Deimantė Jančiūnaitė
Elektrėnus puošia ne tik marios, Ledo rūmai, „Vaikų pasaulis“ ar kiti lankyti objektai, bet ir juose gyvenantys žmonės. Elektrėniškio Viktoro Meko darbų kraityje tokie projektai kaip Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (Vilniaus kongresų rūmų) koncertinė salė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro didžioji salė „Jūra“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro naujoji, mažoji salės ir dar daug kitų. Jis atsakingas už ypač įdomią sritį – akustiką. Pakalbinau Viktorą Meką norėdama, kad jis plačiau papasakotų apie savo darbo kasdienybę – akustiką, kuri daugeliui iš mūsų yra dar mažai žinoma sritis.
Kaip galėtumėte prisistatyti „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams?
Esu trečios kartos elektrėnietis, kuris iki kaulų smegenų yra Lietuvos patriotas. Visi juokiasi, kad aš neturiu drabužių be kokios nors atributikos. Esu visiškas Elektrėnų vaikis. Noriu savo indėliu prisidėti, kad Elektrėnai būtų klestinti judėjimo arba sportinio rekreacinio gyvenimo vieta Lietuvoje. Aš esu Elektrėnai, Elektrėnai yra manyje. Be galo didžiuojuosi savo šaknimis. Noriu savo darbais garsinti Elektrėnus. Kad kažkada, kai pasakysi, kad tu iš Elektrėnų, aplinkiniai sakytų: „Kietai“.
Studijavote informacinių sistemų inžineriją Vilniaus Gedimino technikos (Vilnius Tech) universitete. Baigėte bakalaurą ir magistrą. Ar buvo lengva pasirinkti šią studijų kryptį? Kodėl pasirinkote būtent ją?
Pirmiausia, vieną kursą studijavau Vilniaus universitete. Tada perėjau į tuometinį VGTU. Pasirinkti nebuvo lengva. Kita vertus, pasirinkimas nebuvo visiškai mano. Ėjau į informatiką, nors realiai visą gyvenimą svajojau būti architektu.
Jūsų pasirinktai karjeros krypčiai yra būtinos fizikos bei matematikos žinios. Kaip mokykloje Jums sekėsi šie dalykai? Juk šių dienų dažnam jaunuoliui tikslieji mokslai yra neįkandami.
Su matematika… Devintoje klasėje perėjau į realinę klasę, kur buvo beprotiškai sunku. Bet gavau šimtuką už egzaminą. Labiau tai vadinčiau atsitiktinumu, bet matematika sekėsi neblogai. Visą laiką sakiau, kad fizikos man nereikia ir nereikės – atstokit nuo manęs. Todėl ir nestojau į VGTU, nes ten buvo fizika. Kita vertus, būtent VGTU fizika man labai puikiai sekėsi. Dabar fizika visada šalia. Tai tik dar vienas įrodymas, kad nebūtinai ta etiketė, kuri uždėta šiandien, galios ir rytoj.
Jūs įkūrėte UAB „Akutiska plius“. Kaip kilo idėja? Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?
Visiškai atsitiktinai. Dabar turbūt yra 20 metų, kai mes dirbame šioje srityje. Pradžioje aš įsidarbinau vienoje įmonėje, kuri užsiiminėjo kino technologija daugiausia kitose šalyse. Mano žmonos sesuo joje dirbo ir pagalvojo, kad aš lyg kažką braižau, darau, todėl parekomendavo ateiti į darbo pokalbį. Jam ruošiausi Lietuvos elektrinėje pas projektuotojus. Darbo pokalbyje paaiškėjo, kad ruošiausi visiškai ne tai, ko iš manęs tikėjosi. Taigi, visiškai atsitiktinai įsidarbinau toje įmonėje. Po kažkurio laiko supratau, kad pakliuvęs į šią rinką, aš esu arčiausiai architektūros kiek galiu būti. Atsitiktinumas, bet kažkur pasąmonėje ta architektūros ar statybos sritis vis pleveno. Bedirbant kino technologijos įmonėje, supratome, kad mums kur kas įdomiau architektūrinė akustika, vadinama garso izoliacija. Kartu su partnere nusprendėme įkurti savo įmonę, kuri dirbtų tik su architektūrine akustika.
Ar šiais laikais statybose yra skiriamas didelis dėmesys akustikai? Juk ji yra svarbi ne tik koncertų, renginių salėse, bet ir mokyklose, biuruose ir netgi gyvenamosiose patalpose?
Pagrindinė problema, prie kurios sprendimo mes bandome prisidėti, yra ta, kad Lietuvoje visiškai nėra akustikos mokslų. Nė vienas žmogus Lietuvoje negali vadinti savęs akustiku – nėra nei mokslų, nei diplomų, atestatų. Pagrindinė problema Lietuvoje yra švietimas. Pavyzdžiui, žmogus nori tylos bute, bet nelabai supranta, kaip tai galima pasiekti. Mums dažnai skambina ir sako: „Pas mus bloga akustika.“ Tada tu klausi: „Ką reiškia bloga akustika? Ar tu blogai girdi televizorių namie, ar tu per daug garsiai girdi kaimynus?“. Tai yra du visiškai skirtingi poliai. Lietuvoje akustika nuolat auga – mano karjerai apie dvidešimt metų, jos reglamentui tiek pat, bet vis dar yra statybininkų, kurie jos nežino. Vis dar yra labai daug spragų, dėl švietimo trūkumo, nekompetencijos, nežinojimo.
Gyvenamosiose patalpose, biuruose yra svarbu ne tik akustika, bet ir garso izoliacija. Ką yra lengviau įgyvendinti?
Labai geras klausimas. Iš principo garso izoliacija nuo akustikos smarkiai skiriasi. Savo mokymuose visą laiką pateikinėju tokį pavyzdį: garso izoliaciją reikia įsivaizduoti kaip kažką, kas yra paslėpto, dažniausiai nebematomo, sunkaus, sandaraus ir taip toliau. O akustika yra dažniausiai tai, kas yra matoma – interjeras: kažkas lengvo, skylėto, porėto. Savalaikiškumas čia yra labai svarbu. Garso izoliaciją pataisyti jau po to, kai viskas yra įrengta, yra daug sunkiau ir problematiškiau. Akustiką pataisyti lengviau. Jei kalbėtume apie paprastesnes patalpas. Imant sudėtingesnius pastatus, tarkim, koncertų sales, yra svarbu patalpos tūris, geometrija. Pavyzdys – Kongresų rūmai, kurie dabar yra rekonstruoti. Šis pastatas buvo pokalbiams skirta erdvė, kuri visiškai nebuvo pritaikyta koncertinei veiklai. Kažkada buvo daryta jos rekonstrukcija, bet pataisyti tai, kas iš šaknų padaryta blogai, yra labai sudėtinga arba net neįmanoma. Su garso izoliacija yra panašiai – jeigu jūs neįsirengiat garso izoliacijos iškart statydami, tai, pirmiausia, bandymas tai pataisyti iš jūsų atims labai daug erdvės. Antra, jis bus neefektyvus.
Lietuvoje esančios bažnyčios, kurios skaičiuoja jau daugiau nei šimtmetį, beveik visada pasižymi gera akustika. Tačiau sovietinės statybos pastatuose, atrodo, kad ji neegzistuoja. Ar yra sunku renovuojant tokio tipo pastatus sukurti gerą akustiką? O gal būtų lengviau pastatyti iš naujo?
Truputį nesutikčiau su tuo dėl geros akustikos bažnyčiose. Reikia užduoti klausimą: „Akustika kam?“. Ji neveikia vienodai. Akustika sakralinei muzikai, vargonams yra viena. Pamokslų sakymams – visai priešingi dalykai. Akustikos mokslas, kaip atskira šaka, skaičiuoja tik 60 metų. Niekas iki tol nesuprato, kaip veikia akustika. Viskas ateidavo iš patirties. Bažnyčiose yra pakankamai nebloga akustika kai kam, o kai kam net labai gera, dėl to, kad jose yra labai daug puošybos elementų, medžiagiškumo. Sovietinė architektūra pasižymėjo tokiu brutalizmu – „dėžės“ kažkokios, kieti paviršiai ir taip toliau. Likimo ironija – pradėjus studijuoti akustiką savamoksliškai iš knygų, nusipirkau vienintelį Lietuvoje esantį akustikos vadovėlį, parašytą profesoriaus Stauskio. Man atrodo, kad ten buvo pateikti 5 blogos akustikos pavyzdžiai iš visos Lietuvos, iš kurių du yra Elektrėnuose. Aš iš Elektrėnų, ir būtent du akustiškai blogi statiniai yra Elektrėnuose – bažnyčia ir Ledo rūmai. Renovuojant bažnyčias yra labai daug iššūkių, nes negalima naudoti ypatingai modernių medžiagų – bandoma išlaikyti tą patį vizualinį vaizdą, negali keisti geometrijos. Tu gali keisti tik medžiagiškumą. Renovuoti bažnyčias yra labai sudėtinga. Kita vertus, bažnyčios ne per daug apsikrauna problemomis dėl akustikos. Aš visą laiką juokauju, kad bažnyčiose akustika turi būti didesnė – ilgesnė aidėjimo trukmė, nes Dievo žodis turi skambėti garsiai ir kilti į dangų. O ką ten šneka, ne taip ir svarbu. Net ir naujai statomos bažnyčios retai orientuojasi į akustiką. Su sovietinės statybos pastatais kažkuria prasme yra lengviau. Dažniausiai tai būna brutali statyba, didėlėm plokštėm, su mažai puošybos elementų. Šių pastatų renovacijos rezultatas būna kur kas išraiškingesnis.
Kai į Jus kreipiasi užsakovai, ko jie prašo Jūsų, koks būna pirmas sakinys/ frazė, kurią išgirstate iš jų?
Turbūt 90 proc. mūsų užsakovų jau yra post factum, kurie supranta, kad namuose jau yra bloga akustika. Tada mes aiškinamės, kas ten yra. O būna tokių, kurie skambina ir sako: „Namuose labai suprastėjo akustika, garso izoliacija.“ Garso izoliacija negali kisti, jeigu kažkas jai nepadarė įtakos. Tada aiškinamės, kodėl taip atsitiko – galbūt atsikraustė naujas kaimynas – vaikšto ant kulnų, yra vaikai, šuniukas bėgioja ir taip toliau. Kiti skambina dar prieš statant arba renovuojant ir sako: „Man reikia geros, nepriekaištingos akustikos.“ Pavyzdžiui, Kongresų rūmų užsakovas vis minėjo žodį „pasaulinio lygio“. Tai iš tikrųjų yra labiau lozungas – jis mažai ką pasako iki galo. Akivaizdu, kad žmogus nori kažko gero. Mes juos išklausome, parašom sau užduotis, susiderinam su užsakovu jam paaiškindami, ką jis gaus, ir tada dirbam pagal tą jau suderintą planą. Užduoties suderinimas dažniausiai būna labai didelė dalis sėkmės.
