Alpinistas Romualdas Augūnas: žmogus negali įveikti kalnų

Eglė Butkutė

Romualdas Augūnas – vienas iš pirmųjų Lietuvos alpinistų, gerai žinomas fotografas. Dau­gelį vasarų leidęs kalnuose ir net akis į akį susidūręs su mirtimi, R. Augūnas apie kalnus kalba su didele pagarba ir sako, kad „žmogus negali įveikti kalnų. Kalnai žmogų gali tik priimti“. Alpinistinė draugystė Romualdą sieja ir su elektrėniškiais.

Romualdas Augūnas Pamyre, 1974 m.

Romualdas Augūnas Pamyre, 1974 m.

Gimėte Šiauliuose, studija­vote Kaune, gyvenate Vilniuje, o koks Jūsų ryšys su Elektrėnais?
Elektrėnuose gyvena mano draugai, todėl šis miestas ir man savotiškai artimas. Čia gyvena ne vienas alpinistų draugijos „Nemunas“ narys. Elektrėnuose teko ne kartą lankytis. Taip pat šiame mieste buvo organizuotas ir Baltijos šalių alpinistų susitikimas „Balticum“, kurį organizavo elektrėnietis Valentinas Bitinas. Būtent su V. Bitinu lipome ir į bevardę viršūnę, kuriai davėme Nemuno pavadinimą.

Paminėjote Nemuno vir­šūnę, tačiau esate kelias kalnų viršūnes pavadinęs ir Lietuvos, Čiurlionio, Donelaičio, Žal­­girio vardais. Ar šie pavadinimai išduoda, kad esate savo šalies patriotas?
Aš manau, kad mes visi tampame patriotais, kai nuvykstame į kitas šalis. O dar jei reikia kažką įamžinti, tai žmonės ir renkasi su savo kraštu susietus pavadinimus. Tačiau kiekviena mūsų pavadinta kalnų viršūnė gavo ne atsitiktinius vardus. Žalgirio vardas buvo todėl, kad mus finansavo „Žalgirio“ taryba, taip pat ir įvykęs Žalgirio mūšis turėjo reikšmės. Viršūnė Nemunas buvo pavadinta mūsų alpinistų komandos vardu, Donelaičio ir Čiurlionio viršūnių pavadinimams turėjo reikšmės mūsų komandoje buvę menininkai, taip pat šie vardai buvo duoti ir metinėms atminti.

Esate vienas pirmųjų Lie­tuvos alpinistų. Kaip susi­domėjote šiuo sportu?
Vienas pirmųjų – tai ne pirmas. Patys pirmieji buvo mūsų treneriai. O šiuo sportu susidomėjau visai netikėtai ir neplanuotai. Vieną žiemą, kai mokiausi Kauno politechnikume, kartu su kurso draugu ėjome gatve pro alpinistų klubo patalpas ir pastebėjau skelbimą, kad priima naujus narius. Ten buvo parašyta, kad jau ateinančią vasarą nau­ja grupė važiuos į kalnus. Ir aš kartu su kurso draugu Antanu Varanka susidomėjome šiuo pasiūlymu. Tada į kalnus išsiruošėme neturėdami daug pinigų, o traukiniu važiavome vadinamaisiais „zuikiais“ – be bilieto.

Niekas nepastebėjo, kad keliaujate be bilieto?
Tada ne tik be bilieto į kalnus važiavome, bet be bilieto ir namo grįžome, ir laivu plaukėme. Dabar smagu prisiminti šią kelionę, nes dėl išradingumo mūsų niekas nepastebėjo. Tokia buvo mano pirmoji kelionė į kalnus.

Kaip vyko pasiruošimas kelionėms į kalnus?
Kol buvome Lietuvoje, daug treniruodavomės, nes kopiant į kalnus reikalingas geras fizinis pasiruošimas. Treniruodavomės ir sporto salėje, ten dirbdavome su dideliais svoriais. Taip pat daug bėgiojome, slidinėjome, dalyvavome orientacinio sporto varžybose. O pavasarį praktikavomės ant Lietuvoje esančių didesnių kalvų, tokių kaip Trijų kryžių kalnas.

Ar dabar kopiate į Lietuvos kalnus?
Taip, dabar lankau Lietuvos piliakalnius. Lietuvos šimtmečio proga alpinistai veteranai sumanė užkopti į šimtą Lietuvos piliakalnių, ten sugiedoti himną ir iškelti Trispalvę. Taip paminėjome Lietuvos šimtmetį. Aš pats įveikiau daugiau kaip 60 piliakalnių.

Koks pojūtis aplanko kopiant nors ir į nedidelius, bet į savo šalies kalnus?
Pojūtis tikrai labai geras. Aplanko toks pasididžiavimas, pajauti Lietuvos dvasią, prisimeni protėvių stiprybę. Tai nėra vien kopimas į Lietuvos piliakalnius, tai ir keliavimas per šalį. Atrodo, kad piliakalniai nėra aukšti, tačiau jie taip pat pareikalauja nemažai jėgų ir yra gera treniruotė, tad kiekvienam siūlyčiau tokia veikla užsiimti. Juk lankydami piliakalnius žmonės ne tik užsiima aktyvia veikla, tačiau ir prisiliečia prie Lietuvos istorijos, pamato Lietuvos kraštovaizdį. Juk kopti į piliakalnius gali visi, tam didelio pasiruošimo nereikia.

Sakote, kad į piliakalnius­ gali kopti visi, o ar buvo žmonių, kurie pasiruošime ekspedicijoms į užsienį dalyvaudavo, tačiau jų į kalnus neleisdavo?
Taip, taip tikrai buvo. Į kalnus keliaudavo penkios pamainos. Tai pirmosios pamainos buvo mažiau populiarios, jos į kalnus keliaudavo birželio mėnesį. Tačiau atranka tikrai buvo, nes tai yra pavojingas sportas, reikalaujantis stipraus fizinio ir psichologinio pasiruošimo. Būdavo ne tik taip, kad nepaima į kalnus, būdavo ir taip, kad pats žmogus, pajautęs, kad tai ne jo sritis, nebenorėdavo vykti.

Sakote, kad šis sportas yra pavojingas, ne paslaptis, kad ne vienas alpinistas kalnuose yra žuvęs. Kaip Jūsų žmona reagavo į jūsų hobį?
Žmona Jefrosinija visada mane palaikė ir palaiko. 1958 metais buvau ką tik grįžęs iš pirmosios kelionės į kalnus ir tada sutikau savo žmoną. Ji yra metais jaunesnė už mane. Tuo metu turėjome gana stiprų turizmo klubą ir su tuo klubu nuolat dalyvavome įvairiausiose varžybose, į šią veiklą taip pat įsitraukė ir mano žmona. 1961 metais mano žmona kartu su manimi pirmą kartą išvyko į kalnus. Tada mes dar nebuvome susituo­kę ir ilgai delsėme tai daryti, nes abu supratome, kad sukūrus šeimą, gimus vaikams šias keliones į kalnus tektų nutraukti. Man labai svarbu, kad ji manęs niekada nestabdė ir nebandė atkalbėti nuo šių kelionių, kurios man teikė tiek daug džiaugsmo, o kartu su manimi pasiryžo viską išgyventi.

Ilgai delsę galiausiai su­kūrėte šeimą. Ar vaikus taip pat stengėtės įtraukti į alpinizmo sportą?
Vaikai vis dėlto pasirinko kiek kitokius kelius. Mano sūnus Paulius dabar yra Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidentas, antrasis sūnus Tomas yra taip pat kalnų slidininkas. Atrodo, sportas ne tas pats, tačiau vistiek susijęs su kalnais.

O kokia buvo vienos ekspedicijos trukmė?
Viena ekspedicija trukdavo apie mėnesį. O laikas, per kurį pasiekdavome tam tikrą viršūnę, priklausydavo nuo kalno sudėtingumo. Kiekvienas maršrutas yra skirtingas. Jis priklauso ne tik nuo sudėtingumo, tačiau ir nuo pačių alpinistų pasiruošimo. Kiekviena grupė, kuri norėdavo išeiti į kalnų rajoną, registracijos metu turėjo būti patikrinama. Buvo žiūrima, ar yra reikiamas inventorius, ryšio priemonės, fizinis pasiruošimas. Tik tada alpinistai buvo įleidžiami į kalnus.

Ar pasitaikydavo tokių, kurie į kalnus prasmukdavo nepatikrinti?
Tokių žmonių pasitaikydavo, tačiau negaliu sakyti, kad jų buvo labai daug. Tada tokie dalykai gal nebūdavo labai garsiai skelbiami. Tačiau aš manau, kad tokie sprendimai yra labai neatsakingi. Nes tie, kurie praeidavo nepatikrinti ir neužsiregistravę, nebuvo žinomi tarnyboms, kurios suteikdavo pagalbą alpinistams, atsitikus nelaimei ar ilgai negrįžus, imdavosi gelbėjimo veiksmų. Tokių žmonių sprendimai gali kainuoti ir gyvybę.

Ar esate suskaičiavęs, kiek iš viso pasiekėte viršūnių, į kiek kalnų esate įkopęs?
Esu pasiekęs maždaug 60 kalnų viršūnių. Tačiau svarbu paminėti, kad į vieną viršūnę nebūtinai turi būti tik vienas maršrutas. Vienas kalnas gali turėti kelių sunkumo kategorijų maršrutus. Tačiau man pati įsimintiniausia yra pati pirmoji pasiekta viršūnė – pati aukščiausia Europos viršūnė Elbrusas. Tai buvo tikrai didelis pasiekimas. Taip pat labai įdomu pasiekti bevardes viršūnes. Kai užkopi į kalną, kuriame niekas dar nėra buvęs, apima labai įdomus jausmas. Aukščiausia mano pasiekta viršūnė taip pat vardo dar neturėjo, tad ją pavadinome Lietuvos viršūne.

Kas vyksta pasiekus kalno viršūnę?
Kai užkopi į kalno viršūnę, visada ieškai vadinamojo turo. O turas – tai iš akmenų sudėta tokia piramidė, kurios viduje yra dėžutė. O toje dėžutėje prieš tai viršūnėje buvę alpinistai palikdavo raštelį, kuriame nurodoma, kokią dieną, kuri grupė, kokiu maršrutu įkopė į tą viršūnę. Taip pat rasdavome ir saldainių ar šokolado su palinkėjimais. Ir tokios tradicijos laikosi kiekvienas alpinistas. O kai pasieki bevardę viršūnę, sukrauni turą, palieki raštelį ir nurodai, kad pirmojo asmens, kuris pasiekė bevardę viršūnę, nurodymu yra skiriamas vienoks ar kitoks viršūnės pavadinimas. Dar įdomu yra tai, kad vietiniai į kalnus neina, jie juos laiko šventais.

Alpinizmu užsiėmėte dau­gelį metų. Ar per tą laiką buvo pavojingų nutikimų?
Vieną kartą teko ir mirčiai pažvelgti į akis. 1962 metais aš ir dar trys mano kolegos 40 dienų išvykome į kalnus ir savo pirmąjį žygį pradėjome nuo antros kategorijos maršruto. Didžioji dalis nelaimių nutinka jau leidžiantis, tad taip atsitiko ir mums. Tą kartą nusprendėme eiti sniegu, buvo statu. Tada susukome virves, kad jos būtų trumpesnės ir būtų patogiau eiti. Vienas kolega, kuris turėjo ilgesnę virvę, šiek tiek kirto mūsų maršrutą ir užtvėrė mums kelią. Ir šis neapgalvotas veiksmas išgelbėjo mūsų grupei gyvybes. Kitas kolega eidamas užkliuvo ir pradėjo slysti šlaitu. Slysdamas užkabino ir mane, pradėjome slysti kartu. Tada parbloškėme trečią kolegą. O ten jau baigėsi uolų siena ir buvo likę tik nukristi. Ir staiga mes sustojome. O pasirodo, kad mano kuprinė palindo po ta virve, kuri kirto mūsų maršrutą ir taip aukščiausiai buvęs alpinistas išlaikė mus ir išgelbėjo trijų žmonių gyvybes.

Susidūrimas su mirtimi neišgąsdino? Negalvojote nutraukti alpinisto karjeros?
Ne, apie tai nesusimąsčiau. Kaip ir minėjau, tą kartą išvyka truko 40 dienų, o nelaimė įvyko lei­džiantis nuo pirmo kalno. Tad jau po šio įvykio pasiekiau dar dvylika viršūnių. Ne paslaptis, kad tikrai ne vienas alpinistas yra kritęs, daugelis net žuvo. Tačiau mane baimė aplankė tik vėliau. Tą pačią akimirką galbūt neturėjau laiko bijoti. Baimė apėmė tik grįžus į saugią vietą, nes tik tada apmąsčiau, kuo viskas galėjo baigtis.

Kalnuose ne tik keliavote, bet ir viską fiksavote nuotraukose. Ką Jums buvo svarbiausia perteikti nuotraukomis?
Nuotraukomis visada siekiau perteikti kalnų grožį ir žmogaus, esančio kalnuose, menkumą. Žmogus prieš kalnų didybę yra bejėgis. Dažnai sakome, kad žmogus įveikia kalnus, tačiau taip sakyti negalima. Žmogus gali tik pabūti ar užkopti, tačiau ne įveikti. Kalnai tik priima žmogų, tačiau būna ir taip, kad žmogaus kalnai ir nepriima.

O koks turi būti žmogus, norintis tapti alpinistu?
Visų pirma, alpinistas turi mėgti gamtą ir kalnus. Jis turi jausti ryšį su dangum, su visa Visata, nes kai pakyli į viršūnę, apima labai keistas jausmas. Taip pat alpinistas turi mokėti dirbti komandoje, nebūti egoistu. Reikia suprasti, kad šis sportas nėra vien apie vieną žmogų, o į kalnus eina komanda. Kiekvienas komandos narys turi savo pareigas, o tie, kurie bando atsikratyti atsakomybės, savo darbus perduoti kitiems, komandoje nepritampa.

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1