Velniakampio kilpoje: Neries regioninio parko kairiojo kranto turizmo trasa

Velniakampio kilpoje:  Neries regioninio parko kairiojo kranto turizmo trasa

Visai netoli Vilniaus yra vietų, kur galima prisiglausti prie beveik pirmapradės gamtos, pajausti praėjusių amžių  paslaptis. Pamatyti „Raganos šluotą“, „Raganų ratą“, kelis pilkapynus, pakvėpuoti Vakarų taigos spygliuočių aromatu, išvysti upėje skendinčius akmenis. Dar pabuvoti vietose, vardais susijusiose su pačiu nelabuoju: pasisukiojus Velniakampio kilpoje, pakilti į Peklynės kalną. ,,Neries regioniniame parke iš tiesų gražu, švaru ir tvarkinga.  Čia tikrą atokvėpį ras  kiekvienas didmiesčio dulkių ir streso nukamuotas – ramybė, gamtos didybė ir gaivaus oro gurkšnis apsupa, svaigina, myluoja. Neries regioninis parkas ne vieta ekstremalių pojūčių ieškotojams – čia kuriama poilsio ir ramybės erdvė. Laukiami visi: ir vyresni, ir šeimos su mažais vaikais, ir pavieniai gamtos mylėtojai” – atviravo Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė.

Linas SENKUS, www.keliaukkitaip.lt

 

Žygis prasideda miškais, kuriais keliausime beveik visą laiką, nes šis parkas – miškingiausias Lietuvoje. Netrukus kairėje lieka Kragžlių pilkapynas. Iš viso keliaudami aplankysime net tris pilkapynus. Mūsų protėviai mirusiuosius degindavo su įkapėmis laidotuvių lauže, o kas likdavo užkasdavo supiltuose kalneliuose – pilkapiuose. Pilkapiai yra atskirų šeimų kapai, kurių sampiluose be seniausio, centrinio kapo gali būti palaidoti net keliolikos giminaičių palaikai. Supilti grupėmis sudarydavo pilkapynus – atskiros bendruomenės kapines.

Į dešinę pasukti ir pamatyti retą  pušį – „Raganų šluotą“ – kviečia medinis užrašas. Ir tikrai medžio lajos viršus išsiskiria iš visų aplinkinių: per 30 metrų aukščio pušies viršutinė dalis atrodo lyg gigantiško paukščio lizdas. Kodėl taip būna, neaišku. Manoma, kad gali būti kokio parazitinio grybo paveikta ar paveldimumas veikia, nes net 45 proc. iš tos pušies kankorėžių sėklelių išaugintų sodinukų turėjo „šluotiškumo“ užuomazgų.

Pirmuosius prakaito lašus galima nusiprausti dešinėje keliuko pusėje garmančio Pinyklos šaltinio vandeniu. Tai mitologinis šaltinis, nuo seno pasakojama, kad jo vanduo turi gydomųjų galių. Verta ir gertuvę prisipilti. Tik su ramia vėsaus šaltinio aplinka disonuoja blogos rankos nudegintas gretimo beržo kamienas, ir dar penkiakampė žvaigždė išpjaustyta ant pajuodavusio medžio. Taip kažkas „padėkojo“ už tyro vandens gurkšnį…

Kiek ilgėliau per gražius miškus pamynus dviračio pedalus, randame medinę  nuorodą į Lietuvos pasieniečio Jurgio Kybarto žūties vietą. Lenkijai užgrobus Vilniaus kraštą, demarkacinė linija ėjo Bražuolės upelio vaga. Čia vingiavo ne tik kontrabandininkų takai, bet buvo vykdomos ir provokacijos prieš Lietuvą. Lenkų kareiviai ne kartą demarkacinę liniją pastūmėdavo Lietuvos pusėn, nakčia iškasdavo neva tai žymintį griovį. Lietuvos pasieniečiai jį užpildavo, atkurdavo sienos žymėjimą. 1931 metų spalio 4 dieną eilinio išpuolio prieš lietuvius metu nuaidėjo du šūviai, kuriais buvo nužudytas pasienietis J. Kybartas (1894-1931). Apšaudė ir atskubėjusius jo tarnybos draugus, nors lietuviai neatsakė ugnimi į šią provokaciją. Lietuvos pasieniečiai ir šauliai pastatė paminklą tai tragedijai atminti. Dabar paminklas pievoje prie Bražuolės atsidūrė privačioje žemėje, tačiau galima jį apžiūrėti, tik prašoma dviračius palikti prie įvažiavimo ir laikytis tam tikros tvarkos. Akmeninis paminklas apniokotas vandalų, tačiau Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir parko direkcijos pastangomis kiek įmanoma sutvarkytas.