Jūsų įmonės vykdomoje veikloje yra būtinas glaudus bendradarbiavimas su architektais, pačiais statybininkais, statybų darbų vadovais ir taip toliau. Ar visada yra lengva priimti pačius geriausius sprendimus?
Sakyčiau, kad priimti pačius geriausius sprendimus nėra sunku. Daug sunkiau, kad jie būtų įgyvendinti. Kaip ir minėjote, mes susiduriame su eile žmonių, sistemų, kompetencijų, kurios irgi dalyvauja procese. Aš visą laiką sakau, kad jokia salė neskambės gražiai, jeigu ji bus neestetiška. Akustika yra viena iš dedamųjų. Jokioj salėj tu nejausi to akustinio žavesio, jeigu joje nėra ventiliacijos, yra tvanku. Joks renginys nebus įspūdingas, jeigu tau po pusvalandžio skaudės šonus nuo nepatogios kėdės. Čia yra visuma ir joje tu nuolat turi laviruoti, bandydamas surasti geriausią kompromisinį sprendinį. Čia turbūt yra sudėtingiausia dalis. Procesas priklauso nuo projektų vadovų: tų žmonių, kurie koordinuoja darbus – kiek jie geba suvaldyti tuos procesus. Kartais irgi juokiuosi, kad ką aš išmokau, dirbdamas kelias vasaras pas uošvį statybose, tai būti pirmu. Jeigu atsinešei stelažą – būk pirmas, kuris pastatys jį į vietą, nes kitam jau reikės prisitaikyti. Mes stengiamės, kiek galime, būti pirmi, bet niekados nepamirštame, kad turime surasti kompromisą su kitais. Didžiausias mūsų draugas, su kuriuo mes norime draugauti, tai interjeras. Kongresų LVSO naujosios koncertų salės atidaryme buvo vienas labai emocingas momentas – pirmą kartą į salę įleido muzikantus – žmones, kurie ne tik girdi, bet ir mato. Tai yra jų kasdieninis įrankis. Aš ėjau paskui vieną muzikantę, kuri išeidama iš koridoriaus pamatė tą salę. Ji pritūpė, atsisuko į savo kolegę, tikriausiai ukrainietę, ir anglų kalba pasakė: „Oh my God. Look at this“ (O Dieve. Pažvelk į tai). Geresnio įvertinimo tu negali sulaukti. O tokį įvertinimą gali gauti tiktai dirbant kartu – akustika ir interjeras, akustika ir vaizdas.
Ar yra priimti įstatymai, kurie reglamentuoja akustiką? Juk norint priduoti pastatą, reikia įvykdyti tam tikrus statybų reikalavimus, pradedant priešgaisrine sauga, ekonomine ir energetine klase ir taip toliau.
Taip, yra STR (Statybos techninis reglamentas). Vienas iš jo skirsnių yra skirtas būtent akustiniam komfortui. Bėda yra ta, kad jis įsigaliojo prieš 20 metų, truputį ne laiku. Jeigu rinka būtų žinojusi, kas tas STR‘as, jos lobistai nebūtų leidę jam įsigalioti. Kita vertus, jis įgaliojo visiškai be patirties – reikalavimai dideli ir nėra specialistų, kurie galėtų juos įgyvendinti. Praėjo 20 metų tiek mano karjeros, tiek galiojančio STR‘o, tačiau vis dar yra statybininkų, kurie net nežino šio reglamento. Čia yra didelė bėda. Be to, jis yra truputį pasenęs. Mes vis su kolegomis bandom pajudinti vyriausybę, kad atnaujintų STR‘ą pagal šių dienų realijas. Pavyzdys, viešbučio fasadui taikomi garso izoliacijos reikalavimai, kurie pagal savo rodiklius yra sudaryti vadinamiems seniems pastatams, kur siena ir mažas langas. Dabar viskas priešingai. Mes statybose dažnai turim mažą sieną ir didžiulį langą. Taigi, jeigu taip „žiūrėti bukai“, mūsų STR‘as neleistų statyti šiuolaikinio viešbučio su dideliais langais. Dar vienas pavyzdys, kaip dabar statomos mokyklos. Ši tema man, 4 vaikų tėvui, yra pati jautriausia. Mokymosi klasės, ypač pradinių mokyklų arba darželių, dažnai būna įvardijamos kaip žaidimų erdvės. Kai jos taip įvardijamos, negalioja STR‘o punktas „mokymosi klasė“ ir nieko ten nereikia daryti. Taigi, techninis reglamentas yra, jis galioja, turi tam tikrų reikalavimų. Jie yra bene griežčiausi ir patenka į penketuką Europoje. Mes turime privalomą pridavimą – kai tu pasistatai pastatą, privalo atvažiuoti laboratorija, pamatuoti ir išrašyti, ar atitinka klasę ar ne. Visa tai turėtų sąlygoti, kad pastatai Lietuvoje turėtų labai aukštą lygį. Tačiau nuolatiniai skundai dėl garso izoliacijos yra mūsų palydovai, ypač naujos statybos pastatuose. Dar vienas pavyzdys – pas mus visiškai nėra reglamentuojami administraciniai pastatai. Kitaip tariant, šiuose pastatuose triukšmo lygis darbo vietoje gali būti toks pats kaip fabrike. Jokių reikalavimų nėra ir kultūrinės paskirties pastatams. Pavyzdžiui, jeigu mes statome kultūros namus, muzikos mokyklą, klubą – nėra jokių reikalavimų ir įsipareigojimų iš statytojo. Jei statyba yra privati, dažnu atveju į tai žiūri rimčiau, nes tai yra pinigų grįžimo klausimas – jeigu salėje bus gera akustika, tai tada žmonės eis į koncertus. Elektrėnų ledo rūmai turi šią problemą – negalima organizuoti renginių, nes čia aidėjimo trukmė yra 5–6 sekundės. Mes esame padarę projektą prieš 10–15 metų, kaip pagerinti akustiką. Kaip įsivaizduoti, kas yra 5–6 sekundės: tu gali pasakyti žodį, išeiti, kažką pasiimti, grįžti, ir dar tu girdėsi, kaip tu šneki. Taigi, reglamentai, teisės aktai yra, tačiau į jų taikymą kartais yra žiūrima pro pirštus.
Vienas iš įspūdingiausių Jūsų komandos įvykdytų projektų – Vilniaus Kongresų rūmų rekonstrukcija. Kiek laiko ji truko? Kuo šis projektas buvo išskirtinis? Kaip sekėsi įvykdyti tikslą – padidinti salės aidėjimo laiką ilgiau nei 1,8 sek/ (salėje su žiūrovais).
Atrodo, kad viskas vyksta, vyksta ir įvyksta. Dabar tvarkomės juridinius reikalus ir aš supratau, kad viskas prasidėjo prieš septynerius metus. Tada dirbti pradėjome. Iš tikrųjų dar prieš tai aš ir mano kolegė apsilankėme pas užsakovą, kai jis dar galvojo, kaip spręsti blogos akustikos klausimą. Šnekėjom tuos pačius dalykus: reikia kelti stogą ir iš esmės rekonstruoti tą erdvę. Tuos du kartus mes buvom išklausyti, bet neišgirsti. Vėliau buvo pasitelkti vokiečiai, kurie padarė studiją ir nustatė tą patį, kad reikia keisti patalpos tūrį iš esmės. Mes tada įsijungėme į projektavimo darbą. Kažkada skaičiavom, kad turbūt 16 metų mes buvome šalia viso proceso. O dabar kaip sekėsi – tai sekėsi sunkiai. Džiaugiuosi, kad užsakovas buvo vienas reikliausių per mano karjerą. Tu gali pasiekti geriausią rezultatą tik tada, kai užsakovas yra arba be galo reiklus, arba be galo atsainus. Kai jis į projektą yra įsitraukęs vidutiniškai, toks ir gaunasi rezultatas. 1.8 sekundės čia yra aisbergo viršūnė, kurios mes siekėm, tačiau visą laiką buvo prašoma daugiau. Akustiką yra labai sunku apibūdinti. Tai nėra vieno skaičiaus klausimas, o visumos, kurią kartais yra labai sunku apsibrėžti. Procesas tikrai buvo sudėtingas – miestas nenorėjo leisti padidinti pastato aukštingumą (pakelti stogą). Kažkada mes atėjome į statybvietę – jau buvo nuimtas stogas. Mes stovime – sienos, salės kontūrai likę. Pasižiūrim į viršų – matom dangų. Juokaudami sakome: „Akustika nunešė stogą.“ Labai daug iššūkių. Mes susitikę su Gintaru Rinkevičiumi šnekėjom ir jis sako: „Žinai, mes nepasitikime Lietuvos akustikais.“ Skaudu, kai tau į akis pasako tokią žinutę, bet aš sureagavau visiškai adekvačiai. Sakau: „Aš jus visiškai suprantu – negali pasitikėti tais, kurie nieko nėra padarę.“ Lietuva per visą savo istoriją nėra pastačius nei vienos koncertinės salės. Visos mūsų salės yra vienokiu ar kitokiu būdu iš kažko paveldėtos: filharmonija – pirklių rūmai, Kauno filharmonija irgi kitos paskirties buvo. Kaip tu gali pasitikėti savo šalies specialistais, kurie nieko nėra pristatę? Atsakymas: negali. Dėl to mes pasikvietėme į pagalbą supervizorių – vokiečių akustiką, profesorių. Jis į šį projektą buvo pakankamai mažai įsitraukęs, viskas gulėsi ant mūsų pečių. Reikėjo tikrai drąsos priimti tam tikrus sprendinius be patirties, tiktai su daug analizės, mąstymo. Mes daug dirbome kartu su architektu Mariumi Mateika. Galiausiai viskas pavyko puikiai.
Vienas iš paskutiniųjų Jūsų darbų buvo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija, prie kurios dirbote net 8-erius metus. Papasakokite plačiau apie jį.
