2022-ieji Vieviui yra ypatingi: miestas tapo Mažąja Lietuvos kultūros sostine ir pažymi 500 metų sukaktį, kai paminėtas jo vardas. Liepos 22 d. Vievyje iškilmingai perkirpta naujo Kultūros centro atidarymo juostelė. Su šios kultūros įstaigos direktore ir choro, ansamblių vadove Audrone Stepankevičiūte kalbėjomės apie miesto kultūros centro misiją bei istoriją ir ją kūrusius bei kuriančius žmones, meninės raiškos ir kūrybiškumo svarbą žmogaus gyvenime.
Esate užaugusi Vievyje. Gal pradėkim nuo to, kokie yra Jūsų pirmi prisiminimai apie šio miesto kultūros centrą, kažkada buvusius kultūros namus?
Mano vaikystės metais tame pačiame pastate veikė ir kultūros namai, ir muzikos mokykla. Taigi, jame ir mokėmės, ir koncertavome. Dar koncertai vyko ir pradinėje, vėliau vidurinėje mokykloje. Net sunku atskirti, kas kur vyko.
O kokie patys ryškiausi Jūsų atsiminimai apie vaikystėje ir jaunystėje Vievyje matytus renginius, kultūrinę veiklą?
Lankiau Vievio vaikų darželį, kuris buvo dabartinės Vievio cerkvės kieme. Mūsų auklėtojos buvo labai šaunios, darželyje dainuodavom, šokdavome, net vaidindavome. Auklėtojos su mumis buvo pastačiusios vaidinimą-miuziklą „Žiogas ir skruzdėlė“, aš, penkiametė, jame vaidinau skruzdėlę ir dainavau. Vėliau kažkur skaičiau, kad vaikui jau esant penkerių metų amžiaus išryškėja jo tikrieji polinkiai, talentas. Augau kieme, kuriame buvo daugiau kaip 10 bendraamžių. Mes ruošdavom koncertus ar vaidinimus, surinkdavom visus kiemo gyventojus – savo tėvus – ir koncertuodavome kaimynų butuose paeiliui. Publika atsidėkodavo saldainiais. Buvom organizuoti.
Mėgėjų meno veikla palietė mane jau vaikystėje. Šviesios Atminties pradinių klasių mokytoja Janina Selickienė pirmoje klasėje subūrė tuomet vadinamų spaliukų šokių kolektyvą. Dabar net sunku įsivaizduoti, kad bene septynerius metus jame šoko tik mano klasės mokiniai. Dalyvavome įvairiuose konkursuose, visose respublikinėse dainų šventėse. Vėliau šokau mokyklos tautinių šokių kolektyve iki pat mokyklos baigimo, net slapta svajojau studijuoti choreografiją. Tikriausiai, kaip ir daugelis tėvų, savo svajonę įgyvendinau per vaikus: vyriausia dukra Giedrė sporto klube „Reveransas“ šoko bene 10 metų, jauniausia Vėtra šoka šiame klube jau tryliktus metus.
Mokyklą baigiau labai gerai. Profesijos pasirinkimui, tikriausiai, svarbiausią įtaką turėjo „Dainų dainelė“. Būdama septintoje klasėje tapau pirmosios „Dainų dainelės“ laureate. Mano mokytojos Aldona Pulauskienė ir Leokadija Ginelevičienė man buvo dideli autoritetai, jų dėka pradėjau dainuoti, jų pavyzdžiu pasirinkau muzikos pedagogo profesiją.
Ir dar: nuo ankstyvos vaikystės prisimenu Aldonos Pulauskienės suburtą Vievio mišrų chorą, kuriame daug metų dainavo mano tėvelis – geras tenoras. Sesuo Daiva, brolis Aidas taip pat yra baigę Vievio muzikos mokyklą, dainavo ir grojo įvairiuose kolektyvuose. Mama nedalyvavo mėgėjų kolektyvuose, tačiau kaip žiūrovė nėra praleidusi nė vieno renginio, kuriame dainuodavo ar grodavo mūsų šeimos nariai.
Susidarė įspūdis, kad esate kultūrinio darbo organizatorė nuo vaikystės?
Gal ir taip. Mano kultūrinis gyvenimas nuo vaikystės buvo labai aktyvus. Kai mokiausi mokykloje – nuo pirmos iki vienuoliktos klasės – šokau ir dainavau. Tik tai vyko mokykloje, o ne kultūros namuose. Kai keturiolikmetė susirgau plaučių uždegimu ir gulėjau ligoninėje, su kelių palatų vaikais suorganizavome koncertą sesutėms Kovo 8-osios proga. O Vievio kultūros namai pirmiausia į mano gyvenimą atėjo kaip diskotekų vieta. Mokiniams tada buvo nurodyta lankyti diskotekas tik mokykloje, bet mes nulėkdavome ir į kultūros namų. O šiaip vaikystėje ir jaunystėje kultūros namuose labiau buvau žiūrovė: ten dainuodavo chorai, ansambliai, Regina Selskienė, mano mokytojos Aldona Pulauskienė, Leokadija Ginelevičienė subūrusios tercetą. Ir Vievio agitbrigados pasirodymai labai patikdavo.
O giliau Vievio kultūros centro istorija teko domėtis?
Truputį teko. Vieviečiai turbūt dar puikiai prisimena, kad tai buvo dviejų dalių pastatas. Vievio gyventojas Juozas Narkevičius pasakojo tokią istoriją: Trakų gatvėje gyveno daug žydų šeimų; vokiečių okupacijos metais dauguma Vievyje gyvenusių žydų buvo sušaudyti Peneriuose arba išvežti į koncentracijos stovyklas. Viename žydų paliktų Trakų gatvės namų buvo įkurta Vievio rajono kultūros įstaiga, tuo metu, matyt, vadinta kultūros namais. Vėliau, ardant pastatus Kazokiškėse ir Aleksandriškėse, buvo pastatytas priestatas – salė. J. Narkevičius prisimena vieną iš įdomesnių įvykių: 1962 m. balandžio ar gegužės mėn. vykusiame vieviečių susirinkime dalyvavo žymus dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, tuo metu užimantis svarbų postą. Gyventojai susirinkimo svečią įpareigojo pasirūpinti naujų kultūros namų statyba, nes Vievyje kultūrinė veikla plečiasi, daugėja meno kolektyvų ir t.t. A. Žmuidzinavičius įsipareigojo išspręsti šį aktualų klausimą.
Taigi, ne taip ilgai teko laukti – tik 60 metų.
O ryškiausiomis Vievio kultūros centro istoriją kūrusiomis asmenybėmis teko domėtis?
Mano atmintyje ryškiausia kultūrinės veiklos organizatorė Vievyje – šviesaus atminimo Aldona Kvaraciejūtė-Pulauskienė, kuri į miestą atvyko 1951 m. kaip jauna specialistė ir ėmė čia aktyviai burti chorus. Daug metų ji dirbo net su 3–4 vaikų ir suaugusiųjų chorais, buvo Vievio kultūros namų, Vievio meno mokyklos direktorė. Jos atminimui pradėjome organizuoti chorų festivalį „Mūsų dainose“. Jis prasidėjo iš noro pagerbti ir įamžinti šviesų pedagogės chorvedės A. Pulauskienės atminimą. Pasitarėme su jos sūnumi džiazo pianistu Dainiumi Pulausku ir 2007 m. su juo suorganizavome pirmąjį chorų festivalį, kuriame dalyvavo tik Elektrėnų savivaldybės chorai. Metai po metų jis plėtėsi, šiemet festivalyje-konkurse dalyvavo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Nuo 2012 m. suaugusiųjų ir vaikų chorai varžosi konkursuose. O festivalio-konkurso pavadinimas koduoja mintį: „A. Pulauskienės atminimas liks mūsų dainose“.
Tad bene 15 metų dirbote sename pastate? O kaip dirbote vėliau? Kaip pavyko vykdyti veiklą, išlaikyti kolektyvus benamystės metais?
Nebuvome benamiai. Visada turėjome vietą darbui. Vievio kultūros centre pradėjau dirbti 2005 m. gruodžio mėnesį. Turiu ir senojo kultūros centro nuotraukų, ir kaip pradėjo jį griauti. Mūsų nuostata buvo tokia: tai, kad nėra sąlygų, nereiškia, kad negali būti kultūrinės veiklos, stengėmės daryti ne mažiau negu įstaigos, kurios turėjo geresnes sąlygas. Turėjome neblogus instrumentus, puikiai galėjome organizuoti kamerinius klasikinės muzikos koncertus ir kitus kamerinius renginius, buvo įkurta Atvira jaunimui erdvė, kur jaunuoliai rinkosi leisti laisvalaikį, tapė sienas, organizavo teminius poilsio vakarus. Vievyje vyko diskotekos, į kurias suvažiuodavo paaugliai ir jaunimas iš visos savivaldybės. Be to, masiniams lauko renginiams, tokiems kaip Joninės, Rudens šventė, nereikia patalpų. Už Kultūros centro buvo graži pievelė, ten vyko vasaros renginiai, edukaciniai užsiėmimai, darėm vaikų vasaros stovyklas. Vievio kultūros centro kolektyvai repetuodavo Vievio gimnazijoje, renginius vykdydavome ir gimnazijoje, ir pradinėje, ir meno mokykloje, ir bibliotekoje. Ačiū šių įstaigų vadovams už kultūrinę partnerystę.
Kultūros darbuotojams labai svarbu kūrybingumas?
Žinoma. Nežinau, ar galima rasti nekūrybingą kultūros darbuotoją. Manau, kūrybingumas pasireikia ieškant netradicinio požiūrio į tradicinę situaciją. Yra žmonių, manančių, kad pavyzdžiui, koncerto organizavimas – tai tik skambutis atlikėjui ir salės paruošimas žiūrovui. Iš tikrųjų, tai begalė iš šalies nematomo darbo. Būna situacijų, kai kilusios idėjos įgyvendinimą riboja daugybė veiksnių, pavyzdžiui, finansai, erdvės, laikas, oras, atlikėjų galimybės ir t.t. Čia ir pasireiškia kūrybingumas – rasti optimaliausią išeitį esamomis sąlygomis.
Visada turėjom gerą komandą. Ji keitėsi, bet žmonės buvo entuziastai.
Kaip manote, kokie bruožai svarbiausi kultūros darbuotojui?
Manau, kad kūrybingumas, tai, kad ir nesant gerų sąlygų, žmonės sugebėtų organizuoti, daryti, kurti. Juk net tokiems iš pirmo žvilgsnio paprastiems dalykams kaip salės apipavidalinimas renginiui, jos pritaikymas skirtingiems poreikiams jau būtinas kūrybingas požiūris. Be jo turbūt nė dienos neišsiversi.
Prieš ateidama į Vievio kultūros centrą daug metų dirbau mokyklose. Kai kažkada buvusi Trakų r. kultūros skyriaus vedėja Jadvyga Lisevičiūtė man pasiūlė pereiti dirbti į kultūros sritį, svarsčiau ir svėriau: mokykla – labiau struktūruotas dalykas, daugmaž žinai, kada ateisi, išeisi, kokias temas kasdien turi išdėstyti. Be abejo, darbas su vaikais popamokiniu metu, t.y. ruošiant solistą ar ansamblį „Dainų dainelės“ konkursui ar chorą Dainų šventei suteikia kūrybinę laisvę, bet daugmaž žinai, kada ir kiek laiko tam teks skirti. Darbas kultūros centre kitoks – leidžia įgyvendinti daugybę idėjų ir kasdieninėje veikloje, ir per konkrečius projektus.
Minėjote, kad visada turėjote gerą komandą. Pristatykite jos žmones.