Tuo pačiu keliuku grįžtame į trasą ir važiuojame į Panerių  miško regyklą. Tai kelis šimtus metrų per proskyną nuo poilsio aikštelės nutolęs medinis bokštas, iš kurio puikiai matosi ne tik Verkšionių, Kulio kilpos miškai, kalvos, bet ir Kernavės bažnyčios bokštai. Tik reikia, kad diena būtų skaisti. Iš regyklos aikštelės besigrožint apylinkėmis, gal jau ir sumuštinį sukrimsti metas.

Pailsėjus dalį kelio reikia pavažiuoti asfaltu, prieš tai pasukus į dešinę. Netrukus pirmą kartą sublizga Neries vandenys. Pakeliui lieka paupio sodybos ir didelė Lakštingalų sala, nuo kurios meškeriotojams patogu pasroviui užmesti meškeres.

Dabar mūsų  tikslas – Panerių dvaras, pro senus medžius netrukus suboluosiantis kairėje. Jis buvo įkurtas kaip karališkoji valda, vėliau keitėsi šeimininkai, prieškaryje dvaro valdytojas iš čia beveik nesilankančio kunigaikščio išsipirko dalį žemių ir pastatė medinius namus pensionui. Čia buvo įrengta valčių prieplauka, teniso kortai, žiemą – slidinėjimo trasos. Tad ši vietelė tapo patraukli poilsiautojams, ypač ją pamėgo menininkai. Kadangi dvaras buvo visai netoli demarkacinės linijos su Lenkijos užgrobtu Vilniaus kraštu, čia vykdavo įvairūs inteligentijos susibūrimai, diskusijos apie to meto politikos realijas. Buvo populiaru nuo čia rengti patriotinius žygius valtimis iki Kauno.

Abiejuose Neries krantuose plyti didžiausias regioniniame parke Velniakampio  kraštovaizdžio draustinis (3249 hektaro). Čia išlikęs senas natūralus Panerių miškas. Tai – Vakarų Taigos tipo miškas, kuriame veši 100-150 metų amžiaus medžiai, guli kritusiųjų kamienai.

Palei upę  Velniakampio kilpoje įrengtos aštuonios laikino poilsio vietos. Kai kuriose iš jų yra laužavietės, apdėtos dideliais akmenimis, masyvūs mediniai stalai ir suolai, pavėsinės, iki upės leidžiasi laipteliai. Tik jose negalima apsistoti su palapinėmis. Tačiau turistų, ketinančių pabūti ilgiau, apsinakvoti, laukia Bražuolės stovyklavietė, iš kurios ir pradėjome kelionę. Visose poilsio vietose gana tvarkinga, nors vienur kitur akis bado numestas polietileno maišelis, butelis ar popiergalis. Vienoje poilsiavietėje radome standartinę metalinę lentelę, kurioje ant raudono fono kreipiamasi: „Šiukšlintojau, pagalvok ar norėtum prisėsti pailsėti prie šiukšlių kalno?“ Prašoma būti nepakantiems gamtos teršėjams, užsirašyti jų automobilio numerį, nufotografuoti, pranešti policijai ar parko direkcijai. Nepatiko, įžeidė „jautrius“ niekdarius, ir skardoje žioji skylės nuo šūvių…

Dabar reiktų  nepražiopsoti mitologinių akmenų, kyšančių smarkioje tėkmėje. Štai kitame krante srovės plaunama „Užkeikta veselia“. Pagal padavimą, nuotakos motina prakeikė būsimą žentą, kuris jai netiko, ir visi vestuvininkai suakmenėjo, kai kėlėsi per Nerį. Manoma, kad tokie padavimai apie vėlių buvimą vandenyje tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių siejami su senaisiais laidojimo papročiais. Vėl kitame krante – didelis plokščias Bobų akmuo – ant jo Verkšionių kaimo moterys kultuvėmis velėdavo skalbinius.

Lietuvoje žinoma apie tris šimtus pilkapynų. Vieną iš jų dabar pasiekiame. Tai Padūkštų pilkapynas. Ankstyvieji pilkapiai buvo apjuosiami akmenų vainiku, nuo VI a. – grioveliais su paliktais keturiais praėjimais, nukreiptais pagal pasaulio šalis, kuriais apeigų metu gal ateidavo lankyti palaidotų artimųjų. Pilkapyną žymi dvi medinės skulptūros ir šiuolaikinis aukuro akmuo.

Šniokščia upė per akmenuotąją Purvės rėvą. Čia sielininkų tykodavo pavojus užsikabinti už kokio akmens. Tokiu atveju kartais tekdavo net sielius išardyti. Dar pavažiavus upės krantu, upė daro staigų posūkį, lyg užveržia Velniakampio kilpą. Artėjame prie Peklynės kalno. Jau lyg ir nuovargis jaučiasi, o žemėlapyje matant užrašą „kalnas“, ir dar tokiu vardu, pagalvoji, jog teks smėlio taku stačiai pūškuoti. Tačiau keliukas kažkaip beveik savaime užsirango ant tos Peklynės, iš šios pusės nėra statu. Tačiau pažvelgus žemyn į upę ir toliau, į kitą krantą, supranti esąs aukštai. Smėlėtas skardis tiesiog smenga į upės srovę, o žvilgsnis klajoja toliais. Atsisėdus ant suolelio akmeninėmis kojomis, pagalvoji, kad šiame parke gražu net Peklynėje.

Aplankome Ausiutiškių  konglomeratą. Konglomeratas – tai nuosėdinė uoliena, kurią sudaro susicementavęs įvairiagrūdis smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai.  Pakeliui vėl randame nuorodą į jau aplankytą Pinyklos šaltinį. Gaivinamės ir ištuštėjusias gertuves galima prisipildyti. Pačios gamtos taip surėdyta, kad nusiprausus žygio prakaitą, šį kartą daugiau jo lieti nebeteks. Keliukas vingiuoja daugmaž žemyn, todėl iki starto vietos – Bražuolės poilsiavietės – riedame lengvai, net su vėjeliu. Dar nesibaigia ir maršruto objektai paslaptingais vardais. Pakeliui „Raganų ratas“ – tai miško plotas, kuriame ypač daug visaip keistai išsikraipiusių pušų. Velniakampio kilpos keliukai atvedė į vietą, iš kur išvažiavome. Šniokščia Bražuolė, neša vandenis į Nerį, kurios krantais norėtųsi pakeliauti dar ir dar…

O Jūs jau buvote Velniakampio kilpoje, o gal lankėtės kokioje nors kitoje saugomoje teritorijoje? Projekto „Keliauk kitaip“ komanda kviečia dalyvauti Geriausio kūrinio – geriausio audio/radijo reportažo apie Lietuvos saugomas teritorijas konkurse. Galbūt esate ką nors kalbinę ar su kuo nors įdomiai bendravę Lietuvos saugomų teritorijų, Lietuvos gamtos ar kitomis aplinkosauginėmis temomis? Gal pamenate kokį radijo interviu, kuris Jums paliko neišdildomą įspūdį ir netveriate noru juo pasidalinti su visais? Siųskite nuorodą ar informaciją apie tai mums el. p. keliaukkitaip@keliaukkitaip.lt ir mes su Jumis susisieksime. Geriausių audio/radijo reportažų autoriai bus apdovanoti vertingais prizais.

Projektą  „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų