Elektrėnų krašto senieji vietovardžiai

Ona Rasutė Šakienė

Vietovardžiai padeda geriau pažinti anksčiau egzistavusių civilizacijų kultūrą, papročius. Šį kartą norime papasakoti apie vietoves, kurios lyg magnetas traukia tiek paprastus­ keliautojus, tiek istorikus, kul­tūrologus, archeologus. Jose slypi galybė istorijų ir paslapčių, kurias įminus galima sužinoti be galo daug įdomių dalykų.

Ežerai
Anykšta, Puikinas, Jagudas, mažieji – Dumbliukas, Mažiklės, Nendrynėlis, Puikinaitis, Varteliai, Vėjų varteliai – ir keletas mažų pakrantėse būtų savais vardais vadintų įlankėlių, ežerėlių užpilti 1961 metais užtvenkus Strėvos upę ir dabar yra vienalytis Elektrėnų mariomis vadinamas ežeras.
Prie Abromiškių dvaro esantis ežeras seniau vadintas Mindžio vardu, dabar jau vadinamas Abromiškių vardu, dar išlikę kažkiek pakitę vardai – Orio, Besenio, Dubuklio, Geibonių, Jagudėlio. Kažkada buvę, dar dokumentuose užrašyti ežerų vardai – Mindžio, Orvio, Domblio, Sednio, Kundros, Duboklio, Aukudžio, Maležerėlio, Vilkokalnio.
Anykštos, Puikino ir Jagudžio ežerai yra sujungti sąsiauriais, gilio­mis įlankomis, o Puikino ežere viena įlanka tokia siaura, kad plaukiant ja, valtelę teko pertempti šonu. Tokia ežerų įvairovė, jų įlankos ir užutėkiai rados dėl to, kad tikrais ežerais yra Puikinas ir Jagudas, o Anykšta atsirado gilioje žemumoje subėgus vandeniui, atneštam Strėvos upės ir vietinių šaltinių, kurių dar labai gausu pakrantėse. 1904 metų ekspedicija, Profesoriaus N.J. Zografas
Vietovių ežeruose, upėse veisėsi seliava, aukšlė, ežerys, raudės, karosai, lynai, karpiai, šamai, unguriai, lydekos, kelbukai. Ežerai, upeliai buvo labai žuvingi. Ichtiologas B.K.Gindcė
Buvo Mažiklės ežeriukas, Varteliai, Vėjo vartai, pereiti buvo galima. Tik Dumbliukas – klampynė, prigert galima. Supasi, supasi liūnas, gali pratrūkt, ten niekas nėjo. Buvo Nendrynėlis, aplinkui liūnai, nepraeisi, ten medžiuose suko lizdus ereliai, ten neįėjo net žmogus. Vaclovas Kanapka

Anykštos ežeras
Anykštos ežeras pats negiliausias, jame buvo gausybė įlankų, salų, pusiasalių, apie 7 kilometrų ilgio, Anykšta atsirado gilioje žemumoje subėgus vandeniui, atneštam Strėvos upės ir vietinių šaltinių, kurių buvo labai gausu visose pakrantėse. 1904 metų ekspedicija, Profesoriaus N.J. Zografas.
Anykštos vardas kilęs nuo žodžio „anys“, nes rytinėje ežero pusėje gyvenę jotvingiai taip šaukdavę vakarinius gyventojus lietuvius. Liko vardas. Pasakojo senoji Loibienė, kai aš dar mažas buvau. Daug ką apie šitas vietoves. Iš jos aš daug girdėjau. Pranas Česonis

Saulėtekio šaltinis
Kur dabar salos, buva Greževičia miškas, pusiasalis apie 30 metrų pločia. Kap vandenį pakėłi dešimt metrų, tai kalnelių viršūnis ir lika salom. Didžiojoj saloj ir dabar likį šaltiniai. Buva ir gydomas šaltinis, ale jau tiktai senos moterys šnekėja. Saulėtekia. Dabar niekas juom jau nesigyda. Iš to šaltinuka išteka upelis, in rytų pusi bėga, tai jis likis. Jo nesunaikina, nuog stataus kalna teka vanduo in rytus. Vytautas Vankevičius
Greževičiaus saloj dar yra likis šaltinis, iš jo vanduo bėga rytuosna. Seniau žmonys šnekėja, kad labai sveikas vanduo, kap prieš saułį bėga. Saulėtekia vadina. Ty yr ir upelis. Buva ir daugiau šaltinių, ale užtapyti, dabar vanduo. Ieva Piraškevičiūtė-Mikaliūkštienė
Greževičia miške buva daug šal­tinių. Seniau lyg buvį koki tai stati­niai, ale dabar tynai jau viskas sulygy­ta, sudegyta, šaltiniai dar likį. Anks­čiau ty buva pusiasalis, tai yra likis šaltinis. Jo vandeniu seniau žmonys gydisi. Ir akis, ir rankas, dari vonias, vežisi vandenį iš tenai. Jis koks tai stebuklyngas. Saka, kubile šutinasi ir daug geriau jautisi. Ty an kalna labai daug šaltinių buva. Šventa vieta. Buva kokių tai rųstagalių, akmenų. Šitam krašte buva daug šaltinių. Labai daug. Pranas Sinkevičius

Puikino ežeras
Vardas
Kietaviškių kunigaikščio sūnus, vardu Puikinas, mažas buvo pagrobtas kryžiuočių ir išaugintas riteriu. Kęstučio laikais dabartines Se­nų Kietaviškių, Mūro Strėvininkų, Žiežmarių apylinkes buvo užėmę ir degino kryžiuočiai. Kai kryžiuo­čiai vėl užpuolė šį kraštą, kartu su jais atvykęs riteris Puikinas pabėgo į tėvoniją. Vietos didikai sukilo prieš jį, juo nepasitikėjo. Tada krivis Jagudas jiems pasakė: „Kodėl jį teisiat? Kai jį mažą pagrobė, jūs visi likote gyvi, nesikovėt, kodėl jo neapgynėt?“ Kryžiuočiai paprastai eidavo

Medžiotojas prie Puikino ežero

Medžiotojas prie Puikino ežero

žiemą, kai užšalę visos pelkės, upės, ežerai, tačiau šį kartą jie ėjo vasarą ir puolė Perkūnakiemio šventyklą. Puikinas, prisidengęs kryžiuočio apsiaustu su kryžiaus ženklu, raitas įlėkė į šventyklą ir narsiai kovėsi su kryžiuočiais. Čia jis ir žuvo, o sala ir ežeras buvo pavadinti jo vardu. Pranas Česonis
Tėvas apie turkus šnekėjo. Žvė­rinčiaus miškas buvo kaip saloj, tik vienoj vietoj per tiltelius galima buvo įeiti. Buvo žiema, ėjo kariuomenė. Kai lėkė link tos salos per ledą su arkliais visa jų kariuomenė, tai ledas neišlaikė, lūžo, visa kariuomenė nugarmėjo po ledu ties Mažikle. Sako, rasdavo arklių nuskendusių, žmonių, ilgai dar po to karo. Pasakojo, kad vienas liko gyvas, tai ir liko gyventi kaime, niekas nieko jam nedarė. Juokdavosi, kad žmonės sekmadienį bažnyčion važiuoja pasikinkę arklius, gražiom bričkelėm, kas turi, tai grįžta iš bažnyčios, o turkas dar tik važiuoja, pasikinkęs jaučius, nors seniai jau po mišių. Paskui jo vaikai sulietuvėjo, net nežino turkiško kraujo turintys. Juozas Kučinskas
Šitoj pusėj in Gudeli buva brasta, nendrynai, ežerai jungėsi, pravažiuot (laivu) iki Puikina galima buva. Puikine vanduo gilus, iš gylia neužšąla, apie 40 metrų gylia, vanduo iš gelmių šiltesnis ir žiemą tenai neužšąla, ledu nepereisi, reikia lanku. Ir su arkliais tenai nevažinėjo, žinojo, kad neužšąla. Judantis vanduo buvo iš gilumos. Nekunkuliuoja, bet juda. Iš gilumos.
Buvo apskritas, mažiukas ežeriukas Puikinaitis vadino. Jis kaip kiaušinis toks, apskritas. Gražus labai. Česlovas Kazakevičius
Ežere buva tokia siaura vieta, ją vadina „Varteliai“. Puikine buva apie 18 metrų gylia, buva ir negilių vietų, brastų. Janina Jakelyė Petkevičienė

Jagudo ežeras
Kunigaikštis Kęstutis priėmė nuo kryžiuočių nukentėjusius bartus ir jotvingius. Jotvingiai gyveno palei Semeliškes, o rytinių ežerų (buvusio Jagudžio) pakrantėse buvo įsikūrę sau šventyklą, kurioje gyveno krivis Jagudas. Jis gyveno prie pusiasalio, iš kurio dabar likusios tik dvi salos. Ežeras gavo Jagudo vardą. Pranas Česonis, jam paskojo senoji Loibienė.
Ežere prie Geibonių yra vieta, kurią žmonės vadino „Po skryniu“. Senovėj kažkas ton vieton, kur labai gilu, inmetė skrynią, pilną aukso pinigų. Niekas ištraukt’ negali, tai ir vadina „Po skryniu“. Aldona Skorupskienė

Salos
Buvo daug salų, didžiausios jų – Puikino, Budynės, Gandrų, Ginėjos Giliakampio, Varnų, Vagių. Daug pusiasalių, klampių pelkynų, amžiams nuėjusių užmarštin, kaip ir tas vadinamasis paukščių Rojus, šimtmečiais teikęs paukščių įvairovei jų gyvenimui ir veisimuisi tinkamus namus.
Kur dabar likusios salos, seniau tenai buvo Varnakampis. Kalneliai buvo, Greževičia miškas, tai liko salos. Veronika Vėželienė

Gandrų sala
Anykštos ežero sala, Gandrų vadinama Paukščių rojumi, kur gyveno tūkstančiai gandrų.
Gandrų sala buvo vidurij ežero, ten augo labai didelės uogos, bet jų niekas nerinko, nes buvo labai apterštos busilų, kurie ten ąžuoluose gyveno. Jų tenai buvo labai daug. Anelė Mitraitė-Švenčionienė
Mes gyvenom ant kranta priešais Gandrų salų. Graži buva Gandrų sala – tik ąžuolai ir gandrai. Jų daug, kiekvienam medij daug lizdų, gal iki dešimt. Kai oras tykus, tai sala lyg veidrody visa an vandenia – koks grožis. Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė

Puikino sala
Puikina sala – virš ažera iškilis kalnas. Tenai auga daug lazdynų, plaukiojom rinkt’ riešutų. Gyvena daug apuokų, gyvena dudukai ir kiti paukščiai. Sala graži, lyg piliakalnia formos. Kitoj pusėj, lygioj pakrantėj, auga daug juodų serben­tų, plau­kiojom uogaut’. Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė
Puikinas buvo grafo sala. Joje jis augino serbentus, juodus ir raudonus, bet paskui, kai jau aš nu­plaukdavau, tai jie buvo sulaukėję, nieko ten nebuvo, tik gražus miškas. Anelė Mitraitė-Švenčionienė.
Puikino saloje augo daug ąžuolų. Kai nuplaukdavom, tai tiek baravykų, kad net supuvę stovi, prisirenki pusę valties ir parplauki. Pranas Zaremba

Varnų sala
Paukščiai gyveno Varnų saloj. Čia buvo daug varnų, caplių, gal garnių, nežinau. Gyveno pilkieji gandrai. Anykštos saliukėj irgi buvo vieni paukščiai, labai daug paukščių. Vienas buvo toks ilgu kaklu, kuris įkišęs galvą į vandenį rėkdavo „būūū“. Anelė Mitraitė-Švenčionienė

Ginėja
Buva Ginėja, buva Bendrinė, didelė sala, ty plukdė gyvulius ganytis. Su vienu laivu plukda, kap geras oras, tyku, tai kitos iš paskui pačios plaukia. Paskui ty ir ganosi. Per vasaru. Moterys su kibirais plaukia ryte, vakare melžt’. Karvės ty ir būna. Vyspa buva, dabar užtvindyta. Gal iš lenkiška, čia gi daug lenkų buva. Pranas Sinkevičius

Budynės sala
Budynės saloje buvo partizanų bunkeriai, po žemėm buvo pušiniai balkiai, didelės trijų kambarių žeminės, viršuje apaugę lazdynų krūmais. Įėjimas buvo vienas.
Partizanai tenai nakvodavo. Kartą atvažiavo traukiniu, ėjo susitikti su Peliūnų partizanais, per ledą ėjo, paskui užėjo Darbės kluonan pamiegot’, sako, kas tai pranešė, kad po valandos ir skrebai. Susišaudė, tris nušovė, gulėjo Vievyje ant grindinio. Sako, reikėjo pažiūrėt’, ar nėra „blešankos“ (skundiko), jo bijojo partizanai.
Vėliau tenai, tame bunkeryje, buvo įsikūrę Kauno vagys. Algis Girsa

Vagių sala
Vagių saloj kadaise buva ap­sigyvenį vagys. Jiej tenai gyvena, tai paskui ir pramini tų salu Vagių sala. Link Karkučių buva Vagių sala. Atokiai, Kampų pusėj, saka, senovėj vagys tenai slapstėsi. Tai paskui ir pramini Vagių sala. Ty, link Karkučių. Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė
Vagių saloj kadaise buvo įsikūrę vagys. Jie tenai gyveno, tai paskui ir praminė tą salą Vagių sala. Vanda Baliūnaitė-Šumskienė
Link Karkučių buvo Vagių sala. Atokiai, Kampų pusėj, sako, senovėj vagys joje slėpėsi. Aldona Skorupskienė

Kaimai
Perkūnakiemis, buvęs k.
Perkūnakiemio vardo mitai
Perkūnas, atgaivinęs iš sąstingio žemę, kai ji visa pražydėjo ir sužaliavo Anykštos ežero krantai, lėkdamas iš debesų pabalnotu žirgu didžiuliais ­šuoliais pamatė kažką nepaprastai gražaus ir nusileidęs iš dangaus, paleidęs žirgą ganytis, užėjo į savo šventyklą ant ežero kranto, į Perkūno šventyklą. Joje jis rado vaidilą ir daug vaidilučių. Viena jų jam iš karto krito akysna – ji buvo nepaprasto grožio mergaitė. Akys – kaip žydras ežeras. „Kuo tu vardu?“ klausia Perkūnas. Jinai atsakė: „Vaidilutė Laima.“ „Na, o kuo užsiimi, tarnauji dievui Perkūnui?“ Ji atsakė: „Aš verpiu gyvenimo laimės siūlą, audžiu laimės taką, padedu moterims gimdyti.“
Jis nustebo, kiek joje gerumo, ir paklausė: „Ar tu galėtum būti mano žmona?“ Perkūnas buvo didelis, stip­rus vyras, didele barzda ir atrodė jau senas. Ji lyg ir norėjo jam atsakyti, tačiau pasijuto nepatogiai ir tyliai tarė: „Taip.“
Ir vienoje iš ežero salų atsirado nepaprasto grožio rūmai, ir jiedu apsigyveno juose. Turėjo daug tarnų ir tarnaičių, juos supo prabanga. O tie rūmai buvo, kur Puikino sala. Po kiek laiko jiems gimė sūnus. Laimos vyras dažnai iš namų kažkur pradingdavo, paskui sugrįždavo ir ją nepaprastai mylėjo, ji net nežinojo, kad jis ir yra žmogumi pasvirtęs Perkūnas.
Kai ji pagimdė sūnų, jos garbei ir sūnų pavadino Laimučio vardu. Auga vaikas ne dienom, o valandom, užauga gražus, tvirtas. Tada tėvas nutaria, kad jo sūnus turi būti karys. Vyriausias žemės vadas. Bet Laima tarė: „Tavo sūnus nebus karo vadas, nebus karalius. Jis tarnaus dievui Perkūnui, jis bus vaidila.“ Perkūnui nepatiko. Jis visaip bandė ją perkalbėti. Sako, turi kažkas būti stiprus, tvirtas, ginti gimtą žemę, už ją kovoti, o dievui tarnauja daugelis žmonių. Taip jie susipyko. Perkūnas labai užsirūstino, sugriaudėjo visa savo galybe ir pakilo didelė audra ir išlėkė perkūnas, ir sugriuvo rūmai…
Vieną akimirką Laima su Laimučiu atsiranda ant Anykštos ežero kranto. Neliko nei rūmų, nei vyro. Tada ji suprato, kad gyveno su dievaičiu Perkūnu, ir toje vietoje po šiai dienai liko tik kaimo vardas – Perkūnakiemis. Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė. Mitas vaikystėje girdėtas iš šimtametės senolės Mortos Laimutytės.
Perkūnakiemij buvo taip: ant Rungos kranta iš Perkūnakiemia pusės stovėja medis, statula Perkūna, o iš kitos pusis, an kita kranta – stovėja Liūtas. Paskui, kai priėmi krikštu, panaikina tas pamaldas, tai visku nuskandina ažeran. Mama pasakoja. Ty Saka, kad paskui žmonys ieškoja kur, ale nerada, labai giliai buva. Saka, vienąkart prieš Sekmines nuvėja jaunimas maudytis ažeran, tai tik inbridus pamati iš ažera kylant’ didžiausiu bangu, tokiu kai liūtas. Tai isigandį pabėga ir toj vietoj niekas daugiau ty nesimaudi. Saka, kaip užkerėta buvus toj vieta. Draudi. Visi žinoja ir nesimaudi. Janina Šeštokaitė-Rusakovienė
Kai užėjo švedai, tai labai žmones pjovė, vaikus už suo­lo spaudė, moterim krūtis nupjaudavo. Perkūnakiemy, prie Kampų, vyko mūšis. Sako, vadas miega Senų Kietaviškių koplyčioj ir per sapną girdi, kas jam sako: „Atidenk ugnį.“ Bet jis dar nesikelia, tada vėl: „Atidenk ugnį.“ Šoko, o jau mūšis verda. Čia, kad užeis perkūnas, viskas užtemo. Tai taip išdaužė, kad kraujas upeliu tekėjo. Vėliau čia juos ir sulaidojo. Ten, kur buvo Kampai, tai visur vieni švedų kaulai ir Švedų kalnas, ir Švedų kapinės. O kaimas Perkūnakiemiu pavadintas. Aldona Skorupskienė
Švedai kap aja, tai labai buva negeri, labai žudi žmones, kankina, moterim krūtis atpjaudinėja, vaikus tarpu suolų spaudi. Koki ty jai negeri buva.
Saka, Kietaviškių bažnyčioj stovėja švedų kariuomenės arkliai, sargybinis buva pastatytas. Jam susisapnava, kad kas tai jį kelia ir saka: „Atadenk ugni.“ Jis atsikelia, apeina arklius – nieka nėr. Vėl’ usnaudžia ir vėl’ girdi: „Atadenk ugni.“ Ir vėl’ nieka. Trečiakart kap pabudina, jis ir iššovi. O čia debesiukas iš vakarų pusis, saka, visai nedidelis. Kap pradės perkūnas trankyt’ – kas sekundi. Vis tuos švedus, kap pradės trankyt’, jiej visi išbuda, visa kariuomenė, kap pradėja šaudyt’ isigandi, nesuprati, kas iš kur juos puola. Tai jiem protas pasimaiši, jiej vieni kitus iššaudi, išbadi durtuvais. Perkūnakiemia kaime. Bolius Lankutis
Iš dieduko pasakojimų prisimenu, kad kai ėjo švedai, tai buvo labai žiaurūs. Prievartaudavo moteris, o mažus vaikus pasmeigdavo ant durklo ir sukdavo ratu iškėlę virš galvos. Žmonės labai jų bijojo ir labai juos keikė. Tai, sako, vieną kartą kaip užėjo perkūnija, kaip pradėjo griaudėt’, visus juos išdaužė perkūnas, protus jiems sumaišė, iš baimės jie vieni kitus išžudė. Arūnas Pliskauskas

Vietovardžiai

Janina Šeštokaitė Rusakovienė, mito pateikėja

Janina Šeštokaitė Rusakovienė, mito pateikėja

Bendrinė, Bilščizna, Dubelka, Duobełė, Gojus, Kirvelis, Furgonas, Lūgas (duobė), Margai, Miškas, Miška raistas, Perkūnakiemis, Po kryžiu (kapinės) Ragelis, Rupėjai, Ringa, kraujų upė, vingiuota,vietomis 2–3 m aukščio krantais išteka iš Dubelnios ir Grabliaus. Aleksis Sinkevičius
Seniau čia tyvuliavo gražūs Anykštos, Dumbliuko, Puikino, Jagudžio ežerai. Netoli Dumbliuko, kuris buvo giliausias ir su klampiais krantais, apaugusiais meldais, nendrėmis, Anykštos ežero pakrantėje augo gražus ąžuolynas, kuris buvo pagonių dievo Perkūno šventovė. Čia stovėjo Perkūno statula ir aukuras. Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė
Lietuvą valdant kunigaikščiui Kęstučiui Perkūnakiemis buvo jo Romuva. Paslėpta šventa vieta. Gal jis čia meldėsi? Pranas Česonis,
An ažera kranta senovėj stovėja labai dideli ąžuolai, juos labai tranki perkūnas. Paskui tuos ąžuolus išpjovi, panaikina, tenai pradėja statyt’ kaimu, o tą vietą praminė Perkūnakiemiu. Domicelė Kazlauskaitė-Apanavičienė
Perkūnakiemyje pagonių laikais gyveno vyriausias dievas Perkūnas, jo vardu pavadintas ir kaimas. Bronius Levickas
Kariavį čia kur ir Perkūnakiemij, ale nėr nei kapų, nei ko. Kara laiku gi nelaidoja po vienu. Gal Gojuj. Ty miške kurganai. Juozas Kučinskas
Netoli Dumbliuko, kuris buvo giliausias ir su klampiais krantais, apaugusiais meldais, nendrėmis, Anykštos ežero pakrantėje augo gražus ąžuolynas, kuris buvo pagonių dievo Perkūno šventovė. Čia stovėjo Perkūno statula ir aukuras. Senelė pasakojo mums, savo anūkėms, jog iš senelių bajorų ir šlėktų girdėjusi apie lietuvių tikėjimą Perkūnu, kurio skulptūrą nuskandino Dumbliuko ežere, sunaikino aukurą ir uždraudė melstis ąžuolyne. Nuo tada bajorkaimis vadinamas Perkūnakiemiu.
Vietiniai ir aplinkinių kaimų lietuviai labai pergyveno dėl dievo Perkūno ir šventovės sunaikinimo. Bet greitai jie rado išeitį. Nuo Anykš­tos ežero į vakarus Gojaus pušyne netoli vieškelio Semeliškės– Paparčiai pasirinkę aukščiausią gražiausią pušį įrengė čia savo šventovę. Mano močiutei buvo keista, kai lietuviai, grįždami iš Kietaviškių bažnyčios po pamaldų, dar užeidavo pasimelsti savo Perkūnui po ta pušimi. Keturiolikto amžiaus pabaigoje, kai lietuviai jau tapo krikščionimis, pagoniškas tikėjimas jų sąmonėje buvo likęs dar keliems šimtmečiams, daugelis jų išpažino dvigubą tikėjimą – meldėsi savaip ir laikėsi pagoniškų papročių, bet lankė katalikų bažnyčią, krikštijo vaikus, laidojo numirusius krikščioniškai. Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė

Salų kaimas
Vietovardžiai

Salos kaimo gyventojai Baliūnai

Salos kaimo gyventojai Baliūnai

Vietos vadinosi – Pas tiltą ( kur jungiasi Puikinas su Šlekčionka), Salos, Varliukas, Varnakampis, Vys­pa, Žirkiniškės. Aleksis Sinkevičius
Buvo dvarelis, buvo Pliateria žemė ir dvarelis, seniau. Salose Pliateris čia raitas jodinėja visur, čia kur tai palei upelį, kai pavasarį būna dideli potvyniai, jis ir nukrita nuo arklio, saka nuo to paskui ir numirė, neišgija. Tam dvarelij buva didelis namas, pusė nama – stiklinės gonkos, laiptai per visą namą, lyg veranda, aukštai iškelti laiptai, ale jau griuva, sava amžių atstovėjį buva. Žemę pirka Baliūnai, Girsos kaip tai gava, savanoriai Paruliai buva gavę žemę. Česlovas Kazakevičius
Gyvenam Salose. Baliūnai, Girsos ir Paruliai. Seniau Salose buva kurortinis dvarelis, saka jis priklausė Pliateriam, gal Pacevičiam. Baliūnai 4 žmonės, Girsos – 5 žmonės, Paruliai – 6 žmonės.
Salose, buvo brastos, pereit’ buvo galima, ale daugiausiai plaukiojom laivais (valtimis). Ėjom, važiavom aplinkui, tenai per Šarkinę, per mišką buvo išėjimas. Per raistą. Salose gyvena Girsai, Paruliai, Baliūnai ir Kučinskai. Baliūnas, mana tėvas turėjo dvarelio liekanas, buvo pirkęs Pacevičių trobą, Girsai ir Paruliai turėjo dvaro kluoną, didelį, ilgai jisai stovėjo, ledainę… Žemę buvo pirkę iš Pacevičių. Vanda Baliūnaitė-Šumskienė
Saloje, kur mes gyvenom iki elektrinės statymo, buvo daug plytų, pamatai kokie tai. Dar buvo ledainė be stogo, tai truputį paremontavę dėdavo ledus ir laikė pieną, mėsą. Buvo likęs didelis kluonas, juo naudojosi. Algis Girsa

 

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1