Vieta, į kurią norėčiau sugrįžti

Vieta, į kurią norėčiau sugrįžti

Vieną vasaros dieną, aušrai gaubiant dangų, važiavome vingiuotu taku. Žali laukai, tolyje besidriekiančios pievos vertė mąstyti apie laisvę. Juk jie tokie beribiai!

Važiavome vingiuotu Vievio –Paparčių keliu. Prieš staigų posūkį pasukome link sodybos, išlipome ir toliau ėjome pėsti. Ėjome tolyn, klaidžiojome po nežinomą vietovę. Jau ir nuovargis kaustė kūną. Ir štai suradome! Piliakalnis! Prieš mus atsivėrė beribės platumos. Niekada netikėjau, kad kerintis vaizdas taip veiktų jausmus.

Šis pilies kalnas įrengtas Sukros dešiniojo bevardžio intako krante esančiame aukštumos kyšulyje, kurį juosia gilūs bevardžiai upeliai. Netoli matėsi trikampė aikštelė. Jos krašte supilti trys tiesūs pylimai, tarp jų iškasti grioviai. Piliakalnis apaugęs labai tankiais krūmais ir brūzgynais, kurie išaugo iškirtus eglyną.

Pamaniau, kad šis piliakalnis slepia paslaptį. Tad pilna nerimo ir apimta įvairiausių minčių grįžau namo. Norėjau žinoti daugiau. Šį kartą man padėjo G. Kazlausko surinkta medžiaga apie Elektrėnų savivaldybės piliakalnius. Atsakymą dabar žinau – tai Latvių piliakalnis.

Kaip smagu, kai žinau daugiau apie apylinkes, kuriose gyvenu. Manau, įspūdį palikęs Latvių piliakalnis bus ta vieta, į kurią norėsiu grįžti dar ne vieną kartą.

Milda Gumbytė,

Vievio gimnazijos 7b kl. moksleivė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų