Vieviečiai saugo atlaidų kultūrinį paveldą

Julija KIRKILIENĖ

Paskutinį liepos sekmadienį Vievis gražiai šventė Onines. Vievio šv. Onos bažnyčia šventė titulinius atlaidus. Pagal krikščionybės istoriją, šventieji Ona ir Joakimas yra Mergelės Marijos tėvai, ilgos grandinės dalis, perdavusi tikėjimą Jėzumi Kristumi. Popiežius Pranciškus sako: kokie svarbūs šeimos gyvenime yra seneliai – per juos perduodamas žmonijos ir tikėjimo paveldas. O Vievio kultūros cent­ras, suprasdamas, kad medis be šaknų sunyksta, jaunajai kartai nenuilstamai perduoda senelių tradicijas – šv. Onos, duonos ponios, apeigas.

Atlaidai
Atlaidai Vievio šv. Onos bažnyčioje vyko prie išskirtiniai Giedrės Tartėnienės papuošto altoriaus. Šv. Mišias aukojęs Kun. Mindaugas Malinauskas SJ lobius iš Evangelijos skaitinio lygino su šv. Onos paliktais lobiais nuo įsčių iki žemės gėrybių. Šventosios Onos didžiausias perlas – Mergelė Marija, pasauliui padovanojusi patį Viešpatį.

Kaip dailidės Juozapo uošvė, o ypač kaip gyvas nekaltai pradėtos Mergelės Marijos „tabernakulis“, šv. Ona globoja visus, kurie dirba su mediena – dailides, baldžius, medinių namų statytojus. Kadangi pati saugojo Mariją kaip brangenybę skrynelėje, ji globoja auksakalius ir net statinių dirbėjus. Ona mokė Mariją palaikyti namuose švarą, todėl globoja šluotų gamintojus, mokė austi, todėl globoja audėjus, mokė siūti, todėl globoja siuvėjus ir visus, kurie audžia, parduoda audinius ir siuva, taip pat ir nėrėjas. Vienoje legendoje minima, kad ji mezgusi pirštines, todėl yra pirštinių gamintojų globėja. Kaip taupi namų šeimininkė, ji yra prekiautojų sendaikčiais globėja. Ir dar ji globoja krikščionių šei­mas ir našles. Onos pagalbos prašo nevaisingos šeimos, nėščios moterys, jos meldžiama gelbėti nuo skausmų per sunkų gimdymą. Kaip Mergelės Marijos motinos, jos prašoma padėti gerai išauklėti vaikus. Kadangi Jėzus Onai suteikė lengvą ir ramią mirtį, jos meldžiama padėti gražiai numirti. Pamokslą kunigas baigė linkėdamas tikintiesiems būti kaip šv. Ona ir išlaikyti gražų gyvenimą Žemėje. „Būkite, kaip šventos Onos, išlaikykite gražų gyvenimą Žemėje. Šv. Ona siejama su vaikų mokymu ir žinių troškimu, nes paveiksluose dažnai vaizduojama su knyga. Jei žmonės auklės vaikus, kaip Marijos Motina Ona, seminarijose netrūks studentų, o Lietuvoje – stiprių šeimų“, – užbaigė pamoks­lą kunigas.

Yra taip, o kaip buvo?
Knygoje „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“ rašoma, kad Vievio bažnyčios Didžiaja­me altoriuje įstatytas titulinis šv. Onos (Marijos mokymo) paveikslas. Monumentalios kompozicijos drobę XIX a. antroje pusėje nutapė Vilniaus meno mokyklos auklėtinis. Autoriaus pavardė nepaminėta. Titulinis paveikslas išlydėjo 2023 metų Oninių atlaidų procesiją per paradines duris, per naujus laiptus. Procesija apie bažnyčią ėjo nauju, plytelėmis išklotu taku. Klebonas Alfonsas Kelmelis įžanginėje atlaidų kalboje sakė, kad dabar Vievio bažnyčia yra tikra miesto bažnyčia. Bet ne visada taip buvo. Pasak istorikų, pirma Vievio bažnyčia pastatyta buvo apie 1683 metus ir net tris kartus degė. Karo metu sudeginta buvo Vievio bažnyčios klebonija. Gaisrai nusinešė daug archyvinės medžiagos, gal todėl niekur neliko informacijos, kada bažnyčia buvo tituluota šv. Onos vardu ir kada pradėti švęsti atlaidai. Vieviškiai iš kraštiečio Eugenijaus Petrausko surinktos istorinės medžiagos žino, kad jei ne bažnyčia, tai mažą miestelį prie didelio, strategiškai svarbaus kelio, mažai kas važiuo­damas pro šalį ir pastebėtų. „Vievis gali didžiuotis savo praeitimi, savo bažnyčios istorija. Mažam miesteliui bažnyčia – tai kultūra, tai meno vertybė. O svarbiausia, tai žmonių dvasinio peno šaltinis. Ji yra begalinė istorinių įvykių raidos liudininkė, – rašo E. Petrauskas. – Pirmieji katalikiški maldos namai Vievyje galėjo būti pastatyti iki 1550 metų. Iš Žygimanto Augusto privilegijos, kuria Vilniaus Šv. Dvasios ir Vievio broliams bazilijonams dovanojamas malūnas prie Bražuolės upelio, galima spręsti, kad čia jau gyveno ir meldėsi vienuoliai bazilijonai („Elektrėnų Dekanato sakralinis paveldas“, Savastis, Vilnius, 2008)“. Dabartinė mūrinė bažnyčia pašventinta 1931 m. lapkričio 15 d. Švč. Mergelės Marijos motinos šv. Onos vardu Lietuvoje tituluotos 22 bažnyčios, iš jų – dvi Kaišiadorių vyskupijoje.

Šv. Onos titulo paieškos
Mokslininkė Lijana Birškytė-Klimienė, tyrinėjanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dailę ir kultūrą, moksliniuose straips­niuose „Šv. Onos kultas ir atvaizdai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų bažnyčiose“, „Ankstyvosios šv. Onos kulto apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, „Šv. Onos brolijos Žemaičių vyskupijoje XVII–XVIII a.“ ir kituose darbuose surinko medžiagą apie šv. Onos brolijų veiklą LDK ir šv. Onos kultą. „Apkrikštijus lietuvius ir žemaičius, atėjo dėkingas laikas plisti katalikų šventųjų kultams. Nors Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo vėliausiai apkrikštyta valstybė Europoje, šv. Onos kultas iš kaimyninių kraštų atkeliavo nevėluodamas“, – rašoma darbe „Šv Onos brolijos Žemaičių vyskupijoje XVII–XVIII a.“. XIV a. (prieš oficialų šalies krikš­tą) Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dukros ištekėdamos pasirinkdavo Onos krikšto vardą. Tikriausiai su valdovo iniciatyva susijęs ir pirmosios šv. Onos titulo bažnyčios pastatymas XIV a. pabaigoje Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Šią iki mūsų dienų neišlikusią šventovę, kurioje buvo minimos šv. Onos šventės, aptarnavo pranciškonai konventualai. Kur kas aktyvesnė šv. Onos kulto skleidėja šalyje buvo kita pranciškonų atšaka – pranciškonai observantai, Rytų Europoje dar vadinami bernardinais, turėję tankesnį konventų tinklą ir pirmieji LDK (ko gero, net anksčiau nei kaimyninėje Lenkijoje) pradėję ­steig­ti Šv. Onos brolijas. Švč. Mergelės Marijos motina šv. Ona nuo seno buvo gerbiama Europos pranciškonų vienuolynuose: tiek pranciškonų steigėjas šv. Pranciškus Asyžietis, tiek bernardinų šakos pradininkas šv. Bernardinas Sienietis puoselėjo pamaldumą šv. Onai. Šios šventosios kultas buvo glaudžiai siejamas su jų propaguo­jama Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo doktrina, todėl neatsitiktinai šv. Onos titulai dažni įvairių pranciškonų vienuolijos šakų bažnyčiose ir vienuolynuo­se. Pranciškonai pirmieji pradėjo kasmet liepos 26 d. minėti Šv. Onos dieną – į pranciškonų ordino kalendorių ji buvo įtraukta dar 1263 m. („Šv Onos brolijos Žemaičių vys­kupijoje XVII–XVIII a.“, 78 psl.). Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius Vievio bažnyčios istorijos dar netyrinėjo, bet žino, kad Vilniaus vyskupijoje nuo 1387 iki 1620 m. šv. Onos titulas buvo suteiktas 15 bažnyčių. Vievio tarp jų nebuvo. „Ankstyviausiose LDK bažnyčių fundacijose bažnyčių titulai buvo retai nurodomi. Pačio­je bažnyčio­je turėtų būti bažny­čios vizitacijų ir inventorių aprašymai, kur šitokie faktai minimi. Tikėtina, kad tai įvyko XVII a. antroje pusėje, kai Vievio savininkai Oginskiai perėjo iš pravoslavų į katalikus“, – spėja muziejininkas.

