Vieviškio E. Petrausko aistra – domėjimasis istorija

Virginija Jacinavičiūtė

Šiemet minime Vievio vardo­ paminėjimo metines. Vievis taip pat išrinktas mažąja Lietuvos kultūros sostine. Šioms progoms vieviškis Eugenijus Petrauskas sa­vo mylimo miesto žmonėms ir visiems savivaldybės gyventojams ­padovanojo puikią dovaną – istorinę medžiagą apie Vievį, kuri spausdinama laikraštyje „Elektrė­nų kronika“ rubrikoje „Vievio ­vardo paminėjimui 500 metų“.

Istorinė vieta
E. Petrausko dėka visuomenė ga­li plačiau susipažinti su įdomia Vievio istorija, bet nemažiau įdomi ir paties istorijos seklio Eugenijaus asmenybė ir priežastys, kodėl pradėjo rinkti ­informaciją apie gimtąjį miestą.

O priežastis ta, kad E. Petrauskas gyvena istorinėje Vievio vietoje, kur XVI amžiuje veikė spaustuvė ir vienuolynas. Pradėjęs domėtis šiais istoriniais objektais, nejučia pradėjo kaupti ir viso Vievio istoriją. Spaustuvėje, kurios pėdsakų nėra išlikę, 1619 m. buvo išspausdinta Melentijaus Smotrickio „Gramatiki slavenskija pravilnoe syntagma“, tai pirmas tikras rusų kalbos vadovėlis. 1618 m. išspausdinta pirmoji baltarusių abėcėlė. Iki šių dienų išliko tik keli abėcėlės egzemplio­riai. Šimtmečio proga Baltarusijoje buvo išleistas perfotografuotas šios knygos leidinys. Šia proga Vievio cerkvėje įvyko iškilmingos pamaldos, kur šis leidinys buvo iškilmingai pašventintas. Vietoje, kur veikė vienuolynas, dabar yra Joninių gat­vė. Visai šalia yra senasis stadionas, kuriame vieviškiai švęsdavo ilgiausios nakties šventę.
Eugenijus pasakojo, kad 1863 m. vienuolyno žemė jau priklausė Grigoniams, mamos proseneliams iš tėvo pusės. Stačiatikių dvasininkai norėję įamžinti vienuolyno vietą, atvykę pas proprosenelį Juozą Grigonį ir prašę sklypą parduoti. Šis pasiūlymu susidomėjo ir net kainą sutarė. Bet kol šventikai pinigų ieškojo, J. Grigonis persigalvojo. „Nežinia, ar pats taip sugalvojo ar ka­talikų kunigai paprotino, bet sklypo nepardavė. Atvykę stačiatikių kunigai sklype rado proprosenelio pastatytą katalikų kryžių, kuris iki 2000 metų stovėjo. Vėliau senąjį, aplūžusį kryžių išardėme ir naują pastatėme. Mama yra pasakojusi, kad stačiatikių kunigai ir vėliau atvažiuodavo, klausinėdavo, gal kokių radinių pavyko rasti, o vaikas būdamas nepamenu tokių apsilankymų“, – pasakojo E. Petrauskas.
Nors istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Vievyje buvusi spaustuvė, nėra atrasta tai įrodančių ženklų. Archeologas Vykintas Vaitkevičius ieškojo, bet nerado. Trakų istorijos muziejus kasinėjo teritorijas, bet taip pat nieko nerado. Pasirinkdami kasinėjimų vietą kliovėsi kitų gyventojų liudijimais, kurie teigė konkrečioje vietoje radę spaustuvės raidžių. Ir Eugenijaus mama etnografei Onai Šakienei yra pasakojusi, kad rasdavo tokių raidžių, bet pa­šnekovas šio palikimo nerado.

Istorija kalba
E. Petrauskas pasakoja, kad prieš 6–7 metus buvo sumanyta leis­ti informacinį leidinį apie Vievio apskritį. Šios idėjos organizatoriai neįgyvendino, bet tai paskatino E. Petrauską dar labiau susidomėti Vievio istorija. Rūpėjo klausimai, kas kūrė Vievį, kas prisidėjo prie statybų, kokios ryškesnės asmenybės ir pan.
„Informaciją renku iš šaltinių, kurie lengvai prieinami. Įvairūs interneto straipsniai, knygos. Labai daug įdomios informacijos surinkau, kai gavau priėjimą prie senų laikraščių“, – pasakojo E. Petrauskas. Kur rasti suskaitmenintus laikraščius pašnekovui pasakė draugas, vieviškis, buvęs Trakų istorijos muziejaus direktorius bei kolekcionierius Virgilijus Poviliūnas.

Iš tų laikraščių sužinota, kada bažnyčioje ir geležinkelio stotyje įvesta elektra. Kokia ta stotis bu­vo. Vievyje tarpukariu organizuo­ta daug renginių, stipri ir didelė Šaulių organizacija buvusi. Šauliams priklausė vieviškė mokytoja D. Kanstantinavičienė, kuri buvo dide­lė patriotė, lietuvybės puoselėtoja.
Eugenijaus vaikai taip pat domisi istorija ir padeda tėčiui rinkti informaciją. Dukra Justina studijavo lietuvių kalbą ir paveldosaugą, Vilniuje dirba gide. Jei ruošdama ekskursijų programas randa me­džiagos apie Vievį, visada tėčiui informaciją perduoda. Sūnui Tomui istorija taip pat labai artima. Jis baigė istorijos studijas, dabar dirba Tra­kų istorijos muziejuje.
Per dvejus metus laisvalaikiu E. Petrauskas surinko apie 100 puslapių informacijos su nuotraukomis. Klausėme pašnekovo, ar nekilo mintis atrastą medžiagą sudėti į knygą.
„Didelę klaidą padariau, kad nepasižymėjau, kokiais šaltiniais vadovavausi. Nors sūnus patarė, ne­klausiau jo ir nesudariau šaltinių išnašų. Nenurodžius šaltinių, darbas prilygsta plagiatui. Iš naujo šaltinius pažymėti užtruktų daug laiko“, – pasakojo E. Petrauskas, pridurdamas, kad medžiagą iš pradžių rinko tik sau, nebuvo minčių viską sudėti į leidinį.

Radiniai
Paklausus, kokie atrasti Vievio istorijos faktai pačiam paliko didžiausią įspūdį, Eugenijus paminėjo monetas, kurios liudija, jog Vievis egzistavo dar kunigaikščio Gedimino laikais. Įspūdingas radinys yra ir senelio statyto rūsio sienoje. Tai akmuo su iškaltu stačiatikių kryžiumi. Eugenijus spėja, kad tai gali būti vienuolyno kapų liekana. Senelių statytame name, kuriame ir pats gyvena, Eugenijus rado koklių liekanų bei keletą Kazimiero šilingų.
Į Eugenijaus archyvus informacija patenka įvairiais būdais. Prancūzijoje gyvenantis giminaitis surado 1812 m. karo aprašymą, kuriame minimas Vievis. Ten aprašyta, kaip vasaros metu per Vievį ėjo Napoleono armija ir kaip žiemą traukėsi į Prancūziją.

Daug informacijos surinkta iš vyresnių vieviečių pasakojimų: a. a. Kelių muziejaus direktoriaus Juo­zo Stepankevičiaus, vieviečio Juozo Narkevičiaus, kuris gerai prisimena Vievį iki 1970 m. Įdomu Eugenijui buvo išgirsti pasakojimus apie Vievio stadioną, kuris buvo didelis, su tribūnomis, apie ežero įlankoje, kur dabar yra paplūdimys, buvusį aptvertą baseiną. Šiame baseine buvo pastatyti tramplinai šokti į baseiną. „Vaikais būdami mėgome šokinėti ir nuo baslių, kurie dar yra išlikę ežere nuo buvusio tramplino. Tai buvo metas, kada visą ežerą galėjai pėsčiomis apeiti, kai žmonės kone visą pakrantę buvo apsodinę karklais, o stadiono teritorijoje žaliavo vešlūs medžiai“, – pasakojo Eugenijus.

Giminių paieškos
Eugenijus sako, kad reikia nepraleisti progos domėtis istorija, nes vyresni žmonės išeina ir nebelieka ko paklausti. Kad tai svarbu, pašnekovas suprato dar tuomet, kai nutarė į knygą sudėti giminės istoriją. „Mokydamasis Kaune gyvenau pas dieduko brolį, galėjau išsiklausinėti apie gimines, tačiau to nepadariau. Jaunas apie tai negalvoji, o paskui jau būna per vėlu – žmonės sensta, pamiršta, kamuoja ligos“, – sakė Eugenijus, savo giminės istoriją sudėjęs į 100 puslapių knygą. Pomėgis domėtis istorija Eugenijui padėjo į šią knygą įtraukti ir tuos giminaičius, kurie dar tarpukariu emigravo į tolimus kraštus. Pietų Afrikos Respublikoje gyvena dieduko Antano Grigonio sesers Elenos Grigonytės giminės. Dieduko sesuo buvo ištekėjusi už batsiuvio, lenko Vladislov Tetliuk, su kuriuo susipažino tolimame Rusijos krašte Čitoje, prie Kinijos sienos. Eugenijus pasakoja, kad Elena į šį tolimą kraštą iškeliavo bėgdama nuo Pirmojo pasaulinio karo. Ten ir susituokė su Vladislovu, susilaukė pirmagimio sūnaus Henriko. Vėliau šeima gyveno Lenkijoje, kur gimė dar dvi dukros, galiausiai atsikraustė į Vievį. Lietuvoje vargo, neturėjo nei žemės, nei namų, todėl vyras geresnio gyvenimo ieškoti išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Ten įsikūręs pasiėmė ir šeimą, o bendravimas su Lietuvoje likusiais giminaičiais nutrūko. 1990 m. Eugenijus surado vyriausiąjį Elenos sūnų Henriką ir bendraudavo su juo laiškais. Bendravimui staiga nutrūkus, vėliau paaiškėjo, kad Henrikas mirė. Dar po kurio laiko Eugenijus internete atsitiktinai surado Joe Tetliuk pavardę. Anglų kalba nusiuntė jam Elenos ir Vladislovo istoriją. Po trijų savaičių atėjo atsakymas „Kas tu toks ir iš kur viską žinai?“. Tas žmogus buvo Henriko sūnus, su kuriuo užsimezgė bendravimas. Giminaičiai iš tolimosios Afrikos svečiavosi Lietuvoje, jie net nežinojo, kad yra lietuviai. „Jie įtarė, kad galbūt yra žydai ar lenkai. Juokaudavo, kad tėvas buvo kaip žydas, gerai derėtis mokėjo“, – pasakojo Eugenijus. PAR įsikūrė visi penki Elenos ir Vladislovo vaikai – Henrikas, Mečislovas, Lilė, Janina ir Marytė.

O į Argentiną geresnio gyvenimo ieškoti apie 1927 metus išvyko dieduko brolis Jonas. Lig šiol Eugenijus bendrauja su dieduko brolio sūnumi Antonio, kuriam šiandien 80 metų. „Atrasti giminaičius padėjo žmonos sesuo. Ji vyko į kelionę Argentinoje ir pagal turėtas koordinates juos surado. Iš pradžių į tokią viešnią jie žiūrėjo įtariai. Bet buvo nuostabu, kai telefone pamatė tas pačias nuo­traukas, kurias turėjo savo albume. Nuo to laiko palaikome artimą ryšį“, – pasakojo Eugenijus. Susikalbėti giminaičiams padeda Eugenijaus žmonos sesuo, kuri puikiai kalba ispaniškai. O lietuviškai pakalbėti galima su Antonio žmona Marta, kurios tėvai kilę iš Lietuvos, ji vis dar kalba lietuviškai.
Istorijos detektyvas E.Petrauskas nustebino naujai atrastus giminaičius bažnytinėse knygose radęs visų gimimo ir santuokos liudijimus. Tai buvo dar vienas įrodymas apie lietuvišką emigrantų kilmę. Surasdamas giminaičius Eugenijus ne tik praplėtė šeimos knygą, bet ir suteikė informacijos apie tikrąsias Tetliuk giminės šaknis.
Tik tai, kas užrašyta, išlieka atei­ties kartoms, todėl dėkojame Eugenijui Petrauskui, kad jis savo surinkta medžiaga dalinasi su mūsų skaitytojais. Po daugelio metų bibliotekoje vartydami „Elektrėnų kroniką“ atei­ties istorijos detektyvai atras Eugenijaus straipsnius, nebus pamirštas nei Vievis, nei joje gyvenę žmonės.