Istoriją reikia perduoti ateities kartoms

Virginija Jacinavičiūtė

Birželio 14-ąją Lietuva minėjo Gedulo ir vilties dieną, kuri kasmet primena apie vieną didžiausių tautos skaudulių – sovietų vykdytus masinius trėmimus į atšiaurius Rusijos kraštus. Šiai dienai paminėti renginiai tradiciškai vyksta ir Elektrėnų savivaldybėje – dėl represijų žuvę tremtiniai pagerbiami visuotine tylos minute, aukojamos šv. Mišios, padedamos gėlės prie tremtiniams bei partizanams skirtų paminklų.
Kaip sakė Lietuvių bendruome­nės atstovas Klivlende Marius Juo­dišius, dalyvių skaičius Gedulo ir vilties dienos minėjimuose kasmet mažėja, prisiminimai išnyksta, tad istorija po truputį pradingsta.

Prisiminimų perdavimą iš kartos į kartą savo pamoksle akcentavo ir Elektrėnų bažnyčios klebonas Jonas Sabaliauskas. Jo teigimu, žmogaus atmintis yra gana trumpa, o norint išsaugoti istoriją tiesiog būtina ją perduoti iš kartos į kartą.
Kodėl svarbu žinoti savo istoriją, išmintingai yra atsakęs Bronislovas Genzelis: „Viena iš svarbiausių tautos išlikimo sąlygų – istorinė sąmonė. Tai – žmogaus vertybių orientacija, įsirėžiusių žmonių ir tautos atminties. Be to niekada neišsivaduojama iš svetimųjų primestų vertybių <…>Tauta yra žmonių bendrija, turinti savo atmintį. Blėstant atminčiai, deformuojasi istorinė sąmonė, nyksta prisirišimas prie savo tautos, savo valstybės – susidaro prielaidos jos žūčiai“.
Šv. Mišiose J. Sabaliauskas priminė, kad birželio 14-oji ne tik Gedulo ir Vilties, bet ir palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio diena. Arkivyskupas T. Matulionis tremtyje praleido apie 16 metų, buvo kankinamas, dirbo pačius sunkiausius, alinančius darbus. Tačiau, kad ir kokios sunkios sąlygos buvo tremtyje, arkivyskupas laikėsi Kristaus evangelijos, išliko tvirtas tiesos liudytojas ir laisvas žmogus. J. Sabaliausko teigimu, arkivyskupo T. Matulionio asmenybė visiems simbolizuoja viltį ir stip­rybę, kurios kiekvienam tremtiniui padėjo nepalūžti ir galiausiai sugrįžti į gimtąją žemę.
Po šv. Mišių pamaldų dalyviai rinkosi bažnyčios parapijos salėje, kurioje literatūrinę – muzikinę kompoziciją parodė folklorinis ansamblis ir folklorinė kapela „Runga“. Skambėjo Tėvynės ilgesio ir vilties persmelktos tremtinių dainos, eilėraščiai bei tremtinių prisiminimų ištraukos, kurių klausantis pagaugai kūnu eina. Sunku net įsivaizduoti, kiek baimės, skausmo, kančių ir kitų išgyvenimų patirti teko niekuo neprasikaltusiems tautiečiams.
Savo pairtimi tremtyje pasidalino tremtinys Romas Saidys, kurio septynių asmenų šeima ištremta buvo 1949 m. Šeimoje augo trys vaikai. R. Saidžiui buvo ketveri metai, o jauniausia šeimos atžala teturėjo pusę metukų. Vyriausias šei­moje buvo 82 m. senelis. Palikdama Lietuvą šeima turėjo 26 ha žemės, tačiau skaudūs likimo vingiai lėmė, kad šias žemes teko palikti okupantams. Du stribai apsiginklavę šautuvais įsakė kinkyti arklius, tėvas priešinosi, todėl buože gavo per vei­dą. „Keliavome gyvuliniais vagonais, apgyvendino tris šeimas vienoje patalpoje. Laimė, tėvas visada buvo šalia, rūpinosi mumis. Ten lankiau rusišką mokyklą, todėl grįžęs į Lietuvą nemokėjau gerai lietuviškai. Per pirmąjį diktantą parašiau lietuviškus žodžius rusiškom raidėm ir gavau „kuolą“. Užaugęs įgijau šilumininko profesiją, o vėliau ėmiau dirbti Lietuvos elektrinėje“,- trumpai savo gyvenimo istoriją perbėgo R. Saidys.
Pabūti kartu su tremtinių ir politinių kalinių bendruomene į šv. Mišias ir minėjimą atvyko Elektrėnų savivaldybės mero pavaduotojas Raimondas Ivaškevičius ir administracijos direktoriaus pavaduotoja Inga Kartenienė.
Minėjimo pabaigoje tradiciškai padėtos gėlės prie tremtinių ir politinių kalinių paminklo Sabališkių kapinėse bei prie bažnyčios šventoriuje pastatyto paminklo, kuris skirtas 1944–1953 m. žuvusių už Lietuvos laisvę atminimui.