Adventas – baimės metas

Semeliškietė Dalia užėjo į redakciją tarsi išpažinties atlikti. Iš tikrųjų, jos advento savaitgalį patirti įspūdžiai verti ne tik rašinio „Liaudies balse“, bet viso kino filmo.
Savaitgalį Dalia išsiruošė į sostinę viena. Ji taip daro prieš kiekvienas šventas Kalėdas. Aplanko bažnyčias, muziejus, koncertus, žodžiu, prieš šventes pasikrauna dvasiškai. Pernakvoja pas giminaitę, o sekmadienį autobusu grįžta namo.
Sekmadienį atvažiavusi iš Vilniaus į Trakus moteris sužinojo, kad autobusas jau išvažiavęs. Dalia galvojo grįžti su taksi – pinigų piniginėje buvo likę daug, bet kaip tyčia, taksi nebuvo. Tada moteris pagalvojo nueiti į Semeliškių kelią – važiuos gi koks pažįstamas ar šiaip pakeleivinga mašina sustos. Bet automobilis nė vienas nestojo. Tada Dalia manė paskambinsianti vyrui, kad atvažiuotų jos parsivežti… ir pamato, kad jos telefonas išsikrovęs… O lauke tems­ta… Ant juodo apdaro nėra atšvaito. Moteris serga cukriniu diabetu, todėl rankinuke visada turi baltą skepetą. Skepeta ji bandė stabdyti pravažiuojančias mašinas, bet… Jos moterį apvažiuodavo, bet nė viena nestojo. Taip Dalia žingsnis po žingsnio atėjo iki Daugirdiškių. Ten gyvena jos pažįstama, buvusi bendradarbė. Galvojo, iš jos telefono paskambins vyrui, šis atvažiuos parsivežti. Dalia pasakoja: „Užėjau į kiemą, nuo šviesos daviklių kieme įsijungė elektra. Prie lango priėjo buvusi bendradarbė, bet pažįstamoji ar manęs nepažino ir nepatikėjo, kad aš čia galiu būti, ar dėl kitokių priežasčių man durų neatidarė ir pagalbos nesuteikė. Ėjau toliau link Semeliškių. Mašinos pravažiuodavo, gal ir semeliškiečių ne vienas pravažiavo, bet manęs nepažino ir nesustojo. Taip žingsnis po žingsnio, jau kruvinomis kojomis, prarasdama jėgas, artėjau prie Semeliškių“. Namuose vyras, nesulaukęs žmonos grįžtančios, telefonu gaudamas atsakymą, kad adresatas nepasiekiamas, pasiskambino vilnietei giminaitei. Sužinojęs, kad Dalia išvažiavo namo autobusu, sunerimo ir automobiliu išvažiavo jos ieškoti. Susitiko jie Semeliškių miestelio prieigose. Tuo laiku Dalia dėl ligos ir nuovargio griuvo be sąmonės. 21 kilometrą pėsčiomis tamsiu paros laiku įveikusi moteris piniginėje turėjo nemažą sumą pinigų, dovanų iš sostinės, bet per 4 valandas kelionės nesutiko nei piktavalių, nei geradarių žmonių. Tik gal kuris nors iš jos sutiktųjų, kurių buvo neatpažinta, jei ji būtų kelyje mirusi, būtų aikčioję: tai aš gi ją buvau sutikęs… Dalia sako suprantanti tuos žmones, jai nepadėjusius kelyje: visi bijojo… Kaip gaila, kad adventas šiuo metu yra ne tik gerų darbų, bet ir baimės laikotarpis.

Susiję tekstai

Vienas komentaras "Adventas – baimės metas"

  1. Gediminas says:

    Čia rimtai….?

    Atsakyti

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-47717949-1