Valstybinei kalbai šimtas metų. Pasirinkime būti!

Šį rudenį nuvilnijo renginiai, skirti valstybinės lietuvių kalbos statuso 100-mečiui paminėti. Iškilmingame minėjime Seime Vals­tybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis priminė ilgą ir duobėtą lietuvių kalbos kelią, pabrėždamas, kad dabar mūsų kalba nors archajiška, bet moderni, sauganti vertybes, ji atvira, vartojama kiekvienuose namuo­se, bet besiveržianti į pasaulio virtualiąją erdvę.
Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sakė, kad žvelgiant į tarpukario istoriją žavi aktyvi ir netgi aistringa šalies lituanizacija, į kurią įsitraukė visi. Esą kitaip ir negalėjo būti, nes kalba yra vienas iš tautos ir valstybės atpažinimo ženklų, jos pagrindas, kurį sugebėjome išsaugoti net ir nepalankiausiomis sąlygomis. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akad. Artūras Žukauskas teigė, kad kalbos svarbą pervertinti sunku, nes ji yra ne vien komunikacijos priemonė – tai pagrindinis veiksnys, lemiantis žmonių mąstymą, svarbi patirties perdavimui.
Apie lietuvių kalbos istoriją ir jos tapsmą valstybine, šiandien šiai kalbai kylančius iššūkius ir galimus jų įveikimo būdus kalbėjomės su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku Audriu Antanaičiu.

Gal pradėkime pokalbį klausimu, kaip lietuvių kalba ta­po valstybine?
1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo priimtoje pirmojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje pirmą kartą istorijoje lietuvių kalba paskelbta valstybine. Jos 6 straipsnis skelbė: „Valstybės kalba – lietuvių kalba. Vietinių kalbų vartojimą nu­stato įstatymas“. Lietuvių kalba tapo vienu iš atkurtos valstybės egzistencijos pagrindų ir tai nutiesė naują jos vystymosi ir tautos gyvavimo kelią. Nors Lietuvos valdovų dvaruose iki XVI amžiaus buvo kalbama lietuviškai, elitas didžiavosi lietuviais esą, bet lietuvių kalba nebuvo tapusi oficialiąja valstybės rašto kalba.

Visgi lietuvių kalbos istorija daug ilgesnė, turtingesnė ir įdomesnė negu valstybinės lietuvių kalbos…
Kiekviena kalba turi savo isto­riją – laimingesnę ar tragiškesnę, bet visada įdomią. Ne išimtis ir mūsų gimtoji lietuvių kalba. Prieš septynis–aštuonis tūkstančius metų mūsų protėviai kalbėjo indoeuropietiškai, prieš keturis tūkstančius metų – senąja baltų prokalbe, prieš du tūkstančius metų – rytų baltų šneka, o maždaug prieš pusantro tūkstančio iš jos išsirutuliojo lietuvių ir latvių kalbos. Taigi, mūsų kalbai – pusantro tūkstančio metų. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Gedimino ir kitų rūmuose garsiai skambėjo lietuvių kalba.
Na, o mūsų raštijai – 475 metai, bendrinei kalbai – 121 metai, valstybinei – 100 metų. Ir, iš jų išskyrus okupacijos laikotarpį – lygiai 50 realių kalbos valstybingumo metų.

Kaip manote, ar šiandien suprastume tą kalbą, kuria kalbėjo, tarkim prieš 300–500 metų mūsų protėviai?
Tikriausiai suprastume.  Mūsų kalba archajiška, ji mažai keitėsi, tad mūsų galimybės suprasti protėvių kalbą yra didelės. Jei paimtume Mar­tyno Mažvydo „Katekizmą“, pirmąją išspausdintą lietuvišką knygą, išleistą 1547 m., truputį pasiruošęs žmogus ją lengvai suprastų. O jeigu greitai kalbėtų to laikmečio žmogus – vargu ar suprastume. Pakinta fonetika, įvairūs kalbos ypatumai. Tarkim, ką reiškia, kuo skiriasi miškop ir miškiep? Yra tokių niuansų, kurie nebūtų greitai perprasti. Su Martyno Mažvydo laikų žmogumi, manau, susikalbėtume, tik reiktų pasukti galvą.

Paminėjote svarbiausius lietuvių kalbos vystymosi eta­pus. O kokios buvo svarbiausios asmenybės, kurių dėka lietuvių kalba tapo rašto, li­teratūros, bendrine, mokslo, pagaliau valstybinio gyvenimo kalba?
Tai kultūros veikėjai, raštijos pradininkai, XVI amžiuje parašę ir atspausdinę pirmuosius lietuviškus tekstus Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis ir pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo“ autorius Martynas Mažvydas, Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas, kovotojas už lietuvių kalbos teises Mikalojus Daukša, pirmasis lietuvių leksikografas Konstantinas Sirvydas, pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorius Danielius Kleinas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas Mykolas Merlinas, lietuvių grožinės literatūros istorijos pradininkas Kristijonas Donelaitis su savo nemirtingais kūriniais, lietuviško žodžio apaštalai Motiejus Valančius ir Simonas Daukantas, kalbininkai Augustas Šleicheris, Frydrichas Kuršaitis, Antanas Baranauskas ir Kazimieras Jaunius, kurių darbai brandino lietuvių kalbotyros mintį. Ir žinoma, svarbiausieji tautinio kalbinio atgimimo žmonės: Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka, bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis ir jo bendradarbis Petras Avižonis, Lietuvių kalbos žodyno pradininkas Kazimieras Būga ir daugybė kitų, kurių darbai ir žodžiai jau praėjusį valstybinės kalbos gyvavimo šimtmetį ją puoselėjo, turtino ir įkvėpė bei tebeįkvepia mus, skatindami žavėtis ir stebėtis lietuvių kalbos grožiu ir turtingumu.

1918 metais atkūrėme Lie­tuvos valstybę. 1922 metų rugpjūčio pirmą dieną Seimas priėmė Lietuvos Valstybės Kons­tituciją, kurioje sakė: „Vals­tybės kalba – lietuvių kalba“. Kas svarbiausio tuo buvo pa­sakyta?
Pirmą kartą per savo ilgaamžę istoriją Lietuvos valstybė aiškiai pasakė, kad jos viešasis gyvenimas bus tvarkomas lietuvių kalba, kad Lietuva tampa kalbos valstybe, kalba nuo šiol bus svarbus dabarties ir atei­ties kūrimo veiksnys.
Tie sprendimai ir metai pakeitė mūsų gyvenimą. Nepaisydama sun­kumų ir klupinėjimų, kūrėsi moderni valstybė, radosi bendrinė valstybinė kalba. Steigėsi kalbos ins­titucijos ir draugijos, universitetai. Tas įdirbis davė vaisių ir per visą sovietinės okupacijos laikotarpį, kada kalbos puoselėjimas buvo tapęs pasipriešinimo dalimi. Lietuvių kalba buvo nuosekliai norminama, buvo ugdoma pagarba jai, septintajame dešimtmetyje prasidėjo Lituanistinis sąjūdis, trukęs iki Nepriklausomybės atkūrimo ir vainikuotas vėl atgautu valstybinės kalbos statusu 1988 metų lapkričio 18 dieną.

Gyvename jau trečiąjį XXI amžiaus dešimtmetį. Kaip nusakytume valstybinės lietuvių kalbos situaciją šiandien?
Kintantis pasaulis, informacinės technologijos, atvirumas ten, kur anksčiau vyravo uždarumas, vis įsakmiau pradeda reikalauti naujų sprendinių, kokybiškai naujos kalbos politikos ir efektyvesnio kalbos planavimo, įvairesnių bendrinės kalbos plėtros modelių ir metodų. Privalome atsakyti patys sau, kokią ateities lietuvių kalbą matome globaliame pasaulyje. Ar turime ambicijų, kad ji taptų visaverte informacinių technologijų ir dirbtinio intelekto kalba? Mokslo ir studijų kalba? Kad visuomenė ją gerbtų kaip tautos ir valstybės vertybę ir rastų savyje atsakymą į klausimą, ar jos negali pakeisti kitos kalbos. Kam dėl to esame pasiryžę? Kokias funkcijas deleguo­sime kitoms kalboms? Ką turime padaryti šiandien, rytoj, po metų? Ar esame pasiruošę ją kurti kaip visavertę mūsų valstybinio ir tarptautinio bendravimo priemonę, suvokdami, kad tokia ambicija reikalauja sąmoningo tautos ir valstybės bendradarbiavimo? Ar išliks lietuvių kalba mokslo kalba?

Turbūt esminis klausimas būtų toks – ką turime da­ry­ti, kad ir ateities pasaulį galėtume kurti savo kalba savo valstybėje?
Prie šio klausimo galima pridėti ir daugiau. Ką turime daryti, kad Lietuvoje lietuvių kalbai užtikrintume pirmaeilį funkcionavimą visose Lietuvos visuomenės gyvenimo srityse, kad sukurtume lietuvių kalbos informacinę erdvę, kurioje gerai jaustųsi visi Lietuvos gyventojai, kuri viliotų sugrįžti namo visus lietuvius, kuri būtų atvira pasauliui?
Šiandien tuos atsakymus privalome rasti. Turime gerą teisinę kalbos politikos bazę. Konstitucijos garantą, Valstybinės kalbos įstatymą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Valstybinės kalbos inspekcijos ir Terminų banko įstatymus. Valstybėje veikia kalbos priežiūros ir tvarkybos sistema, valstybinės kalbos vartojimu rūpinasi savivaldybės ir jose dirbantys savivaldybių kalbininkai. Valstybinis visuomeninis gyvenimas vyksta lietuvių kalba, retkarčiais padarant laikinas nedideles išimtis, kurių prireikia dėl ypatingų geopolitinių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą.
O tuo pačiu – gyvenimas eina, prieš dešimtmečius priimti teisiniai aktai sensta, sustabarėjusios tvarkybos sistemos darosi nebeefekty­vios, besikeičiant laikmečio madoms lituanistinės magistrantūros studijos neprirenka studentų, mokyklose lituanisto mokytojo profesija tikrai nėra ir artimiausioje ateityje nesiruošia tapti prestižine. Dabartinės kalbos žodyną rašome jau trečią dešimtmetį ir dar ilgai rašysime, nes tiesiog stinga jį rašančių žmonių, kadangi šis darbas nelaikomas moksline veikla. Suprantamas ir natūralus tarptautiškumo reikalavimas kartais atrodo gana groteskiškai, nes moks­lo valdininkams sunku suvokti, kad tarptautiniai baltistikos cent­rai yra Lietuvoje ir Latvijoje, kaip ir tarptautinės baltistikos kalbos yra lietuvių ir latvių, todėl su tuo turėtų būti susiję ir tam tikri mokslo darbų vertinimo kriterijai.
Dėl globalizacijos radęsi pokyčiai visuomenės struktūroje ir kultūroje suaktyvino individualizavimo procesus ir iš esmės pakeitė komunikavimo normas. Visuomenė tampa vis mažiau imli standartams, tarp jų ir deklaruo­toms kalbos normoms. Kalbos individualizacijos procesai ypač intensyviai vyksta skaitmeninėje erdvėje, nes čia riba tarp oficialiosios ir neoficialio­sios vartosenos yra beveik išsitrynusi. Informacinės žiniasklaidos skelbimo greitis auga, įprastu būdu kalbos kontroliuoti ir koreguoti nebespėjama. Automatinių vertimų svarba kasdien didėja. Vadinasi, lietuvių kalbai reikia patekti į daugiakalbes kalbos technologijų infrastruktūras. Tą padaryti neleng­va, nes lietuvių kalba neturi daug vartotojų ir be kryptingos valstybės politikos atlaikyti konkurencijos nėra pajėgi. O juk kalbos technologijos, skaitmeninė erdvė šiandien yra naujo kalbų būties etapo pradžia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Lietuvos mokslo ir studijų institucijos jau įgyvendino daug pro­jektų, susijusių su kalbos technologijomis. Kauno technologijos uni­versitetas, Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus ir Vytauto Didžio­jo universitetai, taip pat privataus verslo bendrovės, taikydamos dirbtinio intelekto metodus kūrė ir diegė šnekos ir kalbos sintezės technologijas, teisinių paslaugų, kalbos technologijų duomenų rinkinių formavimo, natūraliosios kalbos apdorojimo sprendinius. Pasaulyje kei­čiasi mokslinė kalbos technologijų paradigma, neįtikėtinu greičiu plė­tojamos intelektualiosios technologijos, robotizacija, atsiranda daiktų internetas, todėl mes iškeliame aiškų ambicingą tikslą – užtikrinti kokybišką lietuvių kalbos funkcionavimą skaitmeninėje terpėje ir jos lietuvinimo pažangą, skatinti lietuvių kalbai pritaikytų technologijų plėtrą.
Visi matome, kad gyvenimas keičiasi labai greitai. Kalbinis kraštovaizdis taip pat. Bet kalba išlieka kaip tautos jungiančioji grandis ir valstybės pamatas, ką labai aiškiai suprato Jonas Jablonskis, kurio bendrinės kalbos sistema gyvuoja ir šiandien, tiesa, modernėdama ir prisitaikydama prie laikmečio. Tas suvokimas ir turi pradėti antrąjį mūsų valstybinės kalbos šimtmetį, nes galime turėti geriausius įstatymus, tobuliausią tradicinę kalbos priežiūros ir tvarkybos sistemą, tačiau jei nesuprasime, kad kalba yra pilietinės Lietuvos vienijimo pagrindas, nesukursime informacinės lietuvių kalbos erdvės Lietuvoje ir nesugebėsime tinkamai diegti ir palaikyti lietuvių kalbos skaitmeninėje erdvėje – tuščios bus mūsų svajonės. Todėl šiandien, minėdami valstybinės kalbos šimtmetį, grįžkime prie jau skambėjusių klausimų apie lietuvių kalbos ateitį ir patys sau atsakykime į esminius klausimus.

Kaip manote, ką svarbiausia turėtume padaryti, kad pasaulį savo valstybėje kurtume vals­tybine lietuvių kalba?
Manyčiau, kad turime sutarti dėl esminės 6 žingsnių lietuvių kalbos ateities programos, kuri taptų pagrindu strateginiams valstybės dokumentams. Visų pirma reikėtų sukurti informacinę lietuvių kalbos erdvę Lietuvoje. Siekiant įgyvendinti Konstitucijoje įtvirtintą priesaką saugoti ir ginti lietuvių kalbą, būtina užtikrinti lietuvių kalbos gyvybingumą ir pirmaeilį funkcionavimą visose Lietuvos Respublikos gyvenimo srityse, o tai reiškia sukurti lietuvių kalbos informacinę erdvę, taip visiems Lietuvos gyventojams laiduojant teisę ir sudarant galimybę vartoti lietuvių kalbą Lietuvoje.
Tada visavertiškai įdiegti lie­tuvių kalbą į skaitmeninę terpę. Tam itin aktualu sukurti lietuvišką viešųjų paslaugų elektroninį tinklą, plėtoti save sugebančiu tobulinti dirbtiniu intelektu grįstas lietuviškas programas. Ir išsikelti strateginį Lietuvos švietimo tikslą – visi Lietuvos gyventojai deramu lygiu moka lietuvių kalbą, o visų valstybinių ir savivaldybių mokyklų abiturientai būna įvaldę lietuvių kalbą, o svarbiausia – lietuvišką terminiją, nes Lietuvoje kuriant saugią, patikimą ir kokybišką informacinę lietuvių kalbos erdvę ir siekiant ekonominės Lietuvos pažangos, būtina visiems suprantama bendravimo ir kalbos technologijų kalba, kuri Lietuvoje natūraliai turi būti lietuvių, o ne svetimoji.
Ir sutelkti visuomenę kalbos kūrybai sukuriant erdvę visuomeniniam dialogui, skatinant polilogą lietuvių kalbos ir jos prestižo klausimais. Taip pat sukurti bend­rą elektroninį komunikatorių, siekiant atverti visuomenei informaciją apie lietuvių kalbos teisinį reguliavimą, konsultacijas, mokymosi ir mokėjimo atestavimo galimybes, vadovėlius, žodynus, gramatikas, žinynus ir sukauptus išteklius. Ir siekti lietuvių kalbos kaip mokslo kalbos juridinio statuso įtvirtinimo ir finansinio palaikymo, sudaryti sąlygas plėtoti lietuvišką mokslo terminiją, pripažinti baltistikos kaip mokslo išskirtinį tarptautiškumą, atnaujinti egzistuojančią teisinę lie­tuvių kalbos statuso bazę (priimti Konstitucinį kalbos įstatymą, užbaigti kalbos tvarkybos ir priežiūros reformą, priimti Kalbos politikos gaires 2023–2030 metams).

Daug bendraujate su ne­vyriausybinėmis organizacijo­mis, buvote ir esate aktyvus lietuvių bendruomenių už­sienyje kūrėjas ir bičiulis. Ką manote apie išeivių galimybes išsaugoti gimtąją kalbą?
Lietuvių kalbą dalis išeivijos laiko svarbia ir rūpinasi jos išlaikymu, tačiau esu realistas. Ankstesniųjų išei­vijos bangų bendruomenėse lie­tuvių kalba būdavo išlaikoma labai ilgai, kai kada net iki ketvirtos kartos. O dabar tyrimai rodo, kad prigimtinę kalbą kartais praranda jau pirmoji karta. Žinoma, jiems išlaikyti gimtąją kalbą sunkiau, nes visuomenės atviresnės, veikia internetas. Gimę Lietuvoje vaikai išvažiavę dažnai lietuvių kalbą užmiršta, kas yra labai skaudu. Būkime sau atviri, kad išeivija kalbos ir aps­kritai tautinės tapatybės požiūriu ilgalaikės perspektyvos neturi. Kalba yra mus visus jungiantis dalykas. Juk ir prūsus išnaikino ne tiek fiziškai. Tauta išnyko, kai paskutinis prūsas nustojo kalbėti prūsiškai. Daugelis mūsų išeivių taip pat pavirs lietuvių kilmės kažkuo. Taigi, neturiu iliuzijų, kad šiuolaikiniame pasaulyje lietuvybė kituose kraštuose labai ilgai išsilaikys. Mūsų tikslas tik sulėtinti nutautėjimo procesus. Vienas iš kelių tam būtų sumoderninti lituanistinį švietimą, įkurti virtualias lituanistines mokyklas, kurios leistų mokytis vaikams ir suaugusiems tinkamu laiku neišeinant iš namų.

Ką manote apie tendenciją rinktis nelietuviškos tradicijos asmenvardžius?
Jei norime apsikaišyti plunksnomis svetimų kraštų paukščių, reiškia, dar neatsisakėme baudžiauninko mąstymo ir provincialumo. Šis pasireiškia požiūriu, kad visur gražu, o pas mus ne, kai pradedama gėdytis to, kas yra sava. Vardų klausimas tik eilinį kartą parodė, kad savo gyvenimą skubame pritaikyti prie kitų šalių standartų. Išties pasauliui mes įdomūs kaip provincija gerąja prasme. Todėl turime to gerojo provincialumo nesibaidyti. Bėda ir yra, kad dabar dar sergame to blogojo provincialumo „liga“ ir bandome savitumą paslėpti. Tai parodo, kokie dar esame nesubrendę.

Tad su kokiomis nuotaikomis sutikote Valstybinės lie­tuvių kalbos šimtmetį?
Tai graži data ir puiki šventė, o šventės metu nuotaika turi būti puiki. Džiaugiuosi valstybine lietuvių kalba, kurią turime.

Kaip galėtume apibūdinti šį mūsų pokalbį?
Šiandien, žengdami į antrąjį valstybinės kalbos šimtmetį, aiškiai sakome, kad pasirinkome būti. Savo valstybėje, su visaverte savo, archajiška ir modernia kalba. Turbūt tik lietuvis gali išgirsti skirtumą tarp žodžių būti ir būtį. Kol šį skirtumą jausime – mes gyvi.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės Jums ir mūsų gimtajai kalbai.

Kalbėjosi Daiva Červokienė