Visi gyvenimo keliai į Vievį veda

Naujasis muziejaus vadovas Rimantas Zagrebajev

Kazimieras ŠLIUŽAS

Šiemet 30-metį minintis vienintelis Lietuvoje kelių muziejus Vievyje nusiteikęs artinti savo miestą prie didesnių Lietuvos traukos centrų. Praėjusių metų balandį veiklą pradėjusi nauja Lietuvos kelių muziejaus komanda yra užsibrėžusi muziejų pritaikyti ir naujoms veikloms, ir pritraukti daugiau lankytojų. Jau užsakytas stambus nurodomasis kelio ženklas, rengiami muziejaus pertvarkos projektai. Jaunatviškas kolektyvas nusiteikęs pa­grindinę projekto dalį užbaigti per ­artimiausius keletą metų.

Moralinė duoklė muziejui

Daugiau kaip du dešimtmečius įvairiose Lietuvos institucijose buvo svarstoma, ar apskritai reikalinga tokia ribotų komercinių galimybių institucija savo lėšas ir taip tau­pančiai valstybei. Laimėjo kaimynų latvių, estų, lenkų, jau turinčių panašius muziejus, pavyzdžiai ir netgi… mamutas bei kai kurie proziškesni dalykai. Antai estai savo kelių muziejų orientuoja į kelio darbų saugą bei visuomenės mobilumą, latviai – į istorinę arkliais traukiamų vežimų ir konstrukcijų reikšmę, o Vievyje yra sukaupta ganėtinai daug stambios kelių statybos ir priežiūros technikos.
Iš tikrųjų buvusi VĮ „Auto­magistralė“, prižiūrėjusi Vilniaus–Kauno, kitas magistrales, ėmėsi įkurti muziejų. Tad dabar jau sunku pasakyti, kas paskatino švie­sios atminties garbės inžinierių Juo­zą Stepankevičių, buvusį įmonės val­dybos pirmininką, įkurti Kelių muziejų Vievyje, pačiame Vilniaus–Kauno magistralės viduryje.
Naujasis muziejaus vadovas Rimantas Zagrebajev įsitikinęs, kad atiduodant moralinę duoklę muziejaus įkūrėjams, naujuosius būsimus pokyčius derėtų sieti su nauja komanda. „Prisideda ir buvę kelininkai, o, kaip žinia, visi buvusio Vilniaus inžinerinio statybos instituto „visiukai“ rašo eilėraščius, kuria dainas – tai labai kūrybinga publika, todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad jie taip pat padeda kurti muziejaus ateitį ir perspektyvas“, – sako iššūkius priimantis naujasis Kelių muziejaus direktorius. Be kita ko, esama sumanymų įkurti Vilniaus ir Kauno, didžiausių Lietuvos miestų, dipolį, kad bendras šios struktūros gyventojų skaičius pasiektų milijoną ir tuo taptų dar patrauklesnis užsienio investuotojams. Tokiu atveju Vievis galėtų tapti dipolio centru.

Pirmasis kelininkas – mamutas

Bent prieš dešimtį tūkstančių metų išmirę dramblinių šeimos gyvūnai negalėjo numatyti, kad ­nusipelniusiam inžinieriui J. Stepankevičiui jie taps viena iš paska­tų įkurti muziejų Vievyje.

This slideshow requires JavaScript.

Tiesiant Vilniaus–Kauno magistralę, Kariotiškių karjere, iš kur buvo vežama kelių statybos medžiaga, technika užkliuvo už sunkiai įveikiamos kliūties, kuri iš pradžių buvo palaikyta medžio šaka. Iš tikrųjų tai buvo mamuto iltis. Ji vėliau gal ir nelabai atsakingai buvo sutrupinta ir išberta su skalda tame pačiame statomame plente, nors būtų dėkinga radusi vietos po keliasdešimties metų įkurtame Vievio kelių muziejuje. Yra žinių, kad dalis minėtos ilties lyg ir buvo muziejuje saugoma.
Tokie praeities praradimai negalėjo nepaliesti anuomečio plačios­ erudicijos žmogaus J. Stepankevičiaus išeiti iš „Automagistralės“ valdybos vadovų ir tapti muziejininku, įkuriant muziejų Vievyje.
Šiandien naujasis muziejaus šeimininkas Rimantas Zagrebajev irgi mėgsta prisiminti tą ­istoriją ir pasakoti, jog gal iš tikrųjų pirmuosius kelius išmynė… mamutai, paskui kuriuos bėgo pirmykščiai medžiotojai.

Revoliucinis šimtmetis

Tikra dabartinių kelių istorija prasidėjo su rato sukūrimu, o paskui ji suintensyvėjo su automobilizacijos pradžia. Su ratu prireikė ir keliavimo kokybės, nes ratas bejėgis prieš žemės reljefo pokštus, o žmogus – toks padaras, kuris turi vis ką nors kurti, tobulinti, lengvinti savo gyvenimą. To daryti negali tik sėdėdamas vietoje ir nesidomėdamas tuo, kas dedasi toliau.
Lietuvoje kelių statybos revoliucija prasidėjo prieš mažiau kaip 100 metų. Istorikai pažymi, kad Lietuvai tapus nepriklausoma, šalyje tikrų kelių su kieta danga iš esmės dar nebuvo, jei neprisiminsime tikrų akmenimis grįstų keliukų pelkėse ar upelių dugne – kūlgrindų. Juos tiesė ir žinojo tik vietos gyventojai, todėl kūlgrindos buvo ganėtinai gera apsauga nuo užpuolikų.
Pagrindinė riedanti transporto priemonė XX a. pradžioje dar buvo arkliais traukiamas vežimas, kurio ratai sunkiai įveikiamu purvu paversdavo kiekvieną numanomą kelią į kelionės tikslą. Vėliau tokius kelius pradėta tvirtinti užklojant šakomis, užbarstant smėliu, skalda arba grindžiant akmenimis. Žvyrkelis jau tapo kelių statybos viršūne ir kelis dešimtmečius dominavo. Pirmasis kelias su bitumo surišta danga buvo pastatytas 1926 metais. Tai iš esmės ir buvo asfaltuotų kelių Lietuvoje pradžia.

Nei takas, nei asfaltas

Kartu su naujomis technologijomis, medžiagomis Lietuvoje praeitin grimzta ir žvyrkeliai. Pasak R. Zagrebajevo, žvyrkeliai yra atlikę ir tebeatlieka svarbų vaidmenį Lietuvoje, tačiau tai jautrūs keliai, nes juos vis sunkiau prižiūrėti, o menkai prižiūrimas turtas – tai nykstantis ir galų gale sunykstantis turtas. Antai žvyrkeliais naudojasi ir stambūs ūkininkai, kurių technika nuolat stambėja, nepritaikyta naudotis žvyrkeliais, juos išdaužo ir padaro vis sunkiau prava­žiuojamais lengvesniam transportui.
Panašus menko investavimo į kelią pavyz­dys – ir jau palyginti naujas Vilniaus–Molėtų betoninis kelias, kuris prieš keletą dešimtmečių buvo demonstruojamas kone kaip pavyzdinis, tinkantis leistis netgi lėktuvams. Dabar tuo keliu vietomis gali būti pavojinga važiuoti dėl iškylančių betono blokų. „Tai – dėl investicijų į infrastruktūrą trūkumo, bet ne dėl to, kad betonas būtų netinkama medžiaga keliui, – sako R. Zagrebajev. – Juk, pavyzdžiui, JAV dauguma kelių yra betoniniai, jie prižiūrimi ir dėl to yra itin stabilūs ir saugūs.“

Pasididžiavimas – Žemaičių plentas

R. Zagrebajev teigia, kad visų Lietuvos kelininkų pasididžiavimas istoriškai yra Žemaičių plentas. Šis kelias – dar ne magistralė. 1929 metais pradėtas statyti (darbai suintensyvėjo 1934 metais) plentas Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos buvo iškilmingai atidarytas 1939 metais. Iš pradžių šis projektas buvo aršiai kritikuotas kaip nereikalingas valstybės lėšų švaistymas. Juk vien anuometinėje sostinėje Kaune, statistikos duomenimis, 1930 metais buvo apie 100 automobilių, o iš viso visų rūšių automobilių visoje Lietuvoje tais metais buvo įregistruota 1929. Kas gi važiuos tuo plentu? Kaip matome, ir važiavo, ir važiuos, nes per keletą dešimtmečių tame plente jau tapo ankšta ir jau prireikė tiesti Kauno–Klaipėdos magistralę, nors ir panemune bėgantis Žemaičių plentas nelabai skubančių mėgstamas, bet neaplenkiamas tų, kurie mėgsta važiuoti istoriniais arba vaizdingesniais keliais.
Muziejuje yra eksponatų iš Žemaičių plento statybos. Antai vežimėlis-savivartis, skirtas vežti ir rankomis išversti kelio statybos vietoje pagrindines medžiagas: smėlį, žvirgždą, skaldą, kad nereikėtų to daryti kelio darbininkams semtuvais (vadimaisiais šiupeliais).
Vėliau tiestą Vilniaus–Kauno plentą irgi pakeitė magistralė, užbaigta statyti 1970 metais. Netrukus po jos plentą pakeitė ir Vilniaus–Panevėžio magistralė. Visa tai – mažiau kaip per šimtmetį.
Dabar jau ir „Via Baltica“ laukia, kuri Lietuvą sujungs su kontinentine Europa. Tai naujas iššūkis Vievio kelių muziejui – kad tik ko nepražiopsojus. Ne Žemaičių plentas, bet iššūkiai – bene identiški.

Technika ir technologijos

Vievio muziejuje yra ir tai, kas tarsi trukdė tiesiant kelius. Čia atskiras skyrelis, skirtas namams, kuriuos būsimų naujų kelių vardan te­ko nugriauti, nes kelias – tai valstybės strateginis turtas. Muziejuje atiduo­ta pagarba ir tam privačiam turtui: nugriautuose namuose laikytiems verpimo rateliams, klumpėms ir kitiems. Tarp tų eksponatų galima aptikti ir apavo, panašaus į vyžas. Tai čempės, kurias dėvėjo kelių darbininkai, statydami senuosius plentus. Čempių padas buvo gaminamas iš motociklų padangų ir bent kiek saugojo kojas nuo traumų. Dabar kelininkų apavas jau kitoks. R. Zagrebajev demonstruoja, kokius kūjo smūgius gali atlaikyti dabartiniai kelininko batai, kurių priekis sutvir­tintas metaline plokšte.
„Sauga yra pagrindinis ne tik mūsų muziejaus, bet ir jo savininko – AB „Kelių priežiūra“ – strateginis tikslas“, – komentuoja R. Zagrebajev ir demonstruoja vis naujesnius to pavyzdžius.
Transporto ir kelių statybos ­spe­cialiosios technikos salėje, sklei­džiančioje lengvą, bet specifinį aromatą, primenantį gal tik gumos, degalų, metalo kvapus, galima pasvarstyti, ką su visa ta technika daryti. Antai du traktoriukai metalinėmis dygliuotomis „padangomis“: vienas – amerikietiškas, kitas – pagamintas rytuose. Atspėk, kuris kieno pagamintas, jei gudrus. Pasirodo, amerikietiškas – ne raudonas, o pilkas, mažesnis, bet paminkštintomis sėdynėmis, kad žmogui, juo dirbančiam, būtų ir maloniau, ir ­saugiau. Abi šios mašinos prieš keliasdešimt metų buvo naudojamos ir kelio darbuose, ir žemės ūkyje. Panašiai – MAZ, kuriame dešimtmetį padirbėjęs, dėl nuolatinio triukšmo gali išeiti jau kurčias. Dirbant dabartiniuose automobiliuose ir specialio­joje technikoje jau galima muzikos, žinių klausytis, telefonu susikalbė­ti – dalyvauti aktyviame gyvenime.
Muziejuje yra ir keistokas įren­ginys, kuriuo Vokietijoje būdavo gabenamas bitumas, pagrindinė asfalto sudedamoji dalis ir rišamoji medžiaga. Tai seniausias muziejaus eksponatas, datuojamas 1854 metais, kai Lietuvoje bitumu dar nė iš tolo nekvepėjo, tad šio įrenginio pa­skirtis ir atmintis – išskirtinė. Įdomu tai, kad šis įrenginys buvo rastas vieno iš AB „Kelių priežiūra“ padalinių pastato sienoje. Tai jau beveik mamuto iltis, tik vokiška.
Čia, technikos salytėje, ir Kaune surinktas PAZ, skirtas vežti kelininkams darban, o kai kuriais at­vejais – ir vietiniams keleiviams. Jame būdavo iki 16 sėdimų vietų.
Vievio muziejaus teritorijoje yra ir mažai kur demonstruojamos, tačiau, pasirodo, dažnai naudojamos kelio darbininkų saugos technikos, kurią, kaip paaiškėjo muziejuje, kelininkai vis gabenasi važiuodami į intensyvesnių darbų kelio ruožus. Antai 2023 m. vienas toks įrenginys – smūgio slopintuvas – apsaugojo kelių dešimčių darbininkų gyvybes, kai užsisvajojęs vairuotojas automobiliu rėžėsi į kelio darbų aikštelę. Vairuotojui tąsyk tarsi nieko nenutiko, tačiau ir darbininkų gyvybė buvo išsaugota. Įrenginys, panašus į didelę pagalvę, kainuoja 20 tūkst. eurų. Žmogaus gyvybė nepalyginamai brangesnė.

Neprižiūrimas suyra
Kelių, tiltų, viadukų statyba – sudėtingas ir atsakingas darbas, kurio kokybė turi garantuoti objekto tarnystę 100 metų, bet sudėtingo Lietuvos klimato sąlygomis, esant dideliam eismo intensyvumui, kelių nuolatinės priežiūros reikšmė nė kiek ne mažesnė negu statyba. Menkai prižiūrimas kelias netarnaus ilgai. Tik nuolatinė priežiūra gali garantuoti kelio ilgaamžiškumą.
Lietuvoje yra daugiau kaip 20 tūkst. kilometrų įvairaus lygio valstybinės reikšmės kelių. Vien Vilniaus–Kauno magistrale per dieną vidutiniškai pravažiuoja 50 tūkst. automobilių. Atsižvelgiant į kelio svarbą ir eismo intensyvumą, keliai suskirstomi į 5 lygius. Pa­grindinio, I lygio (magistraliniai Vilniaus–Klaipėdos ir Vilniaus–Panevėžio, Marijampolės–Suvalkų, Vilniaus–Trakų atkarpa), kurių Lietuvoje yra 700 km, prižiūrimi ištisą parą, o žemesnių lygių keliai – pagal specialius grafikus. Taigi, kelių priežiūros įmonei yra ką veikti, ypač sudėtingu žiemos laikotarpiu.
Tai, ką kelyje mato mūsų akys, tik viršutinis sluoksnis, kelio danga, o visas kelias – tai sudėtinga konstrukcija, kurios kokybė atidžiai tikrinama laboratorijose. Viso kelio sudėtį ir kokybę galima nustatyti išgręžus kerną – stulpelį, kuriame matyti visi įprastai 4 kelio sluoksniai, sudarantys šio sudėtingo inžinerinio statinio grunto struktūrą.
Kad kelias yra iš tiesų ne tik strategiškai svarbus, bet ir itin brangus objektas, rodo jo statybos orientacinės kainos. Muziejus „Elektrėnų kroniką“ informavo, jog, priklausomai nuo projekto sudėtingumo, grunto sąlygų, reikalingos infrastruktūros (tiltai, viadukai, lietaus nuotekų sistemos ir pan.), nutiesti kilometrą dviejų eismo juostų kelio su asfaltbetonio danga kainuoja 1,5–3 mln. eurų, arba 1,5–3 tūkst. eurų už metrą. Kelio, turinčio daugiau eismo juostų, statybos metras gali kainuoti ir daugiau kaip 5 tūkst. eurų. Nutiesti rajoninį asfaltbetonio kelio kilometrą kai­nuoja 0,5–1 mln. eurų, o kelio su žvyro danga kilometrą – 50–150 tūkst. eurų/km (50–150 eurų/m).
Nesunku apskaičiuoti, kad vals­tybės jau dešimtmetį skiriamo vis to paties 500 mln. eurų finansavimo ga­li užtekti per metus tik nutiesti 100 km „Via Baltica“ kelio, bet nepakaks nei jo, nei kitų kelių nei nutiesti, nei prižiūrėti ištisus metus, dėl to ir 20 km Vilniaus–Kauno magistralės ­at­karpos kapitalų remontą kelininkai laiko tikru žygdarbiu, kai kelias yra laikomas valstybės strateginiu turtu. Lieka pavydžiai stebėti kaimyninę Lenkiją, kur per metus buvo nutiesti keli tūkstančiai kilometrų kokybiškų ir nuolat prižiūrimų kelių ir dar su daugybe kelių technikos priežiūros garažų ir aikštelių šalia jų. Vos prieš 15–20 metų Lenkijos keliai buvo sunkiai pravažiuojami dėl siaurumo ir gilių provėžų.

Ne nuo nulio

„Matėme, kad panašius muziejus jau turi energetikai, kiek vėliau – geležinkelininkai. Savo kelių muziejus turi ir visi kaimynai. Pas mus susibūrę „visiukai“, kelių entuziastai ir kiti gal irgi buvo viena iš paskatų Vievyje įsteigti visavertį, o ne tik vadinamąjį parodomąjį muziejų, kuris trauktų visuomenę, skatintų ne tik domėtis kelininko profesija, bet ir juo tapti“, – Kelių muziejaus sukūrimo istoriją ir aktualijas vėl primena R. Zagrebajev.
Pasak jo, didžiąją surinktų eksponatų dalį į muziejų suvežė patys kelininkai. Vieni parūpino jau nenaudojamos technikos, kiti – įvairių padargų, dar kiti – knygų, nuotraukų. Muziejuje yra sukaupta daugiau kaip 8 tūkst. eksponatų.
Vėliau atsirado nauja tradicija: visi nauji susisiekimo ministrai buvo atvežami į Kelių muziejų ir įšventinami į savo pareigas „darbinėje“ aplinkoje.

Pažintis su istorija ir profesija

Pradėtais naujinimo darbais siekiama Kelių muziejų paversti moder­niu techniniu ir edukaciniu centru.
Unikali muziejaus erdvė lankytojus jau dabar kviečia leistis į kelionę per šimtmečius ir sužinoti, kaip Lietuvos infrastruktūra keitėsi nuo pirmykščių kelių iki šiuolaikinių greitkelių. Šiuo metu jau svarstomi įvairūs muziejaus įveiklinimo scenarijai, konsultuojamasi su suintere­suotomis šalimis, gyventojais.
Muziejaus ekspozicijos atsklei­džia, kaip pirmykštės infrastruktū­ros kūrimas ir paprasti įrankiai ilgainiui virto moderniomis techno­logijomis, kurios pakeitė kelių tiesimo procesus ir prisidėjo prie susi­siekimo ­sektoriaus pažangos.
Muziejuje lauks ir interaktyvios veiklos, tokios kaip kelių priežiūros darbų simuliatorius, leisiantis kiekvienam lankytojui išbandyti kelininko profesiją vairuojant sunkvežimį, vykdant kelio statybos ir priežiūros užduotis, lauks ir kiti įdomūs faktai bei įdomybės.
Muziejaus kolekciją jau įvertino speciali Kultūros ministerijos komisija, kuri pažymėjo istorinę, edukacinę ir pažintinę vertybių svarbą. Buvo pažymėta, kad Kelių muziejus turi didžiulį potencialą tapti techniniu ir edukaciniu centru, kuris reprezentuotų Lietuvos kelių sistemos raidą bei šalies inžinerijos pasiekimus. Muziejaus atstovų teigimu, prasidėjusiomis pertvarkomis siekiama sukurti pažangiausią kelių muziejų Šiaurės ir Rytų Europoje.
Artimiausiais metais planuo­jama atnaujinti muziejaus erdves, sukurti edukacines vidaus ir lauko ekspozicijas bei parengti naują veiklos programą, kurioje bus įtrauktos interaktyvios parodos, edukacinės veiklos ir teminiai renginiai. Tikimasi, kad atnaujintas muziejus taps erdve, kurioje lankytojai galės ne tik sužinoti apie Lietuvos ir pasaulio kelių istoriją, bet ir dalyvauti kūrybiškose veiklose bei diskusijose, skatinančiose suprasti kelių infrastruktūros svarbą.
Šis muziejus priklauso AB „Kelių priežiūra“ ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai.
Muziejaus savininkai, kolektyvas turi daug sumanymų, kaip šią išskirtinę vietą daryti patrauklesnę, juolab kelias – tai juk nesibaigiantis judėjimas pirmyn, ir būtinai – į Vievį.

Kelių muziejaus ir autoriaus nuotr.