Julija Kirkilienė
Lietuva gali didžiuotis žmonėmis, saugančiais senas nuotraukas ir tėvų ar senelių pasakojimus apie jų sutiktus amžininkus. Žiežmariuose gyvenantis 95 metų Vincas Suslavičius redakcijos darbuotojus pakvietė į svečius tam, kad atiduotų visą gyvenimą saugotas nuotraukas, kuriose užfiksuoti prisiminimai apie Jurgio Kybarto žūtį prie Baltamiškio kaimo ir užfiksuotos kun. Liudviko Puzono gyvenimo akimirkos pas Joną ir Stefaniją Ivanauskus.
Ivanauskai, Vinco Suslavičiaus uošviai, gyveno Zabakos kaime. 1931 metais, kai buvo nužudytas pasienio policijos sargybinis Jurgis Kybartas, Jonas dirbo miškininku, tada vadinamu žvalgu (žvalgas, 1918–1940 m. Lietuvoje – girininko pagalbininkas, rūpinęsis žvalguva, saugojo miškus nuo gaisrų, savavališkų kirtimų, brakonieriavimo, prižiūrėjo miško naudojimo darbus (medžių parinkimą kirtimui), apskaičiuodavo užmokestį. Visuotinė lietuvių enciklopedija). Jis apie J. Kybarto žūtį artimiesiems pasakojęs truputį kitaip, nei rašoma istorijoje.
Tarpukariu ties Bražuolės upelio vaga (kur dabar yra Elektrėnų savivaldybės Baltamiškio kaimas) ėjo Lietuvos ir Lenkijos valstybių demarkacinė (vėliau administracinė) linija. 1931 m. rudenį lenkų pasieniečiai savavališkai perkėlė nusistovėjusias administracinės linijos žymėjimo gaires giliau į Lietuvos teritorijos pusę ir iškasė griovį. Lietuvos pasieniečiai lenkų gaires sunaikino ir griovį užlygino. Lenkų kareiviai tas gaires vis atstatydavo, o lietuviai vis sunaikindavo. Jonas pasakojęs, kad pasienio sargybinis J. Kybartas du lenkų karius, nešusius atstatyti žymes, gerokai papurtęs už atlapų. Už tai 1931 m. spalio 4 d. rytą Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos sargybiniui Jurgiui Kybartui tikrinant vietą, iš kurios pats dar vakar buvo pašalinęs neteisėtą lenkų gairę, ir pasitiko du mirtini lenkų policininko šūviai.
Apie šį įvykį daug rašė visa to meto Lietuvos spauda. Straipsnyje „Mūsų žuvusieji“ žurnale „Policija“ (1934 m. Nr.1-2) rašoma:
„Kybartas Jurgis, pasienio policijos Trakų baro eil. sargybinis, lenkų nukautas 1931 m. spalio mėn. 4 d. ant administracijos linijos prie Bražuolos upelio. Paminėtą dieną 9 val. 30 min. sargybinis Kybartas eidamas sutiko sargybinį Želvį. Su juo prasilenkdamas sarg. Kybartas pasisveikino ir nuėjo į administracijos linijos taką. Sargybinis Želvys tuojau po susitikimo su Kybartu išgirdo prie administracijos linijos du šūvius ir metėsi bėgti minimų šūvių kryptimi prie linijos. Kelyje sutiko jau sužeistą sargybinį Kybartą, kuris pareiškė, kad jį sužeidė lenkų kareiviai ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Sargybiniui Želviui nubėgus prie administracinės linijos, lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Sargyb. Želvys susitiko su sarg. Ščerbavičium, kuris išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės (dabar – Baltamiškis) kaimo. Jiedu abu nuėjo prie sužeistojo Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų atstumu nuo administracijos linijos ir tuojau mirė.
Velionis į lenkų kareivius nebuvo šovęs: jo šautuvo spyna buvo atidaryta, šautuvo vamzdžio kiaurymė rasta visai švari, ištepta tepalu ir be šūvio žymių“.
Vincas išsaugojo uošvio paliktas nuotraukas iš paminklo J. Kybartui atidengimo šventės. Praėjus šešeriems metams, J. Kybarto žūties vietoje, Baltamiškio kaime, iš Pasienio policijos Trakų baro pasieniečių ir Vievio šaulių suaukotų lėšų buvo pastatytas paminklas – stačiakampis raudono granito obeliskas – stovintis ant laiptuoto postamento. Jo atidengimo ceremonija įvyko 1937 m. gegužės 16 d. Paminklas išlikęs iki šiol. „Paminklo priekinėje dalyje iškaltas kryžius, yra vieta nuotraukai, kuri sudaužyta, ir įrašas „A†A / Pas. polic. sarg. eil. sarg. JURGIS KYBARTAS / Šioje vietoje lenkų nužudytas / 1931.X.4 / Lengva ir malonu dėl Tėvynės žūti“. Ant vakarinio šono iškaltas Vyčio kryžius ir įrašas: „Tęskime pradėtąjį žygį“, ant rytinio šono – „Jis budėjo Tėvynės sargyboje – budėk ir Tu, sargybini, kad laisvi būtume“.“ („Policija“,1934 m. Nr.1-2).
Vincas taip pat išsaugojo nuotraukas su Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviu, kunigu, partizanų kapelionu Liudviku Puzonu. Jis dirbo vikaru Molėtuose, Alytuje, Vievyje, Želvoje, Širvintose, Gelvonuose ir Kaišiadoryse. Per nacių okupaciją (1941–1944 m.) patarė lietuviams nestoti į vokiečių legionus. Jo pastangomis nuo nacių išgelbėta žydaitė E. Elinaitė. 1944 m. vasarą Čiobiškio klebonijoje nuo sovietinės okupacinės valdžios slėpė Musninkų vlsč. partizanų būrio (nuo 1944 m. rugsėjo – Didžiosios Kovos rinktinės) ginklus. Nuo 1944 m. rugsėjo buvo Didžiosios Kovos rinktinės kapelionas, štabo narys, ryšių mazgo organizatorius, partizanų išpažinčių klausytojas. 1946 m. vasario 7 d. buvo suimtas. Liepos 20 d. Karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties. Kurį laiką kunigas buvo įkalintas Lukiškių kalėjime Vilniuje. Tuo laiku Ivanauskai į kalėjimą jam veždavo maisto.
Išsaugotas nuotraukas V. Suslavičius dovanoja Elektrėnų krašto muziejui.
Nuotraukos iš Vinco Suslavičiaus archyvo