Z. Romančik: „Pirmiausia, visiems uždraudžiau su manimi šnekėti rusiškai“

Z. Romančik: „Pirmiausia, visiems uždraudžiau su manimi šnekėti rusiškai“

Karolina Navakauskaitė

Lietuvos totorių bendruo­me­nė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, istorijos ir kultūros. Siekiant pa­žymėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, Seimas yra pa­skelbęs 2021 metus Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Apie gyvenimą Lietuvoje, įsiliejimą į kitą kultūrą bei ­totoriškus patiekalus kalbamės su Elektrėnuose gyvenančia, daugiau nei pusę savo ­gyveni­mo praleidusia Lietuvoje, totore Zarema Romančik.

Ar Jūs gimėte ir užaugote Lietuvoje?

Zarema Romančik jaunystėje

Ne. Su šeima gyvenome Kirgizijoje. Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo dar tik aštuoni mėnesiai, todėl gyvenome tik su mama. Būdama keturiolikos netekau ir mamos. Tuomet persikėliau gyventi pas savo mamos brolį. Gyvendama pas jį, baigiau vidurinę mokyklą. Na, o dar įdomiausia tai, kad tėvas visą gyvenimą bandė mane surasti, o pasirodo, mes gyvenome visai šalia vienas kito. Jis gyveno Uzbekijoje, o mes Kirgizijoje.

Kada atvykote gyventi į Lietuvą?

Man buvo devyniolika metų, kai atvykau į Lietuvą. Baigusi vidurinę mokyklą, norėjau toliau mokytis. Kaip tik kitas mano mamos brolis gyveno čia, Elektrėnuose. Jis čia buvo „atsiųstas“ dirbti, statyti elektrinę. Taigi, atvykau čia gyventi pas ­jį ir mokytis. Taip ir likau Lietuvoje.

Kaip Jūsų gyvenimas klostėsi toliau?

Susipažinau su savo vyru. Jis taip pat buvo ne lietuvis, o baltarusis. Susipažinome stodami į technikumą Kaune. Aš įstojau, o jam nepavyko (juokiasi). Taip ir pradėjom draugauti. Po metų draugystės ir susituokėme. Taip pat po metų mečiau mokslus, nes supratau, kad tai, ką mokiausi, ne man. Bet mokytis visiškai nesustojau. Toliau mokiausi filologijos, baigiau 3 kursus. Studijų pabaigti nepavyko, nes jau su vyru buvome sukūrę šeimą, teko prižiūrėti dažnai sergančius vaikus.

Ar buvo sunku priprasti prie naujos šalies, kitos kalbos?

Tikrai ne. Gal man pasisekė, bet lietuviai buvo visada man palankūs. Aišku, tik atvykusi, lietuviškai kalbėti visai nemokėjau. Sau prižadėjau, jog turiu būtinai išmokti šią kalbą. Pirmiausia, visiems uždraudžiau su manimi šnekėti rusiškai. Iš pradžių mane visi vadino žemaite, kad taip negražiai šnekėjau (juokiasi). O paskui šnekėti sekėsi vis lengviau ir lengviau. Nesuprantu tų žmonių, kurie visą gyvenimą pragyvena Lietuvoje, bet lietuviškai nekalba.

Dabar Jūs puikiai kalbate lietuviškai…

Na, dar vis tiek nevisai gerai kalbu. Kadangi, kaip sakiau, studijavau filologiją, tai pati pastebiu, kai kažką netaisyklingai pasakau.

Ar Jūs, kaip ir dauguma totorių, esate musulmonė?

Taip. Religijos nekeičiau.

Galbūt iškilo/ iškyla sunkumų suderinti dvi skirtingas kultūras?

Kartais Zarema su sūnumi Andrej pasipuošia kuo nors panašiu į totoriškus rūbus

Ne, dėl to sunkumų man niekada nekilo. Galbūt dėl to, kad mano draugės dar studijų laikais mane nuvedė į bažnyčią, viską man aprodė, supažindino su jūsų tradi­cijomis ir kultūra. Nuo tada man pačiai labai patiko vaikščioti po visas bažnyčias. Man buvo labai gražu ir įdomu, eidavau pasigrožėti papuošimais, vargonais. Ir dabar apsilankau bažnyčioje per jūsų šventes, pavyzdžiui šv. Kalėdas ar šv. Velykas. Nors pas mus religijoje šių švenčių nėra, man tiesiog įdomu klausytis maldų, žiūrėti, kaip viskas vyksta. O visai neseniai, gal prieš kokius 5 metus, mums, musulmonams, jau leido eiti pasimelsti ir į bažnyčias, ir į cerkves.

Ar lankotės mečetėse Lietuvoje?

Lietuvoje ne. Lankausi jose, kai būnu Rusijoje. O moterims ir taip negalima lankytis mečetėse. Tačiau dabar mečetėse jau yra padaryti atskiri kambariukai, kuriuose moterys gali klausytis transliuojamų maldų.

Pati esate totorė mu­sul­monė, o Jūsų vyras buvo baltarusis stačiatikis. Kokiomis tradicijomis auginote savo ­vaikus?

Auginome vaikus pagal čia esančią kultūrą. Kadangi vyras stačiatikis, tai didelio skirtumo nejautėme. Juk katalikų ir stačiatikių tradicijos beveik sutampa, o šventės skiriasi tik keliomis savaitėmis.

O kokios yra totorių tradicinės šventės?

Kaip tik visai neseniai pas mus buvo šventė „Kurban Bairam“. Ši šventė trunka tris dienas. Tai yra aukojimo šventė, ji prasideda, kai jau baigiasi pasninkas. Pagal tradiciją, turtingieji turi dalintis maistu su nepasiturinčiais, savo kaimy­nais. Taip pat būna pjaunama ir aukojama avelė.

Kaip žadate paminėti šiuos, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus?

Žadu pasikviesti savo artimiausius žmones ir draugus linksmai pasisėdėti kartu. Be abejo, pagaminsiu jiems tradicinių totorių patiekalų.

Gal galėtumėte pasidalinti keliais totoriškais receptais?

Turime tradicinį pyragą „Gubadija“. Bet jį labai sunku pagaminti, pati gaminu tik per dideles šventes ar mišias. Labai svarbus tradicinis patiekalas yra ir „Čak čak“. Jis gaminamas iš tešlos, sutepamas su medumi. Mano pats mėgstamiausias yra „Echpochmak“, lietuviškai tai vadinasi tiesiog trikampiai su mėsa. Rei­kia paruošti tešlą trikampių formelėmis ir į vidų dėti mėsą, bulves, svogūnus ir prieskonius. Tada viską paruošus, kepti orkaitėje. Tai nėra sudėtingas receptas. Taip pat labai dažnai gaminu „Kystyby“, tai paprastas patiekalas. Tešlą reikia labai plonai iškočioti, tada ją dėti ant sausos keptuvės. Vėliau, iškepus tešlą, dėti į vidų bulvių košę. Tada viską sulenkti ir aptepti lydytu sviestu. Kaip matote, mūsų tradiciniai patiekalai visi iš tešlos, kadangi pas mus žiemos būdavo visada labai šaltos (nusijuokia).

 

Asmeninio albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų