Vytautas Mikalauskas: mėgėjų teatras ir profesionalaus režisieriaus bei aktoriaus kelias į Vievį

Vytautas Mikalauskas: mėgėjų teatras ir profesionalaus režisieriaus bei aktoriaus kelias į Vievį

Janina Girsė

Vievio kultūros centras pritraukia didelį būrį Elektrėnų savivaldybės gyventojų į gausybę direktorės Audronės Ste­pankevičiūtės ir jos komandos or­ganizuojamų renginių. Iš jų gausos išsiskiria ir nuo 2019 m. Vievio teatras, kuriam vadovauja Vytautas Mikalauskas – Lietuvos teatro, kultūros ir politinis veikėjas – režisierius, geopolitikos apžvalgininkas. Vieną lapkričio vakarą gerb. V. Mikalauskas sutiko savo mintimis pasidalinti su „Elektrėnų kronikos“ skaitytojais, atsakyti į juos dominančius klausimus.

LDK jėzuitų plėtotos teatro užuomazgos nuo XVI amžiaus iki mūsų dienų prisimenamos. Praėjo 500 metų. XXI amžiaus pradžioje Lietuvoje veikė dau­giau kaip 1700 suaugusiųjų ir vaikų mėgėjų teatrų (aišku, čia derėtų suskaičiuoti ne tik dramos, mokyklų, universitetų, bet ir lėlių, pantomimos, judesio, poezijos, klojimo, vežimų te­atrus, satyros bei humoro gru­pes). Kaip vertinate Lietuvos mėgėjų teatrą šiandien?

Geras klausimas. Kaip vertinu? Viskas pasikeitė. Jei kalbėtume apie teatrą, jau išėjusį iš bajorijos dvarų, tai tiksliausia būtų pradėti nuo XIX amžiaus pabaigos, kai spektakliai išeina pro dvarų slenksčius, pereina į viešumas, į gatves. Tai, matyt, nuo to laiko ir prasideda mėgėjų teatro gyvavimas. Aišku, tas šiandienos 1700 skaičius gal ir perdėtas. Juk visi jie skirtingi: mėgėjų teatrų yra apie 200, vaikų – daugiau, kitokių – nesuskaičiuojama įvairovė. Vieni jų ateina, gimsta, veikia, jei yra arklys ar lokomotyvas, kitaip sakant, geras vedlys, juos traukia. Kiti vėliau aprimsta, lieka tiktai sąrašuose. Kito formato veiklos apstu, nemažai yra formaliai veikiančių. Kaip minėta, tam, kad teatras gyvuotų, svarbiausia yra vedlys. Kokį tikslą jis sau pasirenka, tokį teatrą jis ir bando pasiekti. Klubiniai teatrai patraukia žmones, mėgstančius vaidinti. Jie iš pradžių galbūt pažiūri spektaklį, jį aptaria, pabando pastatyti spektaklį, bet neišnaudoja tų instrumentų, rei­kalingų scenai įvaldyti ir ypatingai siekti tobulybės. Vis tiek tai yra gerai. Jei­gu kalbame apie suaugusiųjų teatrą, yra „Atspindžiai“, teatrų apžiūra, kas dveji metai. Jei šiandien 94 spektakliai pasirodo visoje Lietuvoje, tai galime manyti apie tai, kad pusės pasigesta. Taigi iš 200 teatrų, yra pusė, kurie bando kažką statyti, kiti daugiau dirba viduje. Vaikų „Šimtakojo“ apžiūra skaičiuo­ja dau­giau spektaklių.
Teigčiau, kad šiuolaikinis mė­gėjiškasis teatras nuslopęs. Ir dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai, kad mes kažkodėl pradėjome tikėti, kad profesionalusis menas duos mums tai, ką davė masinės kultūros puoselėjimas. Tada pradėjome vertinti labiau profesionalius, o ne mėgėjiškuosius teatrus. Kitas klausimas, kad vieni už tai gauna pinigus, tai jų gyvenimo būdas, o šitiems – laisvalaikio praleidimas arba hobis. Jie gal turėjo gyvenimo dovaną, bet nepavyko jos įgyvendinti. Ir visas skirtumas. Tačiau, kai sakoma, kad čia yra ypatinga, o čia ne, tai prarandamas tas „molis“: jis neperminkomas nuo jaunumės, o pradedamas minkyti tas, kuris tariamai turėtų turėti tą Dievo dovanėlę – studijuoti šią profesiją. Šis procesas vadinamas masinės kultūros atmetimu.
Antra, slopina pati mokslo sistema. Suprantant, kad aktorius ar režisierius yra specifinis asmuo, jis negali būti mokslo įkaitu. Į tas specialybes negali būti priimami žmonės, kurie paprastai stoja į daugelį aukštųjų mokyklų. Kodėl? Labai paprasta. Aišku, svarbus specialybės konkursas. Čia jau niekur nedingsi. Jeigu anksčiau specialybės vertinimas lėmė stojančiojo priėmimą ar nepriėmimą, t. y. priklausė nuo to, kiek jis iš tikrųjų turi tos Dievo dovanos, ir profesūra nežiūrėjo į tai, pavyzdžiui, kiek jis turi iš matematikos ar biologijos, o dabar susiklostė tokia situacija: tu lyg praeini, tavo – dešimtukas, o kito – aštuntukas, bet kai sistema sumeta egzaminų balus, aštuntukininkas pagal juos eina į viršų, o turintis gebėjimų, nepatenka. Apie „Atspindžius“, yra tekę būti komisijose. Galiu teigti – ten, kur yra „išblūdę“ vadovai, tai ir kolektyvai yra kitokie. Taigi viskas priklauso nuo vedlio. Visi tegul tik dirba, tegul tik eina bet kokiu lygmeniu. Nes tai yra dalis Lietuvos kultūros. O be šitos dalies, sakykim, kaip ir be dainos, be šokio, be muzikos, be tos pačios dailės, neapsieisi. Teatras yra visų žanrų menų sintezė. Juk be muzikinės dalies neapsieisi, be šokio neapsieisi, be dailės supratimo neapsieisi. Nereikia, kad viską suprastum velniai žino kaip, neturi būti korifėjus šituose dalykuose. Bet teatras yra sintezė. Ir tuo­se žaidimuose svarbiausias žmogus. Čia ne filmas, negali daryti keletos dublių. Suvaidinai blogai, negebėjai tų instrumentų suvaldyti, žiūrovas pasižiūrėjo ir įvertino savaip.

Režisierius Vytautas Mikalauskas savo pastatytuose spektakliuose dažnai atlieka ir vaidmenis

Vytautas Mikalauskas – Vie­vio teatro režisierius. Kiek ži­no­ma, tai ne vienintelė Jūsų meninė veikla. Kūrybinis kelias ištikimai lydi jus. Taigi kaip klostėsi Jūsų teatrinio gyvenimo kelias?

Likimo vingius reikėtų pradėti nuo tėviškės. Eilėraščius skaičiau nuo 6 metų. Aš buvau devintokas. 1969 metai. Jau balsas buvo pasikeitęs. Iš tokio čiulbėjimo per vieną naktį pasikeitė. Buvau nustebęs. Kaip tyčia Mažeikių liaudies teatro režisierius Gediminas Ulba statė kompoziciją pagal Paulių Širvį. Susirgo pagrindinis skaitovas. Mokytojai pasiūlius, pirmą kartą suaugusiųjų liaudies teatre tapau vedančiuoju skaitovu. Tada pirmą kartą susitikau su P. Širviu. Po to tą medžiagą panaudojau raiškiojo skaitymo konkursuose. Laimėjęs atrankas, dalyvavau respublikiniame konkurse, gal buvau šešioliktas. Nesupratau, ką skaičiau, tik vėliau, po daugelio metų, supratau, apie ką P. Širvys rašė ir ką jis išgyveno. Tai medžiaga apie karą: „Tai amžinas ilge­sys, ilgesys tų rankų ir tų akių“. Kurgi tu, devintoke, suprasi, kas yra tas amžinas ilgesys? O paskui buvo A. Vienuolio „Paskenduolė“ ir kiti kūriniai, kur kas artimesni man, tad tapau laureatu. Liaudies teatre, režisierės Zitos Norvylienės pakviestas, buvau „Sniego karalienės“ pasakotojas, po to teko Robino Hudo, plėšikų vado, vaidmuo ir kt. Keletą metų rajone skaitovų lyderio vietos neužleisdavau. Kai baigiau mokyklą, įstojau į aktorinį pas profesorę IrenąVaišytę 1973 m. ten buvo ta pati komanda, kuri ir šiandien kūrybinga. Tai Saulius Bareikis, Nijolė Oželytė, Sigitas Jakubauskas ir kt. Prasimokiau dvejus metus ir pasitraukiau. Įsimylėjau, parvažavau į Mažeikius. Po to armija. Vedžiau. Persikėlėme su šeima į Tauragę. Ten patekau į garsaus, galingo to laiko režisieriaus Antano Naraškevičiaus rankas. Jis, beje, yra kilęs nuo Širvintų. Jei Vilniaus profsajungų rūmų teatras pirmaudavo tarp miestų, tai Tauragės liaudies teatras buvo pirmasis teatras tarp Lietuvos rajonų. Dirbdamas keramikos gamyklos klubo vedėju, labai greitai prisijungiau prie Tauragės liaudies teatro. Ir šešerius metus gavau pagrindinius vaidmenis bei apdovanojimus. Mums su šeima reikėjo keisti gyvenamąją vietą. Atvykome į Onuškį. 1984 m. Trakų raj. kultūros skyriaus vedėju dirbo šviesios atminties Julius Pulauskas. Apie jį galiu pasakyti daug gerų dalykų. Man iš jaunų dienų teko sutikti tokių kultūros vadovų, kurie man tapo pavyzdžiu. Tai užsispyrę žmonės, ištikimai tarnaujantys savo sričiai. Toks buvo ir Julius. Netrukus tapau Trakų kultūros rūmų pirmuoju direktoriumi. Nepriklausomybės metais kultūrinio gyvenimo pakylėjimas tapo akivaizdus. Teatro čia nebuvo. Trakų rajonas (iš jų Vievis ir Elektrėnai) buvo garsūs savo chorais, orkestrais, šokėjais. Po Sausio 13-osios atsiranda poreikis ir vasario mėnesį mes, keturių žmonių grupė, Trakų kultūros rūmuose išleidžiame pirmąjį poezijos spektaklį „Veriu duris į Amžinybę“ pagal Bernardą Brazdžionį. Gimsta Trakų karališkasis teatras. Su šių žmonių grupe teatro įkūrėju Trakuose laikau save. Pradedamos statyti pjesės. Pavyksta – išlendam kaip Pilypas iš kanapių. Vyksta pirmasis nepriklausomos Lietuvos suaugusiųjų skaitovų konkursas, kuriame tampu laureatu. Tai yra 1992 metai. Po to ir kelissyk tampu laureatu. Tie konkursai vyk­davo pas mus Trakuose. Mūsų teat­ras tampa pagrindinis, tiesiog atėjo poreikis. Vėliau šešeri metai politikoje buvo neatsiejami nuo teatro. Atsiranda tarptautiniai konkursai, festivaliai Trakuose, naktinės premjeros, priimami lietuvių teatrai iš Čikagos. Didžiulis suaktyvėjimas, kartais mūsų teatro net trys spektakliai per dieną vykdavo įvairiose vietose. Daug buvo padaryta. Prasideda kūrybinis kelias. Docento Gedimino Šimkaus paskatintas kibau į mokslus, konservatoriją baigiau per dvejus su puse metų. Baigiamasis darbas – spektaklis „Dobilėlis penkialapis“. Vėl – lemtis. Dėl objektyvių priežasčių spektaklis buvo sutrumpintas ir tai tapo Dievo dovana. Kūrinys suskambėjo visai kitomis spalvomis ir spektaklis atstovavo Lietuvai Šiaurės šalių Europos teatrų festivalyje Norvegijoje. Parsivežėme pirmąją Baltijos Rampą. Politiko darbas užėmė nemažai laiko, todėl pasikviečiau savo mokytoją Antaną Naraškevičių iš Tauragės į Trakus, kuris atvažiavo ir režisavo keletą spektaklių. Pabuvusiam politikoje ir susipažinusiam su realiu pasauliu, labai sunku sugrįžti į teatrą ir, pasikeitus požiūriui, skelbti realaus pasaulio tiesas. Po to grįžimas į Karališkąjį teatrą, išsikėlimas į Vilnių 10 metų. Dirbau Vilniaus apskrities režisieriumi. Tuomet visos kultūros įstaigos buvo sujungtos į Profsąjungų kultūros centrą, Vidučio Pranciškaus Kamaičio vadovaujamą. Ten dirbau masinių renginių organizatoriumi. 2007 metų rudenį liaudies teatras „Ąžuolas“ suskilo į dvi dalis, atsiskyrė senjorai, Pijaus Likšos vadovaujami. Šis pakvietė mane senjorams vadovauti. Nijolės Baužytės pasakymas, kad jie norį dar vaidinti, kiek čia jiems belikę, mane ir papirko. Sutikau ir dirbau 15 metų. Vėliau Kęstutis Vilkauskas įdarbina mane 2015 m. Trakuose organizuo­ti miesto šventes. Dar siūlo režisuo­ti Trakų legendas. „Trakų legendų“ ciklui buvau rašęs scenarijų, bet iki šiol nebuvau jų režisavęs. Taip 2017 m. gimsta dar vienas Bajorų teatras Rūdiškėse. O 2019 m. mus pakviečia į projektą. Tuo metu jau dirbau su režisiere Justina Bendinskyte. Atvažiuo­jame į Vievį, pastatome spektaklį pagal projektą. Ir jis pavyko. Užsikabinome Vievyje. Taigi dabar teatrasVievyje, Rūdiškėse, na, ir Trakų karališkojo teatro antroji trupė. Kai pasimatė, kad jau visur nebespėju, turėjau atsisakyti Vilniaus Senjorų teatro.
Kūrybinis kelias toks: esu 5 pjesių autorius. Jos jau vaidintos. Pirmoji „Likimai“ buvo parašyta Augustui Gudmanui ir Rimantui Morkvėnui Senjorų teatre. Karininkų Ramovėje susiklosčius ypatingai situacijai teko organizatorius pakeisti: pats tapau autoriumi, režisieriumi ir vaidintoju. Kita – „Naktis prieš aušrą“ – tai istorinis veikalas, užkabinti 1944 m., atskleistos holokausto ir mūsų, lietuvių, temos. Vaizduo­jama tai, kaip žmogus, patekęs į tam tikrą situaciją, neturi galimybės rinktis. Drama „Dūmų šešėlyje“ pasakoja apie Vytautą Didįjį jo mirties laikotarpiu, pjesė „Agonija“ apie Žečpospolitos žlugimą. Ir paskutinioji, didelės apimties drama – „Dievai miršta kovoj“. Tai didelė pjesė, kurio­je yra apie 30 personažų.

„Teatras neturi atsakyti į klausimus, jis juos žmogui turi užduoti“. Kaip yra pasakęs režisierius Jonas Vaitkus: te­atras turi paliesti nervą. Pakomentuokite, ar sutinkate su šia mintimi? Kokia Jūsų režisuojamo (-ų) teatro (-ų) kryptis, idėja?

Nervas priklauso nuo to, kaip sugebės aktorius dirbti su savo instrumentais. Tai yra tas „molis“, kaip jūs sakėte, kurį reikia sugebėti išminkyti ir gerai išminkyti. Jei aktorius įvaldė bent dalį savo instrumentų: matymą, gebėjimą, improvizacijos, judesio, kūno kalbą, tuomet gebės atrasti ryšį su auditorija. Bet manau, kad yra didesnis dalykas, aš teatrą vadinčiau kitaip. Teatras yra veidrodinis realaus gyvenimo atspindys, kuris pateikia koncentruotą laikotarpio prasmę. Tai yra svarbiausia. Juk šiandien gyvenime tos prasmės neieškome kiekviename žingsnyje. O spektaklyje yra suspaustas tam tikras įvykis, gabaliukas iš gyvenimo, bet jis būtinai turi turėti prasmę. Kodėl? Tai ir yra nervas. Jei įvyko susidūrimas, tai tada tas nervas suveikė taip, kaip reikalinga. Bet dažniausiai ne kiekvienas aktorius geba paimti žiūrovą į rankas, gal ne dėl to, kad instrumentų nevaldo, gal jis užsivertęs įvairiais darbais. Juk į mėgėjų teatrą žmonės ateina iš kitų sferų, ne taip lengva atmesti, kas buvo, bet dažnas sugeba tuos instrumentus valdyti. Manęs neseniai jaunimas paklausė, kas yra tas teatras. Ir aš susimąsčiau. Supratau, kad tai yra veidrodinis atspindys kažkokio gyvenimo tarpsnio, kuris yra aprašytas autoriaus, ir jeigu ta prasmė iš tikrųjų yra labai artima, užgauna, atitinka žiūrovo požiūrį, įvyksta sintezė. Tada žiūrovas gali atsistoti ir ploti. Nieko aktoriui daugiau nereikia. Tai yra pripažinimas ir pats gražiausias dalykas. Vievio teatras yra turėjęs tokių žiūrovų įvertinimų, Rūdiškių taip pat. Džiaugiuosi jais. Yra dar to­kios profesinės paslaptys. Pavyzdžiui, kodėl aš dažnai reikalauju ritmo? Didelio ritmo. Spektaklis kaip šūvis, nes didelis ritmas gelbėja. Žiūrovas mato vaizdinį, girdi kalbą, bet jis nepamato kiekvienos smulkmenos, kurią padaro suklysdamas aktorius, jis nespėja pamatyti visko. Ir tik tada galima mažinti ritmą, kai aktorius jau yra įvaldęs instumentus.

Režisieriaus darbas eiliniam piliečiui, manoma, nelabai suvokiamas: sukurti tai, kas neegzistuoja, savo idėja užkrėsti minią žmonių ir leisti gyvenimui spręstis mažoje juodoje scenos dėžutėje. Ar teatro režisieriaus darbas vis dar toks tebėra? Ar yra noras dar kažką neįprasta atrasti bei kitu žvilgsniu pažiūrėti į pasaulį?

Visados tokiu žvilgsniu žvelgiama į pasaulį. Visados režisierius, jeigu užsikabino medžiagoje, kitu žvilgsniu žiūrės į pasaulį. Šventajame Rašte Apokalipsės knygoje yra parašyta, ką Jonas pasakoja Apreiškimų knygoje, kad yra keturi veidai ten pažymėti: erelio, veršio, žmogaus ir liūto. Aš manau, kad režisierius taip ir mato – erelio akimis iš viršaus, ir tų visų keturių pavidale turi pabūti. Aš niekada nelaikiau savęs geru režisieriumi. Aš pavydėjau režisieriams, kurie turi Dievo dovanas. Juk atėjau būti režisieriumi iš poreikio tuo metu, kai nebuvo teatro. Paskui jau tapau diplomuotu režisieriumi, profesionalu ir t.t., bet aš manau, kad yra daug geresnių režisierių už mane. Keistas variantas, atėjo tas laikas, kada mo­kytis iš savo kolegų nesinori. Nes tas mokymas yra slidus dalykas – gali paimti ir pakartoti kaip štampą savo darbe. Pats geriausias mano mokytojas Antanas Naraškevičius, kai buvau Tauragėje, niekada neidavo žiūrėti spektaklių. Sakydavo, pirma, teatro man ir čia užtenka, antra, vis tiek kažką gali nukopijuoti. O aš noriu pats mąstyti. Tiesą sakant, ir pats retai žiūriu spektaklius. Bet kai žiūri, tu pats paprasčiausiai matai, kur yra meluojama, matai kiaurai. Niekada nepasakau, kas man atrodo ne taip, o kopijuoti – slidus dalykas. Bet dėžutėje, ne vien juodoje dėžutėje, yra veiksmo galimybės. Vyko veiksmas ir masiniuose renginiuose – lauko spektakliai Vilniaus Kalnų parke, Ukrainoje Lucke. Čia žiūrovas mato dėžutę, o tu matai kitą vaizdinį. Techniniai dalykai pakilo, bet dvi teatro mokyklos – Rytų ir Vakarų (Stanislavskio ir Bertoldo Brechto) išliko. Nuo jų, kaip medžių šakos, išaugusios kitos. Pasak Stanislavskio, kad visa, kas vyksta scenoje, turi atlikti aktorius. Jis pagrindinis žaidėjas, scenografijos elementai yra tik pagalbininkai, o vakarietiškoje mokykloje – scenografija, alegorijos, metaforos, apšvietimas yra pagrindinis dalykas, aktorius nėra pagrindinis. Kadangi esu ir aktorius, o aktorius turi daugiau dirbti, jis turi būti pagrindinis žaidėjas. Taigi galima žaisti platesnėje erdvėje, ne tik dėžutėje.

Režisieriaus profesija labai skiriasi nuo kitų, visuo­menėje įprastesnių, labiau apčiuopiamų. Ar šis darbas turi aiškias ribas? Kaip sekasi išlaikyti darbo ritmą? Juk repetuojate vakarais?

Ar šis darbas turi ribas? Ne. Kai tampi, sakykim, tuo lyderiuku, tai tavo gyvenimo būdas, neduok Dieve, tampa toks: vakarais repeticijos, ne pirmas atvejis ir ne paskutinis, kada tu 2 ar 3 valandas dirbi viename teatre, paskui per pusvalandį peršoki į kitą. Aišku, dirbti yra sunku. Skirtingos medžiagos reikalauja įvairiapusio tavo požiūrio, persijungti beprotiškai sudėtinga, o visur „molis“ ne tas pats. Važiuoji sunkiai, bet kai nori, gali judėt. O kitas dalykas – su Justina Bendinckyte suskaičiavome – per trejus metus buvo pastatyta 11 spektaklių. Tai yra beprotiškas ritmas. Ne visi jie pavyksta, ir tai yra logiška. Yra buvę spektaklių, kurie, vos pasirodę keletą kartų, nuėjo į istoriją dėl daugelio priežasčių. Gali būti ir tavo nesėkmė, gali būti ir kolektyvo dalies priežastis: sakykim, Rūdiškėse jauna moteris iškeliavo Anapilin, ir tu nieko nepadarysi, arba matai, kad kitas pakeisti nebegali. Ir tai yra nebe pirmas atvejis. Kitas atvejis – „Penki stulpai turgaus aikštėje“. Aš du kartus bandžiau statyti šitą spektaklį ir abu kartus negalėjo premjera įvykti, nes abu kartus vienas iš pagrindinių aktorių iškeliavo Anapilin. Tai ir viskas. Trečią kartą bandžiau, visai neseniai. Kęstutis Vilkauskas, Seimo narys, su manimi pūdą druskos suvalgęs, atėjo pas mane į teatrą ir sako: „Ne, šitą padedam į šoną“. Toks likimas. O, be to, puikiai supranti – gyvenimas eina į tą pusę, kurioje tu bet kada gali netekti galimybės daryti tai, ką esi daręs. Kartais manęs klausia, ko tu velniškai skubi. Aš skubu, kartais gal ir nesinori, bet skambutis pakviečia ir einu kurti.

Teatro entuziastai sako, kad mėgėjų teatras – ne tik pomėgis, bet ir gyvenimo būdas, jo dalis, tikėjimas. Teigiama, jei jau­nas žmogus vaidina spektak­liuose, tai, kokį gyvenimo ke­lią jis bepasirinktų, atsiveria didesnės galimybės. Asmuo tampa drąsesnis, atviresnis. Ar iš tiesų teatras augina žmogų, padeda jam subalansuoti jausmus ir mintis, sudėlioti detales? Gal turite tokių pavyzdžių?

Taip. Turiu pavyzdžių. Ir mums nereikia toli eiti. Pasižiūrėkite į Eligijų Ramanauską. Matome visiš­kai kitą žmogų. Šiandien jis yra ypatingas ir aš juo didžiuojuosi. Kai išaugini, bandai suprasti žmones, ir pats tampi protingesnis, turtingesnis. Reikia kantrybės siekti ir palaukti.

Dauguma Elektrėnų savi­valdybės gyventojų noriai lankosi Vievio kultūros centro organizuojamuose renginiuo­se, kurių gausa ir populiarumas kelia norą kažką neįprasta atrasti, kitu žvilgsniu pažiūrėti į pasaulį. Nuo 2014 m. „Vievio teatras“ pakeitė du vadovus. Jūs trečias. Kaip rinkote teatro kolektyvą?

Teatro kolektyvą pasiūlė tą patį, kuris buvo anksčiau. Atėjo Antanas Beganskaitis, Dalia Charūnienė ir kiti. Su kolektyvu suėjome į kontaktą. Statėme spektaklį. Pamatė spektaklį Albinas Puidokas iš Vilniaus. Įstojo į aktorinį. Visi kiti palaipsniui. Iš kiekvieno žmogaus gali padaryti aktorių, tik nežinai, kokio lygmens. Turėjau pavyzdį, Trakų karališkajame rūmų teatre vaidino Juo­zas Jokubauskas. Jis iš tikrųjų tapo žvaigžde. Šiuo metu teatrą lanko apie 15 skirtingo amžiaus ir profesijų žmonių.

Koks šiandien Vievio teatras?

Palaukime naujų rezultatų. Šiandien Vievio teatras yra žinomas. Labai džiaugiuosi Rūdiškėmis ir Vieviu – jie jau yra pasiekę tam tikrą lygį, kuris leidžia aktoriams tobulėti. Tai įrodo pastangos – važiavome į „Atspindžių“ apžiūrą Mažeikiuose, o prieš tai parodėme du spektaklius skirtingose pozicijose. Jeigu kolektyvas gali per dvi dienas suvaidinti 3–4 spektaklius, tai jis jau yra puikus kolektyvas, galintis ištvermingai dirbti. Ir jeigu kolektyvo narys Eligijus Ramanauskas už pirmą kartą suvaidintą rolę gauna dar ir nominaciją, aš matau, kad kolektyvas gabus. Pirmas kolektyvo požymis, kad jis gerai dirbs, tai yra improvizacija.Taigi, jeigu aktoriai pradeda improvizuoti, bet neišlįsdami iš pateiktos užduo­ties, viskas. Tu turi tą „molį“, jis yra puikiai minkomas.

Vievio teatro grupė po spektaklio

Jūs tas mėgėjų teatro vadovas, kuris ryžtasi pats dalyvauti savo spektaklyje. Tik­riausiai tai Jūsų studijų Lietuvos vals­tybinėje konservatorijoje ir režisūros Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultete įtaka, o gal noras ir toliau lavinti savo balsą. Juk anksčiau buvote festivalio „Draugystės rampa“ laureatas už geriausią vaidmenį ir Lietuvos skaitovų konkurso laureatas. O gal tokiu būdu suburiate kolektyvą?

Viskas kartu. Ir tai, ir tai. Negali leisti sau negroti instrumentu, kurį Viešpats tau yra davęs. Aš visada tai darau. Pagaliau, patirtis scenoje yra didesnė. Ateidamas tu suteiki tam tikrą drąsą, o vaidindamas dirbi kaip mokytojas, kaip režisierius scenoje. Aišku, yra geriau, kai režisierius gali matyti, pastebėti iš šalies trūkumus, bet, apskritai kalbant, ir aš turiu tą norą, kad oras išeitų laisvai.

Kiekvienas teatro kolektyvas artimas šeimai, jis gyvas organizmas. Tačiau vienos trupės gyvuoja dešimtmečius, gaubiamos ilaamžiškumo paslapčių, kitos, vos įsižiebusios, užgęsta, nors būdavo surinkti talen­tingi, improvizuoti gebantys ir humoro jausmą turintys asmenys. Kaip Jūs manote, kodėl taip atsitinka?

Svarbiausia yra vadovas. Lyderis. Aš manau, kaip ten bebūtų, tai nereiškia, kad vadovas turėtų būti kažkoks ypatingas. Ne. Tiesiog jeigu jis serga teatro liga, paskui jį aktorius eis. Per savo gyvenimą sutikau daug kolegų, daug teatrų mačiau. Mačiau sužibančias ir begęstančias žvaigždes. Todėl, kai apie tai pamąstai, išvada pasitvirtina – daug kas pri­klauso nuo vadovo gebėjimo. Tai nereiškia, kad vien režisieriaus nuopelnas, bet sugebėjimas, tikėjimas, matymas prasmės, ką jis iš širdies dirba, o ne vien dėl pinigų, daro jį vedliu. Tą patį galiu pasakyti apie Tauragės liaudies teatrą – geriausią savo mokyklą. Kol Antanas Naraškevičius dirbo, viskas buvo savo vietoje. Kai tik jis išėjo, pasitraukė iš to teatro vadovo pozicijos, teatras pradėjo merdėti. Dabar jis yra, koks yra. Aišku, aktoriai išauginti dirbo ir liko, bet kažko trūksta.

Už ištikimybę savajam k­e­liui visada ateina ir pelny­tas atlygis. Vienas iš tokių – 2019 metais ypač svari nominacija „Už nuopelnus Lietuvos mėgėjų teatrui“. Ji skirta nominacijos laureatui – Trakų karališkojo teatro įkūrėjui ir vadovui režisieriui Vytautui Mikalaus­kui. Kokios kitos sėkmės ir džiugesio akimirkos yra apdovanojusios režisierių bei kokios tų sėkmių paslaptys?

Paslaptys yra paslaptys. Taigi jų atskleisti negalėsiu. Apdovanotas esu už geriausius vyro vaidmenis ir ne vieną kartą. Ir trys statulėlės yra gautos. Yra apdovanojimų už epizodinius vaidmenis, už režisūrą. Taigi per savo kūrybinį etapą apdovanojimų daug: ir respublikinių, ir tarptautinių. Bendraudamas su žmonėmis sakau drąsiai, kad man šiandien šlovės ir garbės nereikia, aš viską turiu. Ką savo srityje galėjau pasiekti, tą pasiekiau. Aukščiausiu apdovanojimu laikau paminėtą „Už nuopelnus Lietuvos mėgėjų teatrui“. Bet tai, manyčiau, ne paskutinis. Šiandien apdovanojimai jau nebeturi tokios reikšmės, aišku, padilgina širdį, bet labai trumpai. Ir kiek premijų? Buvo viena kita, jos nebuvo didelės, ir toli gražu ne taip dažnai.

Ar yra kas nors, kuo no­rėtumėte pasidalinti, tačiau niekas to nepaklausia?

Geras klausimas. Visados žmogus turi tokių. Ar verta tuo dalintis. Sakoma, niekados nesiskųsk ir niekados nebandyk prisiminti, nesidalink, kas tau galbūt buvo nepavykę. Kartais aš galvoju, kad niekas nepaklausia, ar verta buvo gyvenimą gyventi būtent taip ir ne kitaip. Gal tokia buvo Dievo valia. O aš atsakysiu, kad dažnai suabejoju, ar verta buvo, bet galiausiai padarau išvadą, kad tai buvo mano likimas, ir dėl to buvo verta gyventi. Per gyvenimą sutikau masę žmonių, daugiau negu galima įsivaizduoti, ir 99 procentai iš jų buvo geri žmonės. O to vieno procento aš neįvardinčiau, aš ant jų nepykstu. Niekad nenešioju akmens užantyje. Galiu susipykti, tačiau po valandėlės vėl kalbuosi. Taigi gyventi verta.

Kokie artimiausių metų planai?

Pirmiausia man rūpi „Devyn­bėdžių“ antroji dalis, nes, mes dabar turime tik pirmąją dalį. Manau, kad vis dėlto išeis dūšioj nešiojamas dar vienas mano spektaklis. Aš tikiuo­si, kad išeis. F.Dostojevskio „Inkvizitorius“. Nepaprasta šią medžiagą iš­leisti, ji aktuali savo tekstais, savo žodžiais. Bet svarbiausia – antra dalis. Galbūt atsiras nauja forma – žodžio teatras. Ir nesvarbu, koks bus teatras, bet žinau, kad atėjo toks laikas – teatras turi atskleisti didžiulę prasmę ir išsakyti tai, kas yra kloduose. Tai yra svarbus uždavinys, jo sprendimas gal atėjo su metais, aš tai jaučiu. Nes „Virtuozas“, su kuriuo mes su Justina dirbam dviese, jisai yra velniškai gerai priimamas. Vadinasi šiandien reikia žmonėms atsakymo į tam tikrus egzistencinius klausimus. O F. Dostojevskis kaip tik apie tai kalba. Taigi, svajonių yra daug, viskas priklausys nuo Dievo malonės. Norim mes tą pripažinti ar nenorim, bet jis egzistuoja. Ateistai sako, kad tai likimas, tikintieji – kad ponas Dievas, katalikai – kad Jėzus Kristus, bet tai yra jėga, kuri suteikia mums gyvenimą.

Liudmilos Felčinskajos ir
Aleksandro Aziulevičiaus nuotr.

Komentarai:

  1. Janinos Girsės straipsnis apie Vievio mėgėjų teatro vadovą Vytautą Mikalauską yra įdomus, aktualus ,prasmingas, atskleidžiantis talentingo, darbštaus menininko gyvenimo ir kūrybos kelią. Daugiau tokių puikių straipsnių!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų