Vievis – Elektrėnų savivaldybės dainų švenčių lopšys

Choras „Con moto“ Kauno Dainų šventėje

Virginija Jacinavičiūtė

Birželio 29 d. prasidėjo Dainų šventė, mininti savo gyvavimo šimtmetį.
Pirmasis šimtmečio Dainų šventės renginys įvyks Kaune rekonstruotame Dainų slėnyje, vėliau šventė persikels į Vilnių. Birželio 30 dieną Rotušės aikštėje Vilniuje vyks pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Sujunkime Lietuvą“, liepos 1 dieną Katedros aikštėje Vilniuje – vaikų tradicinių amatų miestelio atidarymas ir liaudies meno parodos „Iš šerdies“ atidarymas Gedimino kalno papėdėje. Liepos 2 dieną Šv. Jonų bažnyčioje skambės kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“, liepos 3-iąją vyks Teatro diena „Esaties laiptais“ ir Ansamblių vakaras Kalnų parko estradoje, liepos 4-ąją – vokalinių ansamblių koncertas „Žeme, kas tu esi?“ Nacionalinėje filharmonijoje bei pučiamųjų instru­mentų orkestrų koncertas „Vario audra“. Liepos 5 dieną vyks Šokių diena „Amžių tiltais“ Lietuvos futbolo federacijos stadione, o paskutinę šventės dieną, liepos 6-ąją – šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką, kur vyks Dainų diena „Kad giria žaliuotų“.

6 kolektyvai iš Vievio

Šventėje dalyvaus net šeši meno kolektyvai iš Vievio. Tai šio nedidelio miesto gimnazijos jaunių ir jaunimo chorai (vad. D. Davidavičienė), Vievio kultūros centro moterų choras „Vieva“, senjorų choras­ (vad. R. Kraucevičiūtė), kamerinis mišrus choras „Con moto“ (vad. A. Ste­pankevičiūtė), dramos būrelis „Vie­vio te­atras“ (vad. V. Mikalauskas). ­
Beje, prieš šią jubiliejinę Dainų šventę per Lietuvą keliavęs apie ją ­pasakojantis žygis tarp pirmųjų stotelių svečiavosi būtent Vievyje. Dar sausio 27 d. žygis į Vievio kultūros centrą sukvietė chorus, liaudiškų šokių kolektyvus ne tik iš mūsų savivaldybės.

Nuo 1951-ųjų
Vievio kultūros centro direktorė bei kamerinio choro „Con moto“ vadovė Audronė Stepankevičiūtė pastebėjo, kad apie tarpukario metų chorus Vievyje beveik nieko nežinoma. Ruošiantis Dainų šventės žygiui per Lietuvą sukurtas ir filmukas apie šį reiškinį mažame Lietuvos mieste prie Kaunas–Vilnius automagistra­lės. Trakų žemės rajoninių dai­nų švenčių tradicija gimė Vievyje, kai miestas buvo rajono centras, ir siejama su Juliaus Pulausko, ilgamečio Vievio, vėliau Trakų rajono kultūros skyriaus vedėjo, talentingo saviveiklinio meno puoselėtojo ir puikaus or­ganizatorius vardu.

Chorinė veikla Trakų rajone prasidėjo 1951 m., kai į Vievį atvyko Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos absolventė  Aldona Kvaraciejūtė, vėliau tapusi Pulauskiene. Su dideliu entuziazmu įkurto Vievio mišraus choro pirmas koncertas įvyko tų pačių metų gruo­džio mėnesį, o po dvejų metų surengta pirmoji rajono dainų šventė, kurios iniciatoriai buvo Aldona ir Julius Pulauskai. Joje dalyvavo ir aplinkinių miestelių chorai.
Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje 1966 m. birželio 19 d. Vievyje buvo surengta „Draugystės šventė“. Chorų vyr. dirigentė buvo A. Pulauskienė, dirigavo ir N. Čekaitė, J. Dirginčius, J. Jurgaitis, J. Kukurevičius, A. Sielskas, J. Žadei­kis. Šokiams vadovavo L. Gecevičiūtė ir J. Markūnaitė, pučiamųjų instrumentų orkestrams – J. Manžuchas. Renginį režisavo S. Surkevičienė.

Aldona ir jos mokinė Leokadija
Dar Vieviui būnant rajono centru miesto stadione vyko kelios Dainų šventės. Stadiono infrastruktūra su tribūnomis ir veja buvo pritaikyta ir chorams, ir šokėjams, ir publikai. Šiose šventėse dirigavo didžiausi Lietuvos chorinės muzikos korifėjai: profesoriai Adolfas Krogertas, Konradas Kaveckas, Lionginas Abarius, Antanas Jozėnas.
Vievio vidurinėje mokykloje 1969 m. pradėjo dirbti nauja talentinga­ muzikos mokytoja Leokadija Gi­nelevičienė (beje, A. Pulauskienės mokinė). Jaunutė muzikos mokytoja jau pirmais darbo metais subūrė merginų chorą, kuris po kelerių metų pelnė pavyzdinio choro „Pušaitės“ vardą.
A. Pulauskienės ir L. Gi­nelevičienės dirigavimui pakluso ne tik Vievio choristai – 1965-aisiais A. Pulauskienė dirigavo respublikinėje Dainų šventėje, L. Ginelevičienė buvo ir 1994 metų Kauno Dainų šventės, skirtos Lietuvos Dainų švenčių 70-mečiui, ir 1997 metų Lietuvos moksleivių dainų šventės vyriausioji dirigentė.

Persikėlė į Rėkalnio slėnį

Sujungus Vievio ir Trakų rajonus, dainų šventės persikėlė į Trakus. Šventėms buvo pritaikyta labai graži vieta – Rėkalnio slėnis, jame buvo įrengta scena ir vietos žiūrovams. Trakų rajonui atstovaudavo daugiau kaip tūkstantis sa­viveiklininkų. Pa­vyzdžiui, 1989 m.­ dalyvavo 47 me­no kolektyvai iš įvairių rajonų. Tarp šių dainų švenčių dirigentų – garsūs to meto Trakų, Elektrėnų ir Vievio chorvedžiai: Aldona Pulauskienė, Leokadija Gi­ne­le­vičienė, Julius ir Rita Jurgaičiai, Aleksandras Melechas, Filomena Majauskaitė, Lilija Luneckienė, Regina Selskienė, Regina Bartkienė.
Vievio kultūros centro direktorė A. Stepankevičiūtė pabrėžė, kad keletą dešimtmečių (iki pat 2000-ųjų) vos penkių tūkstančių gyventojų miestas turėjo net penkis chorus: jaunučių, jaunių (iki Ne­priklausomybės vadintų spaliukų ir pionierių chorais), merginų, jaunimo mišrų ir suaugusiųjų mišrų chorą, kurių kiekviename dainavo 50–80 dainininkų. Visi jie – respublikinių dainų švenčių ir respublikinių moksleivių dainų švenčių dalyviai, respublikinių konkursų dalyviai, laureatai, prizininkai.
Šiandien Vievis ir toliau dainuo­ja. Aldonos Pulauskienės ir Leokadijos Ginelevičienės chorinio darbo tradicijas tęsia jų mokinės – Audronė Stepankevičiūtė, subūrusi ir vadovaujanti kameriniam chorui „Con moto“, ir Dalia Davidavičienė, Vievio gimnazijos jaunių choro ir jaunimo mišraus choro vadovė, o taip pat ir iš Vilniaus atvažiuojanti puiki chorvedė Rita Kraucevičiūtė.

Išskirtiniai dainingas ir meniškas
Be chorų į Dainų šventes iš Vievio vykdavo vaikų ir jaunimo šokių kolektyvai (vadovės Janina Selickienė, Danutė Dantienė, Valentina Perednienė). Vieviečiai grojo garsiojoje Jurgio Gaižausko vadovaujamoje kaimo kapeloje „Galvė“.
Nuo 1975 iki 1994 metų vykusio­se Dainų šventėse Trakų rajono delegacijos buvo gausiausios tarp šalies rajonų mėgėjų meno kolektyvų delegacijų. Trakų rajono ir vėliau susikūrusios Elektrėnų savivaldybės vardą garsino Ritos Jurgaitienės vadovaujamas mišrus choras, Juliaus Jurgaičio vadovaujamas vyrų choras, Reginos Bartkienės choras „Salve“, Vilijos Valiukienės jaunimo tautinių šokių, kiti kolektyvai.
2000 metais Vieviui tapus Elektrėnų savivaldybės dalimi, Dainų šventės tradicijos liko tokios pat stiprios. Elektrėnuose susibūrė tautinių šokių kolektyvas „Vijūnas“, folkloro ansamblis ir kapelija „Runga“, Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinės mokyklos jaunių ir jaunimo mišrūs chorai, Elektrėnų meno mokyklos jaunučių ir jaunių chorai, „Versmės“ gimnazijos tautinių šokių kolektyvas, Vievio kultūros centro moterų choras „Vieva“, Senjorų choras, kiti savivaldybės meno kolektyvai.

Skamba vieviečių sukurtos dainos

Vievio muzikinė charizma neabejotina. Iš šio miesto kilo ar jame gyveno ne vienas garsus menininkas, tarp jų nemažai tiesiogiai susijusių su Lietuvos dainų šventės tradicijomis.
Visų pirma paminėtinas vievietis dirigentas, kompozitorius ir peda­gogas, Lietuvos muzikos ir tea­tro akademijos profesorius Tadas Šumskas – septynių Lietuvos dainų švenčių vyr. dirigentas. Dainų šventėse skambėjo jo aranžuotos: J. Sibelijaus „Tėvyne mano“, V. Kuprevičiaus „Pajūriais pamariais“, K. Vasiliausko „Brangiausios spalvos“, B. Gorbulskio „Mano gimtinė“.
Vievyje gimusio ir užaugusio kompozitoriaus, dirigento, pedagogo Jaroslavo Cechanovičiaus vadovaujamas LRT lengvosios muzikos orkestras akompanavo chorams. J. Cechanovičiaus chorinės dainos  „Tėvynė“, „Lietuva – dainų šalis“, akordeonistų orkestrui skirtas kūrinys „Mums linksma“ ne kartą skambėjo Dainų švenčių repertuare.
Vievyje gimusio ir užaugusio kom­pozitoriaus, pianisto, džiazo gru­pių lyderio Dainiaus Pulausko daina „Pasakėlė“ ir aranžuota lietuvių liaudies daina „Už žalių miškelių“ skambėjo Lietuvos moksleivių dainų šventėse. Šių metų 100-metį minin­čioje Lietuvos dainų šventėje skambės jo daina „Savo žemės vaikai“.

Galima prisiminti, kad bent penkiolika metų Vievyje gyvenęs režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis taip pat „pridėjo ranką“ prie Dainų švenčių: režisavo 2014 m. Dainų šventės atidarymą, tų bei 2018-ųjų Dainų šventės Teatro dieną.

A.Pulauskienės atminimui
Chorvedės Aldonos Pulauskienės atminimui nuo 2007 m. Vievio kultūros centras organizuoja chorų festivalį-konkursą „Mūsų dainose“, kuris per keletą metų tapo tarptautiniu renginiu, sukviečiančiu kelias dešimtis vaikų ir suaugusiųjų chorų iš įvairių šalies regionų ir užsienio.
„Pavadinome festivalį „Mūsų dainose“, taip norėdami pasakyti, kad A. Pulauskienės atminimas skambės muzikoje, choristų atliekamose dainose. Džiaugiausi, kad sumanymui pritarė garsios pedagogės sūnus Dainius Pulauskas, kuris rėmė ir teberemia festivalį. Jis 2015 m. kartu su žmona Jolanta Milišauskaite sukūrė ir chorų festivalio „Mūsų dainose“ himną, kuris tapo ir neoficialiu Vievio himnu“, – pasakojo A. Stepankevičiūtė.
Pernai šis festivalis Vievyje vyko jau penkioliktąjį kartą. Jame dalyvavo 50 chorų: 17 vaikų, 33 – suaugusiųjų. Šių meų festivalyje-konkurse dalyvavo rekordinis chorų skaičius – 36 suaugusiųjų ir 21 vaikų choras, tarp jų – ir iš Latvijos, Lenkijos, Ukrainos.

