2021-ieji Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu paskelbti Marijos Gimbutienės metais, šiemet žymioji lietuvė mokslininkė archeologė būtų šventusi 100 metų jubiliejų. Ši sukaktis minima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – 2021-uosius M. Gimbutienės metais paskelbė ir UNESCO. Ta proga kalbamės su Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Agne Čivilyte, besidominčia žymiosios tautietės palikimu ir biografija, skaičiusia pagrindinį pranešimą virtualioje konferencijoje, pradėjusioje Marijos Gimbutienės metus.
Gal pradėkime nuo klausimo, ar seniai domitės M. Gimbutiene?
Pati esu archeologė, tad natūralu, jog su jos darbais susipažinau dar studijuodama Vilniaus universitete. Pradžioje ji mane domino ne kaip archeologė, bet kaip asmenybė, mokslininkė. Labiau susidomėjau ja studijuodama Heidelberge, Vokietijoje, maždaug 1997–2003 metais. Tuomet apie M. Gimbutienę išgirdau įvairiausių nuomonių, tai suintrigavo – aš, kaip lietuvė, visuomet didžiavausi, kad turime tokią mokslininkę. Detaliau studijuoti jos biografiją bei darbus ėmiau žinodama, jog artėja jos gimimo 100-metis. Vaikščiojau į archyvus, skaičiau niekur nepublikuotus jos laiškus, dienoraščius. Geriau ją pažinti padėjo žmonės, kurie ją pažinojo asmeniškai. Bendrauju su M.Gimbutienės pusseserės dukra Inge Lukšaite, Kornelija Jankauskaite, kuri daug laiko su mokslininke praleido Kalifornijoje. Su viena iš jos dukterų Živile Gimbutaite, gyvenančia JAV, taip pat palaikome artimą ryšį. Žodžiu, mano santykis su šia asmenybe įvairiapusis.
Tad trumpai pristatykite žymiosios archeologės biografiją.
M. Gimbutienė gimė Vilniuje, mieste, kuriame tada nedaug kas kalbėjo lietuviškai. Gimbutų šeimoje vyravo prolietuviškos nuotaikos, buvo kovojama už lietuvybę, Marija savo akimis matė Joną Basanavičių. Ji visada siekė būti geriausia, tarkime, studijuodama Kauno Aušros mergaičių gimnazijoje buvo geriausia mokinė. Ji pradėjo studijuoti archeologiją Vilniaus universitete, sukūrė šeimą, susilaukė pirmos dukters. 1944 m. su šeima emigravo į Vokietiją, ten sugebėjo apsiginti daktarės disertaciją, vėliau šeima emigravo į JAV. Ten M. Gimbutienė intensyviai yrėsi mokslo pripažinimo link ir dėl savo užsispyrusio, dominuojančio charakterio daug pasiekė – išgarsėjo pasaulyje kaip išeivijos mokslininkė lietuvė.
Ji mirė 1994 metais, o jos rožinė svajonė, kaip pati sakė, buvo sugrįžti į gimtinę, kurios skausmingai ilgėjosi. Todėl mėnesį po mirties jos urna buvo atvežta į Lietuvą ir iškilmingai palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse, greta motinos.
Beje, M. Gimbutienės biografijos niekas taip ir neparašė. Yra Joana Marler, kuri oficialiai buvo laikoma archeologės biografe, tačiau ji nemokėjo lietuviškai. J. Marler išleido antologiją, lankėsi ir Lietuvoje, visgi kalbos barjeras padarė savo. Kita priežastis, kodėl vis dar neturime išsamios M. Gimbutienės biografijos, gali būti susijusi su jos, kaip emigrantės, keliu. Galbūt ir nelengva brolio istorija.
