Vasaros saulėgrįža ant Kalninių Mijaugonių piliakalnio

Vasaros saulėgrįžos šventė ant Kalninių Mijaugonių piliakalnio – galimybė patirti kažką naujo

Deimantė Jančiūnaitė

Šį šventinį ilgąjį savaitgalį Elektrėnų savivaldybėje vyko daug įvairiausių renginių, skirtų Joninėms. Žmonės, neabejingi pagoniškoms tradicijoms, o galbūt pavargę nuo šventinio šurmulio ir pasiilgę tikrumo bei ramybės ar tiesiog norintys patirti kažką naujo, birželio 21-ąją dieną rinkosi švęsti Vasaros saulėgrįžos ant Kalninių Mijaugonių piliakalnio.

Renginių organizatorė Gilučių seniūnijoje Vida Vičkačkienė pasakoja, kad Vasaros saulėgrįža yra kasmet organizuojama šventė ant šio piliakalnio. Kiekvienais metais vieta būtent šiam renginiui yra paruo­šiama – nušienaujama. Be to, ant piliakalnio yra paruošta laužavietė, pastatyti suoliukai, pasodinti ąžuo­liukai. Moteris taip pat priduria, kad šis renginys yra neatsiejamas nuo moterų kolektyvų „Ginėja“, „Obelėlė“ ir etnokultūros mylėtojų Onutės Patronaitienės ir Onutės Šakienės. Visos šios moterys prie organizuojamo renginio prisideda ne tik savo buvimu, bet ir visomis savo sukauptomis žiniomis. Vida Vičkačkienė priduria, kad ši bendrai suburta šventė yra be jokių scenarijų, vykstanti „natūraliai“, pagal senuo­sius papročius. Dėl šios priežasties, šis renginys yra tikras ir mielas širdžiai, o tai taip pat suteikia progą pabūti gamtoje, pamąstyti, padainuo­ti, susiburti.
Savo mintimis ne tik apie šios šventės, bet ir vietos prasmę nusprendė pasidalinti lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Dainora Januškienė, kuri teigia, kad ši vieta jai yra labai svarbi. Ji pasakoja: „Dar pradinėje mokykloje mokytojas pasakojo, kad ant šito piliakalnio yra užkasta kažkur karieta. Mes vaikai lėkėm žiūrėti, ieškojom durelių. Sakė, kad yra kažkokios slaptos durelės, kur galima įeiti ir pamatyti tą karietą. Tai ši vieta yra mano vaikystės, mano jaunystės, mano viso gyvenimo vieta.“
Vasaros saulėgrįža, kaip ir daugelis žinome, tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas. Šiomis dienomis saulė aukštai danguje, augmenija gali pasigirti kupolingumu (vešinti, klestinti, žydinti gamta). Todėl prieš Jonines yra skubama prisirinkti įvairių vaistažolių, kurios tuo metu turi gydomųjų savybių ir dažnai yra prilyginamos magiškoms galioms. Todėl žolynų rinkimas šventės išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Rašoma, kad vienas iš pagrindinių Vasaros saulėgrįžos šventės tikslų yra užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių, raganų ir sulaukti gausaus derliaus.
Svarbu pridurti, kad šioje šventėje žiūrovų nėra. Tą vakarą ant Kalninių Mijaugonių piliakalnio kiekvienas žmogus tapo dalyviu, kuriančiu šventę. Prie šventės atmosferos prisidėjo sutartinių giedotojų grupė „Ginėja“ (vadovė R. Važgėlienė) bei Gilučių etnografinis ansamblis „Obelėlė“ (vadovė D. Norušienė).
Pagal tradicijas, šventės dalyviai, apėję aplink piliakalnį ir apsiplovę vandeniu, galėjo įeiti pro įvairiais žolynais išdabintus vartus. Kadangi viena iš svarbiausių senųjų apeigų buvo kupoliavimas, todėl susirinkusieji kupoliavo iš jau paruoštų įvairiaspalvių ir įvairiausių žolynų. Kol vieni pynėsi vainikus, kiti galėjo pasimokinti šio amato, mokomi Rūtos Baleišienės. Trumpiausią šių metų naktį apstu magijos, todėl norintys galėjo išsiburti pas tautodai­lininkę O. Patronaitienę.
Vėliau pagal senuosius papročius buvo uždegtas aukurėlis – kiekvienas šventės dalyvis aukojo po žiupsnelį druskos, po truputį grūdų, vaško, giros – ko nors linkėdami ar turėdami gerų intencijų. Atlikus šias apeigas, buvo uždegtas laužas, pasinaudojant ugnimi nuo aukurėlio. Visą vakarą buvo galima girdėti įvairias sutartines, lietuvių liaudies dainas ar mušamą būgną. O visa tai kūrė nepaprastą atmosferą, lyg iš Henriko Radausko eilėraščio „Dainos gimimas“: „ Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos / Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.“