Danutė Gudelienė: gerų darbų Lietuvai niekada nebus per daug

Danutė Gudelienė

Danutė Gudelienė

Albina SIDARAVIČIENĖ

 

Danutė Gudelienė – Kieta­viškių pagrindinės mokyklos matematikos mokytoja, darbo stažas 51-eri metai. Kraštotyrininkė 1981 m. mokykloje įkūrė kraštotyros muziejų ir iki 2015 m. buvo jo vadovė. Mokytoja aktyviai dalyvavo kvalifikacijos kėlimo renginiuose, rašė straipsnius, skaitė paskaitas, yra pedagoginių knygų bei knygų apie mūsų kraštą – monografijos „Kietaviškės“, 1998 m., knygos „Elektrėnai”, 2006 m. – bendraautorė.

Amžių šydas

Kūrybingas mokytojos darbas buvo pastebėtas ir įvertintas, moky­tojai įteiktos – ponų Sinkų 1992 m., Silvestro Gimžausko 1996 m., Prano Survilos 1999 m., Ilinojaus valstijos 2000 m., Elektrėnų savivaldybės 2004 m. – premijos, 2008 m. „Alma littera“ rinkodaros grupės nominacija „Už titaniko darbą“, 2008 m. „Kultūros ir meno puoselėtojo“ savivaldybės nominacija. Gražūs, prasmingi D. Gudelienės nuveikti darbai. Klausydama mokytojos pasakojimo, mėginu suvokti, kodėl mokytoja savo gyvenimą pašventė Lietuvos mokyklai, kas skatino darbuotis Kietaviškių mokykloje tokius ilgus metus, net įsteigti muziejų. Atsakymą pateikė Vydūno mintis: „Žmogus žiūri į pasaulį pro minčių šydą, kurį jam praėję amžiai ir buvusios kartos yra suteikusios. Jis žiūri pro tai, ką kiti jam deda ant akių kaip aukščiausiąjį išmanymą. Ir jis žiūri pro savo troškimus, palinkimus ir papročius. Visi tie dalykai stovi tarp jo ir gyvenimo. “ Pasidomėjome, kokį šydą ant akių mokytojai uždėjo praėję amžiai.

Esu ne iš prastos giminės, o iš baudžiauninkų

Mokytoja Danutė pasakoja apie savo giminę ir kalbą pradeda nuo prosenelių. Sakosi, kad apie juos mažai ką težinanti. Prosenelis Simonas Dubasas buvęs Tadaravos dvaro vežikas. Panaikinus baudžiavą, iš savo pono dovanai gavo valaką (20 ha) žemės. Matyt, gerai dirbo Simonas, nes ponai retai kada tedovanodavo žemės baudžiauninkams.

Paminklas liudija, kad giminės pradžia - nuo Dubasų

Paminklas liudija, kad giminės pradžia – nuo Dubasų

Simonas vedė Petronėlę iš Prienų. Jie susilaukė dviejų vaikų – Simono ir Onos.
Apie senelius atmintis išsaugojo daugiau prisiminimų. Užaugęs Simonas, baudžiauninko Simono Dubaso sūnus, vedė Domicelą Kerševičiūtę. Simonas ir Domicela Dubosai (taip, o, kodėl ji atsirado pavardėje vietoj a, p. Danutė nežino – aut. pastaba) turėjo gausią šeimą: sūnus Bernardą ir Konstantiną, dukras Anelę, Veroniką, Oną, Albiną, Danutę ir Marytę. 1933 m. Dubosų rūpesčiu Surgantiškių kaimo kapinaitės buvo aptvertos, įstatyti kaldinti vartai, o tėvų kapas aptvertas kalta metaline tvorele. Tai ir kiti faktai leidžia daryti prielaidą, jog šeima gyveno pasiturinčiai: dideli pastatai, daug žemės (apie 20 ha), paveldėtos iš tėvų, senelis pats kaldindavo tvoras kapinėms. Šeima sėkmingai ūkininkavo, su meile dirbo savo žemę. Taigi seneliai buvo darbštūs žemdirbiai ir amatininkai, gerbiantys bendruomenę, protėvius.

Karo sūkuriuose

Danutės tėvai – ta Simono ir Domicėlės dukra Anelė Dubosaitė ir jos pasirinktasis Juozas Gricevičius. Jauna pora buvo labai darbšti. J. Gricevičius – auksinių rankų žmogus. Bet kuris darbas tirpte tirpo jo rankose. Jis ir siuvo, ir trobas statė, ir gebėjo krosnis mūryti. Anelė audė, mezgė. Žemės jiedu turėjo mažokai, todėl į gyvenimą kabinosi kaip įmanydami. Turėjo keturis vaikus – sūnų Juozą, dukras Oną, Genovaitę ir Danutę. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas pačią pirmąją dieną pareikalavo iš giminės aukų. 1941-06-22, pirmąją karo dieną, prie Maisiejūnų piliakalnio žuvo močiutė Domicela Dubosienė. 1944 m. priverstiniams darbams į Vokietiją išvežtas jos sūnus Konstantinas Dubosas. Paskutinės karo dienos nusinešė Marytės Dubosaitės ((gim. 1927 m.), Domicelos dukros , gyvybę. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m.) kaimą sukrėtė neeilinis įvykis. 1944-04-30 plentu Gardinas– Kaunas važiavęs automobilis. Juo į viso Pabaltijo stačiatikių bažnyčios konferenciją vyko Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Sergijus su dviem palydovais. Metropolitas buvo Latvijos bei Estijos – viso Pabaltijo – stačiatikių vyresnysis, svarbiausias konferencijos organizatorius. Apie 11 valandą ties Surgantiškėmis šią mašiną aplenkė lengvasis automobilis ir sustojo. Iš jo iššokę trys ginkluoti vyrai visus sušaudė. Nušovė taip pat netoliese atsitiktinai buvusią Surgantiškių kaimo gyventoją Marytę Dubosaitę.

