2021 metais atnaujintame Žemės gelmių informacijos centro pastate įkurdintos patogios apžiūrėti ekspozicijos, pertvarkyta aplinka
Deimantė Jančiūnaitė
Žymiausiu romėnu poetu tituluojamas Vergilijus yra pasakęs: „Felix, qui potuit rerum cognoscere causas“. Lietuviškai tai skambėtų taip – laimingas, kuris galėjo pažinti dalykų priežastis. Juk žmones amžių amžiais domino praeitis bei tie dalykai, kurių atsiradimo jie neturėjo galimybės pamatyti. O ta galimybė, kaip sakė Vergilijus, suteiktų ne tik išminties, bet ir laimės, kadangi mes visada norime žinoti… Likimo ironija, jog kartais atsakymai į šimtmečius gvildenamus klausimus gali slypėti visai arti mūsų. Pavyzdžiui, apie žmonijos namus – Žemę – daug informacijos gali suteikti jos gelmės. Kaip interviu metu sakė Žemės gelmių informacijos centro ekspozicijų kuratorė Audra Marčiukaitienė, Vievyje įsikūrusiame Žemės gelmių informacijos centre saugomas kernas yra lyg fotonegatyvas, kuris byloja apie Žemės gelmes tuo laikotarpiu, kai dar žmogaus net ir nebuvo. Papasakoti apie laikmečių mozaiką talpinančias gelmes bei šį informacijos centrą prie jau minėtos Audros Marčiukaitienės prisijungė ir vyriausiasis technikas Liudvikas Grigoravičius.
Nuo įsikūrimo iki šių dienų dabartinis Žemės gelmių informacijos centras buvo reorganizuotas ne kartą. Nepaisant visų šių pokyčių, šio centro pagrindinė misija išliko ta pati: saugoti kerną – Žemės „šerdį“. Jūs jau ne vieną dešimtmetį dirbate čia. Gal galėtumėte pirmiausia skaitytojams papasakoti, kaip jūsų gyvenime atsirado geologija bei šis centras Vievyje?
L.G. Mes baigėme tą patį Technologijos technikumą. Tais laikais jame buvo ruošiami giluminio gręžimo specialistai – to kerno, kurį mes dabar čia saugome. Tik paskui mūsų keliai išsiskyrė. Vėliau likimas vėl suvedė čia – kadangi 1980 metais buvo pastatyta ši kerno saugykla. Ji tais laikais buvo moderniausia visų Rytų Europoje. Tai visiems buvo stebuklas, jog tuometinė Lietuvos geologijos valdyba rado lėšų, padarė projektą ir pastatė tokį centrą. Nuo 1980 metų aš dirbu čia. Saugom tą kerną, kurį ir man pačiam teko savo rankomis iškelti iš žemės gelmių. Tai tokia buvo pradžia.
A.M. Vyrai buvo ruošiami gręžėjais, o mes merginos buvome ruošiamos technikėmis. Turėdavom aprašyti, užrašyti ant dėžių ir paruošti kerną atvežimui į saugojimo aikštelę. Anksčiau Vilniuje ji buvo atvira. Po to veždavo jau į mūsų saugyklą. Iki šios dienos kernas saugomas kokybiškai – ne po atviru dangumi – stovi sausai. Į šią darbovietę aš atėjau 1985 metais, kai saugykla veikė jau penkerius metus. Balandžio 1-ąją dieną bus 40 metų, kai čia dirbu. Tai mano vienintelė darbovietė ir tikiuosi jau paskutinė. Mūsų pagrindinis darbas buvo atlikti gręžinių reviziją. Kadangi saugojamas kernas buvo medinėse dėžėse, jos pradėjo byrėti ir irti, todėl ir buvo nutarta pastatyti čia, Vievyje, būtent tarp Vilniaus ir Kauno, kerno saugyklą, kurioje būtų saugomas ir tvarkomas kernas. Tai medžiaga, kuri reikalinga ateities kartoms, mokslo visuomenei. Nuo 2000-ųjų mes tapome Geologijos muziejumi ir pradėjome vykdyti muziejinę veiklą, tapome muziejininkėmis. Nuo šių metų esu ekspozicijų kuratorė. Visas antras aukštas yra paruoštas ekspozicijoms, tikimės ateityje plėsti jas ir taip supažindinti ateities kartas su Žemės gelmėmis, mūsų Žemės praeitimi. Niekas apie tai nepapasakos, kadangi tuo metu žmogaus nebuvo, o būtent tas kernas ir yra kaip fotonegatyvas, iš kurio galima skaityti ir pasakoti apie mūsų Žemės praeitį.
Papasakokite, kaip yra išgaunamas kernas, kaip jis yra saugomas, kuo jis yra ypatingas?
L.G. Norint pragręžti gręžinį ir paimti kerną, yra reikalinga gan sudėtinga įranga. Pirmiausia, leidžiamas koloninis vamzdis, kuris gale turi kietlydinį arba deimantinę karūnėlę, kuri sugeba pjauti tą uolieną. Tuo pačiu metu gręžiant, vyksta gręžinio praplovimas, kad jis neužgriūtų, neužspaustų to įrankio. Priklausomai nuo to, kokia yra uoliena, pavyzdžiui, jei ji yra labai kieta, gręžiama 6–7 m ir pakeliamas koloninis vamzdis į išorę vėl ištraukiamas iš gręžinio. Koloninio vamzdžio gale yra taip vadinamas kerno nutraukėjas – kai instrumentas po truputį smenga žemyn, yra tokie konusiniai žiedai, jie pasikelia į viršų ir leidžia praeiti kernui į koloninį vamzdį ir baigus gręžimą, kada tik sukeli į viršų šitą koloninį – žiedai užspaudžia kerną ir neleidžia jam iškristi. Ir taip kernas yra ištraukiamas į žemės paviršių – atsukama karūnėlė, atsukamas nutraukėjas, kernas išimamas iš koloninio vamzdžio, plaunamas. Tada prasideda technikų darbas – aprašymas, sudėliojimas į kerno dėžes, etiketės. Ir vėl koloninis vamzdis leidžiamas atgal. Priklausomai nuo gylio, jei gręžiama per granitą, kristalines uolienas, tai per pamainą užtenka tik 5 metrų, nes daugiau tiesiog neįmanoma įgręžti, kadangi viskas vyksta labai lėtai. Per nuosėdines uolienas, per visą tą viršutinį sluoksnį, gręžimas vyksta greičiau, kadangi uolienos yra minkštos, jos gręžiasi gerai, jas ir išplauna greičiau tas praplovimo skystis. O jau birių uolienų su tais žiedais nepaimsi, todėl tada kažkur paskutinį pusę metro yra gręžiama sausai be jokio praplovimo. Taip uoliena sukietėja, „prikempa“, tada ištraukiama į paviršių, atsukama, iškalamas tas pridegęs vadinamas kamštis ir išbyra visa uoliena. Toks „žaidimas“ ir vyksta – sudėtinga, reikia laikytis technologinių režimų – negali nei per greitai gręžti, nei per lėtai, nes turi būti sekami praplovimo skysčio parametrai. Technologija yra ganėtinai sudėtinga. Pavyzdžiui, giliausias gręžinys yra Stoniškių (kažkur 2,5 kilometro) – tai nėra ištisinė, vienoda skylė. Pradedama gręžti labai dideliu diametru, leidžiamas vienas apsauginis vamzdis, jis yra aplinkui užcementuojamas, diametras siaurinamas – gręžiama vėl. Kaip aš gręždavau, pradėdavo gręžti maždaug 219 mm diametro, o baigdavome tik 42 mm per kristalines uolienas. Gręžinio negalima palikti atviro, neužcementuoto, ne vien dėlto, kad užgrius tas gręžinys, bet ir dėl to, kad yra skirtingi vandeningi horizontai – giliau prasideda mineralizuoti vandenys, dar giliau granitiniame pamate – stipriai mineralizuoti vandenys. Jie negali jungtis vieni su kitais, turi būti izoliuoti, kad gręžinys nesugadintų šitų vandeningų horizontų, neleistų jiems susijungti į vieną „krūvą“. Taip ir vyksta gręžimas – lėtas. Aišku, aš dirbau iki 1980 metų, buvo sovietinės staklės, jos nebuvo našios, geros. Dabar yra nauja technika, galinga, kuri leidžia gręžti ir išsikreivinusius gręžinius, horizontalius – kokius tik nori. Visa pagrindinė Žemės gelmių informacijos centre sukaupta medžiaga yra iš 9-to dešimtmečio gręžinių. Dabar jų mažiau gręžiama, daugiau gręžiami struktūriniai gręžiniai, kurie patikslina naftingus horizontus, dėl dujų – gilūs gręžiniai. Visa tai, kas čia yra saugoma, yra labai vertinga. Mokslininkams reikia tos medžiagos, kadangi dabar pragręžti gilų gręžinį yra labai brangu. Visas gręžinys yra gražiai sudedamas į dėžes po 5–6 metrus, priklausomai nuo gręžinio diametro. Tada būna pirminiai aprašymai laukuose, paskui patenka pas mus. Jei gręžinys yra normalus, dėžės tinkamos, tada mes krauname į stelažus ir saugome. Kernas yra taip pat fotografuojamas, nes iš nuotraukų yra paprasčiau pasižiūrėti, kaip atrodo, ar verta jį žiūrėti, ar verta imti ir t.t.
A.M. Jei žmonės eina į biblioteką, tai pas mus geologai važiuoja į vadinamąją „kernoteką“. Pas mus saugoma daugiau kaip 1200 sutvarkytų gręžinių. Jei juos skaičiuotume dėžutėmis, nes kiekvienas yra atskirai sudedamas į jas, tai būtų per 24 000 kerno dėžių visoje saugykloje. Jeigu skaičiuotume metražą (jei dėtume metrą prie metro), tai susidarytų, kad čia saugoma daugiau kaip 140 kilometrų kerno stulpelių.
Žemės gelmių informacijos centre saugote daugiau kaip tūkstantį kerno gręžinių. Kuo skiriasi Biržų, Pajūrio ar Dzūkijos kerno gręžiniai?
L.G. Pirmiausia, kiekvienas gręžinys turi tikslą – kam ir kodėl jis buvo gręžiamas. Dzūkijos regione buvo žvalgomasis – gręžiama iki kristalinio pamato. Jį palyginus su Baltijos jūros regionu – Kretinga, Vydmantais, čia tas kraštas, kuriame kristalinis pamatas yra labai giliai. O pietvakarių Lietuvoje jis yra palyginus negiliai 250–300 metrų gylyje. Jeigu gręžiama kažkur pajūryje, tai gręžiniai yra gilūs, struktūriniai ir vėl jie turi savo tikslą – išsiaiškinti dėl naftos, dujų, skalūninių dujų. Jie turi savo paskirtį, todėl skiriasi technologijos ir gyliai. Biržų gręžinių buvo dar kita užduotis. Čia karstiniai regionai, dolomitai, klintys yra negiliai paviršiuje. Buvo daromi ir inžineriniai gręžiniai, kurie nėra labai gilūs. Norėta nustatyti, kokie gruntai, kokį pamatą būtų geriausia naudoti pastatui. Juk viskas priklauso nuo to, koks po tuo pastatu bus gruntas, ar vandeningas, o gal dar koks nors.
A.M. Inžineriniai gręžiniai yra gręžiami tam, kad žinotume, kur statyti objektus, namus.
Ar dažnai gaunate progą kernoteką papildyti naujais kerno gręžiniais? Kaip yra nusprendžiama, kad gręžiniai atsidurs pas jus?
A.M. 2020 metais paskutinį kartą saugyklą pasiekė du gręžiniai, dar buvo daromi tyrimai dėl Gedimino pilies kalno grunto. Tie gręžiniai taip pat pas mus atvažiavo. Buvo tyrinėjami ir Kernavės piliakalniai – gręžiami gręžinukai – jie taip pat saugomi pas mus. Pagal visus įstatymus, man atrodo, gręžiniai, kurie yra gręžiami valstybės užsakymu, yra būtinai saugomi ir turi būti atvežti į mūsų saugyklą ilgesniam saugojimui.
L.G. Taip pat mums atvežė gręžinių ir „Ignitis“. Buvo vykdomi Baltijos jūros dugno tyrimai vėjo jėgainėms statyti. Tai yra gan vertingas dalykas ateities projektams, yra tokia pradinė medžiaga. Vienaip ar kitaip saugykla atlieka savo funkciją.
Iš kokios vietos, jūsų manymu, turite patį įsimintiniausią kerno gręžinį?
A.M. Aš sakyčiau, kad turime tokius du: iki 1992 metų pats giliausias gręžinys Lietuvoje buvo išgręžtas 1954 m. Stoniškiai-1 (Šilutės rajone). Tai buvo pirmas gręžinys, kurį pirmąjį atsivežėme į saugyklą ir sutvarkėme. Jis unikalus tuo, kad buvo pragręžtas nuo paviršiaus iki kristalinio pamato, ir visos uolienos sudėtos į daugiau kaip du šimtus kerno dėžių. O Vidmantai-1 šiuo metu yra paskutinis ir pats giliausias Lietuvos gręžinys, išgręžtas 1992 metais. Jis unikalus dar tuo, kad į kristalinio pamato storymę įsigilinta 441 metrą.
L.G. Pavyzdžiui, pietvakarių Lietuvai, vadinkim Dzūkų kraštui, gręžiniai būdingi tuo, kad ten beveik visuose juose buvo rasta geležies rūda – magnetitas, kurio koncentracija yra labai didelė. Tokie gręžiniai kaip Stegalių, Matuizų, kuriuose geležies rūda yra išsisluoksniavusi 70 metrų – sluoksniais, posluoksniais. Įdomūs tokie gręžiniai, ir labai naudingi. Visa ta medžiaga, kuri buvo surinkta apie rūdą, tapo užbalansinėmis atsargomis, kadangi patiems eksploatuoti buvo galbūt ir per brangu. Taip pat ten yra gamtosauga: Čepkelių raistas, ežerai, miškai – atidaryti šachtas yra sudėtinga. Būtų labai pakenkta to krašto ekologijai.
Galbūt turite kerno gręžinių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių?
A.M. Turime Kaliningrado ir Latvijos du gręžinius. O šiaip visi kiti yra mūsų – lietuviški.
Tiriant kerną galima sužinoti ir apie naudingąsias iškasenas. Kokie klodai jų slypi mūsų žemės gelmėse?
A.M. Daug yra įdomaus. Kas yra brangiausia pasaulyje? Ne nafta, ne deimantai. Iš tikrųjų pats brangiausias yra požeminis vanduo. Ir mes jo tikrai turime. Antroje vietoje – žvyro, smėlio telkiniai. Mes esame labai turtingi. Turime ir naftos. Aišku, ji labiausiai buvo eksploatuojama 2002 metais, dabar mažiau, bet jos mes dar turime jūroje. O šiaip dar ir geležies rūda, permo klintys, dolomitai, opoka, durpės, molis, kvarcinis smėlis. Palyginti – mūsų kraštas yra nedidelis, bet mes esame tikrai turtingi.
Prieš įžengiant į Žemės gelmių informacijos centrą, akis užkliūna už lauko riedulių ekspozicijos. Kaip ji buvo kurta? Nuo ko viskas prasidėjo?
A.M. Kadangi turime didelę teritoriją, tai norint ją užpildyti, buvo sumanyta atsivežti riedulių. Landšaftininkė Prakapaitė sukūrė projektą, kaip juos apželdinti. Taip sukurta riedulių ekspozicija, parkas.
