Giedrius Juzukonis: kalnuose išmokau save pagauti dienos bėgime

Virginija Jacinavičiūtė

Giedrius Juzukonis

Giedrius Juzukonis

Pradėdami vykdyti projektą „Keliai link aukštumų“ išsikėlėme tikslą papasakoti apie mažai kam žinomus Elektrėnų alpinistų žygius į aukščiausias Tarybų Sąjungos viršukalnes. Didžiąją dalį alpinistų pažįstame asmeniškai, o apie kitus sužinojome tik įsibėgėjus projektui. Vienas naujai pažintų ir jaunosios kartos alpinistų – Gie­drius Juzukonis, gimęs ir augęs Elektrėnuose.
Su Vilniuje gyvenančiu G. Juzukoniu bendravimas vyko elektroniniais laiškais. Paprašius šiek tiek papasakoti apie save, G. Juzukonis rašė: „Gimiau pačiu laiku Elektrėnuose, per rudens lygiadienį. Mokslą pažinau „Ąžuolyno“ vidurinėje mo­kykloje, paskui tėvai – Algis ir Ona Juzukoniai – pervedė į naują, 3-iąją, dabartinę „Versmės“ gimnaziją, kurią baigiau 1996 m. Linkėjimai auklėtojai Aurelijai Griščenkienei. Likimas susiklostė taip, kad baigęs kelis universitetus likau gyventi ir dirbti Elektrėnų priemiestyje – Vilniuje, kur sukūriau šeimą. Nuo amžių sandūros esu draudimo brokeris; kitaip tariant – nerealios prekės – pažado pardavėjas. Lig šiol smagu matyti patenkintą klientą, kai sulaukia draudiko pagalbos.“

Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo kalnai?
Kalnai atėjo netikėtai. Labai. Pradžios yra kelios. Pačią pradžią siečiau su aktyviu turizmu dviračiais dar mokyklų laikais, į kuriuos įtraukė brolis Saulius bei mokytojai Audrius Jurgelevičius su Vilma Narkevičiene. Tad pamaišius Lietuvos, Kaliningrado srities, Baltarusijos, Latvijos, Estijos žemes, keliautojo dvasia susiformavo.
Pirmas mano pasimatymas, už kurį esu dėkingas Ričardui Skorupskui, su kalnais įvyko gal 2001 metais. Pamenu kaip šiandien: Ričardas sako – keliaujam į kalnus, bus smagu, pamatysi ko nematęs! Mes sėdim bendrabučio Baltupiuose 7-o aukšto balkone, matau Niujorką su Kamčiatką (studentų bendrabučių miesteliai. Red.inf.) ir atsikalbinėju, kad ir čia taip toli matau, panašiai, tačiau įkalbėjo! Į Altajų… Tai buvo pradžia supratimo, kad tikrosios, iš didžiosios A raidės atostogos gali būti kalnuose, kai esi mažo taškelio dalis kardinaliai kitoje, nei įprasta, aplinkoje.
Po Altajaus sekė kelerių metų pertrauka, kadangi draugai vienas po kito pradėjo kurti šeimas, kitų rūpesčių prisigalvoti, iki akimirkos, kol bičiulis netikėtai leptelėjo „Varom į kalnus! Jucevičius veda!“. Dėl Kalnų guru Algimanto Jucevičiaus vadovaujamų turiadų teko garbė pažinti Kaukazo, Tian Šanio kalnus.

Kuri viršūnė buvo pirmoji? Gal pamenate, kaip jautėtės, kai į ją užkopėte?
Prie pirmųjų viršūnių, kuri priėmė ir paliko neišdildomiausius įspūdžius, priskirčiau labiau pasauliui žinomą Elbrusą (5642 m). Iki tol buvo mažiau žinomos viršūnės, perėjos. Čia išskirčiau tris įspūdžius, iš kurių pirmas – įkopimas. Taip, jis techniškai nesudėtingas, bet nuo­bodžiai aukštas su kas centimentru virš 4 km retėjančiu deguonimi. Kilimo į viršų metu matai brėkštantį rytą ir kitas viršūnes, kurios dar ilgai bus Elbruso, iki kurio dar 5 valandos vertikalės, šešėlyje. Kovoji su stingdančiu šalčiu, užsimerkus pasidaro šilčiau, regi žydinčias, sklidinas bičių pievas. Atsimerki – vėl tu čia… Tas užsimerkimas baisiai pavojingas. Labai jausti reikia. Antras jausmas – kai kalnas priima – viršūnė.

Elbrusas gal labiausiai paveikė. Nes, regis, jau horizonto išlinkis plika akimi matomas, jausmas tas galop – kaip ant stogo krašto. Gal net ir per ilgai džiaugiausi ten, nes pamiršau, kad jis dvigalvis ir antros, kiek žemesnės viršūnės neaplankiau. Ir trečiasis jausmas – nusileidus nuo antro debesų sluoksnio žemėn – marios deguonies! Jo tiek daug! Jis toks riebus! Ne tik gali kramtyti, bet ir praryti! Garsiai tai man tarp bendražygių pasidalinus nustebimu, jie sako – taip, tiesos čia daug, nes ten oras retesnis, kūnas adaptavosi, ne veltui sportininkai varžyboms linkę kalnuose ruoštis.

Ar skaičiavote, kiek kalnų viršūnių pasiekėte, kuri iš jų Jums paliko didžiausią įspūdį?
Nėra jų marios, neskaičiuoju, neišskirčiau didžiausio įspūdžio konkrečiai viršūnei… Kiekviena viršūnė savotiška, savotiškos mintys, jų istorijos, aplinkybės. Einu į kalnus ne jų nugalėti, ne šturmuoti, o į svečius – mandagiai, su pagarba. Patys kalnai skirtingai – Kaukazas – pilkas sudūlijęs, Tian Šanis – dieve mano, koks gigantiškas. Alpės – jaunos. Įspūdis geriausias, džiaugsmas aplanko, kai kalnas priima, arba nepriėmęs sėkmingai paleidžia.

Į kurią viršūnę ar viršūnes dabar esate nusitaikęs?
Nesu nusitaikęs. Turiu svajones pamatyti Himalajus, Andus. Jei nepavyks, kadangi sunku iš šeimos išplėšti tris savaites, pakaks ir tarkim Sakartvelo Svanetijos, kur marios veiklos.

Alpinizmas gana pavojingas sportas. Kaip Jūsų pomėgį vertina šeima, o gal kalnai – visos šeimos aistra?
Kol kas tai mano aistra. Šeima ir artimieji stengiasi demonstruo­ti ramybę.

Kaip dažnai vykstate į kalnus? Ar pavyksta suderinti darbą su pomėgiu?
Stengiuosi išvykti pa­ilsėti kasmet. Darbdavys palaiko tikrą atostogų metą.

Ar palaikote ryšius su elektrėniškiais alpinistais?
Gaila, ne. Tik Jurą Jorudą pažįstu.

Kalbinti alpinistai­ kalnuose paty­rė­ įvai­riausių nuotykių, pavyz­džiui, susitiko su vilkais, naktį praleido ant ledo plyšio ir pan. O kokie įvykiai iš kopimų Jums labiausiai įsiminė? Ar su­sidūrėte kalnuose su pavojais?
Iš nuotaikingesnių istorijų tai gal šios: vaikinai patys įsigudrino pirktis kremą nuo saulės, tai gailėjosi, kad to ne merginų paprašė, nes nusipirko įdegio kremus. Kita istorija iš pokštų skyrelio – kai kalnų ožiai naktį bliūdeliais nuo košių skambinti pradeda. Apie ne tokius malonius, kai adrenalinas pusvalandį skiriasi, kai jautiesi nau­jai gimęs, ledo plyšius, žaibų epicentrus nenorėčiau dalintis.

Neretai į kalnus žmonės kopia medituoti, ieškoti savęs, patikrinti savo fizines ir dvasines jėgas. O ką kalnai davė Jums kaip asmenybei?
Čia sunkokas klausimas. Gera man žemėje. Tačiau ten, kalnuo­se, esu kažkaip „čia ir dabar“, šio­je sekundėje, šiame žingsnyje. Esu čia atsakingas už save, už bendražygį. Tikiuos ir jis už mane. Išmokau save dienos bėgime pagauti, kad kur leki, ar matai, kaip obelys žydi? Ar matai, kad jau medžiai be lapų? Ką nuveikei per tą laiką? Svarbu paminėti, kad į kalnus traukiame visada turėdami Trispalvę ar Vytį, kuriais pažymime stovyklos vietas bei džiaugsmo minutes.

O koks dabar Jūsų ryšys su Elektrėnais?
Nenutrūkstamą gyvą ryšį palaikau jau tik su mama. Tėtį nesenai palydėjom Amžinybėn. Su keliais bendraklasiais esu ryšyje. Pasibarstę savo kasdienybėse… Laukiu klasės susitikimo.

Kokį įspūdį Jums palieka Elektrėnai, kai čia apsilankote?
Geras klausimas. Ogi puikus! Kadangi paprastai dažniausiai minutei atvykstu pas tėvus pasilabinti, tai nieko nematydavau. Čia prieš kelias savaites visą pusdienį skyrėm tėviškei. Atradimas! Kiek čia visko ir naujo! Pradedant kiek jau apleis­tu, bet vis tiek gražiu pažintiniu taku su daugybe skulptūrų šalia Abromiškių reabilitacijos ligoninės, baigiant marių pakrante su labai puikia infrastruktūra.

Ačiū už pokalbį.

Nuotr. iš Giedriaus Juzukonio asmeninio fotoalbumo

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1