Algirdo Mišinio prisiminimai

Algirdas Mišinis gimė 1938 m. Aukštaitijoje. Vaikystė prabėgo Anykščių rajono Voversių kaime. Čia jis pirmą kartą pajuto kelionių svaigulį – kartu su jaunesniuoju broliu dviračiu išmaišė artimas ir tolimas gimtinės apylinkes. Besimokydamas Alantos vidurinėje mokykloje jaunasis Algirdas susidomėjo leng­vąja atletika – bėgimu. Tačiau vaikystėje atsiradusi kelionių trauka nepaliko jo visą gyvenimą. Dar būdamas moksleivis, apkeliavo beveik visą Lietuvą. Kelionių magija viliojo jaunuolį pažinti ir tolimesnes šalis, tačiau svajonę tapti tolimojo plaukiojimo kapitonu teko pamiršti dėl prasto regėjimo. Neįstojęs į Kaliningrado (Rusijos Federacija) šturmanų mokyklą, A. Mišinis ketino save išbandyti plėšiniuose Kazachstane, tačiau likimas gyvenimo kelią pasuko į Ukrainos rytuose esantį Donbasą. Šešeri metai praleisti dirbant šachtose suformavo tvirtą A. Mišinio charakterį, kuris labai pravertė vėliau. Tolimame krašte jis sutiko ir savo gyvenimo moterį – Rozą, su kuria penkias dešimtis metų ėjo per gyvenimą. 1962 m. A. Mišinis su šeima grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės statyboje, būsimuose Elektrėnuose.
Elektrėnuose Algirdas susipažino su alpinizmo instruktoriumi Valentinu Bitinu, kuris kalnų liga buvo susirgęs dar prieš atvykdamas į mūsų miestą. Kaip sako pats A. Mišinis, jis ištisus 25 metus be pertraukos kasmet važiuodavo į kalnus. Kaukazas, Pamyras, Fanai, Tian Šanis, Karpatai… Vartant A. Mišinio alpinistinę knygelę, galima suprasti, kodėl su šiuo vyru nebuvo baisu eiti į pavojų kupinus kalnus. „Puikus fizinis ir techninis pasiruošimas“, „puikiai įveikia ledo ir uolų maršrutus“, „aktyvus kopiant ir stovyklaujant“ – kiekvienais metais (įrašai knygelėje būdavo rašomi kasmet) skirtingi alpinizmo instruktoriai vienodai puikiai vertino elektrėniečio pasirengimą.

Audrius Jurgelevičius

„Kalnais žmonės domėjosi jau senovėje. Mūsų eros pradžioje žymus antikos medikas ir filosofas Klaudijus Elijus Galenas net savo ligoniams patardavo kopti į kalnus. Jie žmones traukia ir šiandien. Kalnuo­se beveik visas savo atostogas pralei­do Lietuvos V. Lenino VRE elektros laboratorijos meistras Algirdas Mišinis.
Kas Jus traukia į kalnus ir kada pirmą kartą susitikote su jais?
Argi nesinori nors trumpam iš šio gerokai sujaukto pasaulio sugrįžti į vaikystės dienų mielą pasaką..? Kad kalnai – mano svajonių idealas, supratau, kai su M. Kulboka, Leonu Valinevičiumi užbėgom į Šipkos perėją Bulgarijoje, o greitai į „rimtus“ kalnus mane, kaip ir kitus elektrėniečius, 1972 metų vasarą pakvietė instruktorius Valentinas Bitinas.
Dažnai girdime: kalnų alpinizmas, kalnų turizmas. Kuo skiriasi šios dvi sąvokos?
Kiekvieno alpinisto svajonė – kelios akimirkos, praleistos kalno viršūnėje. Kalnų turistui viršūnė – draudžiama zona. Jis turi ją apei­ti. Vesdamas turistų grupes į kalnų pasaulį, aš daugelį kartų šį dirbtinai sugalvotą draudimą pažeidžiau – įkopiau į Elbrusą, du kartus – į Energiją Pamyre… Norisi paimti iš abiejų sporto šakų tai, kas jose geriausia.
Kai kas bando įrodinėti, jog kopimas į kalnus neduoda naudos žmogui. Kaip jūs vertinate tokius samprotavimus?
Yra žmonių, mėgstančių kalbėti apie dalykus, kurių patys absoliučiai neišmano. Jei jau šnekame apie kalnus, tai turiu pasakyti, kad į juos kopdamas turtingas nebūsi, tačiau, kaip rašė Antuanas de Sent-Egziuperi, „kiekvienas amatas, matyt, tiek yra taurus, kiek jis jungia žmones“. Pati prigimtis mums skyrė bendrauti su kitais, ir turime visa savo talento galia, visais sugebėjimais stiprinti tuos abipusius saitus.
Visą laisvalaikį skiriate fizinei kultūrai ir sportui. O kitų pomėgių ar turite?
Pirma, visuomeninis darbas profsąjungoje, antra, kūrybiniai ieškojimai, statant sodo namelį, dar teatras, literatūra. Ruošiu sau pamainą – turiu tris anūkus. Džiaugiausi, tarsi atsidūręs kalno viršūnėje, kai trečius metus bebaigiantis Tomukas tapo prizininkas absoliučioje įskaitoje, sunkioje vyrų sportinio orientavimo trasoje. Tiesa, dar ant tėvelio ir senelio pečių.
P.S. Prie šių A. Mišinio žodžių reikia pridurti, jog jis ne tik „Spartuolio“ skaitytojas, bet ir aktyvus pagalbininkas. Dažnai laikraščio puslapiuose galime išvysti jo straipsnelių. Ypač skaitytojai yra pamėgę jo rašinius apie kalnus, turistinius žygius.
Česlovas Vizbaras, „Spartuolis“, 1988.03.26. Nr. 37(5673).

Paskutinis bandymas

Algirdas Mišinis (1938-2017) – žmogus, kurį domino įvairios gyvenimo sritys. Jis ne vienus metus dirbo Lietuvos elektrinėje, žaidė šachmatais, buvo kalnų turistas, alpinistas, sveikuolis bei aktyvus sodų bendrijos „Versmė“ narys. Visai netikėtai sužinota apie dar vieną p. Algirdo veiklos sritį. Pasirodo, jis, alpinistas, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo tai, ką patirdavo, kopdamas į kalnus. Dienoraščio sąsiuvinius A. Mišinio žmona p. Roza Mišinienė padovanojo Vytautui Suslavičiui, kuris šiuos perdavė mūsų laikraščio redakcijai. Pateikiame skaitytojams A. Mišinio dienoraščio ištrauką „Paskutinis bandymas“.

Ištrauka „Paskutinis bandymas“ iš alpinisto dienoraščio „Kalnai ir žmonės“
I
Neieškodami ypatingų pato­gumų, kuriuos mums žadėjo Aristovo nakvynvietėje, nuo darganos pasislėpėme Šcharos ledyno ir bevardžio upelio draugijoje. Ištempėme palapines, o jų šonus atsukome tolimajam svanų kraštui, iš kurio dieną ir naktį visomis perėjomis nenuorama vėjas ginė apsunkusius debesis. Bevardės viršūnės uola, prie kurios tarsi kregždžių lizdas buvo prisitvirtinusi mūsų nakvynės aikštelė, drebėjo nuo atgijusio ledyno atodūsių. Ir atrodė, kad mūsų keturios palapinės stovi ant dangoraižio šimtas kelintojo aukšto pakrypusio balkono ir spaudžiasi kiek galėdamos viena prie kitos, tarsi norėdamos kuo greičiau pabėgti nuo artėjančios tuštumos, atsiveriančios po kojomis. Kiekvienas jautėme stingdantį prarajos alsavimą, kai jos nepasotinamuose nasruose vienas po kito dingdavo atotampų akmenys.

Marga ilgakojė kalaitė, pasivijusi mus, išėjusius į maršrutą, atsargiai tampo mūsų instruktorių Vladimirą Ivanovą ir gailiai viauksi.
Kaip tu, begėde, galėjai palikti mažyčius šuniukus, – nepiktai bara šuniuką Volodia.
Iš jos neramiai mirksinčių didelių akių, virpančio uodegos galiuko, trūkčiojančio alsavimo jaučiame, kad jai nepaprastai norisi pas tuos mažučius gauruotus kamuoliukus, neapdairiai paliktus po instruktoriaus lova bazinėje stovyklavietėje. Tik supranta mažoji keliautoja, kad be žmogaus pagalbos iš čia nusileisti neįmanoma.
Sa, eime,- įsakmiai pašaukia Volodia, nors jam ir nesinori leistis ledynu, kai nuo Baksano atskuba tamsus kalnų vakaras.
Vaikinai, – kreipiasi į mus ir kiekvienam tiesia ranką atsisveikindamas,- jeigu nenustotų lyti, sprukite iš šitų spąstų. Pernai išsiliejęs upeliukas, tas pats, iš kurio dabar puodukais semiate vandenį, nuplovė mūsų palapines. Dar ir dabar ten, žemai, retkarčiais randame tai batą, tai ledkirtį.
Bjauresnio oro kaip dabar, nesugalvosi. Upokšniui jau ankšta pasidarė savo slenkstėtoj vagoj ir jis, rydamas vieną akmenų užtvarą po kitos, taikosi išsilieti visai ne ten, kur mes bandom jam paruošti naują vagą. Statų šlaitą, nusagstytą rieduliais, plauna drumzlinos vandens srovės. Paplauti milžinai, panašūs į mūsiškį Puntuką, išsivadavę iš amžinos rimties, tarsi žaisdami ritasi žemyn, drebindami žemę. Ledynas, kuris per metus „teka“ vidutiniu greičiu, staiga sujuda ir jo milžiniška jėga plėšo uolas tarsi šios būtų iš nedegto molio. Mes visi suprantam, kad protingiausia būtų pasitraukti. Yra du keliai: vienas žemyn, kitas aukštyn. Bėgti žemyn nusprendžiam po paskutinio bandymo, o į viršų… Mums, pripratusiems prie tėviškės neaprėpiamų lygumų, sunku net įsivaizduoti, kad galėtume surasti ir paruošti kalnuose aikštelę, kurioje tilptų mūsų palapinės ir mes patys.
Miegam naktį kaip zuikiai. Maistas, drabužiai, inventorius ir visa, kas šiuo metu nereikalinga, išnešta iš palapinių ir pritvirtinta prie žemės. Nelauktai pažadinti, gąsdindami vienas kitą, ne kartą sprunkam laukan basomis kojomis taškydami patežusį sniegą. Ir taip vieną parą… antrą… trečią…
II
Stovi apsigaubęs ilgu (kaip ins­truktoriaus) lietpalčiu, iškėlęs išskėstas rankas. Vėjo gūsiai supurto besikaupiantį raukšlėse vandenį ir lediniai upeliukai nubėga skvernais, vis taikydamiesi atvėsinti jaukią batų šilumą. Kartais žengiu tris žingsnius pirmyn ir atgal palei palapinės šoną. Sustojęs jaučiu, kaip dreba žemė, ir girdžiu šėlstantį upokšnį, kovojantį su uolų ir ledo atplaišomis. Dusliai dusliai atsidūsta ledynas, kai jo randuotame kūne atsiveria naujos žaizdos.
Kas ketvirtį valandos kopiu į viršų, prie instruktoriaus palapinės. Nedrąsiai kosčioju ir beldžiu į kuoliuką: „Sigizmundai,- pačiam nemalonu, kad balsas užkimęs, toks prašantis, drebantis,- drauge Grokovski, leiskite grupę į Mažąją Šcheldą…“ Taip nuo antros valandos nakties, o dabar beveik jau septinta ryto. Seniai nebelendu į palapinę, kur neramus vartosi Volodia Kovanovskis. Kur viską, atrodo, pasaulyje užmiršęs šnopuoja Juo­zas, apkabinęs šlaputėlį miegmaišį, raukosi, kai šalto vandens lašai, atplyšę nuo palapinės brezento, pabyra ant jo šaltu dušu. Negelbsti nė rudi tankūs šeriukai, kuriais, pamainai baigiantis, būna apaugęs visas Juozo vei­das. Tik triskart nusilupęs nosies galiukas, primenantis gerokai prinokusį pomidorą, suskeldėjusios nuo vėtrų ir šalčio lūpos, užmerktos akys ir tematyti pro tuos šerius, kuriuos pats Juo­zas barzda vadina. „Kažin ar žmonai patiks?- klausinėja Juozas, matyt įvertindamas netrumpą mano barzdos amžių. Ko gero, Juozo žmonai barzda nepatinka. Jei po kurio laiko sutiksi Jonavos gatve žingsniuojantį vaikiną, sunkiai beatpažinsi, jog tai Juozas. „Dukrelė neprisileidžia. Abejoja, ar aš jos tėtukas,- pasiteisina sutiktas Juozas.
Nakčiai, prieš kopiant į viršūnę, dažnas asmeninius daiktus arčiau savęs pasideda. Bet nutinka ir taip, kad naktį staiga pažadinti ir ankštoje palapinėje besikuisdami taip viską sujaukia, jog, žiūrėk, dviese į vienas kelnes taikosi įlįsti. Patirties pamokyti lendam į miegmaišius su visais drabužiais. Juozas netelpa standartiniame miegmaišyje, ir aš matau ant jo krūtinės suveržtus Abalakovo diržus ir karabiną, prie kurio vedlio mazgu pritvirtinta alpinistų virvė. Atrodo, kad ir kuprinė, į kurią sukrauta viskas, kas šios dienos žygiui reikalinga, ant plačių jo pečių… Tik pajudink, Juozas pašoks lyg išsigąsdamas šlapių drabužių vėsos ar pavėluotai atidundančio griaustinio, o gal griūčių kanonados, ir suplėšęs snaudulio pančius sumirksės didelėm akim: „Ar jau išeinam, Algi?“
Juozas vadovavo kopiant į Aksų. Nežinau, ar mes pagerinome maršruto rekordą, bet rekomenduojamą įkopimo laiką pagerinome beveik tris kartus, tai visus nustebino. Atkakliai kopiant vienoje įkalnėje Juozas mus visus gerokai išgąsdino: „Apendicitą turbūt užspaudė“, – sustojęs tarstelėjo žiaumodamas sniegą. Ir visi matėm, koks skausmingas tapo kiekvienas jo žingsnis. Praėjo trys dienos, o Juozas po kiekvieno staigesnio judesio ar gilesnio įkvėpimo susiriesdamas griebdavosi už šono. Galėtų Jis šiandien neiti į maršrutą, ir visi mes Jį suprastume, pateisintume kaip pateisinome Volodią Veselovskį, dvimetrinį milžiną, išsigandusį Bžeducho veidrodžių. Palikęs draugus, jis nusileido į bazinę stovyklą, ten gitara ir daina linksmino naujokus, pozavo egzotiškų nuotraukų mėgėjams, austrų alpinistams, valgė dvigubą davinį, kaip rekomendavo stovyklos gydytojas.
Juozas veržėsi į viršūnę, kurios jam visai nebereikėjo, žinodamas, kad jo pagalba reikalinga žygio draugams. Suvokė, kad jis, nugalėjęs skausmą, nuovargį ir baimę, galėtų eiti grupės priekyje per sudėtingiausias uolas ir paruošti grupei kelią greičiau už bet kurį kitą žygio dalyvį.
Miegok, Juozai, dar ne laikas.
III
Vieną parą… antrą… trečią… Kas valandą įjungia radijo stotį Anatolijus Vetrovas, atėjęs iš gretimos alpinistų stovyklos ir pasilikęs arčiau žmonių visas šias neramias dienas, kad galėtų dalintis džiaugsmu, rūpesčiais, abejonėmis.
Kolia, atsiliepk… Kolia!
Miša, kur tu?- mieguistai pavargęs stebėtojo balsas.
Kas valandą jis mėgina užmegzti radijo ryšį. Seniai išeikvojo imtuvo baterijas, ir mes atidavėme savo „Vitalkar“. Antenos gaudo erdvės triukšmą, švilpauja mažytis imtuvėlis, tik tyli, neatsiliepia vyrai, išėję į Šcheldos traversą (traversas alpinizme: kopimas kalvagūbrio keteromis, judėjimas statmenai kilimo (leidimosi) krypčiai, apeinant sunkiausias kliūtis). Kai stip­riau papučia tarpeklio vėjas, debesys pamažu traukiasi, kabindamiesi už šlapių riedulių, už ištemptų mūsų palapinių virvių, plaukia Aristovo nakvynviečių link, trumpam apnuogindami juodą Šcheldos sienos trikampį. Siena be perstojo ritasi sniego bangos, negalėdamos užsikabinti už stačių uolų. Leistų dar truputį pažiūrėti ir, ko gero, atsivertų dantyta Šcheldos ketera, ir galbūt mes pamatytume Mišą ir Kolią – dvi mažytes skruzdėlytes, mėginančias atsilaikyti prieš gaivališką ir aklą stichijų siautulį svaiginančiame kalnų aukštyje. Jungia juodu bežodė ištikimybės priesaika, tvirta alpinistų virvė, bendros pergalės ir nesėkmės.
Bejėgis saulės spindulėlis skęsta rūko piene, o rausva aušros ugnelė nešildo aštrių, ilgų kalno keterų. Vis žemiau ir žemiau šliaužia drėgnas debesų rūkas. Dingsta juodas Šcheldos trikampis, dingsta nespėję nu­džiūti akmenys ir čia pat styran­čios draugų palapinės. Tanki ir stora debesų skara vėl apgaubia tarpeklį, sugerdama garsus, ištrindama atstumą.
Miša, Kolia!,.. Kaip Jūs ten, vyručiai?!
Netelpa mažoje „Vitalkoje“ eterio triukšmas, tik negirdėti pažįstamo ir laukiamo slaptažodžio: „Deimantas… Deimantas aš!“
Centre kaupiasi pranešimai, vienas už kitą šiurpesni: nuleistos vėliavos, tyliai gaudžia varpas, palydėdamas gelbėtojų būrį, skubantį padėti užstrigusiems ant Čeget – Tau sienų ir jų draugams, žuvusiems amžinoje žmonių ir paslaptingų gamtos jėgų kovoje.
Po daugelio nesėkmingų ban­dymų pasiekti draugą, gyvą palaidotą neprieinamame ledyno plyšyje, „Bezengi“ stovyklos radistas prašo atsiųsti malūnsparnį.
Suspaudžia pirštai šaltą ledkirčio metalą – trokštu padėti vienam iš mūsų, alpinistų, svetimam ir nepažįstamam, artimam ir savam, tapusiam Bezengi ledyno belaisviu ant rūsčių kalno sienų. Susijaudinę klausomės Centro pranešimų: „Visiems, visiems visiems! Rajonas uždaromas iki atskiro nurodymo.“
IV
Išeinam, Juozai, į viršų arba į …
Nesiryžtu sakyti: žemyn, nesuprantamas nerimas auga ir auga, jaučiu, kad tolsta tolsta mūsų nepasiekta Mažoji Šchelda – tokia reikšminga, tarsi būtų vienintelė pasaulio viršūnė. Visas šias dienas ji slėpėsi paskęsdama sniego ir debesų jūroje. Kai akimirkai prasiskleisdavo šydas, ji viliodavo mus tarsi nerūpestinga mergaitė. Priglausdavo atėjusius vyrus prie savo šaltos krūtinės, išliedavo šaukiančio nerimo taurę ir erzindama atstumdavo.
Paskutinė pasitraukė Sergejaus Šliachimo vadovaujama grupė. Links­mas baltaplaukis vaikinukas, susuptas į draugų miegmaišius, kaleno dantimis bandydamas sušilti ir, atrodė, ilgam praradęs pasitikėjimą ir humorą. Tik akys… Akys dega vėtrų nugairintame veide po saulės nusvilintais antakiais: „Užburta viršūnė, Algi! Užburta…“
Prisimenu legendą apie senovės graikų keliautojus, kurie priplaukia sirenų gyvenamą salą. Kas jų dainų pasiklauso, nebenori jų palikti ir žūva. Todėl keliautojai buvo pririšti prie laivo stiebo, o jų ausys vašku užlipdytos, kad negirdėtų ir nesusižavėtų viliojančiomis sirenų dainomis. Kokia skara reikėtų užrišti akis, kokia virve ir prie kokių uolų tektų prirakinti alpinistą, kad šis neišgirstų tik jam vienam suprantamo viršūnių šauksmo? Juk būna… Dar pavasaris, ką tik prakalbo upelis, o jau ne vienas alpinistas žvilgčioja į apšiurusią kuprinę. Ir nesulaikys jo nei švelnios mergaičių rankos, nei meilė, nei priekaištai žmonų akyse, nei rūpestis motinos veide.
„Užburti kalnai, Sergejau!“ Daž­­nam palengvėja pasidalinus rūpes­čiais ir abejonėmis. Neiškenčia ir Sergejus: „Bijau aš ne dėl savęs. Bijau dėl vaikinų“. Kai žaibai, žaidę virš legendinės Užbos, prabėgo Šcheldos ketera, kai mūsų rankose sužaižaravo ledkirčiai, kai krito priekyje ėjęs Genadijus Zagorskis, iškart negalėjęs suvokti, kas ir už ką nudegino jo palinkusią nugarą, kai žaibų apakinta Tamara vis dangstėsi degančias akis, kai Jurijus Golubevas, surišęs daiktus paliko juos nuošaly ir pakvietė visus į supustyto sniego nišą, aš jaučiau, kad visi laukia vienintelio mano: žemyn. Jaučiau, kad viršūnė netoli.
Bet bijojau audros ir debesų, perkūnijos griausmo ir žaibų ugnies. Bijojau, kad kas nors iš mūsų neiškentęs audros bjaurasties, pasuks atgal. Bijojau, kad grįšime nugalėti, liks ilgam pyktis, apmaudas, nepasitikėjimas savo ir draugų jėgomis. Nesvarbu, kas benutiktų per visą pamainą, ryškiausiai atmintyje išlieka paskutinis įkopimas. Ypač jeigu jis nesėkmingas…
Sergejui sunkoka ilgai kalbėti. Jis giliai kvėpuoja, bijodamas judinti suskeldėjusias, sutinusias, kraujuo­jančias lūpas. Atsakomybės našta, užgulusi vadovo pečius, neilgai tekovoja su audringa, beatodairiška jaunatviška drąsa.
Eikit atsargiai paskui mane,- užkimusiu balsu, negalėdamas peršaukti audros siautulio, kuždėjo tada Sergejus kiekvienam į ausį lemtingą ir aiškų įsakymą,- žemyn.
Nejučia apkabinu pavargusius pečius, nes noriu padovanoti Sergejui netikėtą dovaną:
Ar eisi su mumis į Mažąją Šcheldą?
Matau, kad labiau už miegmaišių krūvą, už švilpiantį primuso dūzgesį, už karštos arbatos puoduką, suvir­pėjusį Sergejaus rankose, jį sušildė pa­siūlymas.
Ar aš?- suabejoja akimirką netikėdamas.- Eisiu!
V
Vėl beldžiuosi į instruktoriaus palapinės brezentą.
Jau vėlu,- sako Sigizmundas Grokovskis, slėpdamas mieguistą nepasitenkinimą. – Matai, koks dangus?
Aš nematau, koks dangus. Nematau net savo palapinės, plaukiojančios debesų jūroj už keleto žingsnių.
– Leiskit pabandyti. Čia sėdėdami neįkopsime, o jeigu išeisime, gal ir pavyks…
– Užtenka bandymų,- pyksta instruktorius. – Vakar vyrai bandė ir grįžo. Kuo jūs geresni?
Mes, aišku, nesame, geresni, tik, įvertinę nesėkmingų kopimų patirtį, aptarėme daugybę variantų, kaip įveikti vis naujai iškylančias kliūtis. Mes jau žinome, kad suspaustų aštrių keterų briaunomis rangosi į viršūnę siauras sniego kuluaras, grasinantis griūtimis, bet saugantis nuo negailestingų žaibų strėlių, kurios privertė išvakarėse kopusią grupę pasitraukti ir grįžti. Vėliau paaiškės, jog kuluaras nepraeinamas, o dabar mes svajojame juo pakilti ir tikimės, kad pasitaikys proga ir vienam iš mūsų pavyks užkopti į viršūnę ir pakeisti bebaigiantį suplyšti kontrolinį raštelį, kuris seniai parašytas ir perduodamas iš rankų į rankas, bet nepabuvojo jam skirtame soste.
– Mes irgi galim grįžti, jeigu įsitikinsime, kad tai geriausias sprendimas, – deruosi toliau, jausdamas širdies ar proto kažkurioj kertelėj, kad artėja išsvajota Pergalė. Po to ramus pasitikėjimas lydės sunkiame kelyje ir ne kartą padės atskirti protingą riziką nuo beverčio vėjavaikiškumo.
– Kas su tavimi eis?- klausia Grokovskis, matyt, įsitikinęs, kad nesusiburs ketveriukė iš dešimties pavargusių alpinistų.
– Juozas, Sergejus, Tamara, – atsakau ramiai.
Prasiskleidžia gretimos palapinės brezentas ir atbėga prie mūsų mer­gaitė, lieknutė tarsi nendrelė, nuo pat vaikystės maudyta krioklių krištolo srovėse, migdyta tarpeklių klajoklio vėjo, supta debesų lopšy ir užburta snieguotų viršūnių šauksmo. Užaugo rūsčiame Altajaus krašte tvirta, ištverminga, draugiška, į kalnus kopia patikimai, o jos plačiame mongoliškame veide, amžinai primerktose akyse niekada nepastebėdavome nuovargio ar abejingumo, netgi tais momentais, kai stipriausi vyrai svyruodavo.
Pailsėk, Tamara, mūsų šiandien laukia apačioje.
Aš eisiu,- tarsi sekęs mūsų pokalbį sako Genadijus Zagorskis.
Vaikinui nereikalinga Mažoji Šchelda, galėtų ramiai ilsėtis palapinėje arba leistis žemyn, kur bazinėje stovykloje laukia karštas dušas ir sotūs pietūs. Ten, Elbruso miestelyje, aitriai kvepia gruziniškas šašlykas ir upeliais teka gaivus narzanas. O jis lieka čia ir taip tiesia tvirtą pagalbos ranką, tarsi atsidėkodamas už „MNR“ ir „Irikčat“, kuriuos mes su Juozu jam dovanojome.
Po šešių valandų laukiu, – Grokovskiui matyt patinka mūsų užsispyrimas. – Ir nė minutės nevėluokit. Paskutinis bandymas.
Tarsi stebuklinga lazdele mos­telėjus, prasiveria palapinės ir besiruošiančiai mūsų ketveriukei tiesia išsaugotas sausas ar jau išdžiovintas savo kūno šiluma kojines, pirštines, lietpalčius, maistą, nuo kurio seilės varva, nors ką tik atrodė, kad nė kąsnelio nenurytum.
Vyrai, tarsi laisvės išsiilgę briedžiai, godžiai gaudydami išretėjusį orą, šokinėdami nuo akmens ant akmens, skuba upokšnio krantu į viršų. Jurijus, paskubomis užsimetęs kuprinę, vejasi iš paskos ir sustoja ant ledyno, čia jis mūsų lauks sugrįžtančių, nerimaus, kai mes dingsime už debesų skraistės, jaudinsis, kai numatytu laiku neužmegsime radijo ryšio. Tokia jau ta stebėtojo dalia…
Praėjusią naktį kontroliniame gelbėjimo punkte gavęs leidimą vadovauti grupei, kopiančiai į Mažąją Šcheldą, aš ilgai laukiau, kol išretėję debesys atidengs tolumoje sustingusias viršūnes, ir labai nustebau, kai apgaulingoje mėnulio šviesoje boluojanti Šchelda, netikėtai praplyšus rūko užuolaidai, išdygo priešais, atrodė esanti čia pat, ranka pasiekiama. Tik ištiesk ranką ir paglostyk šiaurinių sienų blizgantį ledą. Šią akimirką grožėjausi baltuoju milžinu, stengiausi įsiminti maršrutą, bet staiga rūkas ją paslėpė, amžinybę laukiau jos vėl pasirodant – nesulaukiau.
Su Jurijumi sutariau, kad radijo ryšį užmegsime kiekvienai valandai baigiantis. „Vitalkos“ gerai dirba tiesioginio matomumo zonoje, jeigu pavyksta išsaugoti baterijas. Dabar mes kas valandą pasikeisdami šaukiam į mikrofoną:
Aš Almazas 4, aš Almazas 4, pas mus viskas gerai. Kaip mus girdite?
Niekas mūsų negirdi, mes irgi nieko negirdime. Tikimės, kad Jurijus nesukels stovykloje sąmyšio. Juk mes, nepasitikėdami radijo ryšiu ir jausdami, kad skirto laiko neužteks norint įkopti, atsisveikindami jo prašėme pratęsti kontrolinį grįžimo laiką. Jurijus žinodamas ne blogiau už mus, kad neturi teisės pratęsti numatyto laiko, šaukė mums, nueinantiems:
Nebijokit, vyrai, kontrolinį laiką aš suderinsiu.
VI
Aplink mus sniego lopai, korėtas ledas ir debesys debesys, ribojantys matomumą. Jausmas toks, tarsi esi gilaus šulinio dugne ir negali pasiekti nė vieno krašto, nes jie juda kartu su tavimi ir sustoja, tau sustojus.
Aukščiau sniegas ir tik sniegas. Akinančiai skaidrus ir toks purus, kad kojos klimpsta vis giliau ir giliau. Svarstau, kur vadovo vieta? Pats tvirčiausias iš mūsų eidamas normaliu greičiu grupės priekyje labai pavargs­ta. Jeigu laiku nepakeisi vedlio, tai jis didelėmis valios pastangomis gali stengtis įveikti nuovargį ir peržengti tą nuovargio ribą, kai po trumpo poilsio jėgos nebeatsistato. Vadovas privalo pakeisti vedlį, kol jis nepervargo, kad po dvidešimties–trisdešimties minučių šis galėtų grįžti į savo vietą. Vėl atsidūrus grupės priekyje, teks kiek galima aukščiau kelti koją, klimp­ti į purų sniegą, jį su­spausti savo svoriu, suformuoti savotišką laiptelį šiek tiek aukštėliau už pirmąjį, kad iš paskos einantys draugai galėtų jais kopti taip, kaip mes kopiame iš vieno namo aukšto į kitą.
Žinau, kad vaikinų nervai įtempti ir kiekvienas žodis, kiekvienas virvės timptelėjimas, įsakymas net ir labai ramų ir tvirtą žmogų erzina labiau negu bulių raudona skraistė. Blogai, jeigu grupėje nors vienas nesusitvarko su nervine įtampa, o jeigu du – katastrofa. Geras draugas pasakys į akis, ką apie tave mano, tik nusileidęs į stovyklą, o kelyje… kelyje geriau nutylės. Tuo labiau vadovas.
Sakoma, kad svarbu žmogų atvesti į galutinį tikslą, o kurioje vietoje vedlys pereis gatvę – jo reikalas. Kalnuose, kur į galutinį tikslą paprastai veda vienintelis greičiau jaučiamas negu matomas kelias, vadovas privalo vedlį stebėti.
Juozai, matai juoduojančią uolų salelę? Prie jos užleisk taką Sergejui.
Vadovo komanda ne tik krypties nurodymas, bet ir rūpestis, kad būtų laiku pakeisti vedliai. Vaikinai maloniai pasikeičia vietomis, nuėję nurodytą atstumą. Svarbiausia, patys to nejausdami pildo pagrindinį vadovo norą – nenukrypsta nuo maršruto.
Sniego tiek daug ir jis toks purus. Snaigės nekrenta iš dangaus kaip pas mus, o tarsi išdygsta čia pat, prieš akis. Taip yra todėl, kad debesys yra čia pat, štai guli ant šlaito. Pūstelk pasilenkęs ir pakils lengvas debesėlis. Laiptelio iš jo nepadarysi, tai ir stovi iki juosmens paskendęs sniege, kojomis minkydamas sniego miltus ir grimzdamas vis gilyn. Atsigulu ant pilvo ir kasuosi į viršų alkūnėmis, keliais, visu kūnu kovoju su puriu sniegu. Atrodo, sekasi neblogai, nes jaučiu, kaip tarp manęs ir Juozo įsitempia virvė. Tarp mūsų apie keturiasdešimt metrų, aš Juozo nematau, tik jaučiu, kaip trūkčioja virvė, kaip milžiniškam šamui užkibus ant kabliuko. Turiu gerokai apsikasti sniegu, kad manęs nenutrauktų žemyn. Juozas, būdamas dvidešimt kilogramų sunkesnis už mane, skęsta sniege ir negelbsti nei energingi mostai, nei keiksnojimas.
Atsisakome sumanymo pakilti į viršų sniego kuluaru ir glaudžiamės prie tvirtų, išbandytų uolų, kurios šį kartą išdavikiškai mus atstumia. Jos nemaloniai šaltos ir slidžios, apsidengusios plonu ledo sluoksniu, slepiančiu plyšius ir iškyšulius, kurių gausu sueižėjusių uolų kūne. Negalime iškirsti laiptelių, nes nuo smūgių ledas skyla apnuogindamas beformius uolų lopus.