Per tuos metus komanda keitėsi, dabar ji atsijauninusi. Per 30 metų kultūros renginių organizatore dirbo Nijolė Leonavičienė. Šauniai dirbo renginių organizatorė Agnė Muškietaitė (Kurčiauskienė), daug projektų inicijuoja ir jiems vadovauja Saulė Vyšniauskaitė, Kazokiškėse puikiai dirba Vaida Belickienė ir Daiva Pileckienė. Turėjome puikų jaunimo darbuotoją Mykolą Krasnicką, dabar su Pakalniškių jaunimu dirba Inga Čižienė, su vieviečiais – Aistė Nasutavičiūtė. Jau 5 metus mėgėjų meną kuruoja Veslava Dubakienė. Mėgėjų meno kolektyvų vadovais dirba Rita Kraucevičiūtė, Vytautas Mikalauskas, Ona Nenartavičienė, Nijolė Anskaitienė, Roma Važgėlienė, Dijana Petkevičienė. Ne kultūros specialistai: buhalterė Jūratė Kučinskienė, personalo specialistė Orinta Diatlovienė, ūkio darbuotojai – Kotryna Gaubienė, Jan Tarasov. Organizuojant renginius beveik visada įtraukiama visa kultūros centro komanda. Džiaugiamės, kad atidarius naują kultūros centro pastatą savivaldybės taryba padidino pareigybių skaičių. Tai, be abejo, atsilieps veiklų kokybei. Tačiau ir su mažesne komanda stengėmės dirbti gerai – visi buvo pilni idėjų ir entuziazmo.
Kaip manote, kokios sritys svarbiausios kultūros centro gyvybingumui?
Esame daugiafunkcis centras, neribojantis veiklų pobūdžio. Vis dėlto, ryškiausios yra dvi sritys – mėgėjų meno veikla ir renginių organizavimas, t.y. profesionalaus meno sklaida, gyventojų laisvalaikio, pramogų organizavimo, koncertinė, parodinė, teatrinė veikla. Ir projektinė veikla kultūros centrui labai svarbi. Teikiame projektus įvairiems fondams papildomam finansavimui gauti. Pvz., šiemet įgyvendiname daugiau kaip 10 projektų, kurių finansuotojai ES, Lietuvos kultūros taryba, Elektrėnų savivaldybė.
Kultūros centras gali imtis labai įvairių veiklų ir renginių. Pavyzdžiui, 10 metų mieste organizavome vaikų vasaros dienines stovyklas. Patys sumanėm: „Kodėl nepadaryti stovyklos ir sukurti galimybę vaikams bent dalį vasaros prasmingai ir smagiai leisti laiką?“, rašėme projektus ir nuolat gaudavome Elektrėnų savivaldybės finansavimą jiems.
Turbūt reikėtų paminėti ir reikšmingiausius, įdomiausius kultūros centro vykdytus projektus?
Keletą kartų esame gavę ES finansavimą tarptautiniams jaunimo mainams pagal ES programą Erasmus+ (vadovė S. Vyšniauskaitė), kuriuose dalyvauja kelių šalių komandos. Po poros savaičių, rugpjūčio pabaigoje, mūsų projekte „Zero Waste Youth“ dalyvaus lietuvių, ukrainiečių ir graikų komandos. Šiemet jau 14 kartą organizuojame chorų festivalį-konkursą „Mūsų dainose“, žinomą visoje Lietuvoje, kuriame pastaraisiais metais dalyvauja daugiau kaip tūkstantis choristų, vyksta chorų konkursai.
