Ankstyvą spalio 30 dienos rytą, nepaisant darganoto oro, 28 Elektrėnų TAU klausytojai skubėjo į autobusą, kur jų laukė gidė Ramunė autobuso vairuotojas Andrius ir turininga kelionė į Zanavykų kraštą.
Pakeliui klausėmės įdomių gidės pasakojimų apie pravažiuojamų vietovių istoriją, jų kilmę, įžymius žmones, stebėjome ir stebėjomės gražia rudeniška gamta.
Pirmasis sustojimas – vienas didžiausių ir gražiausių Panemunės dvarų – Gelgaudiškio dvaras. Dvaro ponia Diana su meile ir pasididžiavimu papasakojo dvaro, kuriam 120 metų, istoriją. Šis dvaras – stambus ir vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, natūraliai susiliejęs su apylinkės gamta. Kaip ir visi mūsų dvarai, per karus ir sovietmečiu buvo suniokotas ir apleistas. Tik 2009 metais pradėti restauravimo darbai. 2012 m. pavasarį dvaro erdvės atvertos kultūros renginiams, parodoms ir ekskursijoms. Dabar Gelgaudiškio dvaro sodyba įspūdinga, su puošniais restauruotais rūmais, juose esančiu labai vertingu interjeru, gražuolėmis krosnimis, kurios, beje, išliko gana geros būklės, nes supratingų žmonių dėka, savo laiku, buvo tiesiog užmūrytos. Rūmai atviri visuomenei, čia viskas daroma tam, kad atvykęs svečias jaustųsi gerai. Tuo įsitikinome patys, kai šokių mokytoja Edita pasiūlė pasipuošti ir pakvietė pašokti.
Kitas sustojimas – Zyplių dvaras. Dabartinio Zyplių dvaro istorija prasideda nuo Senųjų Zyplių dvarelio, nuo 1806 m. priklausiusio kunigaikščiui Juozapui Poniatkovskiui, atitekusio už nuopelnus kare Napoleono armijoje. Vėliau dvaro šeimininkai keitėsi: čia buvo ir kunigų seminarija, ir Žemesnioji žemės ūkio mokykla, ir ligoninė, ir kolūkio kontora, o nuo 1972 m. dvaras stovėjo apleistas. 1981 m. į Lukšius atsikėlęs skulptorius V. Cikana pradėjo rūpintis kolūkiui priklausančiais Zyplių dvaro pastatais ir jo pastangomis dvaras pamažu ėmė atgimti, o 2012 m. iškilmingai atidaryti restauruoti Zyplių dvaro centriniai rūmai ir kiti dvaro pastatai. Dabar čia vyksta tarptautiniai dailininkų plenerai, įvairios edukacijos. Mums teko susipažinti su „Zanavykų stalu“. Kaip žinoma, dvaruose virtuvės būdavo atskiruose pastatuose. Restauravus šio dvaro virtuvę, joje įsikūrė restoranas. Gaspadinė, pasipuošusi tautinio paveldo kostiumu, padedama dviejų mergucių, papasakojo apie to meto šeimininkių darbą, aprangą, gaminamus patiekalus ir sočiai pamaitino išalkusius svečius. Pirmą kartą valgėme keptą kopūsto galvą. Lauktuvių namiškiams parvežėme naminės duonelės ir morkų saldainių. Įsitikinome, kad sūduviai labai draugiški ir vaišingi.
Kelionė tęsėsi, skubėjome pamatyti Sudargo piliakalnius. Ant Nemuno kranto, prie sienos su Kaliningrado sritimi, pačiame Šakių rajono pakraštyje atsiveria penkių Sudargo piliakalnių kompleksas, menantis čia vykusias lietuvių kovas su kryžiuočiais. Šis paminklas po Kernavės piliakalnių laikomas svarbiausiu istorine, archeologine ir kultūrine prasme. Niekur nepamatysi tokios panoramos kaip čia – nuo Vorpilio piliakalnio. Kvapą gniaužia čia pat papėdėje pilkai melsva Nemuno juosta ir akimis neaprėpiami toliai. O kur dar lietuviško rudenio spalvos! Bevaikščiodami suradome vieną įdomų objektą – į Nemuno tolius nuo vieno iš piliakalnių šlaito žvelgiančio žmogaus siluetą. Tai skulptūra, skirta garsiajai Džeromo Deivido Selendžerio knygai „Rugiuose prie bedugnės“, o tokia netikėta jos vieta pasirinkta ne veltui: žydų kilmės garsiojo rašytojo senelis yra kilęs būtent iš Sudargo.
Savo kelionę baigėme Karališkajame Kidulių dvare. Tai kitoks dvaras – ūkinis dvaras, kurį sudaro 27 ūkiniai pastatai. Raudonų čerpių stogais pasipuošęs Kidulių dvaras kadaise priklausė LDK iždininkui Jeronimui Krišpinui Kiršenšteinui. Vėliau čia vienas po kito gyveno net trys žemaičių vyskupai. Labiausiai ši vieta suklestėjo, kai atiteko generolui leitenantui baronui Jonui fon Offenbergui. Tuo metu dvare išaugo ne vienas naujas statinys, baronas aptvarkė parką, pastatė oranžeriją. Dvaras vietinių buvo pramintas „pilimi“ .Šiandien jaukus, nedidelis dvaras restauruotas, įamžintas buvusios Kidulių plytinės paveldas – įrengta plytų ir koklių ekspozicija. Dvare puoselėjama kultūra: veikia biblioteka, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, vedamos edukacinės pamokos, organizuojamos teatralizuotos ekskursijos, veiklas vykdo trys mėgėjų meno kolektyvai. Dvare yra eksponuojami tarnaitės kambarėlio baldai, teatralizuotos ekskursijos metu veikia garderobinė, o dvaro parke pasimėgauti ramybe kviečia meditacinis suolelis.
Grįžome namo pilni įspūdžių ir pamąstymų. Kokia graži mūsų Lietuva, kokie darbštūs mūsų žmonės. Dvarų atstatymas, restauravimas iš užmaršties prikelia ne tik juose gyvenusių žmonių istorijas, bet ir visų mūsų istoriją.
M.Kamantauskienė