Mokinė dažniau šoko
Tad artėjant šimtmetį mininčiai Lietuvos dainų šventei ilgamečių Vievio chorų vadovių pasiteiravome, kas joms yra šis renginys, kurie įspūdžiai įsiminė iš jų.
Audronė Stepankevičiūtė pri­siminė, kas pirmoji Dainų šventė, kurioje jai, dar pradinukei, teko dalyvauti, vyko, berods, 1970-aisiais. Nuo tada dalyvavo visose respubliki­nės­e moksleivių ir suaugusiųjų Dainų šventėse. Beje, besimokydama vidurinėje mokykloje ji visose Dainų šventėse dalyvavo ne kaip choristė, o kaip šokėja.
Kodėl? To paklausta ponia Audronė sakė, kad besimokydama mokykloje lankė ir chorą, ir šokių būrelius. Į Dainų švenčių atrankas važiuodavo su choru ir šokių būreliais, nes jos vykdavo skirtingu laiku. O per Dainų šventes jau reikėdavo pasirinkti – šoks ji ar dainuos. Kadangi šokiuose yra fiksuotos poros, vieno žmogaus nedalyvavimas griautų choreografiją, pirmenybę teikdavo jiems.
„Mokymosi metai man buvo šokių metai, šokau nuo pirmos iki vienuoliktos klasės. Kaip šokėjai teko dalyvauti ir Dainų šventėse, ir respublikiniuose šokių kolektyvų konkursuose. Mums, pradinių klasių šokių kolektyvui, vadovavo labai puiki šokių vadovė, mano pirmoji mokytoja Janina Selickienė“, – sakė A. Stepankevičiūtė.

Dalyvaudavo ir tėtis, brolis, sesuo
A. Stepankevičiūtė užaugo trijų vaikų šeimoje, Dainų šventėse dalyvaudavo tėtis Juozas ir visi trys vaikai – ji, brolis Aidas, se­suo Daiva. Daug metų jų gyvenimas taip pat buvo susijęs su meno mėgėjų veikla ir dalyvavimu Dainų šventėse: tėtis Juozas ir brolis Aidas dainavo choruose, sesuo Daiva – Jurgio Gaižausko vadovaujamos kaimo kape­los „Galvė“ smuikininkė.
Ponia Audronė Dainų šventėse kaip chorų narė pradėjo dalyvauti studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje metais. Vėliau, grįžus dirbti į Elektrėnus ir Vievį, Dainų šventėse dalyvaudavo kaip chorų – Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinės mokyklos jaunimo mišraus choro bei kamerinio choro „Con moto“ – vadovė.
„Vilniuje vienoje iš mokyklų apsistodavo visi vienos savivaldybės Dainų šventės dalyviai – ir tie, kurie atvažiuodavo kone visai savaitei, ir tie, kurie tik kelioms dienoms, kaip dramos kolektyvo ir folklorinių ansamblių nariai. Smagu būdavo repetuoti ir po repeticijų, grįžus į nakvynėms skirtą gimnaziją, pabūti kartu. Buvo Dainų švenčių, kai buvo ir labai karšta ir tokių, kai visas repeticijų dienas lijo. Yra ir nuotraukų, kai chorai repetuoja pasislėpę po skėčiais arba vyrai iki pusės stovi išsirengę, ant galvų susirišę marškinius nuo saulės kaitros… Tačiau tai, kas, atrodo, labai vargino, tuo pat metu buvo ir smagu, o po daugelio metų kelia tik gerus atsiminimus“, – pasakojo A. Stepankevičiūtė.

Ir gauti tautiniai kostiumai
Po repeticijų vieviečiai dar pasidarydavo vakarėlius – kartais po pusę nakties dainuodavo, sukdavo smagius liaudiškų šokių ratelius, nes visada atsirasdavo gebantis groti armonika ar akordeonu. Dabar armoniką paprastai vežasi „Con moto“ choristas Gintaras Karpičius. Jis groja, kiti dainuoja, šoka.
Dar A. Stepankevičiūtei esant mokinei, Dainų švenčių šokėjai į savo mokyklas ar kultūros centrus parsiveždavo tautinių kostiumų komplektus. Dabar pagrindinis Dainų šventės organizatorius – Lietuvos nacionalinis kultūros centras – vykdo projektus, skirtus chorams, šokių, folkloro kolektyvams įsigyti tautinius ar archeologinius kostiumus. Šiuos projektus 50 procentų finansuoja LNKC , kitą 50 proc. turi prisidėti savivaldybė. Vievio kultūros centro kamerinis choras „Con moto“ ir moterų choras „Vieva“, įgyvendinus šį projektą, jau įsigijo kostiumus.

Vingio parko estrada pakylėjo
Ilgametė buvusi Vievio vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytoja, moksleivių chorų bei vokalinių ansamblių vadovė Leokadija Ginelevičienė prisiminė, kad ji Dainų šventėse dalyvavo nuo 1954-ųjų. Tada jai buvo 7 metai, ji, pirmokė, su mokytoja A. Pulauskiene važiavo į dainų šventę Vilniaus Kalnų parke.
„Pirmąkart kaimo vaikas išvažiavo į tokį susibūrimą, įspūdis buvo: „Vau, neįtikėtina…“. Dainavome kelias lietuvių liaudies dainas. Ypač prisimenu „Šaltyšių“ ir jaunus, gražius dirigentų šviesaus atminimo A.Juozėno, A. Krogerto veidus“, – pasakojo L. Ginelevičienė.
Nuo tada Leokadijai, tada dar Klimantavičiūtei, teko dalyvauti visose Dainų šventėse. Žinoma, ir 1960 m., kai buvo pastatyta estrada Vingio parke. Tada Leokadija dainavo su Vievio mišriu choru:
„Nauja estrada mums atrodė kone stebuklingas statinys. Kiek žmonių tilpo po jo kupolo, kaip galingai sklido dainų garsas ir kiek daug buvo žiūrovų. Jautėmės pakylėti“, – prisiminė L. Ginelevičienė.

„Pušaitės“ kaip „Liepaitės“
Ji muziką studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, kurį baigusi atvyko dirbti į Vievio gimnaziją. Tau buvo pirmoji ir vienintelė jos darbovietė, tik metus ėjo ir antraeiles pareigas Elektrėnuose. Jos suburtas merginų choras po 10 metų pelnė pavyzdinio choro vardą, pedagogė su choristėmis jį pavadino „Pušaitės“.
„Tada galvojom, yra „Liepaitės“, o mes būsim „Pušaitės“ – kitas gražus, populiarus, moteriškas medis. Tada dainavo daug merginų – 60–65, važinėjom po visą Lietuvą. Ir dabar susitinkam, labai gražūs mūsų prisiminimai iš tų laikų“, – sakė muzikos pedagogė.
Dainų šventės jai – tai fantastiškas metas. Pasiruošimas joms – ne mažiau įdomus.
„Gauni repertuarą, skaitai vakarais partitūras ir pradedi įsivaizduoti, kaip tos dainos skambės. Tada repeticijose iš tų popierių sudedam dainą. Tas kūrimas labai įspūdingas“, – sakė L. Ginelevičienė.
Ir pasakojo, kad Dainų švenčių įspūdis – sunkiai nusakomas:
„Matai dirigentą, širdis apsąla, kai daina suskamba, jauti savo ir kitų dainininkų, žiūrovų euforiją. Tai didžiulis patosas – save ir kitus žmones girdi ir matai, jauti. Tada atsiranda didžiulė euforija ir meilė viskam: tiems žmonėms, dainai, Tėvynei, dirigentams, vadovams, visiems choristams. Tai be galo šiltas jausmas, kurį gali suprast tik dainuojantis žmogus“, – tęsė L. Ginelevičienė.

Sunkiausias organizacinis darbas

Vievio gimnazijos jaunių choro  ir jaunimo mišraus choro vadovė Dalia Davidavičienė pasakojo, kad kai ji 1969 m. pradėjo lankyti mokyklą, pradėjo ir dainuot chore – „pagriebė“ A. Pulauskienė ir L. Ginelevičienė. Jai tai buvo labai natūralu – jos vyresnės seserys Aldutė ir Danutė jau dainavo chore.
„Kiek būnu Dainų šventėse, kai tūkstančiai uždainuoja, užplūsta toks vienybės, pasididžiavimo jausmas, kartais iki ašarų, per nugarą bėga šiurpuliukai. Tada užsimiršta visi darbo sunkumai: kai mokinius į repecijas kvieti, o jie ne visada ateina, atsikalbinėja, ne visada nori dirbti. Tie vaikai atrodo spebuklingai geri ir jais labai didžiuojiesi. Taip viskas būna nuostabu. O po Dainų šventės važiuojam namo, kartais dvyliktokai verkia, kad viskas, jie daugiau nedalyvaus Dainų šventėje. Tai viską atperka“, – sakė Vievio pedagogė. Ir pastebėjo, kad vadovaujant chorui sunkiausia ne mokyti dainuoti, o organizacinis darbas: eiti, kviesti į repeticijas, įtikinėti, tačiau kai viskas padaryta, mokiniai džiaugiasi.
„Mokiniams dažnai sakau: „Jei jūs gerai lankytumėte repeticijas, mes kalnus nuverstume.  Tačiau suprantu ir tai – jie labai užimti, lanko daug būrelių. Paprastai tie, kurie dainuoja chore, visur dalyvauja, o kurie nedainuoja,  niekur nedalyvauja“, – pastebėjo chorų vadovė.

Jautėsi tarsi palaiminti
Vievio kultūros centro moterų choro „Vieva“ ir šio miesto Trečiojo amžiaus universiteto senjorių choro „Sesės dainoje“, neįgaliųjų draugijos choro „Ievaras“ vadovė Rita Kraucevičiūtė, kuri, beje įkūrė Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklą ir vadovauja jaunių chorui „Švento Pranciškaus paukš­teliai“ bei mišriam chorui „Langas“, pasakojo dainuojanti choruose nuo pat vaikystės, kai pradėjo mokytis M.K Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje. Jai dainuoti labai patiko, bene šeštokė dalyvavo pirmoje savo Dainų šventėje. Tada, dar vaikas, juto labai didelį džiaugsmą ir pasididžiavimą, kad dalyvauja tokiame renginyje.

„Mano vaikystės metais prieš Dainų šventes savaitę tekdavo kone po visą dieną repetuoti Vingio parke. Dabar griežtesnė atranka, visi atvyksta gerai išmokę dainų šventės repertuarą, todėl repeticijos vyksta tik porą dienų iki Dainų šventės. Anksčiau buvo kita sistema, daugiau tekdavo repetuoti bendrai, repetuodavom kone visą dieną. Būdavo, vaikai išalkdavom, kartą radom netoli estrados avietyną, tokie laimingi buvom uogų prisivalgę. Per Dainų šventes būdavo labai karštų dienų, kibirais nešiojo vandenį ir pylė ant choristų. O kartą per eiseną į Vingio parką pylė lietus kaip iš kibiro. Atėjom į Vingio parką šlaput šlaputėliai, išsirikiavome estradoje, ir Vingio parką apgaubė vaivorykštė – jautėmės Dievo palaiminti. Apskritai Dainų šventėse jautiesi visai kitoks, pakylėtas – nebaisu nei karštis, nei lietus, nieko nebijai – jauti, kad tai, ką tada darai, svarbiau už visa kita“, – pasakojo R. Kraucevičiūtė.
Jai teko ir diriguoti Dainų šventėse 2007-aisiais, 2009-aisiais ir 2014-aisiais. Labai gerai prisimena, kad kai pirmąkart reikėjo lipti ant pakylos prieš tūkstančius dainininkus, labai daužėsi širdis, pasijuto tokia maža, su tokia didele atsakomybe ant pečių, galvoje sukosi mintys, kad lengviau būtų nušokti nuo tilto su guma…

Negali atsistebėti
„Manau, kad Dainų šventės yra labai svarbu mūsų tautinio identiteto išlaikymui, tradicijų išsaugojimui. Jos yra unikalios pasaulyje. Tai yra tai, kuo tikrai galime didžiuotis“, – sakė R. Kraucevičiūtė.
Chorų vadovė pasakojo, kad jai ne kartą su chorais teko būti Ispanijoje, Pietų Amerikoje, kur pasakodavo ir apie mūsų Dainų šventes. Pasak jos, kai užsieniečiai pamato filmuo­tą Dainų šventės medžiagą, negali atsistebėti, kaip apskritai įmanoma, jog tiek daug žmonių taip vieningai ir darniai atliktų tuos pačius kūrinius. Ir supranta, kiek darbo reikia įdėti, kad tokie unikalūs dalykai vyktų.
„Dainavimas ir Dainų šven­tės – tai galingas mūsų ginklas. Vi­si Sąjūdžio mitingai užsibaigdavo „Lietuva brangi“, kai sausio 13-ąją su mama stovėjom prie Televizijos­ TV bokšto, taip pat dainavome. Dainavimas labai suvienija, pakelia dvasią ir stiprina. Kai kyla kalbų, kad Dainų šventės  yra tarybinis paveldas ir jo reikia atsisakyti, labai piktinuosi. Tai – visiškas absurdas, valstybę, tautą naikinantis požiūris“, – sakė R. Kraucevičiūtė.

1960 m. Dainų šventė jau vyko Vingio parko estradoje, pastatytoje pagal estų architektų projektą.

Vievio KC ir knygos „Lietuvos Dainų švenčių tradicijos“ nuotr.