Labai džiaugiamės tęstiniu bendradarbiavimo su profesionaliais teatrais projektu. Pirmasis toks „blynas“ buvo bene 2012 m., kai, bendradarbiaudami su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, pastatėme Jurgio Gaižausko operos „Buratinas“ koncertinį variantą. Vėliau sekė S. Prokofjevo baleto „Pelenė“, bendradarbiaujant su M. K. Čiurlionio meno mokykla, pastatymas, dar vėliau – su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentais esame pastatę Fr. Leharo operetę „Linksmoji našlė“, Miko Petrausko operą „Eglė žalčių karalienė“. Pernai su garsiais solistais Liudu Mikalausku, Egidiju Bavikinu ir Ona Kolobovaite pastatėme Nerijaus Petroko režisuotą Dž. Verdžio operos „Traviata“ versiją, kuri lapkritį ir gruodį buvo parodyta Vievyje, Elektrėnuose ir Trakų pilyje. Keletą mėnesių su vieviečiais dirbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei VDU Muzikos akademijos docentas režisierius Nerijus Petrokas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Dainius Puišys. O kiek veiklos buvo: choristai važinėjo į edukacijas, daug Vievio gyventojų siuvo kostiumus, kūrė scenografiją, atliko scenos aptarnavimo techninius darbus ir kt. Tiesa, nepaminėjau, kad visų spektaklių variantai yra sutrumpinti.
Ar „paragavę“ tos kone į jų namus atėjusios operos, žmonės panori susipažinti su ja ir tikrose teatrų salėse?
Taip būna, nors negaliu sakyti, kad masiškai. Tačiau kai artėja ruduo, žmonės gatvėje sutikę dažnai klausia, kokį spektaklį statom šiemet.
Tad gal galima paklausti, kokį spektaklį statysite šiemet naujojo Kultūros centro salėje?
Dar apie tai nekalbu, bet turiu sumanymą. Nenoriu jo išduoti, gana sudėtingas kūrinys. Vievio choristai nori dalyvauti, bet nežinau, ar prisikalbinsim profesionalius atlikėjus.
Turbūt metas pristatyti ir Vievio kultūros centro mėgėjų meno kolektyvus, aktyviausius kultūrinės veiklos organizatorius.
Mūsų kultūros centre veikia nemažai mėgėjų meno kolektyvų: moterų choras „Vieva“ ir senjorų choras, neįgaliųjų ansamblis „Ievaras“, kaimo kapela „Pylimėlis“, sutartinių giedotojų grupė „Ginėja“, vaikų šokio teatras ir dramos būrelis, linijinių šokių kolektyvas „VievioLin“ ir šiuolaikinių šokių kolektyvas, dramos studija „Vievio teatras“, kamerinis choras „Con moto“ ir keli vokaliniai ansambliai. Džiaugiuosi, kad pamatau naujų žmonių, ateinančių vaidinti, dainuoti, šokti. Vievio senjorų aktyvumas padidėjo mieste susibūrus Trečiojo amžiaus universitetui, vadovaujamam Audronės Davidavičienės. Labai aktyvi jo fakulteto dekanė Nijolė Anskaitienė „užvedė“ senjorų sportinę sveikatingumo veiklą, žmonės pamėgo šiaurietišką vaikščiojimą su lazdomis, šoka linijinius šokius, užsiima joga.
Jūs pati esate ne tik Vievio kultūros centro direktorė, bet ir dainuojate, vadovaujate keliems chorams ir ansambliams. Vievio žmonės dainingi, mėgsta dainuoti?
Negaliu neigti.
Ką duoda dainavimas žmogui? Yra nemažai tyrimų, bylojančių, kad dainuojantys žmonės yra sveikesni. Kaip manote, kas tai lemia?
Sutinku, kad dainavimas sveikatina. Sirgau kovidu ir labai stipriai kosėjau. Teko daryti įvairių tyrimų ir kvėpavimo testą. Nors labai kosėjau, kai iškvėpiau iš visos jėgos, testas viršijo lūkesčius. Gydytojas iš karto ištarė: „Turbūt dainuojate“. Dainavimas ne tik teikia pasitenkinimą, bet ir stiprina plaučius. Pučiamieji instrumentai – taip pat.
Jei žmonėms nepatiktų, nejaustų moralinio pasitenkinimo, niekas nepriverstų jų dalyvauti chore, ansamblyje. Man labai gražu, kad žmonės tai jaučia ir parodo dėkingumą savo vadovams. Pavyzdžiui, chorvedei Rūtai Kraucevičiūtei, kuri važinėja iš Vilniaus, choristai po kiekvieno koncerto įteikia gėlių, padėkoja.
Dalyvaudami meno saviveikloje žmonės randa bičiulių, bendrumo jausmą. Aš su savo choristais, ansamblių dalyviais kartu švenčiam gimtadienius, pirmą rugpjūčio savaitgalį plaukiame baidarėmis su šeimomis – visko prisigalvojam. Jei nepatiktų kompanija, to nedarytume.
Dažnai žmonės mėgėjų meno kolektyvuose atranda save. Štai Vievio gyventoja Lilė Sadauskaitė, regis, niekuo nepasižymėjo, o pradėjusi dainuoti „Vievoje“ tapo viena aktyviausių mėgėjų kolektyvų narių: dainuoja chore ir tvarko jo organizacinius reikalus, pradėjo lankyti Dramos studiją, gavo pagrindinį vaidmenį ir puikiai vaidina.
Sveikatai, psichologinei savijautai labai svarbu, kai žmogus atranda saviraiškos. Kartą atėjo vaikinas, priklausomas nuo kompiuterio, gal galiu pasiūlyti jam veiklos. Pasiūlėme kelias, Dramos studija vaikiną „užkabino“, joje vaidino 8 metus, atrado save.
Turbūt kultūros centro veikloje labai svarbu bendraminčiai ir talkininkai?
Daugumos projektų paraiškas rengiame kartu su vietos bendruomenėmis ir įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, kultūrinei veiklai gyventojų susitelkimas labai svarbu. Džiaugiuosi, kad mes puikiai randam kalbą su vietos bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis. Dabar, vykdant projektą „Vievis – mažoji kultūros sostinė“, šis ryšys dar labiau sustiprėjo. Štai Vievio bendruomenė „Santarvė“ (pirmininkė Audronė Davidavičienė), bendruomenė „Aktėvystė“ (vadovai Helmutas Zabarauskas ir Agnė Landžiūtė), Pilypiškių kaimo bendruomenė „Aliosa“ (pirmininkas Šarūnas Jasaitis), Kurkliškių kaimo bendruomenė (pirmininkas Gediminas Jachimavičius) rašė projektus, kad gautų suvenyrų projekto „Vievis – mažoji kultūros sostinė“ veikloms. Taip pasirūpinome suvenyrinių puodelių, rašiklių, marškinėlių su logotipais. Nereikėjo bendruomenių net kviesti: „Valio, einam ir darom“.
Tad Kultūros centro veikla be partnerių ir draugų, be bičiulių būtų daug pilkesnė?
Nors Kultūros centre dirba keliolika žmonių, prieš didelius renginius jie nespėja aprėpti visų darbų barų. O kai turi ko paprašyti padėti, kai šalia yra žmonės, kuriems rūpi ta pati veikla – visai kas kita. Štai norėjome nupinti vainikus Onoms pagerbti per miesto šventę, paskambinau Vievio neįgaliųjų draugijos pirmininkei M. Slavinskienei: „Maryte, padėkit, neturim žmogiškų išteklių“. Neatsisakė. Niekada neatsisako. Pagal mūsų centro ir „Santarvės“ bendruomenės parengtą projektą vyko tapybos pleneras „Vieviui – 500 metų“, kreipėmės į neįgaliųjų draugiją, dailininkams paruošė suvenyrų.
Norėdami, kad projekto „Vievis – mažoji kultūros sostinė“ renginiai būtų didesni ir turiningesni, raštu kreipėmės į Vievio verslo įmones, kad prisidėtų pinigais. Ir skyrė, ir pavieniai žmonės prisidėjo.
Vykstant dideliems renginiams labai padeda Vievio gimnazijos jaunimas savanoriaudamas. Kai į chorų festivalį-konkursą atvyksta daugiau kaip 1000 žmonių, be savanorių prapultume. O kai turime entuziastingų talkininkų, visi pasiskirstome pareigomis ir tam tikromis dienomis jaunuoliai kuruoja vieną ar kitą chorą, padeda atlikti ūkinius darbus: po renginių sutvarkyti sales ir kitas erdves. Ir Kultūros centro darbuotojų šeimų nariai visada prisideda, esam dėkingos savo vyrams, vaikams, draugams. Labai vertinam bendradarbiavimą su Vievio švietimo įstaigomis, meno mokykla.
Kaip suprantate kūrybingumą Kultūros centro darbe?
Kaip nusiteikimą netikėtumams. Kas rytą susiplanuoju tos dienos darbus, tačiau beveik visada planus tenka keisti – tokia mūsų darbo specifika. Nėra taip, kad Audronė padarė susirinkimą, sutarė su žmonėmis, ir bus tik taip. Kiekvieną savaitę Kultūros centre darom renginių ir darbo planų aptarimą. Tai tarsi „minčių lietus“, kuriame kyla įvairiausių sumanymų. Suprantu, kad išgirdus pasiūlymą negalima sakyti: „Nesąmonė“ – kiekviename pasiūlyme yra kruopelytė racijos, iš kurios galima ko nors pasimokyti, ką nors pritaikyti. Paskui gali tam žmogui pasakyti: „Gerai sumanei. Matai, kaip pavyko“, kas labai motyvuoja darbui.
Žinoma, būna ginčų bei priekaištų. Manau, kad kaip ir šeimoje, tai neišvengiama. Dažnai gatvėje sutikti žmonės sako; „Ačiū, buvo labai įdomu, gerai“. Jiems esu labai dėkinga. Bet esu labai dėkinga ir žmonėms, kurie sako, kad galėjo būti kiek kitaip, tada stengiuosi išsikalbėti, sužinoti, būtent ką ir kaip jie norėtų matyti kitaip. Neprisimenu, kad tie žmonės būtų neteisūs. Jie pastebi tai, kur galima pasitempti. Ir Kultūros centro darbuotojų susirinkimuose stengiuosi žmones pagirti ir jiems padėkoti už darbą ir panagrinėti, kas galėjo vykti geriau. Džiaugiuosi, kad supranta ir nepyksta.
O kai vyksta mėgėjų meno kolektyvų renginiai, visada su jų vadovais prieš tai daug kalbamės, kaip jie įsivaizduoja savo renginį, kad Kultūros centro specialistas optimaliai padėtų. Žodžiu, kūrybingumas – ne tik vaidinti, šokti, bet ir paveikslus sukabinti, nuotraukas sudėti, puokštę padaryti, sudominti, paskatinti ir pritraukti žmones. Kai į Kultūros centro atidarymą „Agata“ atvežė fotoparodą, valandą ieškojom erdvės, kur nuotraukas pastatyti, kad geriau matytųsi, atkreiptų daugiau dėmesio.
Kas Jums pačiai yra svarbiausia kūrybingume?
Laisvė mintims, idėjoms. Gal nereikia skubėti idėjos garsiai išsakyti, lai ji pabūna viduj, palaipsniui įgauna realesnę viziją, formą, o paskui konkretizuojasi. Galbūt jos įgyvendinimą lemia pinigai ir žmogiški resursai, infrastruktūra, bet vienu ar kitu būdu, didesniu ar mažesniu mastu ji gali būti įgyvendinta. Svarbu jos nepamiršti ir kurti strategiją, kaip žingsnis po žingsnio ją įgyvendinti. Atėjo nauja darbuotoja, pasakė turinti mintį įgyvendinti du dalykus. Ir po truputį, po truputį padarė.
Gal užbaikime pokalbį klausimu, kokie Vievio kultūros centro planai naujajame pastate?
Labai norisi patenkinti įvairius gyventojų poreikius – vieni mėgsta klasiką, kiti popsą, norėčiau, kad ir vieni, ir kiti sulauktų tinkamų renginių. Labai tikimės, kad mūsų centre vyks įvairių sričių ir žanrų profesionalių atlikėjų koncertai, teatrų spektakliai, nes iki šiol tokių neturėjom galimybių organizuoti. Ir noriu pabrėžti, kad Kultūros centre labai laukiame vieviečių idėjų – ateikite, skambinkite, rašykite.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Nuotraukos iš redakcijos ir Kultūros centro archyvų