Niekas iš niekur neatsiranda, kaip ir nepradingsta į niekur. Elektrėnai neiškilo plyname lauke – iki tol, kol iškilo jauniausias Lietuvoje miestas, pernai atšventęs penkiasdešimtmetį, apylinkėse gyvavo seni kaimai, kurių gyventojams vėliau iš gimtųjų namų teko persikelti į betoninius daugiabučius.
Apie šių kaimų istoriją šįkart ir siūlome paskaityti pasakojimuose, kuriuos surinko etnokultūrologė Ona Rasutė Šakienė.
Medžiagą surinko Ona Rasutė ŠAKIENĖ
1960 m. balandžio 18 d. buvo priimtas sprendimas pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno statyti 1800 MW galios šiluminę elektrinę. Užtvenkus Strėvą, 1961 m. rugsėjo 12 d., pradėjo kilti upės vanduo ir užliejo aštuonis ežerus. Po vandeniu atsidūrė senosios salos, tarp jų ir garsioji Gandrų sala, kurioje buvo didžiausia visoje Europoje baltųjų gandrų kolonija. Iškilo naujos salos. Šiandien marios užima 1240 ha plotą, giliausia vieta siekia net 30 metrų. Gelbėjant nuo vandens, teko perkelti daugiau nei 140 Perkūnkiemio, Anykštos, Lekavičių, Raistinės, Šarkinės ir kitų kaimų sodybų.
Elektrėnų marios užliejo Kakliniškių, Perkūnakiemio, Šarkinės, Anykštos, Raistinės, Lekavičių, Mažiklės, Petravičių, Alinkos, Rungos kaimus. Šių kaimų pavadinimai iškalti vienoje iš skulptūrų Elektrėnų skulptūrų parke.
Elektrėniečius galima lyginti su amerikiečiais: ir čia, ir ten rinkosi įvairių tautybių žmonės. Plyname lauke išaugo žalias miestas. Lietuvos elektrinė yra Pabaltijo energijos gigantas, turintis keturis 300 MW ir keturis 150 MW galios energoblokus.
1348 m. už keliolikos kilometrų nuo dabartinių Elektrėnų, prie Strėvos, įvyko didžiulis mūšis, kuriame galvas padėjo keli tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir vienas iš Gedimino sūnų – Narimantas. Senąją lietuvių religiją primena vietovardžiai. Žinomiausias iš jų – Perkūnkiemis (Perkūnakiemis). Kaimas, kurio žemėse šiandien stovi elektrinė, iki XX amžiaus buvo žinomas kaip Bajorkaimis. Prie Anykštos ežero gyveno ir Vytauto laikais į Lietuvą atgabentų totorių palikuonys.
1934 m. ,,Trakų balso“ septintąjame numeryje rašoma:
,,Kietaviškių apylinkės yra labai gražios. Ypatingai čia gražus Anykštų ežeras su nuostabiai gražiomis salomis ir įlankomis. Ežero krantai apaugę pušimis. Ši vieta vasarą sutraukia nemažai ekskursantų ir vasarotojų. Tai tikra Lietuvos Šveicarija
1938 m. ,,Vadove po Lietuvą“ rašoma:
Pažymėtina Anykštės ežero sala, vadinama Paukščių rojumi, kur gyvena tūkstančiai gandrų.
1938 m. Trakų apskrities tarnyba, ieškodama gražiausio gamtos kampelio, atrado jį prie Puikino, Anykštos, Jagudžio ežerų. Šioje vietoje norėta statyti turistinį vasarnamį. Vasarnamiui parinkta vieta randasi prie Puikino ežero, įsiskverbusi į ežerą pusiasaliu, nuo vandens lygio apie 25 m. aukščio, t. y. pakilus plokštikalnis, apaugęs pradžioje jaunučiu, toliau suaugusiu pušynu. Gamtos atžvilgiu vieta labai graži: visa ežerų daugybė su salomis, plačios apylinkės nusėtos miškais, tarp kurių žaliuoja laukai, tolumoj – melsvas horizontas sudaro žavingą vaizdą.
Tačiau dėl tais metais kilusio politinio nestabilumo šio sumanumo įgyvendinimas sustojo.
Pokaryje šiame ,,šveicariškame“ gamtos kampelyje įgyvendinti kiti planai – pastatyta galinga elektrinė, natūralios salos, pusiasaliai užlieti pakeliant Strėvos vandenis 10 metrų. Pakrantės išsiliejo, užliedamos didžiulę teritoriją ir amžiams paskandindamos ,,Paukščių rojų“, likusį tik senų žmonių širdyse ir atsiminimuose.
Alinka
Iki 1939 metų buvo gatvinis kaimas. Prieš karą išdalino į vienkiemius. Gatvė ėjo ant kalnelio, kur dabar kelias į Geibonis, viso stovėjo 5 sodybos – du Saboniai ir 3 Kučinskai.
Visi Kučinskai – Petrai. Saboniai – Matas ir Jonas.
Kučinskai visi buvo vadinami pravardėmis. Gale kaimo gyveno – Galucinis, antras eilėje nuogalo – Pas diedu, Trečias – Kiškelis, jis gyveno netoli šaltinio.
Kitas šaltinis buvo prie raisto.
Kučinskai gyveno dešinėj kelio pusėj, jų trobos stovėjo galais in keliu.
Saboniai – kairėj, jų trobos stovėjo šonu, toliau ėja tvartai, kluonai.
Kai ėjo pirmasis pasaulinis karas kaimą sudegino. Paskui vėl atstatė.
Sabonis Matas turėjo gal keturis vaikus, šeimyna iš 6 žmonių, o Jonas tik vieną vaiką, reiškia trys, Kučinskai – Galucinis 5 žmonių šeimyna, Pas diedu – 9 žmonės, pas Kiškelį – gal 8 žmonės su vaikais šeimoj. Vaikai lankė Mažiklės mokyklą.
Sodų daug nebuva, viena kita obelis, trobos dengtos šiaudais.
Mana tėvas Pas diedu turėja 20 hektarų žemės, jam priklausė ir ežeriukas Kapuštėlis ir žemė, kur dabar bažnyčia stovi.
Buva baikų apie kokius tai karus. Kariuomenė bėga per Puikiną in šita krašta Žvėrinčiaus, įlanka, gal bijoja trauktis, tai čia raiti šitoj siauroj įlankoj inlūža, tai, saka, pasitapina – ir kareiviai žuva ir arkliai nuskenda. Susmuka po ledu. Sakė tik, o kad ką rast, ištraukt, negirdėjau, niekas ty neieškoja.
Buva Mažiklės ežere Žvėrinčiaus miškas tai armijų suvarė Žvėrinčiun, ty iš trijų pusių sąsiauris, Šlekčionka su Mažikle, apie 30 metrų plotis. Per ladu. Daug ty prisitapina. Ežeran sukiša.
Bažnyčią kap statė, vedė šiluminę trasą, tai va čia, kur šitas pušinėlis palei kelią prieš bažnyčią, tai šitam gale rada tris galvas, tenai buva koka tai revas, tai šnekėja, kad kas tai ty kariava. Niekas neieškoja. Tik šnekėja apie tų vietų, sakė kariava. Tenai tas pušinėlis, kai buvau vaikėzas, labai jau trankė perkūnas ty.
Prie Sajetų jau daug pilkapių sunaikinta, ty in ežerų, ty dirba dar Smetonos laikais, jie gavo tą žemę, kai ėja an sklypų, vienkiemiuosna ir dirba. Tai kie no ta žemė anksčiau buva? Seniai susirinkdava, šnekėdava…
Sajetai ir Kučinskai čia gava žemės, apie 1923 – 30 metus, nemenu.
Čia va, palei šaltinėli, kur plente šaltinis, tai pušyne buvis kas tai. Šitam krašte iškasta žemė, kasė, kai darė kelią, tai mes vaikai matėm, atvežė vagonėliais kaulus. Ale koki kaulai, kiek mum vaikam, gal po dešimt metų buva, tai pastatai kaulą, tai iki bambos man. Ilgi, dideli kaulai. Šnekėja, kad prancūzų tie kaulai, juos vežė ir vertė čia klony, kur plentas, kasė iš šita gala nuog šaltinėlia, kasė šitą kalną, daug kaulų, galvų nebuva, tik kaulai, buva, saka, šešiolika vagonėlių tų kaulų.
Juozas Kučinskas g. 1929 m. Alinkos k.
Kalnelis
Sako, kur dabar bažnyčia, ant to kalnelio, miegojo švedų kareiviai. Per sapną vienas kareivis girdi šaukiant: „Šauk, šauk.“
Pusiau pabudęs griebė šautuvą ir iššovė. Lyg aidas jam atsiliepė perkūnas – kad sudundėjo viskas aplink. Kareiviai iš miego pašokę, apsipažinę, ėmė šaudyti vieni kitus, pamanę, kad juos kažkas puola. Taip ir išsišaudę patys. Kažkur čia ir palaidoti, ale nieks nemena.
Geibonys. – Veronika Lankaitė-Sabonienė, g. 1912 m.,
Anykštos k. (Kampai)
Anykštos vardas kilęs nuo žodžio „anie“, nes rytinėje ežero pusėje gyvenę jotvingiai taip šaukdavę vakarinius gyventojus lietuvius. Liko vardas.
Pasakojo senoji Loibienė, kai aš dar mažas buvau. Daug ką apie šitas vietoves. Iš jos aš daug girdėjau.
Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.
Iš kaimo istorijos
Iš Obenių kėłėsi an sklypų, statėsi vadinamuose Kampuose.
Nors jiej priklausė Obenių kaimui, tik tep vadina, kad prie Anykštos ežera, an kranta, sąsiaurij tarp Perkūnakiemia.
Mijaugonys. – Domicelė Jurkevičiūtė-Janavičienė, g. 1923 m., kilusi iš Obenių.
Mūsų kaimas buva nedidelis, tik šešios trobos, tai turėja atokiau nuo namų, prie Strėvos, pasistatį vienų pirtį. Tį visi maudėsi. Kūrena iš eilės, aina maudytis vyrai, o paskiausiai moterys su mažais vaikais.
Kietaviškės. – Adelė Pruskaitė-Aliubavičienė, g. 1930 m., kilusi iš Kampų.
Perkūnakiemis
Buva čia tokia pasaka kad karas ėja, saka užėja griaustinis, visu kariuonemi išmušė, buvo kadaise.
Apylinkės buvo su miškais ir ežerais kaip kokia dauba, pakraštys prie Obenių kaip tvora pakeltas. Kai seniau žmonės labai važinėjo sekmadieniais bažnyčion su arkliais, o keliai buvo neasfaltuoti, žvyrkeliai, tai nuog mumį matėsi kaip važiuoja vingiuotu keliu link Semeliškių,toli dulkių stulpai kyla, matos iš toli. Vasarą karšta, dulkės. Iš Bizduka ežera tekėja upelis, čia viskas kitaip buva, paskui tiesė vieškelį seniai dar, pirmą vieškelį, tai viską čia sugriovė, pakeitė. Prakasė kalniuką, upelį nuleido Puikinan, o seniau čia tekėja, apylinkės buva išneštos apie 30 metrų pločio tai tikriausiai smarkiai tekėja, krantuose smėlis, čia buva ir nedidelis raistas, beržai, pušys, kai darė vieškelį žmonės pjovė, vežė, dar menu kelmai storiausi stovėja. Upelis an pievų ėja nuog miškelia jau per šaltinius, tai jau pusė jo nuėja Puikinan, nuėja kitur, tai jau nebuva toks didelis kaip seniau. Nuo posūkia, nuo Kumeliauska vingiais ėja, buva išplauta.
Senais laikais čia buvo labai gražios vietos, miškai, pušynai, ąžuolynai, ežerai, salos, pusiasaliai…gal už tat čia buvo bajorų gyventa vieta, būta daug dvarų, palivarkų.
Kadaise gyveno Virpšos, paskui Sarnackas, Naruševičius, Junevičius, Pacevičiai, Loibos, netoli buvo Abromiškių dvaras, buvo Dembinos, Mijaugonių, Gabriliavos, Žebertonių, netoli ir Ausieniškių dvarai, Kietaviškių, čia turtinga istorija šitų žemių.
Perkūnakiemis stovėjo ant Anykštos ežero kranto, dar ežero dalį vadino ,,Šlekščionka“, tenai mat gyveno šlėktos, tai ir šnekėjo lenkiškai. Dar vadino ,,Akalica“ bajorkaimis, mat seniau tenai gyveno bajorai, kaimas nėjo baudžiavos, nėjo dvaruosna dirbt, buvo laisvi žmonės. Seniau gatvinis kaimas ėjo palei ežerą iki Kietaviškių vieškelio.
Kaime gyveno abiem pusėm Kazakevičiai, Macijauskai, Bankauskai, Pacevičiai, Loibos, Kučinskas, Šeštokai, Mitra. 1935 metais ėjo į vienkiemius. Dvarelį Salose nupirko Baliūnai, savanoris Parulis, Girsa gavo žemės. Kiemavietėj liko gyventi Kazakevičiai, Macijauskai, Kazlauskas ant kalno. Kiti išsidalino. Šeštokai statėsi pamiškėj, Loibos irgi beveik miške. Loiba buvo atėjęs žentuosna, vedęs Pacevičiūtę. Tenai žemė buvo prasta, prie valdiško Perkūnakiemio miško.
Mano tėvas su broliu važinėjo Amerikon, užsidirbo pinigų ir pirko žemę Perkūnakiemio kaime. Seneliai gyveno Musteniuose. Perkūnakiemy buvo laisvos žemės, menu stovėjo Stalevičiaus didelis namas, pusė namo stiklinio, o gonkos, gonkos… Laiptai irgi per visą namą, lyg veranda. Ale jis jau senas buvo, savo amžių prastovėjęs.
Kazakevičiaus tėvo laidotuvės 1935 m.
Kai kaimas ėjo an sklypų, tėvas liko gyvent kiemavietėj, rėžiai buva, tai 80 arų ėja vienoj keliuka pusėj, kitas gabalas, kampas ėja aukščiau, kaip ty nuo tų bajorų pirka, kad gabalais, ne vienoj vietoj.
Kaime buvo daug vaikų. Pas Macijauskus – 6 vaikai, pas Baliūnus – 2, pas Loibas – 5, pas Pacevičius – 2, kitus Macijauskus – 3, pas Kazakevičius – 7. Vaikai ėjpo į Obenių mokyklą, paskui panaikino, tai aplinkui ėjo į Mažiklę.
Česlovas Kazakevičius g. 1925 m. Perkūnakiemio k.
Kai atvažiava matininkas žemės matuot, tai džiaugėsi, kad kaimas lietuviškai šneka. Kol buvom maži šnekėjom lenkiškai, mama iš Semeliškių kilus. Mes, Kazakevičiai, buvom lietuviai, o kiti – Macijauskai, Baliūnai lenkai. Sala buvo valdiška, gyveno Vancevičiai. Parulis buvo savanoris, jam davė žemės saloj, Girsai, kaip bežemiui irgi davė 3 ha kaip bežemiui. Tėvas su broliu pirko Perkūnakiemio dvarelį, buvo Amerikoj, užsidirbo pinigų ir pirko 52 ha žemės, paskui pasidalino. Žemė buvo kaimo gale link dabartinių Elektrėnų, tada tėvas pasistatė namus atskirai, o brolis liko dvarelyje su gyvuliais ir pastatais. Tėvai atsikėlė iš Mustenių.
Kaimas po rugiapjūtės talkos
Gražus buva mūsų kaimas, geri žmonės, buvo gal 10 namų, visi sugyvenom.
Naruševičius gyveno Raistinėj, bet turėjo žemės ir Perkūnakiemy, turėja apie 80 ha žemės Raistinėj ir apie 11 ha Perkūnakiemij, duktė apsivedė su Junevičium, kažkur nuo Aukštadvario, ateidinėjo savan sklypan medžiot, šaudė kiškius, antis, dideliais kiekiais, turėjo medžioklinius šunis, atsivesdavo kokius penkis – šešis. Paskui apsikaria kiškiais ar antim ir eina.
Prie Baliūnų buvo aukštos pušys. Miško visi turėjo, šniūrais. Kapinių savų neturėjom, laidojosi Senų Kietaviškių kapinėse. Tada kai ėjo an sklypų, mano tėvas ir dėdė davė po 12 arų žemės an kalniuko, kur buvo gražus smėlis ir padarė kaimo kapinaites. Tenai stovėjo aukštas kryžius, sako koks tai kareivis užkastas. Senam kaime buvo vieni dvareliai – Macijauskai, gal koki tai Aleškevičiai, tiksliai nepamenu, irgi koks dvarelis, Pacevičių – vidurij kaimo, sodas senovinis, medžiai seni, veranda, rūsys iš akmenų, menu kaip vila smaila virš rūsio, apvala, smailyn ėjo.
Abromiškių dvaras pats didžiausias, žmonės labai gerbė ponus, sako buvo trys grafaitės, jos eidavo ilgom sukniom, tai moterys pasilenkia iki žemei ir bučiuoja suknių galiukus. Kietaviškėsna važiavo karietom an 8 arklių. Buvo visokių šnekų. Sako, vasarą tyčia važiuoja rogėm, nuo pavažų ugnis pilasi, pasikinko 12 arklių, keliom eilėm…
Gojaus miške pušynai, tenai vaidenosi. Važiavo tėvas naktį, grįžęs sako – mačiau, kaip ugnis dega. Šnekėjo, kad auksas. Moterys tai bijojo eit. Pušynėlyj koki tai apkasai – kurganai, sako prancūzai palaidoti, ty bijojo naktį eit.
Juozas Kazakevičius, g. 1923 m. Perkūnakiemio k.
Kadaise Perkūnas ty kirta kaip tai, nežinau, tai praminė Perkūnakiemiu. Gyvena Kazakevičiai, Macijauskai pirma jie laidojasi an Senų Kietaviškių kapinių, paskui buva sava kapines pasidarę, ale viską iškėlė, kai statė elektrinę.
Janina Jakelytė Petkevičienė, g. 1925 m. Raistinės k.
Kariavį čia kur ir Perkūnakiemij, ale nėr nei kapų, nei ko. Kara laiku gi nelaidoja po vienu.
Juozas Kučinskas, g. 1929m. Alinkos k.
Kazakevičius prie bičių
Žvejyba
Kaime beveik visi žuvavo. Tinklais. Sėtkas, venterių turėjo. Žuvį supirkinėjo žydai iš Žaslių. Patys daug žuvies naudojo, bet žuvies nerūkė, nebuvo mados, tik virė, kepė, kažkiek vėliau sūdė. Žuvis – ėjo unguriai, buvo šamų iki 5 – 8 kilogramų sugaudavo. Visokia kitokia ežerinė – lydekos, kuojos, karšiai. Kai neršia, vanduo net verda. Plovuose net raudona. Su kibirais galėjai pasemti kuojas, ešerius.
Kaimo pavadinimo kilmė
Perkūnakiemy buvo taip: ant Rungos kranto iš Perkūnakiemio pusės stovėjo medis, statula Perkūno, o iš kitos pusės, ant kito kranto – stovėjo Liūtas. Paskui, kaip priėmė krikštą, panaikino tas pamaldas, tai viską nuskandino ežeran. Mama pasakojo.
Sako, vienąkart prieš Sekmines nuėjo jaunimas maudytis ežeran, tai tik inbridus pamatė iš ežero kylant didžiausią bangą, tokią kaip liūtas. Tai išsigandę pabėgo ir toj vietoj niekas daugiau nesimaudė.
Sako, kaip užkerėta buvus ta vieta. Visi žinojo ir nesimaudė.
Abromiškės. – Janina Šeštokaitė-Rusakovienė, g. 1925 m., kilusi iš Perkūnakiemio.
An ežero kranto stovėjo labai dideli ąžuolai, juos labai trankė perkūnas. Paskui tuos ąžuolus išpjovė, panaikino, tenai pradėjo statyti kaimą, o tą vietą praminė Perkūnakiemiu.
Abromiškės. – Domicelė Kumeliauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m., kilusi iš Lekavičių.
Lietuvą valdant kunigaikščiui Kęstučiui Perkūnakiemis buvo jo Romuva. Paslėpta.
Senose Kietaviškėse, tarp daugelio pelkių ir ežerų senovėje buvo miestelis.
Pasakodavo senoji Loibienė.
Elektrėnai. – Pranas Česonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.