Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai prisiminėme nepakartojamą gimtojo žodžio grožį ir juo išreiškiamas neprilygstamas bei nerūdijančias vertybes, išskirtinį liaudies dainų aromatą, kurio nepakartojamu dvelksmu Pirmoji muzikos mokytoja – kiekvieno mūsų Motina – puoselėjo meilę žmogui, gimtinei, Tėvynei, atskleisdama jų neprilygstamą vertę ir svarbą.
Vasario 6 d. į Žebertonių kaimo bibliotekos popietę paklausyti lietuvių liaudies dainų, papročių, patarlių, mįslių pagal pasiruoštą temą „Langas“ sugužėjo nemažas būrys kaimo bendruomenės. Jau pernai metų pradžioje pradėjome šią tautosakos atgaivinimo tradiciją, tik tema buvo apie „Slenkstį“. Šiemet popietę vedė, šiltai bendravo su dalyviais meno vadovė Onutė ir Viktoras Patronaičiai. Tai žmonės, kurie ne vien savo dainomis, bet ir buvimu ilgam paliekantys kiekvieno širdyje po gėrio lašelį. Labai džiaugiuosi matydama, kad šio renginio tematika sudomino ne vien Senjorus, o ir jaunesnio amžiaus žmones, jaunimą, vaikus. Smagu jausti Žebertonių seniūnaitės pagalbą, kai šventei paįvairinti mielai paruošė programėlę vaikams apie „Pagranduką“ ir prikepė naminės duonelės kepaliukų „Pagrandukų“ prizams. Taip pat neliko abejingos ir kaimo merginos, pasipuošę tautiškais rūbais, geltonom kasom, kaip tikros lietuvaitės kankliuojant O.Patronaitienei sudainavo lietuvių liaudies dainelių apie Lietuvą. Mažoji skaitovė A.Bartkutė padeklamavo šiai progai skirtą eilėraštį ir ratelyje su vaikais pašoko lietuvių liaudies šokį-žaidimą „Tek saulelė pro girelę, žiūr mergelė pro langelį…“ Gražu ir labai miela, kai jauti jaunimo, vaikų prisilietimą, neabejingumą išsaugojant, puoselėjant šias tradicijas. O popietės aktorėmis „kaimo moterėlėmis“ sutiko pabūti ir įdomiai paporino lietuvių liaudies senolių išmintį apie langą S. Gustienė ir G. Geležienė.
Juk neįsivaizduojame namo be langų: langas tai mūsų sąsaja su išorės pasauliu. Valstiečio langai nebuvo dideli, o senajame name, dažnai gyvenamojoje patalpoje, jokio langelio nebūdavo: šviesa vidun įeidavo pro duris ir skylę stoge. Labai puošnūs buvę aukštaičių senųjų pirkių langai. Dėmesį patraukdavo kiaurapjūviu ar raižiniais išdabintos antlangės, palangės, įvairiais ornamentais išdažytos langinės. O kur dar ant langų žydinčios palergonijos, žiemą vasarą žaliuojančios mirtos. Langas buvo riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio: šiapus lango – saugu, o už lango jau žmogaus tyko įvairūs pavojai. Ten gali viešpatauti gamtos stichijos. Dalyviai pasisėmė išminties, kaip apsisaugoti nuo visokių negerovių, smagiai padainavo, taip atitoldami, pailsėdami kiekvienas nuo savo kasdienybės.
Irena Kubilinskienė