„Pasiek savo ribas ir jas peržengęs siek toliau“, – tai devizas, kurio vedami Vievio kultūros centro atviros jaunimo erdvės dalyviai išvyko į tarptautinius jaunimo mainus Italijoje, Moiolos mieste.
Draugystė su italais užsimezgė prieš dvejus metus: tarptautiniai mainai vyko pirmiausia Lietuvoje, Daugirdiškėse, kur dalyvavo ir dabartinės komandos nariai Gytis Apanavičius, Rytis Kameneckas, Justina Tarasovaitė ir italė Anna, kuri itin šiltai prisimena čia praleistą laiką ir džiaugiasi galėdama dar kartelį sutikti draugus iš Lietuvos. Šie mainai yra remiami iš Europos Sąjungos fondų ir jais siekiama skatinti jaunimo aktyvumą, domėjimąsi Europos Bendrijos šalių kultūrų įvairove, dalinimąsi perspektyvomis ir naujų požiūrio taškų atradimą. Be jau minėtų jaunuolių, komandą sudarė Ilona Žilinskytė, Indrė Stasiūnaitė, Lukas Kameneckas, Gabija Visockaitė, Darius Bertašius ir grupės vadovė Sandra Stasiūnaitė. Taigi, tarptautinių mainų pavadinimas „Drąsus jaunimas“ žadėjo daug, tačiau tikrai mažiau, nei tai, ką radome picos ir makaronų tėvynėje…
Kelionė iš Lietuvos į mainų vietą buvo pirmasis iššūkis, kurį turėjo įveikti kiekviena komanda: pirmiausia, mus svetingai pasitiko Milanas, nemažiau draugiškas buvo Turinas, vėliau Cuneo ir, galiausiai, Moiola – mažas miestelis, teturintis 200 nuolatinių gyventojų, vos dvi parduotuvėles (dirbančias kelias valandas per dieną ir tokiu greičiu tuštėjančiomis prekių lentynomis, kokio dar nėra tekę matyti) ir vietinės reikšmės bariuką, tačiau jį supa neapsakomo grožio Alpių kalnynas. Tikrai neįprastas kraštovaizdis lietuvio akims – ryte kylantis ir slėnį užpildantis tirštas rūkas; saulė, tai pasirodanti, tai dingstanti už dangų liečiančių viršukalnių ar vingiuotos bei sraunios kalnų upės akmenuotais krantais.
Vakarop, galiausiai, pasiekėme šį miestelį, tapusį namais prieš akis laukusiai įspūdingai vasaros savaitei. Atvykus, mus pasitiko ir padėjo įsikurti Italijos komanda ir jaunimas iš Airijos, o prie šios šaunios kompanijos vėliau prisijungė ir Lenkijos komanda. Atgavę jėgas, atsigaivinę, užmezgę pirmąsias dar visai nedrąsias pažintis ir paragavę pirmosios porcijos itališkų makaronų, su nekantrumu laukėme pirmosios mainų dienos.
Rytas išaušo lietingas ir nesvetingai darganotas bei vėsus, tačiau nuotaikos tai tikrai negadino. Labai dažnai pirmoji ir paskutinė mainų ar stovyklų dienos būna pačios įsimintiniausios. Taip nutiko ir šį kartą. Paskutinę dieną visuomet juk sunku palikti naujus draugus, su kuriais taip smagiai buvo leidžiamas laikas! O pirmoji diena – itin svarbi, nes būtent ją tu pradedi labiau pažinti naujus žmones ir sužinai kai ką naujo apie save. Mainų organizatorė italė Monika tikrai pasistengė, kad šaunaus jaunimo iš Airijos, Italijos, Lenkijos ir Lietuvos būrys suprastų, kokie mes esame visi gražūs ir įdomūs: kokie mūsų skirtingi veido bruožai, charakteriai, pomėgiai – sužinojom, kad kai kas gali derinti buvimą skaute ir kartu balerina, kažkas yra profesionalus alpinistas, o kažkurio iš mūsų mėgstamiausia yra fantastinė-mokslinė literatūra. „Kaip manote, ar galėtumėte padaryti 60 šuoliukų ant vienos kojos per vieną minutę? O kas mano, kad galėtų padaryti 80?… 100?“ – su paslėpta šypsena klausė mainų jaunimo mokymus organizavęs italas Fabio. Tuoj pat buvome paprašyti ir praktiškai išbandyti bei patikrinti savo spėjimus. Pasirodo, tai buvo pirmoji užduotis, privertusi sugriauti mūsų įsivaizduojamus limitus ir išdavusi, kad esame linkę nuvertinti savo jėgas – bene visi mainų dalyviai sugebėjo pasišokėti daugiau nei 120 kartų! Pabandykite ir Jūs! Visą dieną linksmai klegetavę, vykdę įvairias kūrybines bei sportines užduotis, vakare gavome dar vieną išbandymą – lobių paiešką naktiniame Moiolos mieste. Suformuotos tarptautinės komandos turėjo gerai pamiklint kojeles ir pasukti galveles, kol po daugiau nei pusantros valandos paieškų buvo galima atsipūsti ir pasimėgauti užsitarnauta gardžių itališkų ledų porcija. Kupini geros nuotaikos ir įspūdžių išmušus, vidurnakčiui, suvirtome į lovas.
Pirmuosius nuovargio ženklus nustūmę į kuo tolimesnį kampą, antrąją dieną pradėjome dar intensyviau. Kad ir kokie esame visi skirtingi, tačiau dirbdami kartu, komandoje, galime pasiekti daug geresnių rezultatų nei pavieniui – to mus mokė Fabio. Po kaitria saule ir giedru dangumi mokėmės komandinio darbo subtilybių, žaidėme itin visiems patikusį ir daug pozityvaus azarto atnešusį „Septynių akmenų“ žaidimą bei vykdėme kitas veiklas. Po pietų laukė pirmasis tikras, ir kai kam netgi pats sunkiausias, išbandymas – kopimas uolomis. Pririšti virvėmis, užsimaukšlinę šalmus vienas po kito kalną šturmavo „kopinėtojai“. Visai kaip filmuose! Kai kam pakako drąsos ir jėgų įveikti net ir grėsmingą raudona spalva pažymėtą ir pačią sudėtingiausią trasą, o kai kas išmėgino netgi visas keturias! Atsipūsti laiko daug nebuvo, kadangi dieną vainikavo lietuvių kultūrinis vakaras. Surengę protmūšį ir išsiaiškinę, kurią grupę galima laikyti beveik broliais lietuviais (nugalėtojais visgi tapo kaimynai lenkai), kartu mokėmės ir dainavom lietuviškas sutartines, šokome transferą bei žaidėm lietuvių liaudies žaidimus. Po vakarinių linksmybių jaunimas noriai vaišinosi ir gyrė lietuvišką šakotį, obuolių sūrį bei kitus saldėsius, juodą duoną ir net bandė girą su kisieliumi. Pagyrimo žodžių ir padėkos šypsenų sulaukėme dar kelioms dienoms į priekį.
Jaunimas į mainus susirinko energingas ir sportiškas, taigi tuomet, kai išgirdome, jog žygiuosime į Alpių kalnyną, visai nepabūgome. Italai mus ramino, „eisime lengva trasa, kurią eiliniais savaitgaliais pasirenka šeimos su vaikais“ – dėstė Monika. Tačiau fiziškai sunkesnio išbandymo beveik nei vienas mainų dalyvis nebuvo patyręs. Trumpi skaičiai: kilome į 3000 metrų virš jūros lygį, į kalno viršukalnę (slėnį, kuriame apsistoja pavargę alpinistai) 9 kilometrus vedė akmenuoti keliukai (lygiai toks pat kelias vis dar kaitinant įkyriai saulei, kurioje jautiesi lyg driežas keptuvėje, laukė ir leidžiantis žemyn), visa kelionė užtruko daugiau nei septynias valandas, per kurias du kartus kirtome ir Prancūzijos sieną. Apylinkėse gimęs ir užaugęs Fabio atskleidė – „tėvas man dar būnant mažam berniukui sakė, kad kalnai, tai gyvenimo metafora: kaip ir kalnuose, taip ir per gyvenimą žengi akmenuotais ir neretai pavojingais keliukais; kartais taip aiškiai gali matyti tikslą, kaip ir kalno viršūnę, tačiau einant jos link, atrodo, kelias niekada nesibaigs, o įkvėpimą ir ryžtą keičia nusivylimas. Tačiau, kai įveiki kalną ar didelį gyvenimo išbandymą, nėra geresnio jausmo kaip užplūstanti euforija ir pasididžiavimo jausmas“. Ir taip nuolatos, kol neįkopi į visas gyvenimo viršukalnes. Iš tiesų, atsiveriantis vaizdas į kalnų slėnį, nepakartojamo mėlynumo ežerą ir krioklius nubraukė visos ilgos kelionės sunkumus ir privertė išspausti nors ir pavargusias, tačiau nuostabos ir susižavėjimo kupinas šypsenas.
