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių organizacijai.
Organizavo Motinos dienos bei Tarptautinės vaikų gynimo dienos renginius Elektrėnų neįgalių vaikų, socialiai remtinų šeimų vaikams.
2016, 2017, 2018 m. organizavo Jurbarke kraštiečių kūrėjų susitikimus, renginiai vyko Jurbarko viešojoje bibliotekoje, Jurbarko dvare.

Apdovanojimai

V. Dobrovolskienės – pedagogės, poetės, visuomenininkės – darbus pastebėjo visuomenė ir įvertino:
1997 m. skirta Švietimo ir mokslo ministerijos J. Varno premija.
2001 m ir 2013 m. pripažinta Elektrėnų savivaldybės „Metų žmogumi“ ( 2013 m. pelnė nominaciją „Metų literatė“).
2003 m. tapo LNRS V, 2008 m. X ir 2017 m. XIX vasaros poezijos švenčių diplomante.
2013 m. Vilniaus apskrities Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino nominacija „Už pasiekimus žmogiškojo kapitalo ugdymo srityje“, III laipsnio apdovanojimas.
Apdovanota padėkomis už mokinių ruošimą respublikiniams konkursams, už respublikinių konferencijų organizavimą, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės padėkos raštu už literatūrinio žodžio sklaidą, Lietuvos kultūros fondo padėka.
2017 m. apdovanota ŠMM ministrės Jurgitos Petrauskienės ir Ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio padėkomis jubiliejaus proga.

Dukros Dundalko Kovo 11-osios lituanistinės mokyklos mokytojos

Užsiėmimus veda Vilijos dukra Aušra
Užsiėmimus veda Vilijos dukra Aušra

Vilija begyvendama užgyveno didelį turtą – dvi darbščias, sumanias dukras – Aistę ir Aušrą. Abi baigė Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją . Aistė nuo 2004 m. gyvena Airijoje. Dubline baigė Turizmo ir vadybos bei Marketingo ir menedžmento studijas. Aušra baigė Vilniuje gestų kalbos studijas. Abi išvyko iš Lietuvos, bet abi svetur gyvendamos nepamiršta gimtojo krašto. Abi šiuo metu dirba 2014 m. Aistės įkurtoje Dundalko Kovo 11-osios lituanistinėje mokykloje. Aistė, nuvykusi į Airiją, ten rado veikiančią lietuvių bendruomenę, kuri neturėjo savo lituanistinės mokyklos, nes ji buvo ne per seniausiai uždaryta. Aistei kilo mintis atkurti mokyklą, bet pradėjus darbus, paaiškėjo, kad nėra ko atkurti, reikia viską pradėti iš pradžių. Jauna, iniciatyvi, darbšti mergina neišsigando ir ėmėsi veiklos. Iš pradžių mokykloje buvo 18 mokinių, džiugu, kad mokykla auga, dabar ją lanko daugiau kaip 50 vaikų. Aistė moko lietuviukus lietuvių kalbos, vadovauja vyresniųjų mokinių projektinei veiklai, kartu su kitomis mokytojomis moko

Dundalko Kovo 11-osios lituanistinė mokykla
Dundalko Kovo 11-osios lituanistinė mokykla

vaikus Lietuvos istorijos, tautinių šokių, dainų, dalyvauja įvairiuose Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) projektuose, seminaruose, konferencijose. Mokykloje suburtas gražus mokinių ir tėvelių kolektyvas, organizuojami tautinių švenčių minėjimai, mokyklos veikla viešinama ir yra gerai matoma Dundalko miesto bendruomenei. Taip, Aistė ir Aušra dirba užsienyje gyvenančių lietuvių vaikams – dirba Lietuvai.
Šią vasarą mokytoja Aistė atvyksta į Lietuvą, nes ŠMM organizuoja stovyklą užsienio lietuviams. Atsiveža šešis mokinius, kurie keliaus po Lietuvą, susipažins su tėvų kraštu.

Ateities kartos

Vilijai dukros padovanojo 4 anūkus: Beną (15 m.), Matą (11 m.), Marką (8 m.), Emą (5 m.). Nors atžalos gyvena toli nuo Lietuvos, bet dukros, akivaizdu, siekia, kad jos pažintų Lietuvą, kartu atvažiuoja aplankyti močiutės, su kuria anūkai bando kalbėti lietuviškai, prisijungia prie lituanistinės mokyklėlės veiklos.
Vilijos anūkai mokomi ir auklėjami būti dorais, darbščiais žmonėmis, jau nuo mažų dienų turi savas pareigas. Vyresnieji anūkai žaidžia futbolą, geiliką, šoka lituanistinės mokyklos šokių kolektyve. Benas yra miesto rinktinės futbolo komandos narys, 5 km maratono dalyvis (iš 446 dalyvių buvo 50). Abu berniukai yra vieni iš geriausių savo klubų žaidėjų, jų nuotraukos ne kartą puošė pirmuosius sporto laikraščio puslapius.

Trys kartos žmonių, lietuvybę saugančių čia ir visame pasaulyje
Trys kartos žmonių, lietuvybę saugančių čia ir visame pasaulyje

Markas ir Ema yra lituanistinės mokyklos mokiniai, abu lanko bokso treniruotes.

Brolis Rimvydas

Vilijos brolis Rimvydas (1962 m.) kuria Lietuvą dirbdamas rinkliavos administratoriumi Jurbarke ir rūpindamasis regiono švara ir tvarka. Jis siekia, kad Lietuva būtų švaresnė, patrauklesnė. Brolio dvynukės Kristė ir Giedrė dirba Lietuvos žmonėms naudingus darbus: Kristė yra choreografė Jurbarke (dirba su vaikais ir jaunimu), Giedrė – vadybininkė Klaipėdos sporto klube „Impuls“.
Susipažinusi su V. Dobro­volskienės giminės ir jos pačios­ darbais, darau prielaidą, kad šios giminės žmonės tvirtai laikėsi įsikibę Lietuvos. O ir Lietuvai Jie reikalingi. Vilija, visi norim tikėti, kad Ji, Lietuva, nepaleis ir Tavo rankos, o Tavo vaikus ir anūkus sugebės pasikvieti namo.
Dėkojame Vilijai už pokalbį ir sutikimą paviešinti giminės istoriją.

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69