Gegužės 7 d.- Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena
Kiekvieną pavasarį, tarp Motinos, Medikų, Gaisrų sergėtojų (ugniagesių) dienų gražiai įkomponuota ir Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, kaip profesinė žurnalistų šventė. Tai, tikriausiai, neatsitiktinai. Juk žurnalisto profesija irgi nuo seno buvo profesija, padedanti žmogui. Padedanti sužinoti, padedanti surasti teisybę ir padedanti valdžios kalbą perfrazuoti žmonėms suprantama kalba. Tik šiuo laikmečiu, kai gyvename čia ir dabar, nykstant tradicinėms vertybėms, lėkštėjant visuomenei, nyksta tvarusis vartojimas ir pasitikėjimas specialistais, padedančiais žmonėms. Ne išimtis ir žurnalistika. Ir dėl to, reikia pripažinti, kalta ne tik valdžia, bet ir žurnalistų profesionalumo trūkumas. To profesionalumo, ko gero, dažniausiai pritrūksta ne dėl išsilavinimo stokos, o dėl įvairių kitų žmogiškųjų faktorių. Apie tai daug diskutuoja žurnalistų bendruomenės įvairiuose mokymuose, seminaruose, forumuose, kuriuose aktyviai dalyvauja ir mūsų redakcijos žurnalistės. Tiesa, tuose mokymuose nedažnai sutinkame visuomeninio transliuotojo LRT žiniasklaidos atstovų, kurie, kaip sako dr. Gintaras Aleknonis, turėtų būti pavyzdžiu regionų žurnalistikai. Šiuo metu gal ne visi LRT žurnalistai galėtų būti pavyzdžiu, bet regionų žurnalistai dažnai galėtų būti 
pavyzdžiu respublikinei žiniasklaidai. Regionams šiuo metu daug dėmesio skiria Europos Komisija, Žurnalistų sąjunga, Žurnalistikos etikos komisija, visuomeninės organizacijos, ir dėl tos žurnalistikos savireguliacijos veiklos, ir dėl specifinių darbo sąlygų, nepriklausoma regioninė žiniasklaida pripažinta profesionaliausia ir objektyviausia žurnalistika. Gal todėl, kad laikraščiai išlikę beveik tik regionuose ir vis dar turi didelį skaitytojų ratą. 2017 metų gruodžio mėnesį Kultūros ministerijos atliktos visuomenės apklausos duomenimis, gyventojų pasitikėjimas spauda lenkia portalus, radiją ir televizijas.
„Visuomenės informavimo priemonės turtas yra pasitikėjimas ja, kurį sukūrė ne tik dabartiniai žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, bet ir ankstesnės jų kartos, skleidusios laisvą žodį. Šiandien visuomenės nuomonės tyrimai parodo, kad net ir išgyvendama sunkius ekonominius laikus profesionali spaudos žurnalistika žmonėms kelia daugiau pasitikėjimo nei neribotus plotus turintis internetas. Tai logiška. Bet ir įpareigoja. Žinau, kiek daug kainuoja šiandien parengti profesionalų straipsnį, interviu ar tyrimą. Kiek daug kainuoja tai atspausdinti ir pristatyti skaitytojui. Didelis pasitikėjimas spausdintine žiniasklaida iš esmės šiandien atsako į vieną paprastą klausimą – kokia ateitis laukia tradicinės spaudos. Tos redakcijos, kurios ne vien pelno vaikosi, o brangina savo reputaciją ir žmonių pasitikėjimą, turi gražiausią ateitį. Galbūt tai padės ir verslui bei politikams suvokti, kurios sritys nusipelno didžiausių investicijų“, – sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Gal dėl tos spaudos populiarumo, rajonuose savo laikraščius įsigyti ar išlaikyti jau turimus įvairiomis formomis stengiasi politikai – gal jie vis dar tiki, kad žmonės nemoka atsirinkti, kur grūdai, o kur pelai. Šiuo metu regionuose politikų žiniasklaida paplitusi tarsi epidemija. Politikai ir jiems pataikaujantys bendražygiai tampa neva žurnalistais, liaupsinančiais politikus, kritikuojančiais nepriklausomus laikraščius, skleidžiančiais mažiau informacijos, daugiau savo nuomonę. Optimistai mano, kad toks politikų šių dienų ažiotažas yra tik nepriklausomos žiniasklaidos įvertinimas, o, kaip sako žurnalistas Tomas Dapkus, žurnalistui nėra blogai, kai politikai kuo nors kaltina. Esmė – žurnalistui ne valstybės ordinas yra garbė, o jam reiškiamas neapykantos lygis iš politikų. Dabar Žurnalistų sąjungos pirmininkas D. Radzevičius susirūpino, kad įstatymas neleidžia persekioti žurnalistų, bet bausmės už tai įstatymuose nėra numatyta.
„Elektrėnų kronikos“ redakcijos kolektyvas, norėdamas tobulėti, aktyviai dalyvauja šalies žurnalistų veikloje – mokymuose, užsiėmimuose, diskusijose. Mes su objektyviąja žurnalistų visuomene irgi nerimaujame, kad kai kurie kolegos pastebimai dirba ne žurnalisto darbą – klausti, o pasikvietę pašnekovą jį arba teisia arba jam advokatauja, kad politinio laikraščio žurnalistas, savo komentaruose žurnalistiką apibūdina taip, kad nereikia kreipti dėmesio, kas ką rašo, nes jie „vykdę kažkieno pateiktus užsakymus…“. Suprantu, kad tie specialistai, save vadinantys žurnalistais, apie kitokį šios garbingos profesijos darbą nėra girdėję. Rajono žurnalistai, būdami arčiausiai skaitytojų, sau negali leisti mėginti apgauti skaitytoją – meluoti, pateikti neobjektyvias ar neteisingas naujienas. Tai, mūsų žiniomis, pastebi ir skaitytojai, vis pradžiugindami „Elektrėnų kronikos“ redakciją aktualiomis temomis, prašydami padėti išspręsti problemas, kilusias tarp jų ir įvairių gyventojus aptarnaujančių įstaigų, savo nuomones išreikšdami skyrelyje „Liaudies balsas“ ir pan. Skaitytojų pasitikėjimas mums dar kartą duoda suprasti, kad šiuo metu sąžininga žurnalistika reikalinga kaip niekad anksčiau. Mūsų priedermė šiuo metu padėti apsivalyti žurnalisto profesijai, kad ja vėl būtų galima pasitikėti ir kad ji liktų tarsi sakralinė erdvė šiame vertybių kaitos laikmetyje. Tai atlikti mes galime tik padedami Jūsų, mielieji skaitytojai.
Pagarbiai, redaktorė
Julija Kirkilienė