Prieš 8 metus į kitą mūsų įmonę kreipėsi architektai, kurie paprašė pagalbos. Aš juokauju, kad jeigu žiūrėsime finansine prasme, tai techninis projektas šio muzikinio teatro kainavo pigiau, nei kainuoja sutvarkyti butą. Į šį projektą mes atėjome su dar mažiau patirties. Šiek tiek drąsos, labai daug darbo prie literatūros, pavyzdžių ir taip toliau. Aš manau, kad tos erdvės tapo absoliučiai išskirtinės. Mūsų komanda vėl puikiai dirbo kartu su architektu Mariumi Mateika. Pavyzdžiui, tos salės akustika. Ten yra atsidarantys liukai, kurie šiek tiek keičia salės akustinę aplinką. Tuo metu, kai aš juos dariau, kažkaip padariau, nes reikia ir kitaip nesigauna. Po kelerių metų prasidėjo darbo projektas. Aš žiūriu į tuos sprendinius, galvoju: „Kaip aš išdrįsau tokią avantiūrą pasiūlyti?“. Ne tik pasiūlyti, bet ją ir ruošiasi įgyvendinti kažkas. Vienu momentu atsirado labai daug baimių, streso, kaip viskas vyks toliau. Statybos buvo labai smarkiai forsuojamos, kad atidarymas būtų būtent tam tikrą dieną. Kaip salė skamba, mes išgirdome didžiojo atidarymo metu. Iki tol mes nebuvome toje erdvėje, kad joje grotų kažkas. Buvo vykdomi tik matavimai, bet jie yra mažai kuo susiję su žmogaus pajutimu. Tas momentas, kai tu sėdi salėje, savo „kūdikyje“, ir nežinai, kaip viskas vyks, vis gaudai aplinkinių emociją arba kažkokius žodelius. Tuo pačiu supranti, kad tai tikrai geros akustikos ir išskirtinio vaizdo erdvės. Labai didžiuojuosi, kad mums pavyko išlaikyti muzikantų repeticijų erdves. Mano supratimu, jos yra absoliučiai geriausios Lietuvoje. Nemėgstu lozungų – Baltijoje, Europoje ir panašiai. Klaipėdos muzikinis teatras, taip reziumuojant, yra tikrai išskirtinė erdvė. Ji tikrai yra viena iš nedaugelio erdvių Lietuvoj, kuri jau statyta atsižvelgiant į akustiką. Muzikinis teatras yra turbūt vienintelė erdvė Lietuvoj, turinti visus būtinus komponentus, kad jau galėtų būti visavertė muzikinė erdvė. Pamatysime, kaip jiems seksis, bet pradžią jie turi fantastišką.
Koks užsakymas Jums buvo pats įsimintiniausias? Galbūt jau vienas iš minėtųjų, o gal visai kitas?
Tokia rinkos specifika. Aš su kolegėm kažkada šnekėjau, sakiau: „Dabar labai tikėtina, kad šitie didieji objektai baigėsi. Ir labai tikėtina, kad mes per savo likusią karjerą net nebeturėsim kažko panašaus.“ Lietuvoje tokių objektų statybų yra vienetai. Užsienyje tu esi užsienietis ir konkuruoji pasauliniu mastu su visais. Labai sunku ten iškilti. Labai gerai atsimenu, kai pirmą kartą dariau matavimus Kongresų rūmuose LVSO koncertų salėje. Daug streso, tu nežinai, kas vyksta, nežinai, kokie rezultatai bus – gerai, negerai. Ir tu grįžti atgal į ofisą, padedi visus savo įmantrius įrankius į kamputį ir atsisėdi atsakinėti elektroninių laiškų. Viename iš jų – bute iškilo klausimas, kaip ten kampą sujungti su kampu. Ir tu sėdi, atsakinėji privačiam mažam užsakovui, kaip viską padaryti. Visa mano komanda turi tą patį bruožą, kuris mus ir žudo, bet tuo pačiu, manau, išskiria iš visų kitų. Mums skauda širdį dėl bet ko. Realiai tu atsisėdi prie to buto ir galvoji, kaip padaryti pigiau ir kad būtų gerai. Lygiai taip pat sėdi prie koncertų salės. Taigi, įspūdingiausia yra tada, kai gauni rezultatą. Kai tu ateini ir žmogus sako: „Eik tu sau, buvo taip, o dabar va taip.“ Bet turbūt išskirčiau LVSO koncertų salę. Mes nieko panašaus prieš tai nebuvome darę, todėl tai yra tikrai įspūdinga. Galbūt čia buvo gulbės giesmė – nieko panašaus daugiau nebeturėsime.
Ar tenka darbuotis užsienyje? Galbūt prie kitų šalių projektų praleidžiate daugiau laiko nei prie vietinių?
Pradžioje daugiausia dirbome rytų bloke – Rusijoje, Kazachstane, Baltarusijoje. Mes padarėme, suprojektavome daugiau kaip 300 kino teatrų. Buvome dviejose iš jų gyvai po to… Lietuvoje tuo metu rinkos iš viso nebuvo. Dabar jau atsirado konkurentai, bet mes daug metų buvome vienintelė kompanija Lietuvoje, kuri gyvena iš akustikos projektavimo – nepardavinėja įrangos šalia, medžiagų, gyvena tik iš akustikos ir sprendinių. Dabar didžiausia mūsų rinkos dalis yra Lietuvoje. Užsienyje turime Latvijoje studiją, koncertų salę Tbilisyje, Sakartvele. Labai tikėtina, kad tiesiogiai į Vakarų rinkas mes neišeisime. Ten reikia turėti labai rimtą vardą, kurį susikurti užtrunka laiko. Lengviausia į užsienį patekti, kai lietuviai yra projektų vadovai, rangovai. Jie kviečiasi lietuvaičius, nes taip yra lengviau susišnekėti, pasitiki. Dabar 90 proc. mūsų darbo yra Lietuvoje, 10 proc. užsienyje.
Vis atsiranda naujų technologijų – viskas greitai kinta. Ar yra vietų, kur galite atnaujinti savo žinias, pasisemti patirties? Galbūt užsienyje yra organizuojami kursai, paskaitos? O galbūt visa tai galima rasti ir Lietuvoje?
Lietuvoj vieninteliai, kas organizuoja seminarus, mokymus, yra medžiagų tiekėjai. Didelė dalis jų, iš tikrųjų, net nelabai supranta savo produktą iki galo. Būna, kad nueini į pristatymą ir supranti, kad ten tau naudingos informacijos buvo 5 proc. Tokios šalys kaip Švedija, Vokietija, Danija, Jungtinė Karalystė, JAV, Naujoji Zelandija turi labai senas šios srities mokyklas, universitetus. Mes stengiamės išvažiuoti į įvairius akustikų susitikimus. Ten ir gauname informacijos. Kita vertus 21 amžius. Jeigu tu ieškosi informacijos, jos rasi. Galiu pakviesti visus, kas domisi akustika, į mūsų organizuojamus mokymus, seminarus. Mes bandome dėstyti ir universitetuose.
Ar Jūs pats dalinatės patirtimi su bendraminčiais, vedate kursus ar skaitote paskaitas?
Paskaitas mes skaitom nuolatos – architektams, projektų vadovams. Turime tokią socialinę liniją #akustikavisiems – skleisti žinią apie akustiką ir jos supratimą. Ar dalinamės patirtimi su kitais savo srities specialistais? Nežinau, gal čia yra truputis lietuviško mentaliteto – jeigu aš pasakysiu, tu žinosi daugiau už mane, o aš nežinau, ar tu man pasakysi, ką tu žinai. Tai didelis trūkumas. Tikiuosi mes iš to išaugsime ir sukursime savo bendruomenę, kurioje galėsime dalintis patirtimi. Tas laikas tikrai ateis. Jeigu kalbame ne apie konkurentus, tai aš savo patirtimi mielai dalinuosi. Turiu norą mokyti.
Ar Lietuva, lyginant su kitomis užsienio šalimis, yra pažengusi šioje srityje?
Akustikos sritis yra labai plati. Tai yra viskas: medžiagų, patalpų tyrimai, naujų medžiagų gamyba ar jų išradinėjimas. Skaudančia širdim turėčiau pasakyt, kad nesame mes pažengę. Vien tai, kad ruošiant architektus arba statybų sektoriaus darbuotojus, apie akustiką yra nedėstoma nieko arba labai paviršutiniškai, „sausai“. Man atrodo, tai yra didžiausias indikatorius, kai tu net savo specialistų šioje srityje neapmokini. Kita vertus, jis tikrai auga, todėl, kad jam daro įtaką aplinka. Turėjom tokį objektą – bankas įrenginėjo savo IT skyrių darbuotojams su futbolo stalais, Xbox ir taip toliau. Įmonėms reikia prisivilioti šios srities darbuotojų. Jiems yra suteikiamos tikriausiai geriausios sąlygos, kokios gali būti. Po pusės metų skambina. Sako: „Gal galit padėti su akustika?“ Atsakau: „Kai įrenginėjote patalpas jums nereikėjo jos. Kas atsitiko? Kas pasikeitė?“ Sako: „Atėjo vienas programuotojas iš kitos įmonės, nuėjo tiesiai pas vadovą ir pasakė, kad tokioje aplinkoje sunku dirbti.“ Užteko vieno žmogaus, aišku, atitinkamai vertinamo, kuris paėmė ir pakeitė situaciją. Tose patalpose dabar yra akustinės medžiagos ir gera erdvė dirbti. Mes dabar šnekame ir toks jausmas, kad aš bandau, kad jūs mane girdėtumėte aiškiai, bet taip pat nekalbėti per garsiai, nes nenoriu kitiems trukdyti. Jeigu čia būtų daugiau akustinių medžiagų, čia būtų tai, ką vadinu „akustiniu intymumu“. Mes sėdėtumėme toje pačioje erdvėje, bet man atrodytų, kad mes sėdime dviese, o visi kiti yra kažkur toliau. Nėra pas mus aukšto lygio akustikos. Ji palaipsniui auga. Manau, kad ji turės augti smarkiai, dėl to, kad mes pradedame konkuruoti su visu pasauliu.
Ar yra lengva paaiškinti aplinkiniams, kokį darbą dirbate? Kas juos stebina, kai pradedate pasakoti apie savo darbą?
Aš maniau, kad aplinkiniai žino mano darbą, ką aš darau. Kažkada skambina mano artimas draugas ir sako: „Aš perku kolonėles. Ar gali man patarti, kokias pirkti?“ Sakau: „O brolyti, panašu, kad mes taip niekad normaliai ir nepašnekėjome apie tai, ką aš dirbu.“ Aš jau net šiek tiek nustojau pasakoti specifiškai apie savo darbą. Dažnai bandau papasakoti elementariai – darau taip, kad patalpa būtų tokia, kad gerai girdėtum save ir negirdėtum kaimyno. Taip, sunku išaiškinti. Jeigu esi baudžiamosios teisės advokatas, aplinkiniai jau turi įsivaizdavimą, ką tu darai. Kai tu pasakai, kad esi akustikas, visi iš karto galvoja: „Turbūt sėdi ir kolonėles reguliuoja arba gitaras pardavinėja.“ Žodis „akustikas“ yra daug apimantis ir tuo pačiu metu mažai pasakantis.
Dažniausiai kultūros centrai mažesniuose miestuose yra daugiafunkciai. Tose salėse vyksta chorų pasirodymai, koncertuoja tautiniai kolektyvai, apsilanko ir komikai, statomi spektakliai. Kaip sukurti akustiką, kad žiūrovai mėgautųsi skirtingo žanro renginiais?
Labai geras klausimas. Manęs klausia, ar buvo sunku suprojektuoti LVSO koncertų salę. Mano atsakymas – tai yra lengviau nei kultūros namus. Imkime Formulę 1 ir patogų šeimai skirtą miniveną. Formulės 1 automobilį sukurti yra labai sunku, bet tuo pačiu žinai, kad jis turės vieną užduotį: nuo taško A iki taško B nuvažiuoti kaip įmanoma greičiau ir nesugesti. Minivenas turės būti patogus, kondicionuojamas, į jį turi tilpti vaikai, baidarė ir taip toliau. Kultūros namus projektuoti yra labai sunku dėl dviejų dalykų: visi jie yra daugiafunkciai ir neturi biudžeto. Kaip padaryti daugiafunkcį? Yra dvi galimybės. Viena iš jų – kintanti architektūrinė akustika. Tai, kas yra padaryta Klaipėdos muzikiniame teatre. Paprastai aiškinant, pavyzdžiui, užuolaidą užtrauki ant sienų – patalpa labiau tinka teatro arba poproko pasirodymui su kolonėlėm. Atitrauki užuolaidas – ji tampa gyvesnė, labiau tinkanti chorui, gyvam teatrui, orkestro pasirodymui. Taigi, visomis šiomis priemonėmis galima pasiekti norimą rezultatą. Visgi jas labai sunku integruoti. Situaciją sunkina tai, kad tu dažniausiai nestatai iš naujo, o atlieki rekonstrukciją. Tų sprendimų yra daug, tačiau ne visi yra patys universaliausi.
Jūsų darbas reikalauja susikaupimo, atsakomybės. Kaip pailsite, leidžiate laisvalaikį?
Aš buvau auklėtas taip, kad reikia padaryti viską idealiai. Tu negali klysti, nes tam neturi teisės. Tu dirbi, kažkas tau moka pinigus, pasitiki tavimi. Matyt, asmeninės savybės, auklėjimas sukuria visą tą atsakomybę. Aktyvi veikla kartu su šeima leidžia pailsėti. Jeigu aš turėčiau laiko ir finansinių resursų, tai aš absoliučiai viską, kur galima judėti, išbandyčiau. Šiandien yra bėgimas, badmintonas, tenisas, buriavimas, turizmas, irklentės. Kur tik randi, kad gali pajudėti, pabūti gamtoje, ten ir eini. Anksčiau to nemokėjau. Taip, darbe tu turi jaudintis dėl rezultato, nes taip pasieksi geriausią, bet po to turi šiek tiek „išsijungti, persijungti“. Visos aktyvios veiklos absoliučiai nepalieka erdvės tavo mintims.
Kartu su šeima turite kelionių tinklaraštį „Mekinėjam“. Kaip kilo idėja jį sukurti? Ar visi šeimos nariai noriai įsitraukia į bendrą veiklą?
Vadinkim, kad čia yra tokie 2 poliai. Buvo tokių vaikiškų minčių, kad gal pavyks susirasti finansavimą, galėsim daugiau keliauti. Tai atima daug laiko. Dauguma įsivaizduoja, kad viskas yra paprasta – pravažiavo, nufilmavo ir viskas. O iš tikrųjų viskas yra kitaip. Aš esu tikslo žmogus. Vakar nuvežiau dovaną žmonėms, kurie man padėjo motociklo kelionėje. Važiuodamas galvojau – reikia nusifotografuoti, įkelti įrašą ir papasakoti istoriją bei padėkoti jiems. Nuėjau, padėkojau, grįžtu į mašiną ir galvoju – kažko nepadariau nenusifotografavom… Kitas polis – pasakojimas artimiems žmonėms. Vienu momentu buvau nustojęs rašyti, nes pavargau, pasidarė sunku, bet į tai pradėjau žiūrėti lyg į dienoraštį. Pavyzdžiui, retkarčiais ateina priminimai Facebook‘o – prieš 3 metus darei tą ir tą. Tai yra kaip dienoraštis sau, savo šeimai, o taip pat istorija, pasakojimas artimiems draugams, tėvams, uošviams.
Vasara – atostogų metas. Kokie yra Jūsų šeimos mėgstami Lietuvos kampeliai? Kokias įdomias, išskirtines vietas galėtumėte parekomenduoti aplankyti „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams?
Absoliutus atradimas man yra Rusnė. Pageidautina ne dabar, o pavasarį arba rudenį. Mes turime kemperį, kažkada važiavom ir atvažiavom iki kelio, kuris yra užlietas – važiuoti toliau negalime. Sustojome, išlipome – nė gyvos dvasios, jokio variklio, gaudesio – pramoninė tyla. Ir aplinkui milijonai paukščių, gyvūnų. Nuvažiavai 5 kilometrus nuo Rusnės miestelio ir tu esi visiškai laukinėje gamtoje. Visiems Rusnę, ypač paukščių migracijos metu, labai rekomenduoju. Patinka taip pat Birštono keliai, keliukai ir takeliai. Mes daug kur važinėjame dviračiais. Į Birštoną nuvažiuojam su lengvąja mašina – nusivežam dviračius ir turim veiklos iki nakties. Tai yra unikali erdvė, nes visur yra saugu – nėra mašinų transporto. Kitą dalyką ypač noriu pareklamuoti elektrėniečiams. Aš galvoju, kad yra absoliutus nusikaltimas neturėti jokios plaukimo priemonės, net ir elementarios valties, turint Elektrėnų ežerą. Mano vaikai kanojas irkluoja, aš buriuoju su burlente, plaukiojam su irklentėmis, kartą per metus nuplaukiam į Kormoranų salą nakvoti. Būna taip, kad vaikus nuplukdom tiesiai į mokyklą su irklente. Marios yra toks neišnaudotas resursas Elektrėnuose, kad net keista, kaip taip mes sugebam.
Keliaujate ir užsienyje. Kokios šalys Jus sužavėjo?
Vienos pirmųjų mūsų kelionių buvo į Norvegiją ir Šveicariją. Aplankėme Norvegiją, kai mums buvo 19–20 metų. Su kemperiu, su 2–3 metų vairavimo patirtimi išvažiavome septyniese į Norvegijos fjordus. Panašiai ir į Šveicariją važiavome: su dviem mažais vaikais, mano žmona laukėsi dvynukų, dar pasiėmėme ir draugę. Realiai mūsų visos kelionės truputį išsiskiria tuo, kad jos yra biudžetinės, bent jau mūsų aplinkiniams taip atrodo. Pavyzdžiui, šešiese nuvažiuoti paslidinėti arba į Norvegija – iki 2000 eurų, mums yra visiška norma. Vieną kartą leidome sau nuvažiuot į Turkiją į „viskas įskaičiuota“. Mes išleidom tiek, kiek būtų 3 mūsų kelionės bet kur kitur. Bet jeigu atsakant į klausimą, kur yra įspūdingiausia – Norvegijoje, Šveicarijoje. Mes važiuojam ir į Slovakijos kalnus. Aš ten būsiu turbūt 18-ąjį kartą. Tie patys kalnai, keliukai yra kažkas tokio. Tu matai tą didybę ir supranti, kiek tu esi menkas ta gerąja prasme. Esminis dalykas ne šalis. Daug kas vaizduoja patį keliavimą arba laisvalaikį kaip prabangos dalyką. Mane žavi Lietuva. Ypač dabar, šiais laikais, kai yra internetas, Facebook‘as, gali rasti skelbimą, kad už kokių 5 kilometrų vyksta „Abba Kitaip“ – ne Švedijoje, o tiesiog tavo krante. Kažkada, kai dar projektavau LVSO, žiūriu Facebook‘as išmetė skelbimą, kad LVSO orkestras Vievyje koncertuos. Nuvažiavau su motociklu, radau vietą atsisėsti. Sėdžiu Vievio kultūros namų salėje per tris metrus nuo orkestro. Jokioje kitoje šalyje tu tokio dalyko negausi.
Jūs Elektrėnuose esate visiems gerai žinomos šeimos atstovas. Jūsų senelis yra Elektrėnų savivaldybės garbės pilietis. Tai daugiau suteikia atsakomybės ar pasididžiavimo?
Augant buvau auklėjamas siekti geriausių rezultatų ir atitinkamai elgtis. Viena vertus, tai labai įpareigojo ir slėgė, neleido stabtelti ir atsikvėpti. Kita vertus, dabar, kai pažiūri į viską kitomis akimis, jau gali sau leisti tuo didžiuotis. Buvo lūkesčių tapti trečios kartos energetiku, bet, matyt, neatsitiktinai pasukau kita linkme, kur savo gyvenimo kelią kurti pradėjau nuo tuščio lapo.
Esu dėkingas savo šeimai už galimybes ir patirtis. Man svarbu jos nenuvilti. Bet viduje visuomet buvau ir esu tiesiog Viktoras arba kaip artimiausi sako – Vyka – Elektrėnų vaikas.
Smagu, kad Elektrėnuose gyvename tarp tokių žmonių, kurie savo darbais garsina mūsų miestą. Manau, kad po šio interviu skaitytojams tikrai bus aiškiau, kas yra toji akustika, kaip ji veikia. Kuo daugiau žmonių suvoks apie jos svarbą, kuo labiau ši sritis bus išvystyta, tuo patogiau ir maloniau bus dirbti, mokytis ir gyventi. Tikiuosi, kad labai netolimoje ateityje abiturientai, stodami į aukštąsias mokyklas, galės pasirinkti akustikos mokslus. Viktorui Mekui ir jo komandai linkiu įdomių, išskirtinių projektų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kurių rezultatas būtų įspūdingas, džiugintų lietuvius, o užsieniečiai atvyktų pasimokyti, pasisemti patirties.