Galbūt prisiminkime svarbiausias M. Gimbutienės įžvalgas ir hipotezes, atvėrusias jai kelią į žinomumą ir pripažinimą. Regis, jos negali būti vertinamos vien palankiai…
M. Gimbutienė plačiai žinoma dėl dviejų svarbiausių savo hipotezių. Pirmoji, kuri ją nuolat lydėjo bei perkėlė į archemitologiją, yra apie Senosios Europos civilizaciją, Deivių religiją, kultą. Ši hipotezė išsiskyrė iš kitų, nes mokslininkė rėmėsi archeologiniais radiniais, tūkstančiais žmogaus figūrėlių, vadinamų antropomorfine plastika, kuriuos pati aptiko kasinėjimų metu, matė muziejuose. Jai krito į akį, kad jose daugiausia vaizduotos moterys. M. Gimbutienė įvertino savo skvarbiu žvilgsniu ir nusprendė: tai Deivės! Platūs, paryškinti sėdmenys, krūtys, pilvas – tai moters kūno elementai, simbolizuojantys amžinąsias vertybes, be kurių neįsivaizduojamas naujos gyvybės atsiradimas. Įsijautusi į figūrėlių vizualinį paveikumą, M. Gimbutienė jas įpynė į archeologinį kontekstą ir susiejo su tikėjimu, kurį pavadino Deivės religija. Tai buvo itin drąsus žingsnis archeologijoje, nes apie religiją tuo metu mažai kas tekalbėjo. Ši religija turėjo įtakos matristinės pasaulio sampratos atsiradimui. Esą giminei tuomet vadovavo senelė ir motina, jos tvarkė ir apeiginį bei dvasinį gyvenimą. Gimdymas, kūdikių maitinimas, žmogaus, gyvūnų ir žemės santykis yra didžiosios gimdančios Deivės Motinos globoje. Deivė Motina buvo apsupta moteriško Deivių panteono: Gimimo Deivės, Nėščiosios arba Vaisingumo Deivės, Deivės Paukštės, Mirties Deivės ir pan. Į šį Deivių ansamblį Marija Gimbutienė įtraukė ir vyriškus veikėjus, tačiau jų vaidmens nesureikšmino. Taip M. Gimbutienė sukūrė hipotezę, jog moterys anuomet dominavo. Jai atrodė, jog tai buvo taiki, harmoninga visuomenė, kurią sudarė sėsliai gyvenantys žemdirbiai. Hipotezė, žinoma, sulaukė nemažai kritikos. Vėliau paaiškėjo, kad vyrų vaidmuo anuomet buvo ne ką mažiau reikšmingas, nes jų atvaizdų taip pat nemažai rasta. Žinoma ir tai, jog visuomenė nebuvo visiškai taiki – žmonės nuo pat savo egzistencijos pradžios žinojo, kas yra ginklas, kova, tai ir tame keturių tūkstančių metų laikotarpyje akmens amžiuje daužė vieni kitiems galvas, kovojo dėl teritorijų. Tačiau M. Gimbutienės teorija apie Senąją Europą ir drąsus gebėjimas susisteminti medžiagą į visumą, naratyvo matymas išliko ir yra svarbus iki šiol.
Pristatykite ir antrą plačiai žinomą M. Gimbutienės hipotezę.
O antroji hipotezė – Kurganų. Joje labai teisingai įžvelgė žmonių judėjimą iš šiaurinės Juodosios jūros pakrantės arealo link Vidurio bei Šiaurės Europos. M. Gimbutienės manymu, būtent šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje egzistavo indoeuropiečių protėvynė, o iš ten pajudėję žmonės buvo absoliuti priešingybė ramiai ir taikiai neolitinei bendruomenei. Tai buvo karingi, raiti individai, kurie dėl nežinomų priežasčių užkariavo taikiąją Europą ir joje asimiliavosi. Dėl to pradėjo formuotis kalbos, gentys, etnosai, taip pat ir baltai. Nors pakito datavimas, ši hipotezė patvirtinta genetiniais tyrimais. Kol kas archeologai nesutaria tik dėl indoeuropiečių protėvynės vietos. Filologiniai, lingvistiniai duomenys ir visa kita gražiai sueina į vieną pynę ir galima teigti, jog M. Gimbutienė, kalbėdama apie migraciją, daugeliu atvejų buvo teisi. Beje, šis atradimas vadinamas trečiąja archeologijos mokslo revoliucija. Pirmoji vyko apie 1850–1960 metus, kuomet suaktyvėjo kultūriniai, biologiniai bei geologiniai tyrimai, o antroji – radiometrinis datavimas.
Kaip manote, kas lėmė išskirtinį M. Gimbutienės ryžtą, veržlumą, drąsą sieti labai skirtingus dalykus ir kelti kone aiškiaregiškas hipotezes?
Be abejo, šeima, kuri buvo išskirtinė. Abu jos tėvai buvo medikai, o jos motina daktaro disertaciją apsigynė Berlyno universitete, kuomet Lietuva dar buvo okupuota Rusijos. Veronika Alseikienė skiepijo beždžiones bandydama atrasti metodą prieš vieną akių ligą, kas ir tapo jos mokslinio darbo tema. Tuo metu universitete mokėsi 400 studentų, iš kurių vos keturios buvo moterys. Grįžusi į Lietuvą ji turėjo perlaikyti visus egzaminus, nes Rusijos imperijoje jos diplomas nebuvo pripažintas. Nepaisant to, ji sugebėjo įkurti pirmąją lietuvišką ligoninę Vilniuje, Vilniaus gatvėje, kur ant jos rankų mirė J.Basanavičius.
1931 m. V. Alseikienė kartu su vaikais persikėlė į Kauną, tėtis liko lenkų okupuotame Vilniuje. Lenkai persekiojo D. Alseiką dėl jo lietuvybės darbų (jis buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, žurnalo „Vilniaus šviesa“ ir laikraščio „Vilniaus žodis“ leidėjas), darė kratas, net buvo ištrėmę iš Vilniaus. 1936 m. D. Alseika netikėtai mirė, kas Marijai buvo didžiulis sukrėtimas, iškėlęs klausimą, kas yra mirtis ir iš pagrindų pakeitęs jos pasaulėžiūrą, paraginęs susidomėti istorija, tautosaka, senaisiais baltų mitais ir papročiais, nukreipęs į archeologiją.
V. Alseikienė apie dukrą rašė, kad ji neeilinis vaikas, neeilinė mergaitė. Visur pabrėždavo, kokia ji ypatinga ir talentinga. Nors M. Gimbutienė gyveno JAV, o V. Alseikienė liko Lietuvoje, jos nuolat susirašinėjo, mama daug jai patarinėjo. Galima sakyti, ji kažkiek sekė motinos pėdomis. Ši buvo pirmoji lietuvė, apsigynusi mokslinį darbą ir tam įveikusi nemažai sunkumų, dukrai buvo aišku, kad ir ji turi tai padaryti.
O kas M. Gimbutienės gyvenime buvo šeima ir dukterys?
M. Gimbutienei šalia šeimos gyvenimo jos moksliniai tikslai buvo labai svarbūs. Manau, trys dukros buvo didelis iššūkis moteriai, kuriai mokslas buvo labai svarbus ir gal net pagrindinis dalykas gyvenime. Bet ji sugebėjo susitvarkyt su šia situacija. Jau Gimbutams išvykus į Vokietiją, į jų šeimą atvyko Jurgio motina, Marijos anyta Elena Gimbutienė, ji daug buvo su vaikais. Bostone gimė ir trečioji Gimbutų dukra, anyta rūpinosi vaikais, buitimi, daug namų rūpesčių teko močiutei. Čia yra priešpriešos. Anyta pabrėžė, kad ji buvo auklė, rūpinosi vaikais, mamai nerūpėjo, kad dukrelės kreivos kojytės. O skaitant M. Gimbutienės laiškus, atsispindi begalinė meilė dukroms. Ji stengėsi, kad jos lankytų tinkamą mokyklą, kad jos gautų kuo įvairiapusiškesnį išsilavinimą menų prasme, mokytųsi kalbų, tam pati skyrė daug laiko. Man įstrigo tokia detalė; kai Živilei sukako 10 metų, Marija rašė, kad nupirko tortą, kokio ši norėjo. Iš laiškų jaučiasi, kad ji galvojo apie dukras, nors jos dažnai nebuvo namie. M. Gimbutienė dažnai paimdavo mergaites vykdama kasinėti. Būdama su mama Serbijoje viena dukra rašė, kad bendrauja su britų profesoriaus sūnumi, mokosi ir serbų kalbos, kad tai jai į naudą. Dukrų laiškuose nėra nuoskaudos, kad joms trūko mamos, nors, suprantama, kad trūko. Ji tikrai nebuvo stovinti prie puodų ir kepanti kotletukus. Tiesa, ji mokėjo gaminti ir Kalifornijoje organizavo didžiulius balius, į kuriuos kviesdavosi daug svečių, tačiau jai reikėjo rašyti, tirti, troško potyrių ir kelionių.
Gal žinote, kokie Gimbutienės dukterų likimai. Ar jos tebeturi tą šeimos moterų ryžtą, drąsą, užsispyrimą ir kur tos savybės jas nuvedė?
Manau, taip. Visos trys M. Gimbutienės dukros gyvena JAV. Vidurinė Živilė, kuri gyvena Kalifornijoje, turi stipriausią išsilavinimą, tapo mokslų daktare ir užsiima literatūrine veikla, yra tarsi mamos ambasadorė. Visi jai rašo, skambina klausimais apie dr. M. Gimbutienę. Ji labai nuoširdžiai dalinasi informacija, nuotraukomis ir mintimis, padeda renginių organizatoriams, manau, atsako į kiekvieną laišką. Kitos dvi gyvena ramiau. Tapangoje, motinos name, liko Rasa, jauniausioji, vyriausioji Danutė tapo žolininke, turi savo žolių parduotuvėlę, gamina ir natūralius likerius. Seserys tarpusavy palaiko rūšį, M. Gimbutienė teturi vieną anūką, dukros Danutės sūnų, bet jo likimo nežinau.
O kas M. Gimbutienės gyvenime buvo Lietuva?
Svarbiausiuose M. Gimbutienės darbuose nesunkiai pajuntame gimtinės dvelksmą. Kalbėdama su Norbertu Vėliumi 1993 m. ji sakė: „Mano laimė, kad aš visą laiką domėjausi tautosaka, mitologija, ne tiek materialine, kiek dvasine kultūra. Jeigu aš būčiau nepažinusi lietuvių tautosakos, mitologijos ar latvių mitologijos, kažin ar būčiau pasiekusi to, ką pasiekiau. Kita vertus, būdama archeologė, kasinėjau Italijoje, Graikijoje, Jugoslavijoje, važinėjau po Europos muziejus, turėjau visai kitą pasiruošimą negu kalbininkai, kurie sėdėjo prie rašomojo stalo. Reikėjo į daug ką pažiūrėti iš kito taško, o man likimas kaip tik ir davė tą kitą tašką..“ Jau tapusi garsia ir pripažinta mokslininke M. Gimbutienė pradėjo lankytis įvairiuose moksliniuose renginiuose Sovietų Sąjungoje. Kai kurie Amerikos lietuviai, nusistatę nebendrauti su okupuotąja Lietuva, šias keliones smerkė, laikydami jas išdavyste. Marija dėl to išgyveno, tačiau labai troško pasimatyti su motina, bičiuliais ir giminėmis, laikėsi nuomonės, kad svarbu palaikyti ryšį su Tėvyne ir artimaisiais, išnaudojant tam visas progas.
Gimtinės ilgesys ir jos kultūrinio bei mitologinio paveldo unikalumas, manau, buvo gilus M. Gimbutienės darbų įkvėpimo šaltinis. Tyrinėdama senosios Europos Deives ir Dievus, ji mintimis nuklysdavo į brangų savo protėvių kraštą, kuriame gimė ir užaugo. 1993 m. vasarą M. Gimbutienė atvyko į Lietuvą paskutinį kartą, jai buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarės vardas. Tąkart skaitytoje paskaitoje ji kalbėjo apie žemę ir laisvę, priminė, kad būtent Lietuvos žemėje ji gavusi laisvo, nepriklausomo gyvenimo pagrindus. Ir teigė: tautinei bendruomenei, kad išliktų savimi dabarties pasaulyje, būtinas stiprus „moralinis nugarkaulis“, ir laisvam, nepriklausomam žmogui svarbu nenutraukti ryšio su gimtosios žemės gyvybinėmis jėgomis, su tautos atmintimi. Esą svarbu žinoti: „niekas niekad galutinai nepranyksta“. Ragino lietuvius nepamiršti savo šaknų, suvokti savo kultūros galią, pajusti gyvą jos ryšį su Senąja Europa.
M. Gimbutienė parašė daug knygų ir šimtus įvairiausių straipsnių. Su kokia jos darbų dalimi galime susipažinti lietuvių kalba?
M. Gimbutienė parašė 23 knygas ir apie 300 įvairiausių straipsnių. Pirmoji knyga, išleista lietuvių kalba, buvo „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985 m.), „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ pasirodė 1994 m., „Senoji Europa“ – 1996 m. Ši knyga yra išskirtinė tuo, kad dalis tekstų yra išversta, o dalį tekstų lietuvių kalba parašė pati M. Gimbutienė ir įteikė leidyklai. 2002 m. Lietuvoje buvo išleistos dar dvi mokslininkės knygos: „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ ir „Laimos palytėta“ .
Apie M. Gimbutienės knygas galiu pasakyti, kad jos yra lengvai skaitomos, nes nėra apsunkintos detalėmis, o priešingai – pateikti patys įdomiausi dalykai, susiję su žmogumi, pernelyg nesigilinant į faktų patikimumą.
Kaip manote, kokie svarbiausi buvo M. Gimbutienės kaip žmogaus ir mokslininkės bruožai?
Manau, kad užsispyrimas, pasitikėjimas savimi, gebėjimas sintetiškai mąstyti ir drąsa interpretuoti, galia įtikinti. Ir tokios žmogiškos savybės kaip energingumas, žavesys ir gyvenimo džiaugsmas. Kodėl jai sekdavosi gauti finansavimą? Ji turėjo savybių, kurios leido įtikinti kitus, kad tai labai svarbu. Derinant intelektą, žinias, įvairių kalbų mokėjimą su tam tikromis charakterio savybėmis, kurios padeda laimėti, gauti tai, ko sieki, galima daug padaryti.
Prie M. Gimbutienės, kaip mokslininkės, sėkmės labai prisidėjo gilus jos intelektas ir kalbų žinojimas. Lietuvių, latvių, slavų, prancūzų ir vokiečių kalbų mokėjimas jai labai pasitarnavo atvykus JAV, ypač pradžioje, kai Harvardo universitete ėmėsi vertimų. Manau, poliglotizmas mokslininkams humanitarams – privalomas.
Turbūt reikėtų užsiminti ir apie M. Gimbutienės daugiapusiškumą.
Ji buvo ne tik archeologė, archemitologijos pradininkė. Viename laiškų motinai ji rašė apie pažintį Niujorke su pasaulio grybų specialistu ir pažadėjo parašyti šiam tekstą apie grybus Lietuvoje. Nežinau, ar šis tekstas buvo parašytas, tačiau ji entuziastingai motinai pasakojo, kaip jai reikia daugiau knygų apie grybus iš Lietuvos, kaip svarbu užfiksuoti, ką lietuviai su jais daro. Kai klausome žmonių pasakojimų apie ją ar skaitome tekstus, visur pamatome tą patį – ji buvo labai stipri, bet ir kartu žmogiška, šilta. Skaitant laiškus, išryškėja pasitikėjimas savimi. Sakyčiau, jos gyvenimo kredo buvo toks – galiu turėti tai, ką aš noriu.
M. Gimbutienė buvo laikoma feministe. Kiek ir kada tas feminizmas buvo ryškiausias?
Ji nebuvo feministė, bent jau savęs tokia nelaikė, nors jos mintimis pasinaudojo feminizmas. Feministės išnaudojo jos hipotezę, tai buvo naudinga ir M. Gimbutienei, knygos buvo labai perkamos, ji dalyvaudavo jų renginiuose, kaip ir kituose, į kuriuos kviesdavo. Pati Marija sakydavo: „Nesuprantu, ko jos iš manęs nori? Aš visiškai nesu feministė, nepriklausau jokiai grupuotei, aš esu mokslininkė, o mokslininkas yra nepriklausomas žmogus.“ Tą ji dažnai akcentuodavo. Dažnai visuomenės judėjimai paima ką tik pasirodžiusią naują mintį ir ją pritaiko savo tikslams.
M.Gimbutienė nepriklausė ir jokiai religinei bendruomenei. Ji buvo katalikė, Harvarde pakeitė tikėjimą – buvo „laisvo oro direktorė“. Su vietos katalikais JAV nesutarė, nes buvo propagoniška, rašė apie gamtos reiškinių, šaltinių, medžių garbinimą, kas netiko krikščionims, katalikams, tad su jais nebuvo draugiškų santykių. „Katalikiška bendruomenė mane kritikavo“, – buvo rašiusi.
Kaip manote, kas mokslininkei gyvenime buvo svarbiausia, teikė daugiausia džiaugsmo?
Kaip mokslininkei – jos laimėjimai, pasiekimai. Marija nuo pat savo jaunystės, dar gimnazijos laikais dienoraščiuose rašė – noriu būt kažkuo dideliu, daug pasiekti, ieškojo būdų, kaip jai pasireikšti, kaip pasižymėti. Dar mokykliniais metais jai svarbu buvo žinomumas, matomumas. Laiškuose mamai ji ne kartą rašė: „Ir aš buvau žvaigždė. Viena tarp vyrų, garbinama“. Tad jai svarbiausia buvo pripažinimas moksle, jos darbo ir minčių pripažinimas. Labiau susidomėjimas kongresuose, knygomis, negu premijos. Po vienos, regis, Masačusetso valstijos išeivių bendrijos, premijos įteikimo, atsiėmusi sidabrinę taurę, mamai net pasiguodė, kad sugaišo nemažai laiko, nes renginys buvo ilgas, dar ruošėsi kalbai. Kartais vėluodavo įteikti rankraščius leidykloms – rašė, kad vėl nespėja, redaktorius spaudžia, ji vėluoja, tačiau knygų pasirodymas jai buvo didelis džiaugsmas.
Kaip galėtume apibendrinti ir užbaigti šį pokalbį?
Turbūt tam labai tiktų M.Gimbutienės mintis, kad archajiško šventybės pasaulio dėmenys dainomis, sakmėmis ir padavimais ataidi iš kartos į kartą, per amžių amžius… Ji mums paliko žinią – būtina saugoti ir gerbti tai, ką turime bei perduoti tai ateities kartoms. Ir įžvalgiai įspėjo: „Europa trapi, ji pažeidžiama, ji reikalauja dėmesio, ir vienas neatsargus judesys – Europos gali nelikti“. Dabar tai labai aktualu.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Daiva Červokienė