Vievio bažnyčios istorijai medžiagą rinkęs vieviškis Eugenijus Petrauskas informacijos apie bažnyčios titulavimą šv. Onos vardu taip pat nerado. Kaišiadorių vyskupijos kancleris, kun. bažn. t. lic. Gediminas Tamošiūnas redakcijai atsakė, kad peržvelgus Vievio parapijos istoriją, turimą Kaišiadorių vyskupijos kurijoje, dėl parapijos-bažnyčios titulo nieko konkretaus nerado. Apie tai nieko nemini ir Kaišiadorių vys­kupijos istorikas kun. Nikodemas Švogžlys (Milžinas) veikale „Vievio parapijos šventųjų titulai“. Titulai parapijoms, kaip juridiniam asmeniui, suteikiami jas steigiant (stei­gia vyskupijos vyskupas), kad turėtų dvasinį globėją. Tada ir parapinė bažnyčia statoma tuo pačiu titulu. Parapijos titulas niekada nekeičiamas, taigi, kalbant apie Vievio parapiją, tada derėtų žiūrėti į jos kilmę – parapijos užgimimo laikotarpį… Vievio parapija įsteigta 1792 metais. E. Petrausko surinktoje medžiagoje rašoma, kad Vievio parapija vėl atkurta 1849 metais. Tai, manoma, lėmė, kad bažnyčia 1794 metais sudegė, o 1822 metais Gabrieliaus Oginskio pastangomis buvo pastatyta ir pašventinta. Kadangi Ogins­kio dvaras už dalyvavimą 1831 metų sukilime buvo konfiskuotas, tai labiausiai tikėtina versija, kad Vievio parapijai šv. Onos vardas suteiktasis buvo 1792 metais ir šv. Onos atlaidai Vievyje vyksta trečią šimtmetį. Švč. Mergelės Marijos motinos šv. Onos vardu Lietuvoje tituluotos 22 bažnyčios, iš jų – dvi Kaišiadorių vyskupijoje.

This slideshow requires JavaScript.

Po atlaidų
Ir XXI amžiuje švenčiamos Oninės Lietuvoje turi gilias tradicijas, kurios prisimenamos ne tik dalyvaujant atlaiduose. Tos tradicijos nuosekliai puoselėjamos Vievyje. Po atlaidų bažnyčioje tikinčiųjų laukė Vievio kultūros centro organizuoti renginiai. Renginio vedėja Saulė Vyšniauskaitė, pasitikdama atlaidų dalyvius, kvietė „į vieną gražiausių vasaros švenčių – Onines“. „Oninių ištakos siekia dar pagonybės laikus. Ši tradicinė lietuvių šventė siejama su derliaus surinkimu. Kas per vasarą buvo užauginama, tai per Onines jau galima džiaugtis to vaisiais. Oninės turi daug tradicijų, kurios praktikuojamos dar ir šiais laikais. Pagrindinė šventės idėja skelbia, kad reikia mokėti ne tik sunkiai dirbti, bet ir pasidžiaugti savo darbo vaisiais. Oninės sutampa su rugiapjūtės pabaiga, po kurios bendruomenės tradiciškai susirenka pasibūti kartu, pasiklausyti rugiapjūtės dainų, paskanauti šviežiai iškeptos ruginės duonos. Šią dieną visame krašte prasideda atlaidai, kurie tęsiasi iki sekmadienio. Štai ir šiandien visi dalyvavome Šv. Onos atlaiduose, o dabar visą dieną švęsime“, – kalbėjo Saulė. Miesto aikštėje koncertavo ir į bendrą ratą kvietė Elektrėnų kultūros centro folkloro ansamblis „Runga“ (vadovė Rūta Vaičekonytė-Chveduk) ir folklorinė kapela „Runga“ (vadovas Vidas Dainys). Čia pat vyko šv. Onos globojamų profesijų edukacijos, kurias organizavo bendruomenės ir atskiri meistrai: gėlių hidrolato gaminimas – vedė bendruomenė „Aktėvystė“ su lydere Agne Landžiūte, medaus pažinimas – vedė Valdas Kazulėnas, keramika – vedė Rasa Rakauskienė, papuošalų iš karoliukų gaminimo edukaciją vedė Izabelė Tatarūnė. Šviežiai kepta naujo derliaus duona vaišino Vievio malūno – UAB „Malsena plius“ – kepėjos.

Apie Onines
Renginio vedėja susirinkusiems apie Oninių šventę perskaitė visą traktatą. Oninės – ne tik Onų ir Onučių varduvės, bet ir derliaus prinokimo šventė, dar kitaip vadinama Nokiu ar Sirpstu. Seniau tokiu laiku jau būdavo baigiami patys sunkiausi vasaros darbai. Tai metas, kai naujas derlius pakeičia senąjį, miškuose prisirpsta avietės, soduose – vyšnios, o laukuose – rugiai. Šią dieną buvo kepama šviežia duona iš naujo derliaus grūdų, tad žmonės sakydavo „Šventa Ona – gera žmona, aptepa duoną su Smetona“, „Ateina Onutė su šviežia duonute“ arba „Ateina Onutė su šventa duonute“. „Apie Onines jau pasikasa šviežių bulvių, jau karvės ėda sočiai atolo, daug pieno, sūrių, sviesto, sočiai valgyti yra. O rugiapjūtei išlaiko skilandį, kad būtų sočiau, tvirčiau, ypač vyrams, kurie kerta rugius“. Oninės laikomos ir rugiapjūtės pabaiga. Anot muziejininkų, darbo įrankiai Lietuvos regionuose labai skirtingi – aukštaitis gali ir nemokėti su dzūko dalgiu darbuotis. Kol rugius kirsdavo pjautuvais, tai buvo moterų darbas. Vyrai rišdavo pėdas. Taip ir sakydavo, kad moterims yra lengviau kirsti, nes jos mažesnės, jos pripratusios lankstytis. Moterys pirmą dieną pirmą saują rugių supjovusios, pėdas aplink pusiaują persirišdavo, kad, kaip sakant, nugara atlaikytų. Pasak etnologo Liberto Klimkos, po Oninių dienelės – trumpyn, darbeliai – mažyn. Palyginti su Joninėmis, diena jau sutrumpėjusi maždaug valandą.
Mūsų senelių laikais Onos vardas buvo vienas populiariausių, o šiandien jis jau priskiriamas prie retų. Kai vardas suteikiamas mažiau nei 25 asmenims, jį jau galima vadinti retu. Lietuvoje Onos vardas dažniausiai teiktas pirmajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Didžiausiu populiarumo metu, 1932-aisiais, juo buvo pavadintos 1 032 mergaitės. Šeštojo dešimtmečio viduryje Onos vardo populiarumas smarkiai sumenko. Skaičiuojant nuo 1990 m., šis vardas per metus vidutiniškai suteikiamas mažiau nei 20 kartų. 2017 m. Onomis pavadinta septyniolika mergaičių. Elektrėnų savivaldybėje nei pernai, nei šiais metais Onutės vardu nepakrikštyta nė viena naujagimė. Pozityvaus mąstymo autoritetas Dale Carnegie yra sakęs, kad žmogui vienas gražiausių žodžių yra jo vardas, todėl labai svarbi pozityvi vardo reikšmė. Ona – sulietuvintas Anos variantas, išvertus iš hebrajų Hannah reiškiantis „maloningoji, gailestingoji“. Ana, arba lietuviškai Ona, reiškia Dievo malonę. Šiuo vardu buvo pavadintos net šešios Anglijos karalienės, nes sakoma, kad šio vardo turėtojos – nepaprastai darbščios, dėmesingos, atsakingos, sąžiningos, pasižymi kilnia siela ir geraširdiškumu. Ne veltui šv.Ona vadinama moterų globėja ir užtarėja.

Onų pagerbimas
Po tokios išsamios kalbos apie Onas ir Onines į sceną pakviestos buvo šventėje dalyvavusios Onos ir joms buvo uždėti Vievio neįgaliųjų draugijos nupinti rugių varpų vainikai. Onas sveikino ir vainikavo Vievio kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė, Seimo narys Kęstutis Vilkauskas, meras Gediminas Ratkevičius ir jo pavaduotojas Marius Urvakis bei Vievio seniūnas Zenonas Pukėnas. Vainikuotos Onos buvo pakviestos Onų valsui, o šokėjus ratu apsupo kiti šventės dalyviai ir ansamblio „Runga“ nariai. Onoms buvo skirta daug gražių žodžių, ir, kaip pastebėjo M. Urvakis, jos nešioja šventą vardą, o švenčia visa Lietuva. Vievis Onines taip pat šventė iki nakties. Nuo 18 val. Pramogų ir laisvalaikio erdvėje vykusiame koncerte pynėsi garsių atlikėjų ir Vievio kultūros centro grupių popmuzikos ir liaudiškos dainos bei šokiai. Koncertavo folkloro ansamblis „Gojus“, folklorinė grupė „Ūkanose“, vaikų šokių kolektyvas „Šok*AS, kapelija „Runga“, grupė „Velvet“ ir Egidijus Sipavičius. Kaip ir kasmet, Vievyje buvo stengiamasi suorganizuoti kuo įspūdingesnį ir įsimintinesnį susibūrimą, kad apie tai vieviškiai kalbėtų ilgai, pasakotų savo vaikams ir anūkams, o šie žinią skleistų toliau…

Autorės ir Liudmilos
Felčinskajos nuotr.