Virginija Jacinavičiūtė
Pirmadienį elektrėniškius į Elektrėnų viešąją biblioteką sukvietė filmas „Sengirė“ ir galimybė pabendrauti su šio unikalaus filmo kūrėju Mindaugu Survila.
Nors filosofinis dokumentinis filmas nufilmuotas be jokio užkadrinio balso, o kadrai trunka po kelias minutes, šis filmas neprailgo net vaikams. Žiūrovus tiesiog pakerėjo gamtos epizodai iš paskutinių išlikusių senosios girios plotų Lietuvoje. Paslaptingiems ir paprastam žmogui nepastebimiems miško vaizdams nufilmuoti prireikė kone 10 metų.
Iš arti susirinkusieji pamatė didžiuosius apuokus. Kaip tai unikalu, sužinojome tik po filmo, kai M. Survila papasakojo, kad apie apuokų lizdus sužinojo bendradarbiaudamas su mokslininkais, kurie Lietuvoje yra atradę tik du šių įstabaus grožio paukščių lizdus.
Filme iš arti pamatėme kurtinių tuoktuves, išgirdome nuostabą keliančius kurtinių klykavimus. Poros žingsnių atstumu pastovėjome briedžių ir stirnų būryje, įlindome į miegapelės ir miško pelės urvelius. Buvimo šalia jausmą gavome tik meistriško filmo kūrėjo ir jo komandos dėka.
Susirinkusiuosius nustebino, kad filmas buvo kuriamas taip ilgai, kad kartais operatoriui tekdavo praleisti visą dieną specialiai užmaskuotoje palapinėje, tačiau nepavykdavo nufilmuoti nė vieno tinkamo epizodo, o kartais kažkas įdomaus nutikdavo vos išjungus kamerą.
Filmuojant miške ir vandenyje M. Survilai teko iškęsti alinantį karštį, stingdantį šaltį ir stiprų nuovargį. Vien palapinę miške sumontuoti trunka šešias valandas, o kur dar laukimas visiškoje tyloje, kol koks gyvūnas ateis į stebimą teritoriją. Kartą net audrą teko išgyventi įsitaisius palapinėje medyje. Vėjas taip purtė medį, kad operatoriui teko visomis jėgomis įsitverti į šakas, o galvoje jau sukosi mintys apie baisiausią scenarijų.
Nuostabą žiūrovams sukėlė faktas, kad į mišką keliaudamas operatorius nešasi aparatūrą ir reikmenis, kurie sveria beveik 70 kilogramų.
Biologo išsilavinimą turintis M. Survila filmą „Sengirė“ sukūrė norėdamas atkreipti dėmesį į būtinybę saugoti miškus. „Nuo vaikystės vaikščiojau po miškus, skaudėjo širdį matant, kaip jie yra kertami. Augdamas svarsčiau, kaip galėčiau juos apginti. Su plakatu „Nekirskit miškų“ atsistojęs prie Seimo juk nieko nepakeisi. Visiems ir taip viskas aišku. Tad rinkausi kitą kelią. Vadovavausi tokia teorija: „Žmogus saugo, kai myli, o myli, kai pažįsta“. Tad šiuo filmu siekiu supažindinti žmones su sengire. Jei bent keletas ją pamėgs, savo tikslą būsiu pasiekęs,“- yra sakęs M. Survila.
Po filmo žiūrovai turėjo daug klausimų, o filmo kūrimo subtilybės sukėlė nemažiau susižavėjimo nei užfiksuoti kadrai. Dėl meistriško režisieriaus M. Survilos darbo lietuviai ir užsienio šalių žiūrovai gavo unikalią galimybę pažvelgti į gyvūnus, kuriuos natūraliai pamatyti prilygsta stebuklui.