Vasaros skaitiniai. Už viską dėkoju Angelui Sargui

Vasaros skaitiniai. Už viską dėkoju Angelui Sargui

Sakoma, kad Angelą Sargą turi visi. Aš to nežinau. Bet, kad aš jį turiu – faktas. Daug sykių tuo įsitikinau. Nors ir nesuprantu, kodėl ir už ką jis saugo mane.

Karolina NAPRIENĖ, Vievis.

Kai būdama penkerių, pritaikius momentą, kada visa šeima – penki broliai ir penkios seserys – pietavo, tyliai išsėlinau iš namų ir nubėgusi prie vandens (gyvenome ant ežero kranto) pasiėmiau brolio pamėgtą plaukiojimo ratą – pripūstą sunkvežimio kamerą, atsiguliau ant jos. Kadangi ratas buvo didelis, o aš – ne, gulint į jį rėmiausi tik kojų pirštais ir pakaušiu. Diena buvo nuostabi, dangus žydras, o debesėliai jame – fantastinių figūrų. Į jas žiūrėdama gal ir užmigau. Tai buvo palaimos valandėlė tol, kol išgirdau: „O Dieve, ją nuplukdė į ežero vidurį!“ Kilstelėjau galvą ir, aišku, įsmukusi pro padangos vidurį nugrimzdau į dugną. Išnirusi pradėjau teškentis, bandžiau pasiekti nuo manęs vis tolstantį ratą. Kai broliai priplaukė prie manęs, aš jau pati plaukiau jausdama, kad mane kažkokia nematoma jėga (gal Angelo sparnai?) stumia į krantą.

Atėjus žiemai, tėtės padarytomis rogutėmis leisdavomės  nuo kalno iki pat ežero, o ten pasukdavome į kitą klonį. Kartą ant rogučių sėsti eilė buvo man – rogutės buvo vienerios, o mūsų – daug. Mane pasodino priekyje, vyresnėlė sesuo buvo „vairuotoja“, o tarp mūsų – mažasis broliukas. Tik kad sesuo buvo nedaug už mane vyresnė, todėl rogučių nepajėgė suvaldyti, ir mes visu greičiu užlėkėme ant siauro tiltelio, jungiančio du ežeriukus, o nuo jo beveik iš 2 m aukščio smigome į po tilteliu neužšąlantį ežero vandenį. Sesuo, sugriebusi broliuką, sugebėjo išropoti ant ledo. O aš laikiausi labai stipriai įsitvėrusi rogučių, todėl su jomis panirau po ledu. Nėriau visą amžinybę. Nežinau, gal čia vėl pagelbėjo Angelas (taip po to visi kalbėjo), bet po kurio laiko vanduo mane išmetė pro kitą properšą, kur mane „sužvejojo“ pro šalį ėję žmonės. Maždaug 10-15 m atstumą rogutėmis čiuožiau ežero dugnu. Beje, rogutes tėtis ežero dugne surado ir ištraukė tik kitą vasarą. Ir vėl visi minėjo mano Gerąjį Angelą Sargą, nors aš galvojau, kad pati sugebėjau išnirti iš po ledo, mat man jau ėjo septinti!

Mano Angelas Sargas turėjo būti labai dėmesingas ir greitas, nes manęs visur buvo pilna. Net dažnai pavaroma vyresniųjų brolių ir seserų (gimiau aštunta pagal eilę) aš dalyvavau visuose jų žygiuose, ypač kai jie prisirinkę šovinių (po karo jų buvo visur), sukraudavo laužą ir sugulę aplink jį laukdavo, kada šoviniai pradės sproginėti, o tada jau bėgdavo nuo laužo tolyn į slėptuves. Buvo visko: paauglį kaimynų sūnų iš jo „slėptuvės“ namo nunešėme jau negyvą, draugė visą pusmetį buvo apkurtus, o iš mano brolio kojos kulką traukė chirurgai. O man – nieko! Aš net neiškritau iš jokio medžio, nors lenktyniaudavome, kas greičiau ir aukščiau įkops. Dažnai būdavau nugalėtoja! Nors reikia prisipažinti, kad išlipti iš medžio būdavo sunkiau, nei į jį įlipti.

Mano Angelas Sargas buvo ne tik greitas, galingas, bet ir atlaidus. Jis atlaidžiai žiūrėjo, kai aš rinkausi ne tuos draugus, ne tuos mokslus, ne tą profesiją, ne tą gyvenimo kelią. O kartais aš netgi jį išgirsdavau, nes jis turėjo mūsų mamos balsą. Atmenu, kai jau buvau penktokė, į mokyklą važinėdavau traukiniu. Rytais eidavau į stotį bėgiais beveik kilometrą. Siautė pūga, bridau per sniegą nunarinusi galvą, kol išgirdau mamos balsą, liepiantį atsigręžti. Mama tada jau buvo suparalyžuota, sėdėjo lovoje, toli nuo manęs. Bet gal tuo metu meldėsi? Atsigręžusi pamačiau traukinį jau visai arti savęs. Spėjau nusiristi į griovį.

O kartais Angelas tapdavo gelbėtoju, kuris per mane gelbėjo visą šeimą. Tą naktį, kai gimiau (1942 m. kovą), į tėvų namus įgriuvo „miško broliai“ ir reikalavo pasakyti, kur yra šeimininkas. Mama pasakė, kad vyras išvežęs vyriausiąją dukrą į mokslus už 50 km ir dar nespėjęs grįžti. Bet tie, nepatikėję, šovė į motiną. Tuo momentu sugalvojau gimti aš, o mama sąrėmio skausme susmuko. Kulka prašvilpė virš Motinos galvos ir dar daug metų buvo įstrigusi į tėvų gryčios sieną. Arba gal po pusmečio, kai naktį sulaukėme mašinos su saugumiečiais, planavusiais išvežti mūsų šeimą į Sibirą. Pagal tėvų pasakojimus, aš visai ne kūdikio balsu taip pradėjau klykti, kad anie „geradariai“, neapsikentę mano klyksmo, numojo rankom į mūsų šeimą ir į sunkvežimį suvarė kaimynus. Taip mūsų šeima ir liko nepamačius baltųjų meškų.

Kai jau tapau „tinkama tekėti“, buvau pasiutusi pana ilgomis kasomis, su akordeonu rankose. Gal todėl piršlių sulaukdavau dažnai, bet man vis atrodė, kad jie dar ne man skirti. Peržengusi savo dvidešimtpenktuosius, kartais pagalvodavau, kad kažin ar ne laikas kurti šeimą. Bet kažkas vis sulaikydavo… Dabar, atsigręžus į praeitį, paskaičiavau, kad jeigu būčiau neklausius savo Gerojo Angelo perspėjimų, aš jau mažiausiai septynis kartus būčiau tapusi našle. To išvengiau. Štai jau keturiasdešimt metų turiu savą žmogų šalia. Kartu infarktus išgyvenome, kartu gėles auginame, kartu džiaugiamės vaikais ir anūkais. Esu nieko nestokojanti, vis dar besidominti gyvenimu pensininkė. Už visa tai esu dėkinga savo Globėjui – Angelui Sargui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų