Kamilė Bušeikaitė
Šiaudiniai sodai – lietuviškos tapatybės ženklas. Tai kiek užmiršta lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšis, kuri mūsų kultūroje atlieka svarbų vaidmenį. Šie gana griežtų formų, bet elegantiškai siūbuojantys geometrinių figūrų rinkiniai XIX a. pabaigoje bei XX a. pirmoje pusėje buvo kabinami palubėje virš stalo, kur renkasi šeima. Savo lengvumu ir gera energija namuose jie kūrė sakralią, darnią atmosferą, kuri įprasmina žmogaus būtį.
Apie etnokultūrą, sodų stebuklus ir reikšmę žmogaus gyvenime bei kultūroje kalbamės su elektrėniške tautodailininke Vida Jukneliene.
K.B. Papasakokite, iš kur tautodailės šaknys Jumyse?
V.J. Mažutėlis vaikelis, vos išmokęs žengti pirmuosius žingsnius, išsprūdęs iš jį prilaikančių rankų, džiaugsmingai krykštaudamas bėga savo keliu. Griūdamas, kartais net ir skausmingai, keliasi ir dar nesuvokdamas to bėgimo svarbos, pradeda ilgą kelionę į savo Gyvenimo sodo kūrimą. Kiekvieno žmogaus pastangų dėka jis bus savitas, nepakartojamas, jį supančios aplinkos ir sutiktų žmonių užaugintas. Tokia mano kelio pradžia per Gyvenimo sodą, kelias lietuvių etnokultūros pažinimo link per tautodailę, darbą mokykloje, žmones, kurie buvo svarbūs ir reikšmingi mano gyvenime. Tarp jų ir viena iš tautodailės rūšių – šiaudų sodai, lietuviškos tapatybės ženklai, jų reikšmė.
K. B. Kokie Jūsų praeities trupinėliai?
V.J. 1954 metais iš nuotraukos tautiniais rūbais apsirengę žvelgia vestuvininkai. Pirmoje eilėje – penkiametė mergaičiukė – taip pat su tautiniais rūbais. Baltinukai, liemenė, iš senų tėvo marškinių pasiūtas languotas sijonėlis, balta prijuostėlė.Tai aš. Tai mano pirmasis, mamos pasiūtas, tautinis rūbelis. Mano prisiminimuose – rūbeliai visada švarūs, tvarkingi namai, papuošti mamos siuvinėtomis staltiesėmis, takeliais, pagalvėlėmis. Kalėdos, kvepiančios eglute, šienu ir obuoliais, tėvų puoselėjami sodai, pilni vaiskrūmių ir vaismedžių. Kiekvienam paskirstyti darbai ir griežtas reikalavimas: viskas turi būti padaryta taip, kaip liepta. Taip buvo ugdomas kantrumo, atsakomybės, pareigos jausmas. Savybės, be kurių sunku būtų sukurti sėkmingą savo Gyvenimo sodą.
K.B. Papasakokite apie reikšmingus susitikimus, paskatinusius užsiimti tautodaile…
V.J. Nuo 1975 m. dirbdama technologijų mokytoja pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazija) susipažinau su kolege Marija Adomavičiene, buvusia chemijos mokytoja, kuri tuo metu bendravo su žmonėmis, dirbusiais Nacionalinio muziejaus fonduose. Kolegių bendras pomėgis rankdarbiams lėmė mano tolesnį kelią į tautodailę. Kolegės viena kitai rodydavo savo darbelius, diskutuodavo apie liaudies meno svarbą. Aš tuo metu siuvinėjau lygiuoju dygsniu. Siuvinėjau rūbus, staltieses – tai buvau išmokusi iš mamos. M. Adomavičienė, pamačiusi mano darbus, pripažino, kad darbai atlikti gerai ir papasakojo siuvinėjimo lygiuoju dygsniu atsiradimo istoriją. Marija man parodė savo darbus, siuvinėtus adinuke. Mokytoja papasakojo, kad šis siuvinėjimo būdas etnokultūroje svarbus tuo, kad taip yra siuvinėjamos atskiros tautinio kostiumo dalys: marškiniai, skarelės, prijuostės, pasijoniai. „Tiek prieškario laiku, tiek dabar, tai yra labai svarbus etnokultūros elementas, kurį svarbu išlaikyti ir perduoti ateities kartoms. Svarbu, kad išliktų žmonės, mokantys tokia technika siuvinėti ir perduotų estafetę jaunesniems“, – prisimenu bičiulės žodžius. Kiekvienas susitikimas su mokytoja man buvo tarsi prisilietimas prie gerumo, nuoširdumo, prie motiniškos širdies šilumos. Kiekvienas pokalbis su Marija buvusi kantrumo, valios ugdymo, kultūros, kūrybiškumo, tvarkingumo pamoka. Jos patarimų paklausiusi iki šiol adinuke siuvinėju staltieses, skareles, pasijonius, nuometėlius.
K.B. Kokia pirmosios Jūsų parodos istorija?
V.J. Pristačiusi pirmuosius savo darbus M. Adomavičienės vertinimui, nekantriai ir jaudindamasi laukiau atsakymo. Su virpuliu širdyje klausiausi mokytojos pagyrimų: rankdarbiai atlikti nepriekaištingai ir yra verti pristatyti į parodą. O tautodailės paroda netrukus atidaryta buvo Vilniaus tautodailės galerijoje, kur pristatyti pirmieji mano darbai. Iš pirmosios parodos saugau kolegės, mokytojos Aldonos Suslavičienės sveikinimą Jono Mačiukevičiaus žodžiais: Vida, bent kartą metuose – kartais pavasarį, kariais rudenį, kartais prie lango, o kartais prie kelio – pražysta gėlės, be kurių metai būtų pilkesni.
Bent kartą metuose – kartais ant kūno, kartais širdyje, kartais vaistažolėmis, o kartais troškimais – užgydome tokią žaizdą, be kurios tie metai būtų svetimi.
Ben kartą metuose – kartais pavasarį, kartais rudenį, kartais prie stalo – padarome tokį darbą, be kurio tie metai būtų tuštesni.
Tavo kūrybinės šventės proga.
K.B. Papasakokite apie pirmąją pažintį su šiaudų sodais…
V.J. Ruošiantis Pasaulio lietuvių dainų šventei, atrankai į parodą Nacionaliniame muziejuje Kultūros centre buvo suorganizuota Elektrėnų savivaldybės tautodailininkų darbų paroda. Eksponuotas ir mano savitu ornamentu vąšeliu nertas čepčiukas (kepurytė) – tautinio kostiumo galvos danga. Norėdama įsitikinti, kad tikrai rankdarbis eksponuojamas parodoje, neiškenčiau nenuvykusi į parodą pati. Mano nuostabai, tarp kitų Lietuvos tautodailininkų darbų, pagarbiai, raudoname fone apšviestas, ant kepuraitės formą atitinkančios formos eksponuojamas buvo ir maniškis darbelis – čepčiukas. Parodoje užsibuvau ilgai. Pirmą kartą pamačiau kabančius šiaudų sodus. Sodai parodoje man atrodė kaip svajonė. Taip užsidegiau noru apie sodus sužinoti daugiau, išmokti juos rišti ir išmokyti šio liaudies meno savo mokines. Apie sodo rišimą trumpai ir aiškiai man papasakojo tuometinė ansamblio „Runga“ vadovė, tautodailininkė Ona Rasutė Šakienė. Viena supratau, sodus rišti pradėti reikia nuo reketuko, iš kampo. Tai buvo pagrindas, nuo kurio prasidėjo pažintis su šiaudų sodais. Nuo šiaudų surinkimo, paruošimo ir sodo rišimo buvo savarankiško kūrybinio darbo kelias. Po metų jau buvo paruošti šiaudų sodų puošmenys kalėdinei eglutei. Mano ir mokinių šiaudų sodų paroda pirmą kartą suorganizuota „Versmės“ gimnazijoje. Netrukus šiaudų sodais papuošta buvo ir technologijų mokymo klasė. Kabinete jau stovėjo audimo staklės, kurias audimui paruošti padėjo ilgametė Elektrėnų profesinio mokymo centro etnokultūros mokytoja, tautodailininkė Onutė Patronaitienė ir jos mokiniai.
Nuo 1998 metų dirbdama užklasinio darbo organizatore ir technologijų mokytoja „Versmės“ gimnazijoje, kabinetą įrengiau taip, kad mokiniams tai buvo derinys etnokultūros žinių perteikimui ir plėtotei. Su pagarba ir dėkingumu prisimenu bendradarbiavimą su gimnazijos direktoriumi Egidiju Kontrimu, kuris pritardavo kiekvienam mano sumanymui. Vienas iš jų – ugnies apeiga abiturientų išleistuvėse.
K.B. O pati ar esate dovanų gavusi tautodailės darbų?
V.J. Visų dovanų neišvardysiu. Bet apie vieną ypatingą dovaną Motinos dienos proga papasakosiu. Kartais, kai galvoje tuščia, o rankos nekyla jokiai veiklai, būsena nelengva. Ne visos dienos, kaip šventė, bet būna gražių švenčių. Sūnaus Audriaus ir marčios Danutės dovana – išvyka į Aukštaitijoje vykusią šiaudų sodų parodą – buvo pati geriausia dovana mano gyvenime. Parodoje įvyko lemtingas susitikimas su paslapčių kupinais, stebinančiais dydžiu, formomis ir gausa liaudies menininkų kūriniais. Paukščių čiulbėjimo muzika, lengvai ore besisupantys sodai, sudarė užburiančią atmosferą, prilygstančią jausmui iš gatvės šurmulio patekus į bažnyčią. Ši paroda buvo esminis lūžio taškas, privertęs mane grįžti į liaudies meno glėbį. Tuomet atėjo ir suvokimas, kad sodų rišimo menas yra priimtinas, įveikiamas ir teikiantis džiaugsmą.
K. B. Ar esate pardavusi savo darbų?
V.J. Sodas – ne mugės prekė. Elektrėnų Kaziuko mugėje, šalia Elektrėnų kultūros centro, sidabrinių eglių pavėsyje, nutariau parduoti labai man brangų sodą. Deja, žmonės į šią senovinę lietuvių dekoratyvinės dailės rūšį reaguoja labai įvairiai. Vieniems esą labai įdomu, o kiti praeiviai į sodus net neužmeta akies. Sulaukiau vieno pirkėjo, kuris rodė neįprastai didelį susidomėjimą ir degė noru nusipirkti vieną sodelį. Tiesa, pirkėjas nebuvo pasiryžęs mokėti kainos, atitinkančios įdėtą darbo laiką. Visgi po ilgų įkalbinėjimų pardaviau savo pirmąjį ir paskutinįjį sodą. Kur tas mano sodelis – ar Elektrėnuose, ar kur kitur – aš nežinau, bet aš taip ir matau tą žmogų, einantį ir nešantį tą mano sodelį. Tai vienintelis, kurį pardaviau. Ir aš supratau tada, kad sodai – tai ne mugės prekė. Kad tas sodelis man kaip koks vaikutis. Nes tiek, kiek įdedi darbo, kad sodas virstų sodu, kiek darbui atiduota Gyvenimo valandų, tai jį galima tik labai brangiam žmogui dovanoti.
K.B. Tada ir supratote, kad šiaudiniai sodai – lietuviškos tapatybės ženklas?
V.J. Etnologų tyrinėjimais pagrįstuose leidiniuose radau daug platesnių, gilesnių ir reikšmingesnių žinių apie sodų rišimo ištakas. Tai leido suvokti, kad šis sodų rišimas yra ne tik malonus laisvalaikio užsiėmimas, bet reikšmingas lietuvių etnokultūrai. Etnologo Jono Vaškūno teigimu, šiandien sunku pasakyti, kiek senas yra sodų vėrimo paprotys, nes nėra išlikę nei istorinių, nei etnografinių užrašų, galinčių paliudyti šio papročio atsiradimo laikmetį, tačiau žinoma, kad įvairių dirbinių gamyba iš augalinio pluošto ir vytelių yra vienas seniausių lietuvių amatų. Sodų rišimas – kiek užmiršta dekoratyvinės dailės rūšis, išlikusi mūsų kultūroje. Gana griežtų formų, elegantiškai besisukiojantys geometrinių figūrų rinkiniai XIX a. pabaigoje bei XX a. pirmojoje pusėje buvo kabinami palubėse virš stalo, kur renkasi šeima. Savo lengvumu ir gera energija namuose jie kuria sakralią, darnią atmosferą, įprasminančią žmogaus būtį. Šiaudų sodas ne tik graži ir prasminga dovana, bet ir buvęs vienas iš būtiniausių vestuvinių apeigų atributų, sakralus, magiškas dirbinys ir dabar būtų reikalingas per šeimos ir religines šventes
K. B. Tai reiškia, kad grožis slepiasi paprastume?
V. J. Mano namuose – nuolatos veikianti šiaudinių sodų paroda. Įvairių dydžių ir formų žvaigždėmis, paukšteliais, mažyčių leketukų vėriniais papuošti darbai. Darbai, sugrįžę iš parodų, laukia lankytojų ir namuose. Visada mielai lankytojus priimu, kiekvienam nepailsdama pasakoju apie kūrybą. Šiaudinių sodų jau esu surišusi daugiau kaip dvidešimt. Kiekvienas sodas turi savo vardą, bylojantį apie paskirtį ir reikšmingumą: „Lietuva“, „Lietus“, „Rūkas“, „Metų laikai“, „Velykinis“, „Kalėdinis“, „Lietuvaitė“ ir kt. Mano nuomone, sodas yra gražus, kai aiškiai matomas kiekvienas puošybos elementas, kai sodui sukantis galima matyti susidarančias geometrines figūras – vertikalias, horizontalias plokštumas – ir susijungiančius taškus. Sodai pasižymi pačiais įvairiausiais puošybos elementais. Kai kurie sodų rišėjai juos rėdo gėlėmis, paukšteliais, angeliukais, nertomis snaigėmis ar kaspinėliais, kurie tarsi imituoja lietų. Sodo puošybos elementai turi jį papildyti, o ne užgožti. Sodas gražiausiai atrodo tada, kai jis elegantiškai siūbuoja. Pats sodo grožis ir atsiskleidžia tik, kai šis juda. Tuomet išryškėja jo pagrindą sudarančios geometrinės figūros – trikampiai, keturkampiai, šešiakampiai. Manau, kad sodas pirmiausia yra darnos simbolis, todėl svarbu, jog puošybos proceso metu ši darna neišnyktų. Darna pasaulyje – šeimos ir taikos simbolis. Tu palinkėk žmogui darnos ir visas jo gyvenimas tebūna tik toks.
K.B. Ko Jūs galėtumėte palinkėti skaitytojams?
V.J. Jaukumu ir šiluma dvelkia mano namai, papuošti senolių ir motinų sukurtais rankdarbiais. Malonūs prisiminimai užtvindo širdį, kai dengiu stalą močiutės austa linine staltiese, puošiuosi juostomis ar tautiškais rūbais. Kraičio skrynias, baldus, rankšluostines, piršlio lazdas, siuvinėtus rankdarbius saugau kaip brangiausią turtą, kaip relikvijas, pereinančias iš kartos į kartą. Tai didžiausias palikimas, tai atmintis ir meilė, neparduodami ir nenuperkami už jokius pinigus. Šiaudų sodas – darnos simbolis. Darna – svarbi kiekvieno žmogaus Gyvenimo sode. Tad ir linkiu visiems būti laimingiems gyvenant darnoje.
P.S. Paskutinę elektrėniškės parodą buvo galima pamatyti Vievio Lazdynų Pelėdos bibliotekoje balandžio 7–22 dienomis. Parodos atidaryme tautodailininkė mielai dalijosi savo ilgamete patirtimi bei pakvietė pažinti paslaptingą šiaudinių sodų pasaulį, kuris žavi ne vieną.