Vilija Dobrovolskienė: išeinu gyventi

Vilija Dobrovolskienė: išeinu gyventi
Gražina Radzvilavičiūtė

Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, literatų klubo „Strėva“ pirmininkė Vilija Dobrovolskienė savo kraityje turi jau septyniolika poezijos ir metodinių knygų. Paskutinė poezijos knyga – Vilijos ir jos mamos, Jurbarko krašto poetės Elenos Telišauskienės eilėraščių rinkinys.

Pasikalbėjus su autore aiškėja, jog tai – joks stebuklingas produktyvumas, o paveldėtas sugebėjimas kurti, poreikis išsilieti, ilgas darbas ir artimųjų bei draugų paskatinimas. Štai jums knygos receptas.
Kūryba – genuose
Kaip sako Vilija Dobrovolskienė, polinkis į kūrybą, matyt, atsirado dėl iš mamos paveldėtų genų. Elena Telišauskienė jaunystėje buvo prirašiusi 28 storus sąsiuvinius, tačiau visus juos įmetė į krosnį. Dalį eilėraščių pavyko prisiminti, tad jie sugulė į tris knygas. Ši bendra knyga mamai jau ketvirtoji.
Vilija kurti eiles pradėjo dar maža. Štai tokį linksmą ketureilį sukūrė dar nemokėdama ištarti savo pavardės:
Aš poetė,
Aš mergaitė,
Aš Vilytė
Tililiauskaitė.
„Mokykloje rašiau nedaug, o ką parašydavau, niekam nerodydavau. Tikroji kūryba prasidėjo baigus studijas, prasidėjus ramesniam gyvenimui, kai aktyviai jau nebesportavau (15 metų atidaviau rankiniui). Eilėraščius spausdindavau Trakų laikraštyje. Knygos ilgai nesiryžau išleisti,“ – pasakojo poetė. O pirmosios knygos leidimas, galima sakyti, irgi be mamos neapsiėjo. Antrosios E. Telišauskienės knygos pristatyme kažkas ėmė ir paklausė, kodėl dukra atsilieka nuo mamos. Po tokio „spyrio“ pasaulį išvydo debiutinė Vilijos poezijos knyga „Iš ilgesio tas vakaras“.
Taip jau nutinka, kad eilėraščių knygas leisti vis atsiranda paskatinimų iš šalies. „Kai kolegos pristato savo knygas, vis klausia, o kodėl tu nieko nepadarai. O pati net nežinau, ar didelį poreikį jaučiu išleisti knygą. Gal todėl, kad tų knygų jau daug. Kai tik išleidau pirmąją, apėmė azartas, norėjosi antrosios. O vėliau – rašai, dirbi, išleidi knygą, ramiau į tai žiūri,“ – prisipažįsta poetė ir sako, kad paėmus knygą į rankas visgi jaučia džiaugsmą ir dėkingumą tiems, kas visąlaik skatino.
Rašo sau
Taigi kūryba – nebūtinai kažkas neapčiuopiamo, užvaldančio, pasiųsto žmogui iš dangaus. Priežasčių kurti gausu kasdienybėje, ypač, kai artimieji paskatina jų ieškoti. Tačiau paklausta, kam skiria eiles, kūrėja šypsodamasi atsako, jog dažniausiai – sau. Naujoje poezijos knygoje „Išeinu gyventi“ rasime eilėraščių, parašytų akrostichu – taip pasakoma, kam jie skirti.
„Be abejo, esu sukūrusi eilėraščių, kuriuos rašydama galvojau apie mamą, tėtį, brolį, vaikus. Tačiau didžioji dalis – be konkretaus adresato. Kažką patiri, pamatai, pajauti, ateina mintys – taip ir gimsta eilėraštis. Tačiau koks kam skirtas, negalėčiau pasakyti,“ – sako Vilija.
Skaitytojui reikia natūralumo, išgyvento jausmo, kuris yra nuoširdus ir patraukia. Tačiau skaitytojas pratęs žiūrėti į eilėraštį kaip į autoriaus išpažintį, ieškoti paslėptų reikšmių. O poezija – juk ne asmeninis dienoraštis, autoriaus joje ieškoti nereikėtų, o žiūrėti kaip į kūrinį.
Vis dėlto paklausiau, apie ką titulinis naujosios knygos eilėraštis „Išeinu gyventi“. „Gyvenime vyksta tam tikri pokyčiai. Labai daug atidaviau darbui ir šeimai. Šitaip gyvendamas žmogus jaučiasi pats nuo savęs nutolęs. Galiausiai ateina momentas, kai norisi pradėti gyventi kitaip. Net mano dukros per mano jubiliejų pasakė, kad jų mama pagaliau subrendo sau,“ – samprotavo autorė.
Praėję metai buvo labai svarbūs – juk pasirodė net dvi poezijos knygos – „Žiedų pasakos“ ir „Išeinu gyventi“.
Knygos kelias ilgas
Vilija teigia, kad knygos kelias yra ilgas. Viską reikia išmąstyti. Kasdien aplanko labai daug minčių, kurias norisi sudėti į eiles. Daug skaitant, akys kliūva už gražių eilučių, mintyse išlieka motyvai, kurie nevalingai nori kartotis ir pačios kūryboje. Tada viską reikia mesti į šalį. Nors mintį galėtum pasukti visai kitaip, pasisakytum kitomis priemonėmis, kitais žodžiais, bet nebesinori būti į kažką kitą panašiai.
„Aš negaliu pasakyti, kad daug rašau. Kai kurie kolegos sako per dieną galį parašyti po septynis eilėraščius. O aš taip nemoku. Mintis turi būti subrendusi, gyva. Idėją galiu nešiotis ir du, ir tris mėnesius. Tarkime, nuo rudens esu parašius tik tris eilėraščius,“ – kalba poetė.
„Kai pasižiūriu į tas knygas, pagalvoju, iš kur turėjau tiek laiko ir sveikatos,“ – juokiasi septyniolikos knygų autorė. Tačiau didžiąją dalį jų sudaro metodinės knygos, o ne poezija.
Pirmosios metodinės knygos atsirado, kai į Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją, kurioje Vilija dabar mokytojauja, tada dirbo direktoriaus pavaduotoja, atvažiavęs vienos leidyklos direktorius ieškojo mokytojų, sudarančių testus ir užduotis mokiniams, nes norėjo leisti mokomųjų knygų. Kai gimnazijoje vykdavo žiemos, pavasario sesijos, gimnazistai laikydavo keliamuosius egzaminus, tad Vilija buvo sudariusi daug lietuvių kalbos testų. Su kolege Danute Liutkevičiene sudėjus turimą medžiagą ir išėjo mokomoji knyga. Ši ir tapo akstinu dirbti toliau. Vėliau autorė susirgo, ir apėmus niūriai nuotaikai, ėmėsi sudarinėti antrąją knygelę. Netrukus į autorę kreipėsi ir leidėjai – knygelės buvo išpirktos ir klausinėjama naujų. Taip atsirado trečioji knyga. Visi testai buvo patikrinti pamokose – mokiniai buvo „bandomieji triušiukai“.
Vilija sako, jog vienai mokomąsias knygas sudaryti būtų buvę sunku, todėl kvietėsi į pagalbą mokytojas Aldoną Augustinaitienę, Laimą Ručinskienę, Neringą Sodaitienę.
Ne darbas, o saviraiška
Kūryba, anot Vilijos, ne darbas, o saviraiška. Juk kažkaip žmogus turi išsikrauti, jei to nepadarys – sprogs. Panašiai galima pasakyti ir apie Vilijos veiklą Elektrėnų savivaldybės literatų klube „Strėva“, kurio iniciatoriai buvo Juozas ir Julija Janoniai. Prieš aštuonerius metus į senąją biblioteką kuriančius Elektrėnų savivaldybės žmones sukvietė būtent jie.
Pirmajame susirinkime literatai išrinko Viliją klubo pirmininke. Veikla klube Vilijai – ir darbas, ir laisvalaikis. Klubas vienija labai skirtingus žmones, kuriuos kūrėja vadina bendraminčiais, vertina bendravimą su jais. Kartą per mėnesį vykstančiuose susirinkimuose literatai šiltai bendrauja prie puodelio kavos, skaito kūrybą, diskutuoja. Kita vertus, visa tai neįvyksta savaime – reikia organizuoti renginius, galvoti užduotis, dalyvauti konkursuose.
Be abejo, kad būtum rašytojas, visų pirma turi būti skaitytojas. Vilija dėl paprasto genialumo vertina Pauliaus Širvio ir Justino Marcinkevičiaus kūrybą, o iš lietuvių prozos pirmenybę teikia Jurgos Ivanauskaitės kūriniams. Tačiau poetė prisipažįsta, jog visai neseniai draugė išmokė ją skaityti detektyvus. Tai, kas anksčiau atrodė tik laiko švaistymas, kartais gali būti naudinga – ne paslaptis, jog detektyvai įtraukia ir prablaško.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų