Vievyje užaugęs vyskupas Algirdas Jurevičius ragina: „Linksmi tarnaukite Viešpačiui!“

Vievyje užaugęs vyskupas Algirdas Jurevičius ragina: „Linksmi tarnaukite Viešpačiui!“

Keliais instrumentais grojantis Telšių vyskupijos vys­ku­pas­ ­Algirdas Jurevičius – vieno mažiausių šalies miestų, Vievio, vaikas, jaunystėje vargonavęs šio miesto Šv. Onos bažnyčioje ir vadovavęs jos chorui. Jis ir kelių knygų autorius, apdovanotas Vytauto Didžiojo universiteto bei „Exuli bene de Ecclesia merito“ („Išeiviai, nusipelnę Bažnyčiai“) medaliais, net Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premijos laureatas. Su Jo Ekscelencija vyskupu Algirdu Jurevičiumi, Lietuvos Vyskupų konferencijoje atsakingu už Bažny­čios mokymo (doktrinos) klausimus, kalbėjomės apie jo gimtinę ir muziką, muzikavimą, darbą su jaunimu, dvasininko kelią ir kūrybą, kūrybingumą. Juk Bažnyčia kaip institucija taip pat siekia ugdyti jaunus žmones kūrybingai.

Vyskupas Algirdas Jurevičius: muzika tai būdas, kuriuo galėjau ir galiu melstis ir kitus per giesmę kviesti į maldą

Gal pradėkime nuo Jūsų vaikystės. Užaugote Vievyje. Kokie vaikystės vaizdai ypač įstrigo atmintyje?
Mano tėvai gyveno kartu su seneliais, artimiausioje aplinkoje virte virė ūkiškas gyvenimas, nes daug kas laikė gyvulius, kuriais reikėdavo rūpintis, ruošti pašarą žiemai. Mano senelis labai mėgo arklius, neįsivaizdavo gyvenimo be ūkio, todėl turėjome arklį, keletą karvių, kiaulių, vištų. Bandėme auginti ir avis bei triušius. Todėl turėjau ką veikti kiekvieną valandėlę. Laisvomis minutėmis nubėgdavau ir prie netoliese esančio ežero.

Mokėtės Vievio vaikų mu­zikos mokykloje, vėliau – Vil­niaus J. Tallat-Kelpšos aukš­tesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija).
Muziką atradau per Bažnyčią, nes kartą užlipęs į balkoną prie vargonų supratau, kad ir aš noriu išmokti groti. Senelis kažkada taip pat norėjo išmokti groti, todėl man nupirko akordeoną, kai turėjau vos dvejus metukus. Šis instrumentas ir dabar mane lydi. Gimus sesei, senelis nupirko dar vieną akordeoną, ­kad mes abu „nesusipeštume“.
Taip susiklostė, kad muzikos mokykloje mokiausi groti akor­deonu ir triūba.

Ką Jums davė muzikinis išsilavinimas?
Muzikinis išsilavinimas visose mano tarnystės vietose labai pravertė, nes padėdavo greičiau užmegzti santykius su žmonėmis ir ­sukurti nuoširdesnį bendravimą.

Ką duoda muzika ir muzikavimas žmogui? O ypač jaunam žmogui?
Jauni žmonės mėgsta klausytis muzikos, tačiau nedaug kas ryžtasi įžengti į nepaprastai įdomų muzikavimo pasaulį. Žvelgdamas į save matau, kad nepaprastai daug laiko praleidau ne gatvėje, bet prie instrumento ar perrašinėdamas natas, nes tuomet kopijavimo aparatų neturėjome. Muzikos pasaulis nepaprastai praplečia žmogaus akiratį ir ugdo vidinį pasaulį.
Man tai buvo būdas, kuriuo galėjau ir galiu melstis ir kitus per giesmę kviesti į maldą.

Gal galite prisiminti 1986–1991 metus, kai  vadovavote chorui bei dirbote vargoninin­ku Vievio Šv. Onos bažnyčioje. Jaunimo bažnyčioje buvo nemažai? Kas tai lėmė? Ir ką davė ši patirtis?
Tuomet visur jaunimo buvo daug. Taip pat ir Bažnyčioje, nors ir buvo įvairiai trukdoma praktikuoti tikėjimą. Jaunimui visais laikais patinka tai, kas draudžiama. 
Bažnyčia tuomet buvo vienintelė vieta, kurioje galėjai išgirsti tiesos žodį be ideologijos ir melo. Tad viešai ar slaptai žmonės sėmėsi stiprybės iš katalikiškojo tikėjimo ir Bažnyčios. Man tai davė tvirtumo ir drąsos atsistoti prieš klasę, kuomet auklėtoja klausė, „kas sekmadienį buvote Bažnyčioje“, ir dėl to nesijausti „nusikaltėliu“.

Kaip nusprendėte studi­juo­ti Kunigų seminarijoje?
Studijuodamas Vilniuje išgyvenau vidinį atsivertimą ir norą daryti daugiau dėl Dievo. Tad labai natūraliai ir sąmoningai apsisprendęs atsidūriau Kauno kunigų se­minarijoje.

Mokydamasis Kunigų seminarijoje taip pat vargonininkavote, o popiežiui Jonui Pauliui II lankantis Kaune 1993-ųjų rugsėjo 6-ąją vargonavote per šv. Mišias Kauno Santakoje. Vargonuoti atviroje erdvėje kone 90 tūkst. žmonių miniai – kaip tai buvo?
Popiežiaus vadovaujamose šv. Mišiose giedojo jungtinis Kauno bažnyčių choras bei Kauno valstybinis choras. Pagrindiniu pamaldų dirigentu buvo šviesios atminties ­maestro Petras Bingelis. 
O tai, kad man teko vargonininko tarnystė tose šv. Mišiose, to įvykio kažkaip nesureikšminau, nes nėra didelio skirtumo groti pamaldose, vadovaujamose paprasto kunigėlio ar popiežiaus. Natos tos pačios, giesmės taip pat! Tik auditorija kitokia.

Jums teko dirbti Kaišiadorių parapijos vikaru, jaunimo kapelionu, Kauno kunigų ir Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijose, Kaišiadorių vyskupijos seminaristų ugdytoju, 1996–1998 m. – dogmatinės teologijos dėstytoju, Bendrosios teologijos katedroje Vytauto Didžio­jo universitete. Papasakokite dau­giau apie šį savo darbą.
Kunigystės pradžioje teko daug įvairiausių sielovados sričių išban­dyti, nes paprastai jaunas kunigas pradeda nuo vaikų ir jaunimo sielovados, tačiau mano kunigystėje tai labai greitai keitėsi. Galbūt to priežastis buvo mano noras nepasitenkinti seminarijoje gautomis žinio­mis, bet studijuoti toliau. Vyskupija negalėjo sau leisti tokio malonumo – išskirti kunigo vien tik studijoms, – bet sudarė sąlygas mokytis bei iš dalies darbuotis sielovadoje. Įgijęs teologijos licenciato laipsnį buvau pakviestas dėstyti Vytauto Didžio­jo universiteto Teologijos fakultete. Tai buvo mano, kaip dėstytojo, veiklos pradžia, todėl labai daug ruošiausi ir stengiausi sudėtingus dalykus perteikti kuo paprasčiau. Juk Kristus apie Dievo karalystę klausytojams pasakojo kuo paprasčiau, pasinau­dodamas palyginimais. 

Darbas su jaunais žmonė­mis buvo Jūsų „arkliukas“?
Negalėčiau pasakyti, kad tai buvo mano „arkliukas“, nes dariau viską, ką galėjau, o rezultatai dažniausiai būna paslėpti žmonių širdyse. Ku­nigas yra kaip sėjėjas, sėjantis sėklą.
Jei kunigas ilgesnį laiką už­sibūna vienoje parapijoje, tuomet įmanoma pamatyti ir sielovadinio darbo vaisių, tačiau pagrindinis dalykas išlieka Kristaus priesakas – sėti Dievo žodžio sėklą!

Kaip manote, kas yra svarbiausia dirbant su jaunimu, ­ugdant jauną žmogų?
Svarbiausias dalykas – būti kartu ir bandyti suprasti giliausius jauno žmogaus troškimus. Daug gilių įžvalgų jaunimo sielovadoje įnešė popiežius Pranciškus. Anot popiežiaus, Dievas visus mus sukūrė būti originalais, o ne pigiomis kopijomis. Nors jaunimas savo elge­siu, kalbos maniera ar net šukuosena pamėgdžioja „autoritetus“, tačiau tai tik parodo, jog pamėgdžiojimas nėra jų kelias. Jaunam žmogui svarbu turėti savo idealus, žmones, kurie žavi, bet ieškoti savo kelio. Bažnyčia daug padeda jauniems žmonėms išskleisti giliausius širdies troškimus ir būti laimingiems atradus savo pašaukimą. 

Kaip Bažnyčia stengiasi pritraukti jaunimo? Kaip ugdo jaunimo kūrybingumą?
Kiekviena vyskupija turi Jaunimo centrus, kurie koordinuoja jaunimo sielovadą parapijose. Būtent parapija yra ta vieta, kur jaunimas turi rasti dvasinę atgaivą (galbūt ir kūrybinę veiklą) savanoriaudami, giedodami chore arba atlikdami kitas tarnystes. Bažnyčia nesiekia pritraukti jaunimo kokiomis nors pramogomis, bet suteikia progą susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą. Šių klausimų joks žmogus neišvengia, tačiau tik Dievo šviesoje randami nesumeluoti atsakymai.

Turite ir praktinės teologijos mokslų daktaro laipsnį. Kokia tema buvo Jūsų mokslinis darbas?
Didžiulis noras studijuoti mane atvedė į Vokietiją. Doktorantūroje rašiau mokslinį darbą apie vedusius dvasininkus – nuolatinius diakonus, kurių Lietuvoje tuomet dar nebuvo.
Grįžęs į Lietuvą įgytas žinias pritaikiau praktiškai prisidėdamas prie vedusių dvasininkų ruošimo. Šiuo metu Lietuvoje tarnauja devyni vedę diakonai ir dar keletas ruošiasi jais tapti.

2001–2004 m. talkinote lenkų sielovadoje Fuldos vyskupijoje, buvote atsakingas už lietuvių sielovadą Štutgarte. Papasakokite apie šią savo patirtį.
Lenkų išeivija Vokietijoje yra gan gausi, todėl jie turi savo parapijų tinklą, vadinamą misijomis, ir palaiko aktyvų kultūrinį gyvenimą. Fuldos vyskupijoje buvo vienas kunigas ir keturios misijos. Kunigui reikėjo pagalbos, todėl aš sutikau savaitgaliais jam talkinti. Džiaugiuosi sutikęs puikių žmonių, kurie mane keletą kartų aplankė ir Lietuvoje, su kuriais ir toliau palaikau ryšį.
Lietuvių išeivija Vokietijoje nebuvo gausi, todėl rinkdavosi kartą per mėnesį pamaldoms ir pabendravimui. Štutgarto lietuvių bendruomenės vadovas buvo vokietis Lothar Klafs – „Vilko“ vaikas, kuriam gerieji lietuviai karo ­metais padėjo išgyventi. Savo patirtį L. Klafs yra aprašęs 2014 m. išleistoje dokumentinėje knygoje „Ir visgi mes išgyvenome“.

Kaip manote, užsienyje ­gy­venantiems lietuviams tė­vynė tebėra svarbi?
Tėvynė visiems yra svarbi, tačiau susiklosto įvairiausios situa­cijos, kuomet tenka ieškoti darbo ar oresnio gyvenimo svetur. Tėvynė nėra tik kraštas, prie kurio emociškai būtum prisirišęs, bet tai ir žmonės su savo santykiais. Kol žmonės tarpusavyje šiltai ir pagarbiai bendraus, tol bus ryšys su Tėvyne, nepaisant to, kuriame krašte tautiečiai gyvena.

Jūsų tarnystės biografija labai įvairialypė: buvote arki­vyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylos notaru, Lietuvos mokslų akademijoje projekto mokslo ekspertu. Kaip ėmėtės šių darbų?
Daugeliui darbų reikalingos tam tikros kompetencijos. Lietuvos mokslų akademija vykdė projektą, tyrinėjantį teologijos mokslo būklę Lietuvoje. Tad aš buvau pakviestas dirbti tame projekte: rašyti apžval­gines studijas, rinkti duomenis ir juos įvertinti, pateikti galutines išvadas. Tai buvo labai intensyvus, bet tik apie pusę metų trunkantis darbas.
Kas kita su palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byla. Pradžioje ėmiausi šių pareigų formaliai, tačiau palaimintojo Teofiliaus asmenybė mane taip įtraukė, kad net apie tai parašiau knygą. Nežinau, ar tai galima būtų pavadinti darbu, nes tai buvo veikiau pomėgis, reikalaujantis labai daug sistematinio darbo.

Koks asmenybės paskelbimo palaimintuoju kelias?
Visų pirma ir svarbiausia – gražus Dievui ir žmonėms atsidavęs gyvenimas. Nėra jokios pareigos būti paskelbtu palaimintuoju, bet yra pareiga gyvenime visomis išgalėmis siekti šventumo. Jeigu žmogaus gyvenime kiti atpažįsta šventumo „kvapą“, o po mirties tai neišblėsta, bet žmonės renkasi prie kapo, meldžiasi, patiria malonių, – tuomet Bažnyčia gali pradėti rinkti medžiagą apie tą asmenį ir gal net pradėti palaimintuoju paskelbimo procesą.

Algirdas Jurevičius šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatė knygą „Kai žemė dangų bučiavo“, kurią išleido leidykla „Artuma“

Ar galime tikėtis turėti daugiau palaimintaisiais pa­skelbtų tautiečių? Klausiu to galvodama apie kunigą vienuolį pranciškoną ir mokslininką, pirmąjį Lietuvos floros tyrinėtoją Jurgį Ambraziejų Pabrėžą (1771–1849), bet turbūt yra ir daugiau tautiečių, kurie gali būti pa­skelbti palaimintaisiais.
Šiuo metu kelių asmenų bea­tifikacijos bylos laukia galutinių sprendimų Šventųjų skelbimo kongregacijoje. Tai sesuo Marija Kazimiera Kaupaitė (1880–1940), Lietuvos katalikų vienuolė, Šv. Kazimiero seserų kongregacijos įsteigėja ir generalinė vyresnioji, nuo 1986 m. Dievo tarnaitė; kunigas, Štuthofo kalinys, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, Dievo tarnas Alfonsas Lipniūnas (1905–1945); vyskupas Vincentas Borisevičius (1887–1946), sovietams okupavus Lietuvą pasisakęs prieš Bažnyčios persekiojimą.
Kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmenybė net po daugelio metų nuo jo mirties išliko žmonių atmintyje ir nepraranda savo žavesio, tačiau beatifikacijos byla jam nėra pradėta.

Esate kelių knygų ir daugelio mokslinių bei publicisti­nių straipsnių autorius, Kaišiado­rių rajono savivaldybės kultūros premijos laureatas. Kas Jums buvo šis kūrybinis darbas? Kaip ėmėtės šių darbų?
Rašyti man nėra sunku. Svarbu, kad būtų minčių, kuriomis galėčiau pasidalinti su kitais. Kūrybinis darbas reikalauja nemažai refleksijos, tačiau jis duoda nemažai pasitenkinimo, ypač tuomet, kai atrandi kažką naujo ir netikėto. Kūryba yra kažkas dieviško, nes pirmasis Dievo titulas ir yra Kūrėjas. Netobulai siekiu būti kūrėju, o jei tai kam nors atneša džiaugsmą, – džiaugiuosi ir aš!

Knygą „Susipažinkime – esu Teofilius“, išleistą 2017-ai­siais, rašėte pirmu asmeniu, tarsi savo biografiją. Kaip priėmėte tokį sprendimą?
Besigilindamas į palaimintojo Teofiliaus gyvenimą supratau, kad jis turėtų mums daug ką pasakyti, tačiau dėl persekiojimų nespėjo to atlikti. Nusprendžiau rašyti taip, kad tarsi ne aš, bet pats palaimintasis pasakotų apie save. Kiekvienas ­faktas knygoje yra paremtas dokumentine medžiaga ir tai nėra fantazijos, bet bandymas suprasti, ką jautė ir išgyveno palaimintasis tose istorinėse situacijose.

Kaip manote, kokia svar­biausia šios knygos skleidžia­ma žinia?
Pagrindinė knygos žinia – neprarasti vilties sunkiose situacijose ir visur įžvelgti išbandymuose kartu esančio Dievo valią.

Norėtume teirautis apie  šiemet Knygų mugė­je­­  pri­statytą Jūsų  sudarytą kny­gą­ „Kai žemė dangų bučia­vo“, kuri yra Elenos Spirgevičiū­tės dienoraš­tis.­ Kaip dienoraš­tis pa­teko į Jūsų rankas, koks buvo pa­grindinis darbas jį rengiant?
Dienoraščio originalą konfis­ka­vo sovietų saugumo tarnybos dar 1949 metais, o nuorašai buvo pogrindyje dauginami ir platinami. Radęs vieną nuorašą Kauno arkivyskupijos ku­rijos archyve ieškojau toliau ir atradau daugiau nuorašų, saugomų pas privačius asmenis bei valstybiniuose archyvuose. Tad reikėjo tuos nuorašus palyginti ir nustatyti, kurie iš jų artimiausi originalui. Mat kai kurie perrašinėtojai užsiėmė ne tik redagavimu, bet ir praleisdavo kai kurias (jų nuomone – nesvarbias) dienas. Tad teko rekonstruoti ir pateikti skaitytojui pilniausiai išlikusį die­noraščio nuorašą.

Minėjote, kad sprendimų Šventųjų skelbimo kongregacijoje laukia dar poros kunigų beatifikacijos bylos. Gal Jūsų mintyse kirba sumanymas parašyti ir apie juos?
Telšių vyskupijoje yra garsus ­vyskupas Dievo tarnas Vincentas Borisevičius, kurio paskelbimo palaimintuoju nekantriai laukiame. Jis buvo 1946 metais sovietų suimtas, Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose ­sušaudytas, o jo kūnas buvo pakastas Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Tik 1999 m. pavyko surasti palaikus, juos identifikuoti ir perlaidoti Tel­šių ­katedros kriptoje. Turiu ­sumanymą parašyti apie jį knygą ir tam jau renku medžiagą.

O kitų kūrybinių literatūri­nių planų turite? Kas juos inspiruoja?
Neturiu jokios kūrybai įkve­piančios „mūzos“, tačiau žmonės turi teisę žinoti apie tuos, kurie nepa­bijojo mirti ir atidavė savo gyvybę dėl sąžinės, religijos ir valstybės laisvės. Kai pradedi gilintis į jų gyvenimą ir vidinį nusistatymą, atrandi daug gražių dalykų. Tad norisi ­dalintis tuo su kitais.

Nuo 2020 m. birželio 1 d. esate Telšių vyskupu. Kokie­ svarbiausi dabartiniai Jūsų siekiai?
Svarbiausia – pažinti vyskupiją ir jos žmones, pažinti kraštą, išmokti žemaičių kalbą… Telšių katedros kripta saugo Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikus, ­kuris 1946 metais buvo sušaudytas Vilniaus KGB rūsiuose.
Vyskupas turėjo galimybę pasirinkti – tapti sovietų bendradarbiu arba mirti. Vyskupas padarė pasi­rinkimą pagal savo sąžinę. Tikime, kad jis netrukus taip pat bus pa­skelbtas kankiniu ir palaimintuoju.

Kunigo, vyskupo tarnystėje yra daug kūrybingumo?
Kiekviena diena yra vis kitokia, todėl vietos interpretacijoms ir kūrybingumui tikrai daug. Dvasininko tarnystė pranoksta vien tik žmogaus jėgas, todėl svarbu pasitikėti Dievu ir tai, ko nepajėgi ar nespėji atlikti, tiesiog pavesti Dievo tolesnei globai.

Pasirodė tyrimų, kad malda gydo, kad net žmonės, už ­ku­riuos meldžiamasi, pasveiks­ta lengviau.  Kaip tai veikia? Kaip gydo malda?
Tikėjimas kiekvienam žmogui padeda turėti gyvenime stuburą ir nesvyruoti, blaškomam įvairių išbandymų ir vilionių.
Malda pati savyje nieko negydo, bet gydo Dievas, į kurį malda ­kreipiama. Žinojimas, jog esi Dievo mylimas, žmogui padeda išgyventi įvairiais ribines situacijas ir ne­prarasti žmogiško orumo, kas yra labai svarbu.

Gal galėtume užbaigti mūsų pokalbį Jūsų mėgstamu posakiu, sentencija?
Tapęs vyskupu pasirinkau šūkį iš Psalmių knygos: „Linksmi tarnau­kite Viešpačiui!“. To ir linkiu.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Asmeninio albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69