Dienos bėgo, o nuotykių tikrai nemažėjo. Po atokvėpio dienos įamžinant mainus ant taip svetingai mus priėmusios Moiolos merijos sienų ir airiškomis dainomis bei „River Dance“ pasirodymui nė kiek nenusileidusio tradicinių airiškų šokių pasirodymu pasibaigusio airių kultūrinio vakaro, ekstremalius pojūčius atgaivino plaukimas plaustais sraunia kalnų upe. Kad būtų dar smagiau ir šlapiau, susimokiusi gamta atsiuntė kone tropinę liūtį, o upės srovei įsismaginus, vandens paviršiumi guminėmis valtimis slydome it ledu. Tiems, kurie panoro akis į akį susidurti su dar viena savo baime – buvo pasiūlyta nerti nuo olos į ledinį upės vandenį. O pamačius, kad keturmečiai gali tai padaryti – ryžtas ir drąsa, atrodytų, netilpo ankštame kostiume ir saugos liemenių gniaužtuose. Dauguma nubalsavo, jog šis pasiplaukiojimas plaustais buvo pats įspūdingiausias mainų įvykis. Emocijas išdavė ir švytintys iš džiaugsmo veidai. Vis dar kupini naujų potyrių, vakare linksminomės lenkų surengtame savo šalies ir organizacijos, kuriai priklausė visas atvykęs lenkų jaunimas, pristatyme. Surengtoje lenkiškų žodžių ir frazių tarimo rungtyje ypatingai gerai pasirodė lietuvaitės Ilona ir Justina, kurios nepaliko jokių šansų liežuvius miklinusiems ir iš paskutiniųjų bandžiusiems neatsilikti italams. Žinoma, taip pat buvo neapsieita be dainų ir šokių, o galiausiai šurmulys persikėlė po naktiniu dangumi į atvirą diskoteką.
Mainams perkopus į antrą pusę, išmokus komandiniu darbu įveikti visus sunkumus, atėjo laikas įvertinti, kaip gerai mes vieni kitus pažįstam ir pasitikim, kaip gerai mes mokame bendrauti ne tik žodžiais, bet ir akimis, judesiais bei prisilietimais. Kultūrinių vakaronių maratoną, kaip ir dera, užbaigė mainų šeimininkai italai. Pirmiausia, galėjome išmėginti savo geografijos žinias apie Italiją ir jos įžymybes. Italai visuomet šmaikščiai juokauja, kad atvykus į Italiją nebūtina net mokėti italų kalbos – kuo puikiausiai susišnekėti įmanoma tiesiog rankų gestais. Taigi antroji vakaro užduotis buvo iššifruoti dažniausiai sutinkamuose rankų gestuose užslėptus pasakymus. Visiems griausmingai sudainavus „Ciao Bella“, veiksmas persikėlė į erdvią salę, kur šokiai, skambant itališkiems ritmams, tęsėsi ir išmušus vidurnakčiui.
Galima drąsiai tvirtinti, kad po visų suartinusių iššūkių, mainų dalyviai tapo it viena didelė draugų kompanija, todėl paskutinis vakaras prie laužo, patiems gaminantis vakarienę, kepant dešreles ir net pačių paruoštą duoną, dalijantis prisiminimais, įspūdžiais ir dainuojant visiems žinomas dainas, brazdinant gitarą, mainams suteikė jaukumo bei bendrystės jausmo ir tik dar labiau apsunkino išsiskyrimą. Šie šaunūs jauni žmonės atidavė visas jėgas vykdydami užduotis, savo aktyvumu ir energija stebino mainų organizatorius Moniką ir Fabio, sulaukė daugybės komplimentų ir kvietimų atvykti į kitus mainus. Apžvelgiant ir vertinant mainus, visi vienbalsiai sutiko, jog buvo realizuotas mainų tikslas – išsilaisvinta iš mus supančių ir pačių susigalvotų ribų, išeita iš komforto zonos (ar tai būtų aukščio baimė, nemokėjimas plaukti, kalbos barjeras ar tiesiog drovumas) ir suvokta, jog nėra nieko neįmanomo. Neperteikiamas gamtos grožis, jėga ir žmogaus kūno atsparumas, tikras džiaugsmas ir draugystė, nauja perspektyva gyvenimui ir geriausi vasaros prisiminimai – visa tai vos per vieną nepakartojamą savaitę. Mes būtinai sugrįšim ir visi susitiksim! – jokio liūdno atsisveikinimo, tik draugiškas ir jaunatviškas „iki pasimatymo“.
Sandra Stasiūnaitė,
VšĮ Vievio kultūros centro Atviros jaunimo erdvės
darbuotoja savanorė