Vaclovas Mačiulis skaitytojams palieka savo minčių

Vaclovas Mačiulis skaitytojams palieka savo minčių

Balto popieriaus lapui noriu papasakoti apie žmones, jų darbą, svajones, meilę, tarpusavio santykius, bet jis manęs negirdi. Kada sugebėsi jame palikti trupinėlį savo minčių, dalelę širdies. Ryt? Vėliau? Gal niekad…“

Vaclovas MAČIULIS, Vievis

Varnelės skrydis

Dulksna pilka akvarele lieja apniukusio miesto peizažą. Viskas pilka: ir dangus, ir žemė, ir bažnyčios bokštas, įsmigęs į neišsisklaidantį rūką, ir susiraukšlėję šiferiniai stogai, ir medžiai, išskėtę belapes šakas, sustingę rudens snaudulyje, ir remontuojama gatvė, patižę kiemų takai, ir vieniši susigūžę praeiviai, brendantys purvinų šaligatvių balutėmis.
Dargana gniuždo mane, slegia kūną ir sielą. Apninka klaikios, skausmingai kankinančios mintys. Sėdžiu prie lango seno triaukščio namo palėpėje, žvelgiu įsmeigusi beprasmišką žvilgsnį į upės vingį, išnyrantį pro retą pušynėlį ir į migla besidangstančias užmiesčio kalvas.
Neretai čia sėdėdavau panirusi svajonėse, išviliojančiose mane iš miesto. Žingsniuodavau nepažįstamų kraštų keliais, kopdavau į kalnus, nuo kurių matyti jūra ir mažyčiai nameliai slėniuose, plaukdavau dideliais baltais laivais. Keliaudavau ir keliaudavau, kol paklysdavau mokyklos televizoriaus ekrane matytuose vaizduose. Svajoti – ne nuodėmė, bet svajones, kaip savo troškimų ir vilčių polėkį, reikia slėpti giliai sielos gelmėse lyg lobį, užburtą, dar nesurastą.  Kodėl aš šito nežinojau, kodėl klasėje auklėtojos paklausta paatviravau – išsiplepėjau, kad norėčiau pamatyti tolimas šalis, garsius miestus, senas pilis …
– Varna nuo šiukšlyno, – šaižiai sviedė Vilmantė. – Tu net Vilniuj nebuvai. Keliautoja!
Ji teisi. Nebuvau išvykusi iš savo miesto, nemačiau Palangos, Rumšiškių, nežvelgiau nuo Kernavės piliakalnių į Pajautos slėnį – aš dar nieko nemačiau. Teisi, kad  panaši į varną. Mano plaukai juodi ir akys tamsios, o nosis…Žinau esanti negraži, kad „varna”, bet kodėl „nuo šiukšlyno”?
Vilmantė neapkenčia manęs nuo pirmų atėjimo į mūsų klasę dienų. Kasdien kiekviename žingsnyje su pasigardžiavimu įgeldama, tyčiodamasi, mindžioja mano savimeilę, mano orumą. Aš jai kaip stulpelis prabėgančiam šuniui. Taip, aš nežinau, kas mano tėvas, o ir mama ne blaivininkė, ir jos sugyventiniai mūsų bute ilgai neužsibūna. Bet tai ne mano nuodėmės.
– Vagilė, vagilė!- šaukė tądien Vilmantė, jau prasidėjus pamokai.- Tu pavogei mano laikrodėlį!
Ir mokiniai, ir mokytoja su atviru įtarumu sužiuro į mane.
– Seniai žinau, kad tu vagiliauji!  Ne kartą tave įtariau! Mokytoja, tegul ta vagilė varna parodo, ką turi savo kuprinėje.
Ant stalo pabiro  mano knygos, sąsiuviniai, aplaužytos šukos… Laikrodėlio nebuvo. Man pasirodė, kad Vilmantė sutriko, bet vėl ėmė šaukti:
– Iškratykit tą vagilę! Kur nors paslėpė!
– Mokytoja, tegul ir Vilmantė parodo savo turtą. Gal ji užmiršo, kur padėjo laikrodėlį, – prabilo Dalius.
Mokytoja lėtai, lyg vengdama nemalonios procedūros, iš Vilmantės kuprinės traukė knygą po knygos, sąsiuvinį po sąsiuvinio ir akimirkai sustingo. Jos rankoje sublizgėjo šveicariškas laikrodėlis – Vilmantės pasididžiavimas.
Klasė nutilo, tarsi joje nebūtų nei mokinių, nei mokytojos, tik aš viena – apspjaudyta, apjuodinta.
Manęs niekas neatsiprašė, nepaguodė, tik Dalius po pamokų lydėjo namo.
– Nereikia, Daliau, neik su manimi. Tu juk draugauji su Vilmante.
– Klysti. Mes tik bendraujame. Ji man klasės draugė, manau, aš jai taip pat.
Dalius klasėje sėdėjo gretimoje eilėje ir tik praėjimas mus teskyrė. Mūsų žvilgsniai dažnai susitikdavo. Gal jie buvo atsitiktiniai, o gal reiškė pagarbą, simpatiją ar dar kažką, kas jaudino ir džiugino. Jis traukė mane. Einant iš mokyklos, Dalius pasakodavo man apie skandinavų trolius, Kinijos imperatorius, inkus ir skitus, archeologinius radinius, renesanso dailininkus ir dar daug ką, man nežinomo, negirdėto.
– Iš kur tu žinai? – klausdavau.
– Skaitau, – atsakydavo, daug nepostringaudamas apie savo žinių šaltinius.
Aš jam pavydėdavau. Pasakodavo tyliu balsu, bet taip vaizdingai, jog matydavau  ir laikmetį, ir  žmones, tarsi žvelgiančius į mane. Buvau jam dėkinga – jo žodžiai išblaškydavo niūrias, įkyriai kamuojančias mintis, slogią nuotaiką.
Grįžimas iš mokyklos vis ilgėjo. Dalius palydėdavo iki mano namų, aš iki jo, paskui vėl atgal. Vėliau išdrįsome pasėdėti miesto skvere, klausėmės klevų šlamėjimo, kvėpėme žydinčių alyvų aromatą. Mūsų pokalbiai darėsi vis įdomesni, svajingesni, o neretai ir jaunatviškai naivūs.
Kartą Dalius pasakojo apie lenkų pianisto ir prancūzų rašytojos dramatišką meilę. Mano mintys klaidžiojo, sekiodamos aistringus ir kartu nelaimingus įsimylėjėlius, trumpom minutėm kažkur nuklysdamos blaškėsi tarp susikurtų iliuzijų ir realybės.
– Daliau, ar tu mylėjai? – nutraukiau jo pasakojimą.
– Mylėjau…
– Labai?
– Ir dar kaip. Ji buvo tokia graži, greita, vikri ir mušdavosi su visais darželio berniukais.
Priskindavau jai kažkokių žiedų, ant nugaros prisegdavau varnalėšų  „guzikėlių“ ir vaišindavau saldainiu, pusę nukąsdamas sau.
– Tik ją?
– Ne! Dar patiko viena pirmokė. Ji užlipusi ant suolo deklamuodavo eilėraštį, bet tik vieną – kitų gal nemokėjo ir nuolat verkdavo, kai patampydavau už juodo kuodo.
– Begėdis. Baik šaipytis, – vaizdavau pyktelėjusią, nors buvau maloniai nustebinta: jo žodžiai paglostė mano savimeilę, bet čia pat, lyg tarp kitko, provokuojančiai paklausiau:
– O su Vilmante bučiavaisi?
– Ir taip, ir ne. Ji mane bučiavo. Naujametiniame karnavale.
– Daugiau niekad?
– Tas pabučiavimas buvo pirmas ir paskutinis.
– Oi, Daliau! Tu gi žinai, kad ji tave įsimylėjusi. Visa klasė mato. Bet atmink: Vilmantė žiauri ir jos meilė  tokia pat – saugokis.
–  Pavydi? – nusijuokė.
– Norėčiau, bet neturiu tokios teisės.
Dalius įdėmiai pasižiūrėjo, lyg bandydamas suvokti mano žodžių potekstę. Jo žvilgsnis smigo perverdamas, sujaukdamas mano bundančius jausmus. Pasidarė silpna ir aš nejučiom prisiliečiau prie jo peties. Tik minutėlę, tik vieną, ne daugiau.
– Teisę pavydėti turi kiekvienas žmogus, kaip ir teisę mylėti, – pasakė, paimdamas mano ranką, spustelėjo ir sulaikė.
Tylėjome. Ėjome lėtai, lyg skaičiuodami šaligatvio plyteles, netardami nė žodžio. Mes mokėmės suprasti tylos kalbą.
Mokslo metai ėjo į pabaigą. Birželio pradžioje orai nusistovėjo, dienos buvo saulėtos ir ramios. Mieste pagausėjo įvairių renginių ir Dalius pakvietė aplankyti iš sostinės atvežtą fotografijos parodą. Ėjome centrine miesto gatve, linksmai čiauškėdami niekelius ir ne iš karto pastebėjome prie medžio prisišliejusią moterį. Juodi išsidraikę plaukai pridengė iškreiptą pamėlusį veidą. Iš prakirstų pamėlusių lūpų veržėsi vaitonės, nešvankūs keiksmažodžiai, putos ir tai, kas nepatinka skrandžiui. Sustingau apstulbinta siaubingai klaikaus, pritrenkiančio vaizdo, negalėjau žengti nė  žingsnio. Dalius, sugriebęs mane už rankos, nutempė į kitą gatvės pusę. Nenorėjau eiti, veržiausi namo, bet mane tempė vis tolyn ir tolyn nuo tos moters išpurtusiu veidu, nuo moters – mano tikros motinos.
Ji gėrė vis dažniau ir daugiau. Neretai nakvodavo ten,  kur vaišindavosi. Grįždavo po kelių dienų bejėgė, kartais su mėlynėmis ant veido, krisdavo į mano klotą lovą, garsiai per miegus vaitodavo. Bardavo ją močiutė, bardavausi ir aš. Pažadėdavo negerti, bet nė  karto, net trumpam, netesėjo. Nepagydomos ligos kamuojama močiutė neapsikentusi pasiprašė perkeliama į palėpę, kur langas su įskilusiu stiklu. Pavasariop, upei laužiant ledus, senutė užgeso, atgulė šakotų klevų kalnelyje. Palėpėje liko sena lova, kartoninė dėžė su senolės vaistais ir …aš.
Nepaleisdamas rankos, Dalius vedžiojo mane siauromis gatvelėmis, parko takais – ten, kur daugiau pavėsio… ir tylos. Man buvo vis tiek, kur eiti, ką veikti, kad tik išblėstų slogus motinos vaizdas, nutiltų girdėti garsai. Pavargę ir šiek tiek aprimę prisėdome mažoje kavinaitėje – Dalius pavaišino mane, regis, riešutais pabarstytais ledais. Vėliau vis tik nuėjome į fotografijos parodą. Žmonių buvo nedaug. Mano dėmesį patraukė moters portretas. Nuotrauka bylojo, jog jaunystėje būta gražuolės, žinančios savo vertę ir išlaikiusios iki senatvės tą moteriai brangų suvokimą.
– Ir tu tokia būsi – pražilusi, truputį raukšlėtu veidu, su šypsenėle lūpų kampučiuose, primerktomis akimis, kuriose slėpsis pavargusi išmintis, – pajuokavo Dalius.
Papurčiau galvą.
– Būsi, būsi, – neprieštarauk.
– Ji buvo graži, o aš…
– O tu juoda varna ir niekuomet nebūsi kaip ta moteris. Tai mano senelė, teatro artistė,- tėškė iš kažkur netikėtai už mūsų nugarų atsiradusi Vilmantė.
– Baik kvailas komedijas. Jei nori kildinti iš plunksnuočių, tai ji mažas protingas paukštelis, gąsdintas ir prislėgtas, užaugs ir jai sparnai,- atkirto Dalius.
– Beprotis, – pasitraukdama burbtelėjo Vilmantė.
Dalius pasilenkė prie mano ausies, tyliai sušnibždėjo:
– Ne, ne, tu ne varna. Išmesk iš galvos tos psichopatės žodžius. Tu švelni ir truputį bailoka varnelė.
– Pakartok, – paprašiau.
– Varnelė. Tu mano varnelė.
Prisiglaudžiau prie Daliaus ir taip pat sušnibždėjau „Varnelė“. Kaip gražiai skamba… Ačiū tau, Daliau.
Tik išėjus iš parodos, prie mūsų stabtelėjo baltas automobilis. Prie vairo sėdėjusi moteris pro langelį šūktelėjo:
– Daliau!
– Mama, –  pasakė eidamas prie mašinos.
– Mes keliom valandom išvykstame, grįšime apie vienuoliktą – būk namuose. Čia ta mergaitė?
Moteris nužvelgė mane ekspertės žvilgsniu, nuo kurio pasijaučiau nejaukiai.
– Aš jau eisiu, – išlemenau…
– Minutėlę. Daliau, pakviesk savo draugę pietums,- ir jau kreipdamasi į mane,- ryt, keturioliktą valandą, būtinai ateikite. Ir neužmirškite – mes mėgstame punktualumą. Ir dar – jūs abu alkani: nueiki į …na, kur norit,-  užbaigė paduodama Daliui keletą banknotų.
Žiedai, žiedai… raudoni ir balti, geltoni ir dvispalviai, pavieniai ir susibūrę į žiedynus, dideli, pilnaviduriai ir smulkūs, tarsi paberti ant žemų krūmelių ir… neapsakomas rožių aromatas.
Daliaus sesuo vedė mane takeliais, rodydama vis gražesnes, vis kvapnesnes gėles, lyg gidė aiškindama jų kilmę, vardindama pavadinimus. Sužinojau, kad pagerbiant įžymius žmones jų pavardėmis pavadinamos naujai išvestos rožių veislės. Nuo žiedų gausos sklindančių kvapų raibuliavo akyse, svaigo galva. Grįžtant Dalius nuskynė tamsiai raudoną žiedą ir padavė seseriai.
– Pats negali? – nusijuokė mergina, įsegdama rožę į mano plaukus.
Namuose pietų stalas buvo nudengtas, šeimininkai gėrė kavą.
– Jums įpilti? – paklausė Daliaus mama.
– Aš pati, – atsakė duktė.
– Kas nuskynė žiedą?
– Dalius.
– Šaunuolis. Pradedi susivokti. Tai puiki, prieš tris dešimtmečius sukurta rožė ir vadinasi „Lili Marlen“. Jums tai nieko nesako? – kreipėsi jau į mane ir nusišypsojo.
Vėliau kalba pakrypo kita linkme. Sriūbčiojau saldų, man neįprastą gėrimą, retkarčiais atsakydama į tėvų klausimus. Jie man atrodė paprasti, nereikšmingi, apie kasdieninį gyvenimą. Bet pamažu klausimai darėsi vis sudėtingesni, keblesni, verčiantys gerai pagalvoti prieš atsakant. Dalius ir jo sesuo šypsodamiesi žiūrėjo į mane ir aš nesupratau, ar jie patenkinti mano atsakymais, ar šaiposi.
Pastūmusi puodelį, šeimininkė atsilošė, pažvelgė į mane, į vyrą, vėl į mane.
– Ką veiksi vasaros atostogų metu? – paklausė.
– Dirbsiu, ravėsiu daržus, prižiūrėsiu vaikus, žodžiu, ko kam reikės.
Ji vėl pažvelgė į mane kažkokiu nepaprastai šiltu, glaudžiančiu žvilgsniu:
– O ar nenorėtum padirbėti pas mus?
Apstulbau. Čia, šitame rožių sode, man siūlo darbą?! Šituose namuose, kur esu maloniai sutikta, kur jaučiuosi jaukiai, lyg buvočiau nebe pirmą kartą, čia, šalia Daliaus? Ištariau tik vieną žodį:
– Norėčiau…
– Labas rytas,- sakydavau rasa nusipraususiam rožės žiedui, nulenkusioms galvas baltoms lelijoms, tvenkinėlį saugantiems vilkdalgiams ir visiems kitiems, žaliuojantiems, žydintiems, apgaubiantiems mane rytmečio tyla ir ramybe.
– Labas rytas, – tardavo man šeimininkas, jau triūsiantis gėlyne.
Čia pat dirbdavo ir Dalius, ir jo sesuo – pabambėdami, pašmaikštaudami, retsykiais nusikvatodami. Kiekvieną dieną tas pats – laistymas, tręšimas, genėjimas, bet nuobodu nebuvo – aplink gėlės ir Dalius. Darbe kartu, kiekvieną laisvą minutę kartu, ir namuose, jau gulėdama lovoje, galvodavau tik apie jį: koks jis gražus, koks šaunus, nors žinojau, kad ne visai taip, bet jis buvo mano pirmoji meilė. Pirmoji.
Vakare, po darbo, kai susiėmę rankomis sėdėdavome pavėsinėje, glausdavausi prie jo ir skęsdavau jo akyse.
– Slunkiau, na pabučiuok mergaitę, gelbėk ją, paskęs gi, – pašmaikštavo kartą Daliaus sesuo.
– Eik velniop.
– Einu, bet tu vis tiek slunkius.
Sėdėjau susigėdusi, bet visa širdimi, visu jaunystės alkiu troškau, kad Dalius mane pabučiuotų.
Juk manęs dar niekas, net mama niekada nebučiavo. Tylėjome apsikabinę, ir kai sesuo pasitraukė, Dalius sušnibždėjo: „Galima?” Linktelėjau galva…
Artėjo mokslo metai. Atsisveikindama šeimininkė terasoje padėjo du prikrautus krepšius.
– Pravers, – pasakė, paduodama dar ir voką.
Norėjau pabučiuoti ranką – nesileido. Apkabino, paglostė mano plaukus, pabučiavo į kaktą.
– Stebėjau tave ir stebėjausi. Tu nuostabi mergaitė, laimės tau, vaikuti. Kai po pamokų turėsi laiko, užbėk. Daliau, būk džentelmenas savo draugei.
Man ištryško ašaros… Atsisveikinau su namais, kur visi gerbė vienas kitą, kur nebuvo pykčio, isterijų, keiksmažodžių, svaigalų tvaiko, kur buvo jauku ir saugu.
Rugsėjo pirmoji. Mokyklos kiemelyje lėtai rutuliojasi įprastas mokslo metų pradžios ritualas. Stovėjau šalia Daliaus, abejingai klausiausi nuobodžių, nuolat kartojamų kalbų, nekreipdama dėmesio į mergaičių žvilgsnius. Vilkėjau Daliaus mamos dovanotu kostiumėliu, prie krūtinės prisispaudusi laikiau baltų rožių puokštę. Einant į klasę, Vilmantė neiškentė:
– Šauniai atrodai, matyt, vasara buvo sėkminga. Kurioj gatvėj dirbai?
– Užteks, tai jau įžeidimas, už kurį gali tekt atsakyti, ir ne klasėje! – šūktelėjo Dalius.
– Negąsdink, atsirado gynėjas. Gal ir tu medučio ragavai, bitinėli? Bet koks ten medus – smala.
Klasė suūžė.
– Kas čia vyksta?- nutraukė triukšmą įėjusi klasės auklėtoja. Visi nutilo, tik aš, sukniubusi ant suolo, garsiai kūkčiojau.
– Ko ji verkia? Pirmą mokslo metų dieną, tik susitiko –  ir jau pjautynės. Kas įvyko?
– Aš pasakysiu, žodžius tardamas garsiai, lyg iškaldamas iš metalo, prabilo Dalius. – Vilmantė vėl įžeidė klasiokę, apkaltino ją nedoru elgesiu. Įžeidė ir mane. Jai visi blogi, visus mokinius žemina, nors jos pačios elgesys daugiau nei amoralus. Priminsiu atsitikimą su laikrodėliu: aš mačiau, kaip Vilmantė į svetimą kuprinę kažką įmetė. Pasidomėjau ir radau tai, kas buvo įvertinta kaip vagystės įrodymas. Laikrodėlį išėmiau ir įdėjau į savininkės – Vilmantės – kuprinę. Kaltinimas vagyste subliuško, bet persekiojimai mokykloje, gatvėje, viešose vietose nesiliauja. Šiandien vėl…
Klasėje kilo triukšmas.
– Nurimkit, išsiaiškinsim, – abejingu balsu nutildė auklėtoja.
Po skambučio išsiskirstėme, nežiūrėdami vieni į kitus. Dalius ir dar dvi mergaitės užėjo pas mane. Mamos namuose nebuvo nuo tos dienos, kai ją sutikome gatvėje. Policija paieškojo, bet nerado, o gal ir neieškojo. Kambarėlyje šeimininkavau aš viena: tvarkiausi kaip išmaniau, išmečiau nereikalingus daiktus, ploviau, skutau, dažiau, pakeičiau durų spyną ir man nebuvo gėda pasikviesti draugus į svečius. Pasivaišinome Daliaus mamos dovanotais skanėstais, paplepėjome ir išėjome pasivaikščioti upės pakrante.
Grįžusi namo apstulbau… radau  išlaužtas duris ir linksmą kompaniją už stalo – du apgirtę vyrai ir sulysusi, pajuodusi mama.
Daliaus mamos įduoti krepšiai išvartyti, stiklainiai ištuštinti, ant sujauktos lovos mėtėsi buteliai.
– Kokia panelytė apsilankė, tikra lėlytė. Kas ji tokia? – tarškėjo blaivesnis.
– Tai mano merga, – pravėrusi  užtinusias akis pratarė mama.
– Tavo, tikrai? Buvo tavo, bus mano, – ir griebė mane už liemens.
Išsiroviau iš girtų rankų glėbio ir ne iš baimės, o įsiūčio pagauta suklykiau:
– Lauk iš čia, lauk, pašauksiu policiją! Duris išlaužėte, kambarį nuniokojote, prakeiktieji!
Motina bandė atsistoti, bet nepajėgė. Ėmė keiktis, šūkalioti:
– Pati eik lauk, čia viskas mano! Varyti mano svečius iš namų! Tu man ne duktė daugiau. Išeik, kad nematyčiau!
Išėjau… Ilgai verkiau palėpės kambarėlyje – buvo skaudu ir gėda.
Ryte mama ir sugėrovai miegojo kas kur. Ant grindų telkšojo klanas, tvyrojo svaigalų ir dar kažkoks dvokas. Paskubomis susirinkau būtiniausius daiktus, išsėlinau pro išlaužtas duris, lyg ne šito kambario gyventoja, palikdama, kas brangu ir kartu atgrasu.
Dulksna nesiliauja. Drėgmė kaupiasi ir lašeliai lyg ašaros rieda suskilusiu lango stiklu. Temsta. Rūke pabirę žiburiai labiau panašūs į Vėlinių žvakutes nei į miesto gatvių žibintus. Reikia eiti, išeiti iš tos nykios palėpės, eiti bet kur, kuo toliau praskydusiais takais, pustuštėm gatvėm, nematant vitrinų šviesų, šviesoforų, ten, į miesto pakraštį, kur seni klevai savo šešėlyje glaudžia išėjusius Anapilin. Bet negaliu. Besiblaškančios mintys stingdo valią vis grąžindamos mane į tą dieną, į rimtyje panirusią klasę…
Tą rytą  į mokyklą atėjau vėliau nei kasdien. Įbėgusi ne iš karto pamačiau ant Daliaus suolo gėlių puokštę, perrištą kaspinu. Juodu. Suolo kaimynė  tyliai pasakė:
– Autoavarija. Visa šeima.
Klasėje staiga ėmė temti, tamsa tirštėjo, apgaubė mane, prispaudė…
Išėjusi iš ligoninės, susiradau Daliaus šeimos kapą. Sukniubau ant smėlio kauburėlio, ant dar nenuvytusių gėlių, ant žemės, sugeriančios mano ašaras, mano skausmą. „Daliau, Daliau,“ – tik vieną žodį kartojo stingstančios lūpos.
Kelinta diena nelankau mokyklos. Niekas manęs nepasigedo.  Ir kodėl turi ieškoti? Kas aš? Kodėl gimiau? Ar kas troško mano atėjimo, ar buvau laukiama? Ar mano žingsniai netrukdė kitiems ir mano šešėlis netemdė kitų žmonių akių?  Manau, kad ne. Aš nieko nereikalavau, neprašiau. Buvau tyli, rami mergaitė, pažangi mokinė, tetroškau tik lašelio švelnumo, bent truputėlio dėmesio.  Jau po avarijos  klasėje buvo pateikta banali rašinio tema „Tavo gyvenimo tikslas“, į kurią atsakydama parašiau tik vieną sakinį: „ Noriu būti žmogumi tarp žmonių“.
Skauda galvą, atrodo, skausmas suplėšys į gabalus. Neiškenčiu: rausiuosi močiutės vaistų dėžėje ir kažką randu – visą dėžutę tablečių. Sukramtau vieną, vėl sėduosi prie lango…laukiu… kramtau antrą, trečią… Žiaumoju vieną po kitos, tirpstančias, beskones. Pamažėle skausmas atlėgsta, tik truputėlį svaigsta galva. Atsiremiu kakta į lango rėmą, užsimerkiu: ausyse ūžesys, sproginėjimai, balsai, pažįstami ir kažkokie svetimi – klasės draugų šūksniai, Vilmantės kvatonės, byrančios nešvankybės. Balsai aštrūs, skaudžiai išsiveržiantys iš atminties gelmių kartu su mano atodūsiais ir tylia vaitone. Atrodo, kad kraujuoja mano siela. Kas apriš jos žaizdas?
Atsimerkiu. Lango stikle lyg veidrodyje matau atsispindintį motinos veidą. Negali būti!? Ji čia niekuomet nekėlė kojos net tuomet, kai sirgo močiutė. Bet dabar ji čia – matau jos sulysusį kaulėtą veidą, blyškias akis. Ji siekia mane pabučiuoti. Prisiglaudžiu prie jos vėsių lūpų ir atitokstu – tai tik šaltas lango stiklas.
Staiga palengvėja. Dingsta ūžesys ausyse, pranyksta svaigulys, niekas neskauda. Darosi lengva, lyg netekčiau svorio, atsidurčiau nesvarumo būsenoje.  Atrodo, galėčiau pakilti ir skristi. Skristi iš to pilko žiauraus pasaulio, kuriame aš per silpna gyventi, skristi, ieškoti kito, šviesesnio, kur nėra patyčių, kur žmogus nežeminamas, kur nėra smurto, skurdo, kur motinos myli savo vaikus, kur saulė šviečia visiems žmonėms ir nėra tos pilkos, viską užgožiančios spalvos.  Bet ar yra toks pasaulis?
Trūksta oro ir širdis keistai plaka – kaip senovinio laikrodžio švytuoklė – iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę ir vis silpniau  silpniau. Atveriu langą. Kažkur dingo miesto žiburiai. Prieš akis tik tamsi siena. Noriu ją nustumti, bet rankos jos neapčiuopia. Ji yra, čia, už lango, aplink mane. Aš turiu ją pasiekti, praeiti, prabėgti, praskristi – ji užstoja man kelią. Kelią pas Dalių…
Pasvyru per drėgną slidžią palangę… ir išskrendu, palikdama ant stogo nuočiuožio pėdsaką – ženklą, kad aš buvau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69