Genadijus ir Juozas – geriausi uolų specialistai – skėsčioja rankomis, bet pasitraukti į sniego kuluarą, iš kur ką tik išlindome, nebedrįsta. Prasideda mūšis už kiekvieną įveiktą centimetrą. Karstomės virvėmis, kilnojam vienas kitą ant rankų, pečių, kaišiojam ledkirčius į plyšius. Labai šąla rankos. Netgi su pirštinėmis, kurias galim užsimauti, laukdami savo eilės prie nau­jos kliūties. Vėjas įsisiautėja ne juokais. Kuo aukščiau, tuo stipresni jo gūsiai. Plėšia akinius, šalmus, teškia į veidą, į akis sniegą, aštrias ledokšnių atplaišas. Atrodo, vėjas linkęs paišdykauti, pakeičia kryptį ir pūsteli iš apačios, užverčia man lietpalčio skvernus ant galvos, ir aš apakęs iš paskutiniųjų kovoju su skvernais, užmiršdamas, kad stoviu ant siaurutės uolos lentynėlės. Vėjas siaučia ir nuverčia mane nuo kojų, ir aš lekiu tarsi paukštis mosuodamas rankomis, rituosi minkštu kuluaro sniegu, kol įsipainioju pasitaikiusioje virvėje.
Gaila, kad tiek aukščio praradau,- mėginu pajuokauti.
Kibkis į virvę, užtrauksime,- patenkinti vaikinai, kad viskas taip laimingai baigėsi, draugiškai čiumpa vir­vę ir traukia aukštyn.
Aukščiau šiek tiek praretėjo debesys, ir kiek tik akys mato – viršuje vis uolos ir uolos. Praėjo penkios kopimo valandos, o viršūnės – nė kvapo, nė šešėlio. Pirmą kartą neprašyta mintis atkakliai neduoda ramybės: „Nejaugi ir paskutinis bandymas bus nesėkmingas?“
Labiausiai bijau, kad kuris nors iš vaikinų suabejos galimybe įkopti. Gal Sergejus? Jis, užsiglaudęs už uolos, bando truputį sušilti, nes ką tik nejudėdamas laikė ant keteros virvę, kol mes pasikėlėme. Genadijus tylus ir tvirtas kaip uola, į kurią dabar įsikibęs organizuoja apsaugą draugams. Vakarykštė nesėkmė jį supykdė ir užgrūdino. Juozas karštas, kartais netaktiškas, mėgsta paniurzgėti stovykloje, prieigose, netgi išėjęs į marš­rutą, jeigu šis lengvas. Bet užtenka patekti į keblesnę situaciją, ir Juozu gali pasitikėti labiau negu savimi. Daugelį metų viršūnėse mes būdavome kartu.
Niokojantį abejonių debesėlį gena ramus pasitikėjimas, nes aš žinau, kad padarysime viską, kad pakeistume kontrolinį raštelį Mažosios Šcheldos viršūnėje. Aišku, jeigu viršūnė, į kurią mes pakilsime, bus Mažoji Šchelda. Alpinizmo istorija (ir mano asmeninė) žino ne vieną atvejį, kai užkopęs į viršūnę alpinistas įsitikina, jog atsidūrė ne ten, kur norėjo. Mes einame nesivadovaudami aprašymu, kadangi rekomenduojamą maršrutą ilgam užvertė sniego griūtis. Fizkultūrininkų perėja, turėjusi būti mūsų orientyru, taip ir liko nepastebėta.
Tarsi draugą glėbesčiuoju uolą, pastojusią kelią, vis negalėdamas suprasti, kaip čia Genadijus praėjo, kol pamatau jį, stovintį šiek tiek aukš­čiau ir mojuojantį ledkirčiu, kažką šaukiantį ir stripinėjantį kažkokį džiaugsmo šokį. Matau kažką prie jo kojų ir tempiu dar nieko neįtariantį Juozą:
Greičiau, greičiau!
Virpančiomis rankomis sten­giuo­si atidaryti užšalusią dėžutę, daužau ją ledkirčiu ir pagaliau pasiseka ištraukti iš jos sumirkusį lapelį, kuriame vos vos įskaitomi žodžiai: „Mūsų Mažoji Šchelda“.
Štai kokia ji, mano aštuonioliktoji viršūnė! Paskutinis egzaminas, išlaikytas per paskutinįjį bandymą, kai jau užbaigtas penkerių metų mokymo kursas rūsčiuose alpinizmo universitetuose, pradedant naują etapą, kuris vadinamas sportiniu alpinizmu.
Bus svaiginantis nusileidimas sniego sūkuriuose, bus jaudinantis susitikimas bazinėje stovykloje. Ir neš draugai mūsų kuprines ir mus pačius ant rankų, visai užmiršę pabarti už vėlavimą. Po to atsisveikinsime kryžkelėje, paspaudę tvirtą, patikimą, išbandytą draugo ranką. Ir išvažiuos į Jonavą stalius Juozas Jasiniavičius (Didysis), į Rygą – tekintojas Genadijus Zagorskis, į Voronežą išvyks moksleiviams pasakoti apie Puškiną, Gamzatovą, Mieželaitį literatūros mokytojas Sergejus Taliachinas, o dabar…
Dabar šokam tarsi vaikai, apžergę keterą, juokaujam peršaukdami vėtrų dainą, mintyse prisiekiam ištikimybę kalnams ir vienas kitam.

Prisiminimus iš 1987 m.  dienoraščio užrašė  Albina Sidaravičienė

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1