Baltijos kelią prisiminus

Suprantu, kad LAIKAS yra visagalis. Jis kaip gydytojas apmalšina skausmus, sušvelnina išgyvenimus, užgydo žaizdas, o daug ką nusineša užmarštin. Bet kai gerai pagalvoji, tai suvoki, kad toks LAIKO polėkis keičia tik neigiamus skausmus, nemalonius prisiminimus, o šviesūs, džiaugsmingi išgyvenimai žmogaus atmintyje išlieka dar šviesesni, džiugesni, tarsi išgryninti.
Kiekvieno žmogaus gyvenime, šeimoje, bent jau manojoj būta visko: skriaudų, alkio, nepelnytų kaltinimų, nesėkmių, bet kai priartėji prie gyvenimo saulėlydžio, vis dažniau prisimeni tik tas šviesias akimirkas, kad ir retus atvejus, kai buvai pagiriama tėvo ar paglostyta mamos, kai buvai globojama vyresnių brolių ar seserų. Būna, kai pajauti tėvų trobos kvapą, mamos kepamos duonos skonį, vaikystės vasarų karštį, džiaugsmą, kai pirmą kartą viena perplauki ežeriuką, arba pasididžiavimą savimi, kai pirmą kartą gauni apdovanojimą ir toks LAIKAS tų išgyvenimų, tų džiugių prisiminimų nenuslopina.
Štai, kad ir prisiminimas apie gyvąją žmonių grandinę Baltijos kelyje. Praėjo 30 metų, o iki šiol jaučiu draugų rankų šilumą, tą visuotinę euforiją ir krentančias iš lėktuvo gėles. Tiesa, prieš mus krito ne kardeliai, o jurginai. Iki šiol esu dėkinga Pastrėvio (anuomet M. Melnikaitės) kolūkio profsąjungos pirmininkei Laimutei Tidikienei už šią „amžiaus“ kelionę – įsiliejant į nenutrūkstamą gyvą žmonių grandinę, siekiančią visas Baltijos šalis. Tada mes nežinojom, kad tai bus 650 km širdžių, plakančių vienu ritmu.
Mums paskirta vieta buvo Širvintų raj. Bagaslaviškio sankryža. Iki jos važiavome labai ilgai, nes visas kelias buvo kaip ištisa lėtai judanti mašinų jūra, o jos pakraščiuo­se – gyva grandine stovėjo žmonės. Kolūkio senutėlę „Latvija“ vairavo pats kantriausias ir mieliausias ūkio vairuotojas Juozas Jarašius, visų vadinamas Juozuliu. Tai jis surado vietą įsiterpti į bendrą grandinę visai netoli pastatyto kryžiaus. Per garsiakalbius girdėjosi žodžiai ir rajono vadovų, Sąjūdžio aktyvistų kalbos. Ypač įsiminiau žurnalisto-rašytojo Algimanto Čekuolio kalbą. Žinojau, kad mano vyriausioji sesuo Veronika Buteikienė su anūke Jurga, pasipuošusios tautiniais drabužiais, irgi yra šio kelio atkarpoje. Dairiausi, kur jos. Neradau. Išgirdau pranešėją sakant, kad kalbės Lentvario mokyklos direktorė Regina Andrikienė-Staniūnaitė. Tai tikra mano pus­seserė. Bandžiau prieiti prie jos pasisveikinti, bet žmonių buvo tiek daug, kad tai tapo neįmanoma.

Minint Baltijos kelio 25-metį, vėl buvome Baltijos kelyje, savo vietoje prie Bagaslaviškio kryžkelės.
Pamačiau daug savų – beveik visi buvome pažįstami. Tarp jų buvo Elektrėnų ir Vievio tremtiniai, Tėvynės sąjungos atstovai, dabartiniai Vievio TAU studentai, Neįgaliųjų draugijos nariai, „Pylimėlis“ muzikantai, „Con Moto“ dainininkai, „Ievos“ sambūrio narės, didelis būrys artimiausių kaimynų. Rinkomės prie Baltijos kelio atminimo ąžuo­liuko, aplink kurį buvo įsmeigti ir uždegti 25 fakelai-deglai. Tąkart buvo rašomas laiškas ateities kartoms su visų mūsų palinkėjimais. Šie palinkėjimai surašyti į Baltijos kelio knygą, saugomą Gedimino pilyje. Paraginti elektrėniškio Juozo Janonio visi dalyvavę renginyje tylos minute pagerbė ir prisiminė tuos, kurie šio jubiliejaus nesulaukė. Karščiausio­mis ovacijomis buvo pasitiktas garbingiausias svečias – pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas profesorius Vytautas Lansbergis kartu su savo sutuoktine Gražina Ručyte-Lansbergiene. Jie abu labai nuo­širdžiai su visais bendravo, dalinosi įspūdžiais, kartu dainavo dainas. Mano vyrui Ričardui vėl džiugi akimirka: spaudė ranką V.Lansbergiui, puokš­tę gėlių įteikė G.Lansbergienei, bendravo su Sei­mo nare Radvile Morkūnaite.
Po to renginio ilgai nenorėjom skirstytis, todėl apsidžiaugėm, kai Viktoras Valiušis ir Juozas Stepankevičius pasiūlė susitikimą pratęsti ant Kernavės piliakalnio. Čia iki pat saulės laidos grožėjomės nuos­tabiu kraštovaizdžiu, diskutavome, skaitėme eiles, dainavom dainas apie Lietuvą.
Šis rugpjūtis jau 30-asis nuo pirmo Baltijos kelio, jeigu norint jį paminėti ir nebus galimybės nuvykti prie jūros, kur uždegami atminimo laužai, tai jau į Elektrėnų miesto aikštę rugpjūčio 23 d. tikrai nuvyksime. Ne vieni – su vaikais ir anūkais, ten gyva žmonių grandine apjuosim miesto aikštę, dalyvausim Baltijos šalių vėliavų pakėlime, aplankysime parodą „Baltijos kelias – kelias į laisvę“. Be abejo, vyksime į Vilnių, kur Katedros aikštėje sukomponuo­ta šventinė dekoracija iš suneštų kelių tūkstančių radijo imtuvų. Tarp jų bandysime surasti ir savąjį. Manau, kad ilgam širdyse išsaugosim šių švenčių įspūdžius. Ir tegul niekas nesako, kad LAIKAS nuneša užmarštin mūsų prisiminimus.

Karolina Naprienė,
visų Baltijos kelio renginių dalyvė

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1