L.G. Pati pradžia buvo tokia: tais laikais rieduliai buvo masiškai sprogdinami melioratorių. Pirmas šios kerno saugyklos vadovas buvo dabar habilituotas mokslų daktaras Valentinas Baltrūnas. Jo idėja buvo, kad reikia išsaugoti šiuos akmenis. Gal kažkiek impulsą tam davė ir daktaras Vaclovas Intas, kurio muziejus Mosėdyje yra įkurtas. V. Intas daugiau veždavo egzotinius riedulius. Pas mus jie buvo kaupiami truputį kitaip – kaip mokslinė ekspozicija. Rieduliai sudėlioti buvo pagal savo kristalografinę sudėtį, pagal tai, iš kurios vietos jie buvo atstumti ledyno. Tos visos grupės buvo taip suformuotos ne tik tam, kad būtų galima pasižiūrėti, bet ir dėlto, kad atvažiavę, ypač geologijos studentai, galėtų ir iš mokslo pusės atlikti čia praktiką. Nuo pat pradžių mūsų teritorija buvo nedidelė, bet paskui po truputį išsiplėtėme iki 5,6 hektaro, kadangi pradėjome tuos riedulius suveždinėti. Riedulių vežimas buvo sudėtingas. Su V. Baltrūnu eidavome per visas Vievio organizacijas prašyti pagalbos ir mums padėdavo. Kelininkai daug padėjo, Kauno gamybinis automobilių susivienijimas. Juk reikėjo galingos technikos. Sukonstravome tokią grandinę, kaip tą akmenį apjuosti, paimti, įkelti. Taip ir vežėme. Per tuos metus čia buvo sukaupta apie 500 riedulių.
A.M. Tie rieduliai yra mūsų „svečiai“. Jie ne tos uolienos, kurios susidarė mūsų gelmėse. Juos čia atnešė ledynas.
L.G. Pagal Prakapaitės projektą tie rieduliai yra išdėstyti. Buvome nutiesę apie 3 kilometrus takų, bet jie reikalavo daug priežiūros. Pas mus buvo atvažiavęs žymus landšafto architektas Smilingis, kuris yra dirbęs Japonijoje ir kitose vietose. Jis sukritikavo mūsų takus. Sako: „Man smagu vasarą po pievą būtų vaikščioti, o ne takais.“ Todėl palikome žolę be takų.
Žemės gelmių informacijos centre galima pamatyti ne tik kerno saugyklą. Kokias dar turite ekspozicijas? Kaip jos keitėsi bėgant metams?
A.M. Turime jau minėtąją riedulių ekspoziciją, esančią lauke. Dabar yra paruoštas visas antras aukštas ekspozicijai: „Kelionė į Žemės gelmes“. Čia eksponuojamos stenduose ir vitrinose uolienos ir fosilijos iš visų 14 periodų, kurie susiklostė mūsų gelmėse. Turime nemažą mineralų ekspoziciją, žymaus Lietuvos geologo, profesoriaus Juozo Dalinkevičiaus memorialinę ekspoziciją, kuri buvo pirmoji paruošta kerno saugykloje.
L.G. Dar planuojame rengti gręžimo technikos ekspoziciją, kadangi vienas iš eksponatų stovi kieme – gręžimo bokštas. Tai gana galingas įrenginys – galima įgręžti iki 1200 metrų. Norime padaryti ekspoziciją visų gręžimo įrankių, vadinamųjų karūnėlių, rutulinių kaltų ir taip toliau. Turime sukaupę fondą, tik reikia tai įgyvendinti. Aš manau, kad ir vaikams, ir suaugusiems tai būtų tikrai įdomu. Pavyzdžiui, kirvį ar pjūklą visi yra matę, o su kuo yra gręžiama žemė, tai ne visi tą žino, yra matę.
A.M. Planuojame pasitelkti ir inovacinių technologijų. Yra dar sumanymas vykdyti ir edukacines programas. Jeigu viskas pavyks, ateityje tuo galėsime džiuginti Žemės gelmių informacijos centro lankytojus.
Mūsų, paprastų žmonių akimis, galima sakyti jūsų darbas yra neįprastas. Kas jums labiausiai patinka jūsų darbe?
L.G. Patinka darbas su žmonėmis. Darbas, kurį dirbi ir žinai, kad tu tai gali padaryti, tada jis ir patinka. Jeigu aš jį dirbu keturiasdešimt penkerius metus, tada matyt, kad jis man patinka. Darbas yra įvairus, ne monotoniškas. Kiekviena diena yra kitokia. Jis tuo ir yra įdomus, įvairiapusiškas. Mums, kai čia pradėjome dirbti, reikėjo viską mokėti: ir metalą tekinti, ir virinti, pasidaryti santechniką ir taip toliau. Visko reikėjo išmokti, ko nemokėjome. Tuo ir įdomus ir geras tas darbas.
A.M. Mūsų nedidelis kolektyvas, bet jis visada draugiškas, mes visada labai gerai sutardavome, nepaisant to, kiek čia žmonių dirbdavo.
Eksponatai dažniausiai atgyja, kai žmonės papasakoja apie juos, jų atsiradimo čia istoriją. Koks eksponatas bei jo atsiradimas pas jus sukelia jums daugiausia sentimentų?
A.M. Zoologijos muziejus mums paskolino, Antakalnyje kasinėjant 1957 metais, vedant Vilniuje komunikacijas, atrastus mamuto kaulus. Būtent to mamuto, kuris gyveno čia ir vaikščiojo Neries krantinėmis prieš 13 800 metų. Tie kaulai unikalūs. Taip pat visos fosilijos yra įdomios. Jei Akmenė mums paskolins, atsivešime 2010 metais Šaltiškių karjere rastus fitozauro likučius – žandikaulį ir dantis. Ilgą laiką buvo manyta, kad pas mus nebuvo roplių, o jie iš tikrųjų gyveno ir vaikščiojo. Tikrai toks dalykas yra sunkiai įsivaizduojamas.
Papasakokite apie savo kolektyvą. Kaip pasiskirstote pareigybėmis, kasdieninėmis užduotimis? Juk šiame centre reikia daug kuo pasirūpinti.
L.G. Čia nedidelis kolektyvas. Mes susirenkame kiekvieną rytą ir aptariame, ką tą dieną darysime. Vasaros metu, priklauso nuo oro: ar lyja, ar nelyja. Jeigu nelyja, vyrai sėda ant technikos ir važiuoja pjauti žolės, medžius prižiūri. Čia daug medžių, krūmų – jie sensta, lūžta. Teritorijoje darbo yra daug. Jeigu Audra ar aš per sistemą gauname užduotį, kad kažkas atvažiuos žiūrėti kerninę medžiagą, mes turime susiplanuoti, suruošti. Audra, jei žino, kad atvažiuoja ekskursija, susidėlioja savo darbus. Kaip minėjau anksčiau, kiekvieną dieną keičiasi darbai, mes rytais susitikę visada aptariame, kas, kur, ką darys tą dieną. Kadangi kolektyvas nedidelis, susitarti yra labai lengva. Mes dabar tik keturiese. Aišku, kartais viską pakoreguoja vadovybė iš Vilniaus, jų poreikiai. Santykiai tarp mūsų yra labai geri, kadangi visi mes seniai dirbame, visi vienas kitą pažįstame daug metų.
A.M. Dalinamės darbus, kad ir ten, ir ten, ir visur spėtume.
L.G. Aišku, jeigu yra prioritetiniai darbai, kai atveža kerną ar reikia jį paruošti, tai mes nežiūrime nei oro, nei kažko kito – darome, ką reikia padaryti. Patalpos didžiulės, priežiūra kasdieninė yra reikalinga.
Prieš keletą metų buvo baigta jūsų centro rekonstrukcija. Kas pasikeitė po jos, kokių naujovių atsirado?
L.G. Pasikeitė viskas – patalpos, atsirado geoterminis šildymas, oro kondicionieriai, oro rekuperatoriai, liftai, keltuvai neįgaliesiems. Visa patalpų kokybė pagerėjo 100%, jų aptarnavimas. Viskas buvo perdaryta naujai – kanalizacija, vandentiekis, elektra, gaisrinė sistema. Man atrodo, kad naują pastatą lengviau pastatyti, negu šį seną renovuoti, kad jis atitiktų šios dienos reikalavimus. Ši saugykla buvo suprojektuota bei statoma 1970–1975 metais. Projektavo Poltavos geologijos projektavimo institutas. Buvo nykus pastatas, nors tuo laiku jis buvo moderniškiausias. Taip pat po rekonstrukcijos palengvėjo kerno aptarnavimas. Iš principo – viskas pasikeitė 100 procentų. Pinigų, aišku, buvo nemažai investuota, bet viskas pasiteisino. Dirbti tikrai malonu. Kažkada prieš mūsų renovaciją buvo atvažiavęs aplinkos viceministras. Visur pavaikščiojęs sako: „Žinokit vyrai, jau vien jūsų pastatas yra muziejus su tomis tarybinėmis žaliomis durimis“. O dabar mes čia dirbame labai gerai. Rekonstrukcijos darbai turėjo būti padaryti kažkur 2007–2008 metais, bet tada prasidėjo krizė ir netekome finansavimo. Buvo jau padaryti projektai, viskas. Tada neįvyko darbai, o dabar gavome Europos paramą. Viskas pasikeitė labai stipriai – aišku į gerą pusę.
ŽGIC yra bene vienintelis Lietuvoje. Ar dažnai tenka bendradarbiauti su kitų šalių mokslininkais, specialistais, dirbančiais šioje srityje? Kokie susitikimai, vizitai jums buvo patys įsimintiniausi?
L.G. Dar prieš renovaciją turėjome susitikimą su Lenkijos Žemės muziejaus direktoriumi. Jis čia lankėsi, apžiūrėjo, gavome visokių patarimų. Buvo labai smagus žmogus, bendraujantis. Pasikeičiame patirtimi su Latvijos, Estijos kerno saugyklomis, bet ten jie neturi to, ką mes turime. Jie turi tai, ką mes turėjom prieš 40 metų ir daugiau: daržinės principu – kažkur kažką laiko, saugo tą kerną.
A.M. Mūsų saugykla – vienintelis objektas, kuris yra Elektrėnų savivaldybėje, visoje Lietuvoje. Lenkų profesorius, kuris buvo pas mus apsilankęs, pasakė: „Jei turėčiau galimybę, ką išsivežti iš Lietuvos, tai jūsų Kerno saugyklą, daugiau nieko“. Tokių objektų ir Europoje, ir pasaulyje yra labai mažai, kur yra viskas automatizuota, būtent taip saugoma. Čia dirbama patogiai, stalai yra sudėti, apšvietimas ir t.t. Atvažiuoja ne tik mūsų geologai, studentai, bet ir užseniečiai. Prieš dvejus metus, vasarą, čia buvo konferencija: net iš septynių pasaulio šalių dalyvavo mokslininkai. Būna, kad jie ir savarankiškai atvyksta, kažkur netoli apsigyvena, nusisamdo mašiną, atvažiuoja pas mus ir dirba su kernu.
Didelę jūsų darbo dalį užima vedamos ekskursijos. Kas labiausiai domina lankytojus, kokie jie? Kokių įsimintiniausių klausimų sulaukiate?
A.M. Daug kas lankytojus domina: kernoteka, kernas, fosilijos…. Atsiveža vaikučius, jiems irgi viskas įdomu. Prieš pusantro mėnesio, kai atvažiavo žmonės pusę vienuolikos, tai išvažiavo gal antrą valandą. Viskas įdomu suaugusiems žmonėms, viską fotografuoja. Ekskursijas pas mus galima užsisakyti ir internetu.
Esate įsikūrę susisiekimui patrauklioje vietoje. Ar dažnai jus aplanko ir pavieniai lankytojai, kurie važiuodami autostrada pamato jūsų logotipą ir užsuka?
A.M. Taip, užsuka ir ypač dabar labai dažnai. Kadangi mokyklose pasikeitė programos, sutrumpėjo geologinių temų kursas, tai moksleivių skaičius sumažėjo. Bet dabar atsirado pavienių lankytojų. Pradėjo važiuoti ir organizacijos – turėjom ir iš Igničio, ir iš Lietuvos karjerų. Artimiausiu laiku apsilankys kelininkai, kurie važiuos į Kelių muziejų, bet užsuks ir pas mus.
L.G. Matot, čia labai didelę įtaką paskutiniu laiku turėjo informacijos padidėjimas apie mūsų Žemės gelmių informacijos centrą, ypač feisbuko platformoje. Taip pat dabar visur aplink Vievį stovi informaciniai ženklai apie mus. Važiuodamas žmogus pamato, gal jis ne iškart užvažiuoja, bet jam užsifiksuoja, kad toks centras yra. Gauname skambučių. Klausia: „Ar galim atvažiuoti? Priimsit?“.
A.M. Būna žmonės kažkur netoli poilsiauja, tai ir užsuka. Vieni buvo atvažiavę iš Skuodo, apsistoję Aukštadvaryje. Sako: „Mes pasidomėjom, kur čia yra muziejai, ir su šeima atvažiavom“. Mes kaip ir tokio gido neturime. Trūksta žmonių – aš viena dažniausiai vedu ekskursijas. Čia ir yra problema. Daugelis norėtų pas mus atvykti per išeigines, bet mes per jas nedirbame. Reikėtų turėti papildomą žmogų, kuris galėtų dirbti per išeigines. Pavyzdžiui, turėjome atvirų durų dienas lapkričio mėnesį – dirbome dvi išeigines šeštadienį ir sekmadienį. Tai per dvi dienas čia apsilankė 406 žmonės. Po penkias ekskursijas per dieną. Pravedi – valanda laisva ir vėl eini. Susidomėjimas didelis: ir ne tik iš Vievio, važiavo iš Lazdijų, iš Panevėžio, iš Klaipėdos ir taip toliau. Žmonės skiria savo laiką, negaili tokio kelio.
Ar per ŽGIC gyvavimo laikotarpį pasitaikė tokių atvejų, kai žmogus radęs įdomų, neįprastą akmenį ar fosiliją, pats atvežtų jums kaip eksponatą?
A.M. Tikrai taip, mes kažkada turėjome vieną vitriną, kurioje buvo eksponuojami dovanoti įdomūs radiniai ar fosilijos. Mes turime Katkausko padovanotą titnagų kolekciją. Ten yra per 300 titnagų. Juos taip pat saugome geologiniuose archyvuose.
L.G. Dažnai žmonės atvažiuodami kažką atsiveža, ką yra radę ar pasakoja, kad turi. Aš, vaikas būdamas, kažkada smėlio karjere Jurbarke radau radinį – ten turbūt klintys su fosilija, kurią ir šiandien turiu, kadangi man ji pasirodė įdomi.
Kaip minėjote rengėte atvirų durų dieną. Galbūt planuojate ją pakartoti. Juk susilaukėte didelio susidomėjimo.
A.M. Ko gero, kartosime, bet nežinau kada. Trečiadienį aš turėsiu kaip ir atvirų durų dieną – atvažiuoja penki autobusai moksleivių iš Kauno. Dabar vyksta Tūkstantmečio mokyklų programa, jie važiuoja į Vilnių, bet pakeliui dar sustos pas mus.
Ir pabaigai: kokią žinutę norite perduoti mūsų savivaldybės gyventojams?
A.M. Prašom atvykti pas mus.
L.G. Kviečiam aplankyti mus kiek galimybės leidžia, nes susiekimas iki mūsų geras. Vasara ateis, norinčių bus dar daugiau. Norėtume, kad kuo daugiau savivaldybės žmonių pas mus atvažiuotų, juk savivaldybėje toks objektas yra vienintelis. Ir taip pat visos savivaldybės žmonėms linkime stiprios sveikatos.
Manau, kad ne vienam, perskaičiusiam šį interviu, kilo mintis nuvažiuoti į Vievį ir pačiam savo akimis pamatyti paruoštas ekspozicijas ir dar daugiau sužinoti apie mūsų Žemės gelmes ir jose esančius klodus…
Pašnekovams dėkoju už pokalbį ir linkiu sulaukti daug smalsių, žingeidžių lankytojų.