Istorijos paieškos

Marytės Dubosaitės laidotuvės. Kruonio kapinėse. 1944-05-02

Marytės Dubosaitės laidotuvės. Kruonio kapinėse. 1944-05-02

Danutė Gudelienė, 1999 m. liepos 12 d. talkinusi Kaišiadorių muziejui, lankėsi Surgantiškių kaime pas savo dėdę Bernardą Dubosą (mamos brolį) ir užrašinėjo pasakojimus. Dėdė prisiminė, kad Marytė ėjo į Kruonį pirkti mielių ir ją nušovė kaip liudininkę. Paieškojęs ant namo aukšto rado Marytės Surgantiškių pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą ir atidavė Danutei. Jame rašoma, kad Dubosaitė Marijona, gimusi 1927 m. balandžio 28 d. Trakų apskrities Kruo­nio valsčiaus Surgantiškių kaime, įstojo į Surgantiškių pradžios mokyklą 1934 m., mokėsi joje iki 1940 metų birželio 9 d. ir baigė visą keturių skyrių pradžios mokyklos kursą. Pažymėjimas išduotas 1940 m. birželio 12 d. Iki karo pradžios buvo likę tik 10 dienų.
Antrąkart į Lietuvą atėjus sovietams, Danutės nagingas tėtis buvo išsiųstas į Kauną prie statybų.
Nors tėvai žemės turėjo nedaug, bet sovietai nacionalizavo ir tuos 3 ha, palikdami, kaip ir visiems, kelias dešimtis arų. Mama prakaitą liejo kolūkio laukuose, tėvas statė kolūkio fermas ir dirbo viską, ką liepė kolūkio pirmininkas. Gal sunkūs darbai, gal pats likimas lėmė, kad mama mirė per anksti, sulaukusi tik 41-erių. Vaikai, nors likę be mamos, visi užaugo dori žmonės ir buvo geri darbininkai. Danutė siekė mokslų ir tapo mokytoja.
Protėvių likimai pasakoja Danutei, kad gyventi – tai mylėti savo žemę, kad darbas – gyvenimo pagrindas, kad žmogaus gyvenimas – nenuspėjamas ir trapus.

Gyvenimas paskirtas mokyklai

Jaunoji sportininkė D. Gricevičiūtė, sovietmečiu garsinusi Lietuvą pasaulyje

Jaunoji sportininkė D. Gricevičiūtė, sovietmečiu garsinusi Lietuvą pasaulyje

Danutė Gricevičiūtė-Gudelienė, baudžiauninkų vaikaitė, labai vertina mokslą. 1958 m. baigia Surgantiškių septynmetę mokyklą, 1963 m. Kauno 8 vidurinę mokyklą. Pasirenka mokytojos profesiją ir studijuoja VVPI FMF. Studijuodama Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, susidomėjo orientavimosi sportu (OS). Daug treniravosi, aktyviai dalyvavo varžybose, sekėsi gerai. Įveikusi tris atrankos etapus, pateko į TSRS pirmąją rinktinę ir 1965 m. vasarą dalyvavo Europos pirmenybėse Čekoslovakijoje, vėliau TSRS pirmenybėse Permėje. ,,Ką laimėjau iš tų laikų,- pati savęs klausia mokytoja ir atsako,- išmokau planuoti laiką ir norus, būti ištverminga, lengvai bendrauti su žmonėmis, o gebėjimą orientuotis pritaikiau mokykloje ruoš­dama OS mokinių komandas“. Bet svarbiausia, tais sovietiniais metais gabi mergaitė iš Lietuvos garsino savo šalį.
1965 m. jauna mokytoja atvyksta į Kietaviškes ir lieka ilgam. Čia mokė vaikus matematikos, geografijos, kiek vėliau net ekonomikos. Jau pirmais mokslo metais mokytoja vadovauja turizmo-kraštotyros būreliui. Kraštotyrinis darbas Kietaviškių mokykloje buvo vykdomas jau seniai. Šioje srityje darbavosi mokytojai Petras Makackas, Malvina Miškinienė. Mokytoja Danutė tęsia savo kolegų pradėtą darbą ne metus ar dvejus, o visus 51-erius.

Kraštotyrininkė

Pirmaisiais metais mokytoja daugiau dėmesio skiria turizmui. Intensyviai dirbti kraštotyrinį darbą pradėjo nuo 1966 metų. Kraštotyros būrelis atskiriamas nuo turistų būrelio. Nors abiem būreliams vadovavo ta pati mokytoja, bet veiklos jau skiriasi. Būrelyje 17 mokinių. Per mokslo metus pravesta 18 užsiėmimų, renkamos senienos, tvarkomos monetų ir banknotų kolekcijos. Taip vaikštant į turistinius žygius ir pas gyventojus, mokykloje susikaupė nemažai senų daiktų, kurie reikalavo savo vietos. Kraštotyrinis kampelis pradėtas ruošti 1968 m. Iš pradžių jis buvo direktoriaus kabinete. Čia kraštotyros kampeliui buvo skirta viena spintos lentyna, ten buvo laikomi turimi eksponatai, albumai ir kita rašytinė medžiaga. Kraštotyrininkai bandė rašyti Kietaviškių istoriją. Sudaromi du nuotraukų albumai. Nuotraukos plačiai aprašomos. Galima sakyti, kad tai Kietaviškių istorijos pradžia. Sudaromas albumas „Mūsų mokyklos mokiniai – įvairių profesijų žmonės.“ Susirašinėjama su buvusiais mokiniais – ypač su baigusiais Kietaviškių vidurinę.

Pirmieji apdovanojimai

1968 m. lapkričio 3–10 d. organizuojama pirmoji kraštotyrinė savaitė, per kurią surenkama daug eksponatų.
1970 m. kraštotyros kampelis įrengiamas pionierių kambaryje ir daroma viskas, kad jaunoji karta nepamirštų savo šalies, Lietuvos, etnografijos. Turimi eksponatai klasifikuojami. Nuolat veikia parodos „Ausk, sesute, baltas drobes – negailėki triūso“, „Malu, malu viena – pasižiūriu diena“, „Buitis“. Jaunieji kraštotyrininkai jau dalyvauja 7-oje kraštotyrinėje ekspedicijoje. Atiduota duoklė buvo ir tam laikmečiui. Surinkta medžiaga ir parašyta pionierių organizacijos istorija. Ji eksponuojama respublikinėje parodoje Telšiuose, vėliau perduodama Vilniuje esantiems Pionierių rūmams ir ten pasilieka. Kadangi nukopijuo­ti nuotraukų nebuvo kuo, o perfotografuoti nuotraukas buvo per brangu, mokykloje lieka tik spausdinta darbo dalis. Tai pirmasis spausdintas kraštotyrinis darbas. Mokykla rašomosios mašinėlės neturėjo, tad teko prašyti Kietaviškių apylinkės pirmininko Antano Vankevičiaus leidimo vakarais spausdinti jų mašinėle apylinkės patalpose. Dabar atrodytų netgi keista, kaip mažai pažįstamam žmogui (mokytoja dirbo 4–5 metus) buvo patikėti apylinkės pastato raktai. Kraštotyrinis darbas paruoštas laiku ir gaunamas pirmasis Padėkos raštas.

Kraštotyrinis darbas – mokyklos istorija

Gavus tokį puikų įvertinimą, mokiniai dirba dar aktyviau. Apie tuos laikus savo prisiminimuose buvusi mokinė Irena Puidokaitė rašo: „Prie būrelio veiklos aktyviai prisijungiau mokydamasi septintoje klasėje. Rašėme pionierių (7-oji ekspedicija), o vėliau ir komjaunimo (8-oji ekspedicija) istorijas. Mūsų darbas buvo geriausias rajone, todėl buvo pasiųstas į respublikinę kraštotyrininkų konferenciją. Man teko garbė atstovauti savo mokyklos kraštotyrininkams konferencijoje Utenoje“.
Vėliau kraštotyrininkai imasi dar didesnių darbų. Pradeda rinkti medžiagą ir rašyti knygą „Kietaviškių mokyklos istorija“. Tai buvo didelis užmojis. I. Puidokaitė prisimena: „Vėliau rinkome senas nuotraukas ir medžiagą mokyklos istorijai. Būrelio nariai vis aktyviau dalyvavo būrelio veikloje. Aktyviausi buvo: Birutė Lankutytė, Angelė Sinkevičiūtė, Aldona Aliubavičiūtė, Vilius Gudelis, Rita Lankaitė. Aktyviai būrelio nariai dalyvavo renkant lėšas paminklams apsaugoti.“

Kraštotyrininkų veikla – galimybė susipažinti su krašto istorija

Kraštotyros būrelio darbas sovietmečiu

Kraštotyros būrelio darbas sovietmečiu

Tais gūdžiais sovietiniais metais, kai mokyklose mokiniams plačiai buvo dėstoma TSRS istorija, kaštotyrininkų darbai sudarė galimybę mokiniams šiek tiek plačiau pažvelgti į savo krašto istoriją.
Kaišiadorių kraštotyros draugijos skyriaus darbuotojai surengė mo­kytojų-kraštotyrininkų mokymus. Mo­kė docentė Inga Lukšaitė. Ji ne tik išaiškino, kaip rašyti, ką rašyti, bet pažadėjo surasti kiekvienai mokyklai tos vietovės švietimo „šaknis“, kitaip sakant, archyvuose esančias užuominas apie tos vietovės švietimą. Kietaviškiečiai taip pat jai parašė laišką ir gavo išsamų atsakymą. Dabar būtų labai paprasta – suradai archyve, nukopijavai ir kaip prisegamą dokumentą nusiuntei pageidaujančiam. Taip būtų dabar, o tuomet viskas buvo rašoma ranka. Pagalbininkė surado kiekvienai mokyklai archyvinės medžiagos, parašė laiškus, kuriuose buvo lentelės ir citatos iš dokumentų. Taip sužinota, kad kietaviškiečių mokymu susirūpinta jau seniai. Pirmoji rašytinė žinia apie jų mokymą rasta 1828 m. vizitacijos aktuose. „Žinios apie parapines, pradines, vienuolynų ir privačias mokyklas Vilniaus vyskupystėje 1781–1828 m.“ J. Kurczewskis „Biskupstwo Wilenskie“ (p. 296) rašo, kad 1781 metais Kietaviškių gyvenvietėje buvo 2 241 gyventojas, 13 mokinių: 2 bajorai, 8 miestiečiai, 3 valstiečiai. 1782 m. tik 6 vaikai jau buvo mokomi prie Kietaviškių bažnyčios. Dar minimi 1804 ir 1805 m. Tuomet mokėsi irgi po 6 vaikus. Mokė pats klebonas arba kitas dvasininkas. Vaikai pramokdavo poterių, giedoti ir šiek tiek skaityti. Tuo mokslas ir baigdavosi. Mokinių skaičius kito. Apie ankstesnį vaikų moky­mą nėra išlikusių rašytinių šaltinių arba jie mums nežinomi. Tenka susimąstyti, ar šie paminėti skaičiai yra tikslūs. Abejonių sukelia 1782 m. raštas išspausdintas J. Lebedžio knygoje „Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime” (p. 155). Tame rašte teigiama, kad nei mokyk­los, nei mokinių Kietaviškėse nėra, nors ankstesniuose dokumentuose jie buvo minimi. Tuo metu mokėsi nuo 6 iki 13 mokinių ir pati mokykla buvo labai maža. Teisingiausia manyti, kad vizitacijos metu mokinių tiesiog galėjo nerasti, nes susisiekimas buvo itin sunkus.“.

Darbas prie širdies

Dalyvavo 9-oje ekspedicijoje. Kietaviškiečių grupės Nr.1503. Net šiandien stebina, kiek daug grupių dalyvavo šioje ekspedicijoje. Tai, mano manymu, liudija, kad kraštotyrinis darbas buvo aktualus ir daug kam prie širdies, nes teikė dvasinę naudą. Pasak mokytojos D. Gudelienės, dažnoje mokykloje veikė kraštotyros būrelis, o ir kraštotyros kampelių ar muziejėlių buvo daugelyje mokyklų. Buvęs kraštotyros būrelio narys Arūnas Puidokas apie tų metų veiklą pasakojo: „Būrelio nariu aš tapau mokydamasis šeštoje klasėje. Tuo metu rašėme mokyklos istoriją. Daug medžiagos surinkome mokyklos archyve, rinkome ir ieškojome nuotraukų ir kitokios medžiagos pas buvusius mokyklos mokinius. Dirbti buvo įdomu, nes įdomiai šį darbą organizavo būrelio vadovė. Mes nešėme eksponatus į mokyklą, ruošėme parodas, pasakojome apie surinktus daiktus jaunesniems savo draugams.“
Baigtas darbas buvo atrinktas į respublikinę parodą ir joje laimėjo 3-ąją vietą. Mokyklos kraštotyrininkai apdovanojami Garbės raštu.

Lietuvybės, tautiškumo puoselėjimas

Kietaviškių kraštotyrininkų darbai patekdavo tarp laureatų, o veikla skatinama. Mokytojai D. Gudelienei vadovaujant, mokiniai pradeda bendrauti su žmonėmis, gebančiais „prieiti“ prie istorinių šaltinių, ir su žmonėmis, puoselėjančiais lietuvybę ir tautiškumą. Kietaviškėse kraštotyrininkų veiklą labai rėmė mokyklos direktorius Jonas Cibulskas. Jeigu važiuodavo į respublikinius archyvus ieškoti medžiagos, direktorius parašydavo raštą, kokia tema bus renkama medžiagą, ir archyvo darbuotojai mokinius priimdavo. Jauniesiems kraštotyrininkams talkino ir mokslininkai bei kiti atsakingi darbuotojai. Pavyz­džiui, norėdami sužinoti vietovės istorinę praeitį, parašė kietaviškiečiai laišką Šiaulių Aušros muziejaus darbuotojui A. Nezabitauskui. Atsakymas atėjo greitai (1967- 08 – 01). Jis saugomas mokyklos muziejuje. Tai labai įdomi medžiaga, kurioje aprašomos 1348 m. vasario 2 d. tarp Žiežmarių ir Kietaviškių ant Ilgės ežero, tiksliau ant Strėvos upės, vykusios kautynės tarp kryžiuočių ir Lietuvos kariuomenės: „Lietuviams vadovavo kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis, talkino Vladimiro, Bresto, Vitebsko, Smolensko ir Polocko pulkai. Pasakojama, kad, pasiviję kryžiuočius, lietuviai ėmė mėtyti į juos ietis ir šaudyti strėlėmis, tačiau jų padėtis buvo labai nepatogi – tarp priešų ir upės. Kryžiuočių spaudžiami, lietuviai ėmė trauktis per upę, ledas neišlaikęs ir daug karių nuskendo. Čia žuvo ir Gedimino sūnus kunigaikštis Narimantas. O kas buvo palaidotas Kareivonių kaimo kapinėse, kai, kasant kapinėse duobę, buvo rasti grandininiai šarvai? Šiandien to jau niekas nepasakys, nes neliko užrašų, kur ir kam šie šarvai buvo atiduoti. Toliau kryžiuočiai nebežygiavo. Kad šis mūšis buvo labai svarbus, liudija ir tai, jog šiam mūšiui atminti kryžiuočiai pastatė du vienuolynus: Karaliaučiuje – bernardinėms, Vėluvoje – pranciškonams.“

Ideologizuota istorija

Vargu, ar tokie tekstai galėjo būti nagrinėjami per pamokas, primenu, kad pasakojimas apie Lietuvos kunigaikščius mokiniams atsiųstas 1965 m., kai Sovietų Sąjungai vadovo Leonidas Brežnevas. Žurnalistas Tomas Čyvas yra rašęs, kad istorija sovietmečiu buvo ideologizuota, turėjo tikslą formuoti visuomenės nuomonę atitinkama kryptimi. Lietuva pateko į bendrą sovietinį katilą, kur ji net nebuvo išskiriama. Senovės Lietuvos istorija buvo suspaudžiama į menką gabaliuką, menkesnį už sovietinio periodo Lietuvos istorijos tarpsnį. Sovietinės direktyvos aiškino, kad istorijos turinys turi būti pertvarkomas atsižvelgiant į komunistinio auklėjimo principus, kuriuos įgyvendina Sovietų Sąjungos mokykla. Istorija turi mokyti vaikus komunistinio idėjiškumo, neapykantos buržuazinei ideologijai, „ugdyti didžiosios SSSR, viso pasaulio darbo žmonių tėvynės patriotizmą“. Raginama naujai įvertinti visą tautos istoriją.
O ką daro kraštotyrininkė D. Gudelienė? Ji, matematikė, dirbdama su kraštotyrininkais, moko juos Lietuvos istorijos, tyliai ugdo tautiškumą, patriotizmą.

Bendruomenės pritarimas

Kraštotyros būrelis Nepriklausomoje Lietuvoje

Kraštotyros būrelis Nepriklausomoje Lietuvoje

Žinia, kad Kietaviškių mokykloje įsteigtas muziejus, greitai išplito tarp vietinių gyventojų. Kraštotyrininkų veikla domisi ir ją palaiko aplinkiniai gyventojai. Mokinių tėvai leido savo vaikams atnešti į mokyklą daiktus, kurie, jų manymu, buvo tinkami eksponuoti.
Mokiniams buvo savotiška atrakcija eksponatus kabinti ant išpintų virvių. Nors vadinosi muziejumi, bet jokios įrangos neturėjo, tad sukosi kaip įmanydami: sieną nuo lubų iki grindų išpynė skalbinių virvėmis, vėliau – virvėmis šiaudams rišti, padarė tarsi korį, ant tokio tinklo kabino savo turimus eksponatus, o radinius sudėjo į suvirintus metalinius rėmus, kurių viršų uždengė stiklu. Atnešęs daiktą, mokinys turėjo surasti jam tinkamą vietą pagal temą. Pavyzdžiui, jeigu atneštas daiktas buvo moterų darbo įrankis, padėdavo jį skyrelyje „Malu malu viena – pasižiūriu diena“ arba „Ausk, sesu­te, baltas drobes – negailėki triūso“.
Būrelio pirmininkė Lidija­ Čer­niauskaitė atnešė beveik visus dokumentus apie aplinkinių kolūkių kūrimąsi. Tai medžiaga apie 1949–1950 m. Muziejuje yra to meto kolūkių kvitai, žiniaraščiai, suvestinės ir kita labai įdomi medžiaga. Sužinojome, kad 1949 m. susikūrė pirmieji kolūkiai: „Žalgiris“ Naujosiose Kietaviškėse (382,83 ha), „Vienybė“ Ašakieniuose (245,5 ha) ir kiti. Trumpai tariant, kiekviename kaime – po kolūkį.
Buvęs kolūkietis J. Ramanauskas (iš Ašakienių kaimo) prisimena: „Valstybiniame banke mūsų kolūkiui buvo atidaryta sąskaita. 1950 m. sausio 1 d. kolūkyje „Vienybė“ buvo 27 arkliai, 16 karvių, 7 avys, 11 kiaulių. Arkliai buvo suvisuomeninti, o karvės pirktos. Sunkūs buvo metai. Kolūkį stengėsi išardyti. Pirmaisiais metais kolūkietis už darbadienį gavo po 1 kg grūdų, antraisiais – po 1,5 kg grūdų ir 10 kapeikų“.
Ilgmetis kolūkio pirmininkas Vincas Puidokas prisimena: „Organizuoti kolūkius buvo atvykę iš valsčiaus ir apskrities partiniai aktyvistai. Visų pirma buvo numatyta organizuoti Kietaviškių kaime kolūkį, bet šio kaimo valstiečiai reikalavo, kad būtų prijungtas ir kaimyninis Ašakienių kaimas<…>
Vėliau, naudojant surinktą archyvinę medžiagą, užrašius kolūkiečių ir kolūkių pirmininkų prisiminimus, bus parašyta „Kietaviškių kolūkio istorija“, kurią dabar galima paskaityti muziejuje.

Girelės piliakalnis

Sovietmečiu, kai tautos kul­tūros raida buvo apgalvotai, nuo­sekliai ir metodiškai deformuo­jama, kraštotyros sąjūdžiui teko ypatingas vaidmuo.
Mokytojos paskatinti kraštotyrininkai 1974 m. susidomėjo Girelės piliakalniu. Užpildė paminklo anketą, užrašė dvi vietinių gyventojų papasakotas legendas, piliakalnį fotografavo. Vietinis gyventojas prie piliakalnio buvo radęs tašytą akmenį, mokiniai po keleto metų paprašė to akmens ir gyventojas atidavė. Taip akmuo atkeliavo į muziejų, kur ir dabar saugomas.Tai buvo patriotinių idėjų pusiau legalus raiškos būdas.

Pažintis su pogrindininke Lėja Aleksandravičiūte

Svečiuose kitų mokyklų mokiniai

Svečiuose kitų mokyklų mokiniai

„Sovietmetis kėlė reikalavimus kraštotyrininkams. Oficialiai, „iš tribūnos“ buvo kalbama apie „naują socialistinį kraštotyrinės veiklos turinį. Šis dramatizmas nuolat lydėjo sovietmečio mokslininko ar visuomenininko gyvenimą; juk teko formaliai paklusti primestajai ideologijai“,- tei­gia etnologas Libertas Klimka.
Savaime suprantama, taip elgtis buvo priverstas ir Kietaviškių muziejus. Jo tarybos nariai (jų buvo trys) kasmet ruošė paskaitoms medžiagą pasirinkta tema. Mokytoja D. Gudelienė rinko medžiagą tema „Revoliucionierės pogrindininkės L. Aleksandravičiūtės dienos, praleistos Kietaviškėse“. Mokiniai, sužinoję, kad 1926 m. į Kietaviškes buvo atitremta moteris, gavo L. Aleksandravičiūtės adresą ir nuvyko pas ją į Vilnių. Susitikimas buvo jaudinantis. Pasirodo, kad Kietaviškės XX a. pr. buvo toks užkampis, į kurį iš Kauno ištremta revoliucionierė. Knygoje „Negaliu užmiršti“ ji aprašo Kietaviškių ,,kurortą” bei kelionę iš Žiežmarių į Kietaviškes. „Aš ėjau priekyje, policininkas – kiek iš paskos. Jis žingsniavo valstiečių kojų išmintu taku, man šiuo takeliu griežtai uždraudė eiti. Ir aš savo miestietiškais pusbačiais klampojau per purvyną: Klapt! Klapt! Klapt!…Vos pajėgiau atplėšti kojas nuo pabjurusios žemės. <…> Kietaviškes pasiekėme jau vakarop. Aš pakėliau galvą. Vidury klampynė, iš šonų – palinkusios, į purvą susmegusios trobos. Ant šiaudinių stogų tingiai rūko kaminai. Retkarčiais sulodavo šuo ar sužvengdavo arklys. Policininkas pasakė: „Čia ir gyvensi…“
Viskas, ką papasakojo ši moteris, ką pavyko sužinoti iš Kietaviškių kaimo gyventojų, buvo užrašyta. Ši medžiaga ir dabar saugoma muziejaus fonduose.
Draugystė su pogrindininke baigėsi tuo, kad L. Aleksandravičiūtei mirus, mokykla (pagal testamentą) paveldėjo jos knygas. Kai kurios iš jų mokyklai netiko, jų niekur nepanaudojo, bet buvo ir tokių, kurias mokiniai mielai skaitė.

Renkamos lėšos Gedimino piliai

Mokytoja su mokiniais dirbdami kraštotyros darbus skleidė visuomenėje žinią, kad svarbu prisiminti tautos istoriją, branginti tautinę savastį.
1972 m. jie rinko lėšas, kurios buvo skirtos Lietuvos istoriniams paminklams restauruoti. „1972–1973 m. mokyklos kraštotyros būrelyje aktyviausiai dirbo Irena Puidokaitė, Aldona Aliubavičiūtė, Ona Grybauskaitė, Danielius Kananavičius, būrelio seniūnė Elvyra Cibulskaitė“,- rašoma muziejaus istorijoje. 1975 m. už gerą lėšų rinkimą būrelis buvo premijuotas ekskursija į Latviją. Lietuvos TSR Paminklų apsaugos fondo kvitai liudija, kiek lėšų buvo surinkta:
,,Nr. 01848. Dvylika rublių Gedimino pilies restauravimui 1972-10-19.
Nr. 01888. Keturiasdešimt du rub. Gedimino pilies restauravimui 1972-12-18.
Nr.01860. Šešiolika rub. Objektų konservavimui, restauravimui ir propagavimui 1973-10-30.”
Mokiniai, įsitraukę į kraštotyros būrelio veiklą, prisidėjo, kad būtų išsaugotas Lietuvos paveldas. Aktyvi būrelio veikla nelieka kraštotyrininkų nepastebėta. „LTS Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kaišiadorių rajono skyriaus prezidiumo 1975 m. nutarimu pirmoji vieta rajone skiriama Kietaviškių aštuonmetės mokyklos pirminei kraštotyrininkų organizacijai, pasiekusiai geriausių rezultatų kraštotyriniame darbe, o dešimčiai aktyviausių jaunųjų kraštotyrininkų ir 2 mokytojams suteikiama galimybė aplankyti Chatynę“, – rašoma muziejaus istorijoje.
1975 m. vasario 17 d. būrelio vadovė LTSR Švietimo ministerijos apdovanojama ženkleliu „Lietuvos TSR švietimo pirmūnas“.

Apdovanojimas Vilniuje, 2012 metai

Apdovanojimas Vilniuje, 2012 metai

Šiandien gal kas ir šyptels sakydamas, ko verti sovietų apdovanojimai. Atsakyti gali mokytojos mintis, rasta skaitant muziejaus istoriją: „Dažnas pasakys – tarybiniai laikai. O mes buvome kraštotyrininkai ir kraštotyros muziejus, taigi mūsų vyžos, klumpės sietai, nytys ir kiti bui­ties rakandai tiko prie visų valdžių. Ką rinkti ir kokiu muziejumi būti, sprendė pati mokykla. Jeigu tuo metu nebūtume rinkę eksponatų, dabar neturėtume nė dalies to, kas yra šiandieniniame Kietaviškių mokyklos kraštotyros muziejuje, vaikai nematytų nei ližės, nei „proso“.
Tai viena, o antra, man atrodo, kad muziejus jau buvo išmokęs „apei­ti“ valdžią – viena daryti, o viešai parodyti tai, ką reikia. Nesistebėkime, taip sovietmečiu elgėsi ne tik muziejus, bet ir literatūra, kuri vartojo ezopinę kalbą. Menininkai sąmoningai savo kūriniuose mėgino užkoduoti sovietinei ideologijai prieštaraujančias tautines ir istorinę atmintį žadinančias prasmes, kurias tikėjosi, kad atpažins skaitytojai, klausytojai ar žiūrovai. Taigi literatūra, kinas, teatras, muziejus ir kitos meno sritys kalbėjo uždraustomis temomis ne tiesiogiai, bet užkoduotais simboliais, motyvais, užuominomis, nutylėjimais.

Apylinkių vietovardžiai

Vadovaujant kraštotyros būreliui, buvo įmanoma, net ir prižiūrint valdžios struktūroms, stiprinti tautos dvasią, gaivinti istorinę atmintį, jaunimui diegti lietuvybę.
1975–1976 m. mokytojai ir mokiniai rinko vietovardžius Kietaviškių, Liutonių, Kareivonių, Girelės, Gilūšio, Ašakienių ir kituose aplinkiniuose kaimuose. Rinkdami medžiagą, kraštotyrininkai kalbėjosi su seniausiais kaimo gyventojais. Kietaviškių gyvenvietės vietovardžius užrašė D. Gudelienė, Kreivonių – Jonas Cibulskas, Ašakienių – Joana Cibulskienė, Gilūšio – Stasė Maleckienė, Girelės – Leokadija Petkevičiūtė, Liutonių, Burbiškių, Balceriškių, Degutiškių, Krasnasėlio, Šarkiškių, Taduliškių, Užbalio – Ona Streikauskienė. Surinkti vietovardžiai išspausdinti knygoje „Kietaviškės“.

Kietaviškių mokyklos kraštotyros muziejaus  gimtadienis

Mokytojos D. Gudelienės vadovaujamas muziejus ilgai nerado nuolatinio savo būsto – buvo kraustomas iš vienos vietos į kitą. Nekreip­dami į tai dėmesio, 1981 m. kraštotyrininkai registruoja muziejų respublikoje. Šie metai gali būti laikomi Kietaviškių mokyklos kraštotyros muziejaus gimtadieniu. Tiesa, muziejus užima pusę klasės (12 kv. m), eksponatai vėl pririšti ant virvelių, bet tai netrukdo dirbti, nenumuša ūpo.

Skulptūra ,,Lietuvos  mokykla 1864-1904”  ir Kietaviškės

Atgimimo metais kraštotyra tuojau pat atsisakė bet kokių ideologinių suvaržymų ir instrukcijų. Darbuose atsirado daugybė naujų, anksčiau draustų temų. Lietuvai bundant, mokyt. D. Gudelienė su kraštotyrininkais tęsia darbus. Anks­čiau rinkę lėšas paminklų apsaugai, jie ir dabar nesėdi rankas sudėję, dirba Lietuvai, kaip ir kitų mokyklų mokiniai renka varį ir bronzą lietuvio širdžiai mielai Petro Rimšos skulptūrai „Lietuvos mokykla 1864–1904“ atkurti.
Surenka 340 kg. Tai nemaža skulptūros dalis.
Mokinių ir mokytojų triūsas įvertintas. Kietaviškių mokykla 1990 m. gauna švietimo ministro Pagyrimo raštą.
Kraštotyrinkai į darbą įtraukė ir gyventojus. Tiek daug vario surinkti padėjo buvę Kietaviškių mokyk­los mokiniai – Juozas Gudelis ir Pranas Binkulis bei tekintojas Vladas Bušeika. Jie savo darbovietėse nereikalingas bronzos ir vario drožles ar atraižas palikdavo mokiniams, o kartais patys jas atveždavo į mokyklą. Tai buvo neįkainojama pagalba. Mokiniams talkino lietuvių kalbos mokytoja Marijona Binkulienė ir mokyklos direktorius Jonas Cibulskas. Aktyviausi buvo šie kraštotyrininkai: Evaldas Beliukevičius, Audrius Jankauskas, Jurgita Pašvenskaitė, Rūta Vansevičiūtė, Saulius Kertenis, Alvydas Tamošiūnas, Giedrius Jusevičius.

Knygnešių krivūlės

Pasinėrę į praeitį, kraštotyrininkai neatitrūko nuo tikrovės. Jie, kaip tikri patriotai, džiaugėsi, kad Lietuva Kovo 11-ąją paskelbė atkurianti nepriklausomybę. Ir nepriklausomai Tėvynei kraštotyrininkai įteikė dovaną – 1990 m. gegužės 7 d. surengtą Kygnešių krivūlę.
Jau anksčiau kraštotyrininkai buvo pažįstami su knygnešio Motiejaus Grybausko anūke Apolonija Grybauskiene, su kuria buvo malonu bendradarbiauti. Pas ją dažnai svečiuodavosi, pas ją sėmėsi išminties, meilės Tėvynei, tyrinėjo lietuvybės šaknis, aptardavo rūpimus klausimus. Net papildė kraštotyros muziejų knygnešio daiktais. Draugystė tęsėsi iki A. Grybauskienės mirties.
Knygnešių krivūlėse dalyvaudavo svečiai iš įvairių Lietuvos vietų. Atvykdavo knygnešių ainiai, aktyviai dalyvaudavo M. Grybausko giminaičiai.
Per krivūles įteikiama aušrininko kunigo Silvestro Gimžausko premija. 1996 m. premija skirta muziejaus vadovei D. Gudelienei.

Draugystė su rašytoju Juozu Kralikausku

Mokytoja D. Gudelienė pasakoja, kad jai 1991 m. pirmiausia primena tragiškus Sausio 13-osios įvykius, kuriuose ji pati tiesiogiai nedalyvavo. „Tomis lemtingomis dienomis mes, mokytojai, dirbome mokykloje, bendravome su mokiniais: raminome, kalbėjomės su jais, aiškinome situaciją, pasiūlėme jiems nupiešti tų dienų įvykius“, – prisimena mokytoja. Piešiniai buvo surinkti ir saugomi muziejuje, o dabar, minint Laisvės gynėjų dieną, tie piešiniai eksponuojami.
„Gyvenimas margas kaip genys,- svarsto mokytoja,- tie patys metai primena ir malonius įvykius – nuo 1991 m. kraštotyrininkai draugauja su rašytoju Juozu Kralikausku (1910–2007), gyvenusiu Kanadoje“. Jį atrasti kraštotyrininkams padėjo Kaišiadorių etninės kultūros centro istorikas, Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijaras Lukoševičius. Jis rado „Santaros“ žurnale žinutę apie rašytoją išeivį J. Kralikauską, kilusį iš Kareivonių kaimo, ir pranešė kietaviškiečiams. Gavę adresą, kraštotyrininkai pradėjo susirašinėti. „Malonūs buvo rašytojo laiškai,- sako vadovė. – Rašytojo dėka į mokyklą atkeliavo daug užsienyje išleistų lietuvių išeivijos kūrinių, net „Lietuviška enciklopedija“, išleista Bostone“.
1996 m. rašytojas grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Gimtadienio ar Juozinių proga mokyklos direktorė, jos pavaduotoja ugdymui Jadvyga Sladkevičienė, mokytoja D. Gudelienė, seniūnas Henrikas Petrauskas vykdavo į sostinę pasveikinti rašytojo.
1993 m. mokyklos mokytojų ir rėmėjų dėka buvo pastatytas koplytstulpis, ant kurio užrašyta: „Rašytojo Juozo Kralikausko gimtinė“. Vėliau buvo surastas, atgabentas Kreivonių kaimo akmuo, kuriame iškalė knygą ir rašytojo žodžius „Mindaugas, Mažvydas – mano kūrybos esmė“. Šis ansamblis vėliau aptvertas rankų darbo geležine tvorele. Taip Kietaviškės įamžino rašytojo atminimą.

Laikai keičiasi – vertybės lieka

Pasak etnologo L. Klimkos, šiandienos kraštotyros strateginiai tikslai iš esmės liko tie patys, nes globalizacijos iššūkiai aktualizuoja tautinės savimonės ir patriotizmo ugdymo svarbą. Nepriklausomoje Lietuvoje Kietaviškių mokyklos kraštotyrininkai dirba iš peties. Nuo 1995 m. jie rengia dienines stovyklas. Pavyz­džiui, kraštotyrinės dieninės stovyklos „Tėviškėlė“ trukdavo savaitę. Kiekviena stovykla turėdavo temą, kurią mokiniai nagrinėdavo, pvz., „Kryždirbystė Kietaviškėse“. Kraštotyrininkai lankydavo kapines, fotogafuodavo objektus, kaupdavo medžiagą. Stovyklai baigiantis būdavo paruoštas darbas, kurį teikdavo konkursui ar koferencijai.
Mokytoja D. Gudelienė telkė bendraminčius, prie mokinių veiklos dažnai prisidėdavo ir mokytojai. Bendrai darbuojantis, buvo sukaupta daug kraštotyrinės medžiagos. Dalis jos panaudota leidžiant lankstinuką „Lankytinos Kietaviškių vietos“.
1998 m. išleista monografija „Kietaviškės“. Tai istoriniais faktais paremtas vadovėlis apie Kietaviškes.
Pakviesti O. Lukoševičiaus mokiniai dalyvavo kraštotyrinėje ekspedicijoje Paparčiuose. Vieni piešė Paparčių bažnyčios medines skulptūrėles, kiti susipažino su archyvų dokumentais, užrašinėjo gyventojų pasakojimus ar atkasinėjo senojo Paparčių vienuolyno vartus. Jauniesiems kraštotyrininkams vadovavo specialistai, kurie mokė vaikus pagarbiai, atsakingai elgtis su krašto istoriją liudijančiais objektais.
Muziejaus vadovė džiaugiasi, kad jų „iniciatyvą palaikė, patarė ir įvairiapusiškai padėjo mokyklos direktorė E. Janavičienė. Aktyviausi kraštotyrininkai buvo Gediminas Jacinavičius, Virginija Jacinavičiūtė, Mantas Seredokas, Povilas Ivanovas, Žydronė Čižaitė, Vytas Pucėta ir kt.“

Atsiminimai apie tremtinius

2001 m. buvo skirti tremtinių atsiminimams užrašyti, anketoms užpildyti, medžiagai sisteminti. Žinoma, Kietaviškių kraštotyrininkė D. Gudelienė neliko nuošaly, rimtai ėmėsi darbo. Po kurio laiko būrelio vadovė kartu su kitais atsiminimų rinkėjais buvo pakviesta ir 2001 m. gruodžio 14 d. dalyvavo atsiminimų rinkėjų pagerbimo renginyje, kuris vyko Vilniaus miesto savivaldybėje. D. Gudelienė apdovanota asmenine dovana ir Padėkos raštu. Ką gi vadovė nuveikė? Ji, kaip ir kiti atsiminimų rinkėjai, užrašinėjo tremtinių pasakojimus, pildė anketas, sistemino surinktą medžiagą ir teikė ją savivaldybės specialistui.

Pripažinimas

Smagiausia kraštotyros veikla - kelionės

Smagiausia kraštotyros veikla – kelionės

Kietaviškių mokyklos kraštotyros muziejus 2002 m. pripažintas geriausiu Suvalkijos-Dzūkijos regionuose. Šis įvertinimas skirtas už muziejaus švietėjišką veiklą.
Šiuo metu muziejus įsikūręs Kietaviškių mokyklos patalpose, renovuotose 2005–2006 m. Kad muziejus svarbus kietaviškiečiams, rodo, tai, jog renovuojant objektą, talkina, kas tik sugeba: sienine tapyba užsiima mokytoja R. Stočkūnienė, prieangį, tvorelę ir stendus pagamina tautodailininkas mokytojas Zigmas Mažeika, langines padaro 9 kl. mokinys Tautvydas Binkulis. Namelį stato samdytas meistras. Remia savivaldybė, mokyklos direktorė.
Įsikūrus naujose patalpose, mokinių kraštotyrininkų ir mokytojos nuveikti nauji darbai:
Vykdyti projektai – „Tėviškės kultūros žemėlapis“, „Mano kelias visad valnas“, ,,Matau Tėvynę širdimi“,
Sėkmingai dalyvauta konkursuose – ,,Šakotas giminės medis“, ,,Mokinio kalendorius“, plakatų konkurse ,,Žalgirio mūšiui – šeši šimtai“.
Respublikinėse parodose puikiai įvertinti darbai – ,,Kietaviškių seniūnijos gyventojų vardai, jų paplitimas ir reikšmė“ bei ,,Kietaviškių seniūnija 1918–1935 metais“.

Kraštotyros būrelio vadovės D. Gudelienės apdovanojimai

Būrelio vadovė ilgus metus sėkmingai vadovauja Kietaviškių mokyklos kraštotyros muziejui. Jos darbas ne kartą buvo pastebėtas ir įvertintas premijomis, padėkos raštais. Siūlome Jums susipažinti su dviejų paskutiniųjų dešimtmečių apdovanojimais:
2000 m. Ilinojaus valstijos (JAV) premija.
2000 m. Kaišiadorių raj. savivaldybės švietimo ir kultūros skyriaus Padėkos raštas už moksleivių paruošimą nacionalinei jaunųjų kraštotyrininkų konferencijai ir kraštotyros darbų parodai.
2001 m. Švietimo ir mokslo ministerijos Padėkos raštas už kūrybingą kraštotyrinę veiklą.
2005 m. Švietimo ir mokslo ministerijos Padėkos raštas už nuoširdžią kūrybingą švietėjišką veiklą puoselėjant mokyklos muziejų.
2009 m. Elektrėnų savivaldybės metų žmogaus apdovanojimas „Metų kultūros ir meno puoselėtoja“.

Apdovanojimų nusipelno ir mokyklos kraštotyros būrelis

2010 m. mokyklos kraštotyrininkai konkurso „Seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai“ laureatai.
2011 m. puikiai dalyvavo istoriniame-kūrybiniame konkurse „Ką mena Lietuvos pilys?“
2012 m. trijų penktokų pasakos patenka į knygą ,,Lietuvos vaikai kuria pasakas“.
2013 m. dalyvauja projekte „Tautos dvasios beieškant“ ir pelno II vietą respublikoje.

Plačioji D. Gudelienės giminė, kurianti ir kursianti Lietuvą

Plačioji D. Gudelienės giminė, kurianti ir kursianti Lietuvą

Susipažinę su Kietaviškių mokyklos kraštotyros būrelio vadovės mokytojos D. Gudelienės veikla, drąsiai tvirtiname, kad mokykloje nueitas ilgas prasmingas kelias nuo kraštotyros kampelio iki muziejaus, tapusio laureatu. Dalyvauta įvairiuose renginiuose, laimėti prizai. Mano manymu, reikšminga tai, jog mokytojos dėka prie kraštotyros darbo prisidėjo kone kiekvieno Kietaviškių mokyklos mokytojo ir mokinio rankos, o svarbiausia tai, kad kraštotyrininkės D. Gudelienės darbas skatino mokinius domėtis savo krašto istorija, papročiais, ugdė patriotizmą, tapatybės suvokimą. Ji darbu mokė nusilenkti savo žemei, savo kraštui, savo Tėvynei.
Vadovaudama muziejui, nuveikė didžiulį darbą – padovanojo mums visiems Kietaviškių istoriją, išleido į gyvenimą didelį būrį mokinių, kurie pažįsta savo krašto istoriją ir, tikiu, ją gerbia. Pati mokytoja kukliai vertina savo nuopelnus ir teigia: „Gerų darbų Lietuvai niekada nebus per daug“. Kūrybingai ji vadovavo muziejui iki 2015 m. Paskui užtarnautas poilsis, bet neilgai. Šiuo metu mokytoja, pakviesta mokyklos direktorės, vėl dirba savo mėgstamą darbą – triūsia muziejuje, moko vaikus matematikos. Nėra jaunų, nėra kam dirbti mokykloje, o ji dar gali ir nori pasitarnauti savam kraštui. Savam kraštui dirba ir keturi p. Danutė vaikai – tai karo policininkas, vadybininkė, informatikas, pedagogė, dailiosios keramikos meistrė.
D. Gudelienė turi penkis anūkus, kurie, kaip ir močiutė, vertina mokslą, visi rinkosi studijas aukštosiose Lietuvos mokyklose. Du iš jų mokslus jau baigė ir darbuojasi, o likusieji pasirinko šiuolaikines specialybes (genų inžineriją, informatiką) ir dar mokosi.
Proanūkių (vienas šeštos klasės mokinys, kitas darželinukas) dar laukia dideli darbai, kuriems reikia užaugti.
D. Gudelienės giminės gyvenimo kelias – tai ir Lietuvos kelias. Ar būtų patikėjęs buvęs baudžiauninkas (prosenelis), kad provaikaičiai studijuos aukštosiose mokyklose? Gražią mums sukūrė Lietuvą ankstesnės kartos. ,,Dabar visų mūsų eilė”,- tarsi sako mokytojos D. Gudelienės darbai.

Nuotr. iš asmeninio D. Gudelienės fotoalbumo

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1