Vladislavos Kursevičienės dvikalbystė ir kūrybinė pilnatvė

Vladislavos Kursevičienės dvikalbystė ir kūrybinė pilnatvė

Ilgametė Daugirdiškių pagrin­dinės mokyklos direktorė Vladislava Kursevičienė tapusi pensininke turi daug laiko širdžiai mielai veiklai: rašo eilėraščius, ­humoreskas, scenarijus, eiliuo­tus linkėjimus, dainų tekstus, verčia iš lenkų, rusų kalbų ir atvirkščiai, išleido jau šešias savo knygas lietuvių ir lenkų kalbomis. Ji yra Elektrėnų savivaldybės li­teratų klubo „Strėva“, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos, Vilniaus tarptautinės rašytojų ir menininkų gildijos „Vingis“ narė, Semeliškių parapijos pastoracinės tarybos ir „Carito“ narė. „Manęs minioje neieškokite/ aš – ne avis/ bandos jausmas man svetimas“ – apie save ji rašo viename savo eilėraštyje, pirmąja šio eilėraščio eilute pavadino ir pirmą savo poe­zijos rinkinį lietuvių kalba. Labai reikšminga šiam kraštui 2010 m. išleista jos prisiminimų knyga „Daugirdiškės“. Kai buvo rengiama knyga apie Elektrėnų savivaldybės seniūnijas, sudarytojai, rašydami apie Daugirdiškes, naudojosi daugiausia V.Kursevičienės surinkta medžiaga.

Namai Ulyčėlių kaime
Vladislava Orševska gimė Šir­vintų rajono Ulyčėlių kaime. Šeimoje gimė devyni vaikai, bet užaugo tik keturi: aštuoneriais metais vyresnis brolis Edvardas ir dvi jaunesnės seserys Stefanija ir Valerija. Visos trys buvo pametinukės. Būdama šešerių–septynerių metų Vladislava mokėjo ravėti daržą, skusti bulves, valyti brolio sugautus kilbukus. Artėjant šienapjūtei, tėvas pasakė, kad ji jau didelė, reikia pratintis prie rimtesnių darbų. Tad padarė mažą grėbliuką, ir ji su mama grėbė šieną.

Ilgametė Daugirdiškių
pagrin­dinės mokyklos direktorė Vladislava Kursevičienė

Tėvas Pranciškus Orševs­kis mokėjo lietuvių ir lenkų kalbas. Jis lankė valdišką rusų mokyk­lą Antanaičių kaime Širvintų r., baigė 3 klases – tais laikais kaime buvo išsilavinęs žmogus autoritetas, nes jau raštingas. Tėvas buvo meninės prigimties, dainuodavo, giedodavo, kalbėdavo labai vaizdžiai, vis įterpdamas patarlių, priežodžių. Jo močiutė iš tėvo pusės lenkiškai nemokėjo nė žodžio, o motina Veronika Simonovič iš Juodės kaimo kalbėjo tik lenkiškai. Tėvo motina vaikaičiams (ji mirė kai Vladislavai buvo devyneri) buvo neišsenkantis pasakų aruodas. Ji su vaikais užsiimdavo, nes tėvai vis sukosi ūkyje. Kol močiutė sėdėdavo ant krosnies ir ­poteriaudavo, vaikai jos netrukdydavo, o vėliau ji vis sekdavo pasakas, ką nors pasakodavo.
Mama Stefanija Juchnevič Orševska buvo visiška našlaitė. Jos tėvas mirė per Pirmąjį pasaulinį karą nuo šiltinės, kartu mirė ir senelis, brolis. Tėvui piršo turtingą merginą, nuvažiavo jis pirštis, pamatė ten siūti užėjusią našlaitę, ta iš karto krito į akį, paėmė ją į žmonas.

Žaislų vaikystėje ji neturėjo
Vladislava prisimena, kad žaislų vaikystėje ji neturėjo. Tačiau prieš didžiąsias metų šventes – Kalėdas ar Velykas – tėvas iš molio padarydavo įvairių figūrėlių, krosnyje išdegin­davo, vaikai nudažydavo, ir taip ­puošdavo namus.
Tėvas Pranciškus Orševskis mėgo skaityti. Namuose turėjo įvairių knygų, laikraščių, kalendorių. Juos skaitydavo sekmadieniais, nes šiokiadieniais dirbdavo.
Mama taip pat mokėjo skaityti, skaičiuoti – to pramokė teta. Ji iki mirties laikraščius skaitė. Knyga Vladą lydėjo dar vaikystėje. Mergaitę viliojo paslaptingas, užburiantis knygų pasaulis. Išmokusi skaityti, ji keliavo lyriškais, nuotaikingais, dramatiškais, tragiškais knygų herojų bei savo gyvenimo keliais.
Abu tėvai vertino mokslą, visus vaikus leido mokytis. Vyriausias brolis nuėjo į mokyklą būdamas dešimties metų 1944-aisias, jį mokė besislapstantis profesorius iš uždaryto Vilniaus universiteto. 4 klases baigusio brolio žinios, pasak V. Kursevičienės, prilygo šiandieninio abituriento.

Eilėraštį sukūrė septintokė
Vladislava net neatsimena, ar brolis specialiai ją mokė skaityti ar išmoko žaisdama, sėdėdama greta jo – kiek save atsimena, vis mokėjo skaityti. Pirmiausia išmoko lenkiškai, po to – ir lietuviškai. Tėvas atvežė iš turgaus elementorių „Saulutė“, raidės tokios pačios, kalbos nesupranta, bet skaito. Vėliau brolis atnešė pasakų knygelę rusų kalba. Vladai labai ­patiko, kai jis skaitė. Vėliau jis surašė lenkišką ir rusišką raidyną – taip ­išmoko ir rusiškai.

Vladislava Orševska ir Kazys Kursevičius apie 1960 m.

1950 m. Vlada kartu su jaunes­ne seserimi Stefanija pradėjo lankyti pradinę lietuvišką mokyklą An­tanaičių kaime. Jau mokėjo skaityti, sudėti ir atimti 100 ribose, todėl ­greitai buvo perkelta į antrą klasę. Per trejus metus pabaigusi pradinę mokyklą, toliau mokėsi Barskūnų lenkiškoje septynmetėje mokykloje.
Savo pirmąjį eilėraštį Vladislava sukūrė dar būdama septintokė. Per literatūros pamokas mokėsi eiliuoti, o vakare parginusi žąsis iš rugių prie upeliuko, neatsistebėjo, kad ledas – kaip stiklas. Ir sueiliavo du posmus apie stiklinį ledą. Parodė eilėraštį mamai, ji paragino parodyti moky­tojai. Ši eilėraštį paskelbė sienlaikraštyje, taip Vlada mokykloje tapo poete. Rašė daugiausiai apie gamtą.

Pirma „uždirbta“ išvyka
Besimokydama Trakų pedago­ginėje mokykloje V. Orševska buvo grupėje viena iš jauniausių. Mokėsi gerai, sugebėjo spręsti matematikos uždavinius, jai neblogai sekėsi ir lietuvių kalba – ne veltui trejus metus mokėsi lietuviškoje mokykloje. Jau pirmą semestrą tapo grupės pirmūne. Netrukus sulaukė ir atpildo. Prieš pat Naujuosius metus mokykla suorganizavo išvyką į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Iš kiekvienos grupės buvo išrinktas geriausias mokinys, tarp jų – ir ji. Tai buvo pirmasis jos moks­lo laimėjimas, pirma „uždirbta“ išvyka. Dar penktos klasės istorijos vadovėlyje skaitydama apie Senovės Egiptą įsidėmėjo, kad dalis Egipto mumijų yra didžiausiame Leningrado muziejuje Ermitaže. Labai norėjo jį aplankyti ir savo akimis pamatyti papirusus ir mumijas. Ir štai po trejų metų ji buvo ten. Stovėjo apstulbinta to Žiemos rūmų grožio.
Ketveri mokslo metai peda­goginėje mokykloje prabėgo greitai… Sulaukus paskutiniojo skambučio, kai kas liejo ašaras, kad išsiskirs su draugais, o ji džiaugėsi, kad pa­galiau pradės dirbti, gal bus soti ir padoriai apsirengusi.

Paskyrimas – į Vievio rajoną
Vladislava Orševska, baigusi­ Vilniaus pedagoginę mokyklą,­ norėjo grįžti dirbti į savo gimtąjį Širvintų rajoną, tačiau ten vietų nebuvo. Nutarė važiuoti į Vievio rajoną, kur kvietė tik vieną specialistą. Domino, kad greta Vievio turėjo pradėti statyti elektrinę (tada buvo tik planai statyti šiluminę elektrinę, jokio miesto nebuvo, stovėjo keli laikini barakai darbininkams, buvo išrausta didžiulė dauba elektrinės pamatams). Jai pasiūlė mokytojauti Daugirdiškėse arba Bagdanonyse. Ji pasirinko pirmąjį kaimą. Taip 1960 m. jaunutė mokytoja atvyko į Daugirdiškes.

Vladislava (pirma iš kairės), jos sesuo Stefanija (pirma iš dešinės) Orševskos priėmusios Pirmosios Komunijos sakramentą Maišiagaloje

Tada mokykla dirbo dviem pamainomis, joje buvo septynios lenkų klasės ir priauganti lietuvių mokyk­la, nė vieno mokytojo baigusio aukštąjį mokslą. Vladislava dėstė pirmai-ketvirtai lenkų klasėms po pietų. Iš karto teko dirbti su keturių klasių ­mokiniais, kas buvo nauja ir sudėtinga. Dėstė įvairius dalykus, net chemiją ir matematiką vyresnėms klasėms, nes trūko specialistų. Kai gavo pirmą algą – 724 rublius, kurie po kelių mėnesių virto 72,40 rubliais, buvo labai patenkinta: iš jos nusipirko antklodę ir batelius, o iš antrosios – pirmą gy­venime vilnonę suknelę.
Atvykusi į Daugirdiškes galvojo, padirbės metus ir grįš į gimtinę. Tačiau į akį krito Daugirdiškių septynmetėje mokykloje dirbusiam jaunam pedagogui Kaziui Kursevičiui, po metų draugystės pedagogai sukūrė šeimą. Vladislava pradėjo neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus pe­dagoginiame institute, šeima gavo butą naujame daugiabutyje, netrukus gimė dukros Laima ir Alina. Taip mintys grįžti į gimtinę vis tolo.

Tapo mokyklos direktore
1968 m. Vladislava baigė aukštąjį mokslą, Vilniaus pedagoginiame ­institute įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę.
Po 10 metų santuokos Kazys Kursevičius susirgo. Kai jis mirė, vyresniajai dukrai ėjo aštunti metai, o jaunėlei tebuvo pusantrų. Vladis­lava viena augino dukras ir vadovavo ­mokyklai – suprantama, kad vienintelė pedagogė, turinti aukštąjį išsilavinimą, buvo ­paskirta jai vadovauti. Daugirdiškėse vaikų darželio nebuvo, tai mažąją palikdavo pas kaimynus, samdė auklę. Vargindavo nesibaigiantys pasitarimai partijos ar vykdomajame komi­tete, apylinkėje. Visur kviesdavo direktorius. Palik­davo dukras vienas, o pati drebėjo, kad joms kas nors neatsitiktų. Ko tik netekdavo spręsti mokyklos ­vadovei, tuomet net ūkvedžio etato nebuvo. Vasaromis tekdavo rūpintis mokyklos remontu.
Pedagogė prisipažino Daugirdiškes pamilusi kaip savo gimtinę. Juk būtent ji, iš svetur atvykusi pedagogė, pradėjo rinkti krašto istoriją. Dabar apie Daugirdiškių apylinkes ji žino daugiau negu vietiniai. Nors tokių mažai beliko, daug sodybų nusipirkę miestiečiai.
Per 42 darbo Daugirdiškėse metus V.Kursevičienė išleido 28 aš­tuntokų ir 13 devintokų laidų, apie tūkstantį mokinių. 33 metus ji dirbo Daugirdiškių pagrindinės mokyklos direktore, mokė vaikus rusų kalbos ir literatūros, rašė mokyklos metraštį, užrašinėjo žmonių pri­si­minimus apie krašto istoriją.

Noras pamatyti Lenkiją
Tik kai dukros sukūrė šeimas ir paliko motinos namus, Vladislava prisiminė pomėgį rašyti. Kurį laiką plunksną skrebino lenkų kalba, vėliau pabandė rašyti ir lietuviškai. Eiles parodyti viešai paskatino konkursas „Červony štandar“ laikraštyje 1979 metais, kurio laureatų laukė kelionė į Lenkiją. Vladislava labai norėjo pamatyti įžymybes tos šalies, kurios kalbą vadina gimtąja. Pavyko.
O literatūrinė sėkmė skatino daugiau kurti ir drąsiau rodyti­ kūrybą. Prie Daugirdiškių mokyk­los stovėjo kryžius partizanams, prasidėjus Sąjūdžiui jį perkėlė į kapines, V.Kursevičienė parašė apie tai į rajono laikraštį. Dar po metų Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka paskelbė kraštotyros darbų konkursą. Vladislava parašė apie Daugirdiškių kaimą, buvo įvertinta prizine vieta.

Vladislava (pirma iš kairės), jos sesuo Stefanija (pirma iš dešinės) Orševskos priėmusios Pirmosios Komunijos sakramentą Maišiagaloje

Pedagogės rankraščiai apie Daugirdiškes vis pasipildydavo ir pasi­pildydavo. Kai Elektrėnų savivaldybė 2008 m. rengė knygą apie seniū­ni­jas, sudarytojai, rašydami apie ­Daugirdiškes, naudojosi daugiausia V.Kursevičienės surinkta medžiaga.

6 autorinės knygos
V.Kursevičienė yra išleidusi še­šias savo kūrybos knygas. 2010 m. išleista poezijos knygelė lenkų kalba „Takas per gyvenimą“ ir prisimini­mų knyga „Daugirdiškės“, skirta jų 465 metų jubiliejui. Seniūnaičiui Valdui Lėliui ji prasitarė, kad turi surinkusi nemažai medžiagos apie gyvenvietę, šis paragino leisti knygą, rado rėmėjų. 2013 m. pedagogė išleido eilėraščių knygą lietuvių kalba „Manęs minioje neieškokite“, 2015 m. prisiminimų knygą apie tėviškę lenkų kalba „Buvome, esame, būsime“, 2019 m. išleista poezijos knyga lietuvių kalba „Po visatos kupolu“, 2021 m. – eilėraščiai lenkų ir lietuvių kalbomis „Per laiko prizmę“.
„Vienoje knygos pusėje sudėti eilėraščiai lenkų kalba, kitoje – lietuvių kalba. Jie – ne tie patys, tik vienas yra lenkų ir lietuvių kalba. Lenkiškų eilėraščių turėjau daugiau, nes seniau buvau juos sudėjusi į knygą. Šios knygos leidybą finansavo Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje. Sesuo Stefanija Tamošiūnienė porą metų rašė projektus, pagaliau pavyko gauti finansavimą“, – pasakojo pedagogė literatė. Jos gyvenimo nuostatas, credo ir viltis puikiai nusako eilėraštis:
„O aš rašau, kažkas skaitys,/Nes kuriame dėl šito,/Ir perskaitęs tada sakys?/Galbūt po metų šimto:/Matai, žmogaus seniai nėra,/Jam kurt, rašyt patiko,/Tad rašė jis be atvangos,? Ir kūriniai išliko“.

Ir aibė vertimų
V. Kursevičienė išvertė nemažai eilėraščių į lenkų, rusų kalbą ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, į lenkų kalbą išvertė žurnalisto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus aforizmų knygą „Brūkštelėjimai“ ir pluoštą eilėraščių iš dviejų jo poezijos rinkinių, knygelę pavadinusi „Amžinasis ratas“, iš lenkų kalbos išvertė Vandos Šumskos prisiminimų knygą „Šeimyninis pasakojimas“, iš rusų – Tatjanos Kaziūnienės poezijos rinkinį „Sielos veidrodis“, išvertė pusę Svetlanos Purtokienės eilėraščių rinkinio.
Pačios pedagogės kūryba spausdinta daugiau negu keturiasdešimtyje almanachų, 2021 m. Lenkijoje išleistoje kaimo poetų kūrybos antologijoje.
V.Kursevičienės eilėraščių tematika – labai įvairi. Joje dominuoja temos – gamtos grožis ir žmogus, jo santykis su gamta, su Dievu, nemažai ir pilietinių eilėraščių.
„Kai buvau jauna, svarbiausia tema buvo meilė, bet tada nebuvo laiko kūrybai, o dabar temos – jau kitos“, – pastebėjo kūrėja.

Seseriška draugystė
V.Kursevičienė sakė vargu ar būtų tiek savo poezijos knygų išleidusi, ­jeigu ne Širvintų rajone, Jauniūnuose, gyvenančios sesers Stefanijos Tamošiūnienės palaikymas ir pagalba. Ji – ilgametė kultūros darbuotoja, Jauniūnų folklorinio ansamblio „Czerwona maki“ vadovė, Jauniūnų lenkų kultūros draugijos įkūrėja. Jos patirtis ieškoti rėmėjų, rašyti projektus labai padėjo įgyvendinti ir Vladislavos kūrybinius planus. Ir naujausia knyga dėl jos rašyto projekto išvydo dienos šviesą.
Vladislava prisipažino nemėgs­tanti po kiemą vaikštinėti, buitinėmis temomis kalbėtis, juo labiau apkalbinėti, geriau namuo­se paskaitinėja, parašinėja, savo mintis į popieriaus lapą perkelia. Rašo apie gyvenimo prasmę, būtį ir nebūtį, atmintį – tai, kas rūpi jos amžiaus žmogui. Ne tik eilėraščius, bet ir humoreskas, scenarijus, eiliuo­tus linkėjimus draugams, artimiesiems, dainų tekstus, verčia iš lenkų ir rusų kalbų ir atvirkščiai. Yra ir ­padavimą apie Semeliškes sukūrusi – to prireikė projekte su Lenkija ir Čekija dalyvavusiems Semeliškių vidurinės mokyklos mokiniams.

V. Kursevičienę sveikina Elektrėnų savivaldybės literatų klubas„Strėva“

Pedagogė dažnai išsiruo­šia į literatų klubo susirinkimus Elektrėnuose, dalyvauja Dau­girdiškių bei Jauniūnų kaimų ben­druomenių gyvenime ir įvairių lenkų literatūrinių klubų veikloje, rašo laikraščiams „Elektrėnų ži­nios“, „Elektrėnų kronika“, „Tygodnik Wileńszczyzny“, „Nasza Gazeta“, ­„Gazeta Czosnowska“.

Apie gimtąją kalbą
Daugirdiškėse 60 metų pragyvenusi pedagogė sako, kad lietuvių kalba jai tapo antra gimtąja, ja rašo ne mažiau negu lenkiškai. Tačiau prisipažįsta, kad jai kartais „pakiša koją“ kirčiavimas ir ilgieji-trumpieji balsiai. Kadangi rašo rimuotus eilėraščius, žodžių kirčiavimas, rimas ir ritmas – labai svarbu, o prigimtinės nuojautos trūksta, tad tenka žiūrėti į žodyną. Laimė, jis tada patikimai padeda.
„Mano dukros Laimutė ir Alina skaito ir rašo lenkų kalba, lenkiškai bendrauja su giminėmis lenkais. O anūkai jau visai nemoka lenkiškai, tik vieną kitą žodelį žino“, – sakė pedagogė.
O ji pati lenkų literatūrine kalba lengvai susikalba? „Puikiai. Aš gi lenkų pedagoginę mokyklą esu baigusi, metus studijavau lenkų kalbą Vilniaus pedagoginiame institute. Kai reikia, kalbu ir susirašinėju literatūrine kalba. Bendrauju su dr. Juzefu Šostakovskiu, Vladislavo Sirokomlės muziejaus darbuotoju, buvusiu Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoju, jis pakviečia į renginius, prašo eilėraščių paskaityti, duoda gerų patarimų. Bendrauju ir su lenkų žurnalistais“, – pasa­kojo pedagogė.

Ir tarmes, žodynus
Kai pedagogė vertė žurnalisto ir rašytojo J. Laurinavičiaus aforizmus, pasitaikė vaizdingas posakis „šunim šėko pjauti“. Ir lenkiškai taip aplink Daugirdiškes sako, tad taip pažodžiui ir išvertė. Kai knygą redagavo polonistė, nusistebėjo – tokio posakio Lenkijoje nėra. V.Kursevičienė patikino, kad šiame krašte taip sako – paliko. V. Šumska taip pat vartoja daug tarmiškų žodžių. Lituanistai dėl žuvies „kilbuko“ pultų aiškintis – ne literatūrinis žodis, tačiau parašė tokį, nes „gružlys“ eiliniam žmogui mažai ką sakytų.
„Kalba yra gyvas organizmas. Viena kalba veikia kitą, vieni žodžiai išnyksta, kiti – atsiranda. Štai „štapelis“ – medžiaga, mano jaunystės laikais buvo prabangos prekė, šiandienos jaunimas nežino, kas tai yra. Arba „abišala“, stora duonos riekė, pasakyk šį žodį tikram Lietuvos lenkui ar mokiniui lietuviui – nežinos. Kai Elektrėnų savivaldybės literatų klubas „Strėva“ paskelbė tarmiško eilėraščio konkursą, bičiuliai literatai siūlė ir man dalyvauti. Tik kokia ­tarme aš galiu rašyti? Tik lenkų. Lietuviškai mokiausi daugiausia iš knygų, kalbu tik literatūrine kalba“, – sakė V. Kursevičienė, pastebėdama, kad skaitydama ir lenkiškai, ir lietuviškai retsykiais aptinka nežinomų žodžių. Tada žvilgt į žodyną – ir žino.

Apie nacionalinį charakterį, tradicijas

V. Kursevičienė su dukromis Laimute ir Alina bei jų šeimomis po eilėraščių knygos „Manęs minioje neieškokite“ pristatymo Daugirdiškėse 2013 m.

Pasiteirauta apie lenkų ir lietuvių nacionalinį charakterį, gyvenimo būdą, V.Kursevičienė pastebėjo, kad šių tautų religija – ta pati, tradicijos – vienodos. Kūčių vakarienei lenkai ir lietuviai bene vieninteliai iš visų ­Senojo žemyno tautų gamina tik pasninkiškus valgius, o vokiečiai ir kitų tautybių atstovai jau ir kalakutą, kiaulieną kepa.
„Visi papročiai, didžiosios metų šventės Lenkijoje ir Lietuvoje yra vienodos, tik kita kalba žmonės kalba ir meldžiasi. Kai brolis Edvardas vedė (jo žmona lietuvė Adelė buvo nuo Jurbarko), abu norėjo ir Santuokos sakramentą priimti, o ji dirbo bibliotekoje, kultūros darbuotoja. Tada tai nederėjo, už tai galėjo darbo netekti, sesuo Stefanija buvo atleista už tai, kad buvo viešnia vestuvėse, kuriose jaunieji tuokėsi ir bažnyčio­je. Edvardas ir Adelė sutarė, kad kunigas suteiks sakramentą per pačius Naujuosius metus, gruodžio 31 d. 24 val. Maišiagalos bažnyčioje – niekas tokiu metu netikrins. Brolis su broliene nuvyko į bažnyčią, o ten – nemažai kaimo žmonių suėję. Gerai, kad plačiau tai nenuskambėjo… O kartą pas mus atvažiavo pusbroliai iš Lenkijos per Velykas. Tradiciškai pirmąją Velykų dieną nesėsdavom valgyti prie šventinto stalo, kol namiškiai negrįždavo iš bažnyčios.­ ­Tie jauni vyrai neištveria – ten neįprasta taip ilgai laukti“, – pasakojo pedagogė.

O laikas bėga vis greičiau
Kai augo Ulyčėlių kaime, buvo ir kaimynų lietuvių. Kai Mačiulskai išvažiuodavo į Vilnių, pasikviesdavo mamą su vaikais pabūti. Ulyčėlių kaime gyveno ir Zujai – jis atėjo į užkurius, vedė našlę. Greitai šeimos tapo geriausi draugai, vieni kitų vaikus krikštijo. Kai jie važiuodavo į Vilnių miltų ar kitais reikalais – eidavo ten kuris nors nakvoti.
„Pirmaisiais pokario metais bijodavo moterys ir vaikai vieni namuose nakvoti. Širvintų rajone nebūdavo tokio didelio banditizmo, kaip tuometiniame Vievio rajone, bet būdavo vagišių, kurie eidavo ir „robovodavo“ žmones. Visi kaimo žmonės gyveno draugiškai. Bent aš nejaučiau skirtumo. Kalbėjo žmonės, kaip kas mokėjo, vienas kito dėl to neįžeidinėjo. Tik du kartus esu girdėjusi iš paprastų kaimo žmogelių: „Et, nelaužysiu liežuvio svetima kalba“, bet be įžeidimo“, – sakė pedagogė literatė.
Šią žiemą jai po nemažai Elektrėnų literatų pričiupusio COVID-19 dar reikia atsigauti.

Daiva Červokienė

Autorės, V. Kursevičienės asmeninio albumo, Nijolės Ustilienės ir Janytės Žebrauskaitės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69