Ugdymas šeimoje – kai visko galima išmokti tiesiog kepant pyragą

Gražina URBONAVIČĖ

Ugdymas šeimoje – tai nestandartinis sprendimas, tačiau jis duo­da ir nestandartinius rezultatus. Tiesą sakant, tai gali būti vienas svarbiausių ir reikšmingiausių sprendimų šeimos gyvenime. „Elektrėnų kronikos“ pašnekovė Margarita Skvarčienė, Ugdymo šeimoje asociacijos tarybos narė, mokymosi namų „Patirčių slėnis“ kuratorė, sako, kad ugdymas šeimoje yra lėtasis ugdymas ir geriausia terpė ugdyti vaikų kūrybiškumą.
Tad toliau tęsiame pokalbį – pasakojimą apie tai, kuo ypatingas toks ugdymas, kas gali lemti tėvų sprendimą ugdyti vaiką šeimoje, ir galiausiai – kokios baimės lydi šį sprendimą? 

Kelerius pastaruosius metus siautusi pandemija ir dėl jos įvestas karantinas daugelyje pasaulio šalių į namus perkėlė ne tik suaugusiųjų darbus, bet ir vaikų mokymo įstaigas. Pamatėme, kaip ir ką mokosi mūsų vaikai – tiesiog buvome šalia. Kai kurie tuo, ką pamatė, nusivylė, o kitiems tai, kad vaikas mokytis gali šeimos aplinkoje, pasirodė puiki idėja, tad mūsų šalyje itin išaugo susidomėjimas alternatyviu būdu įgyti išsilavinimą – ugdymu šeimoje.
Toks ugdymo būdas Lietuvoje jau veikė iki 2012 m., o 2020 m. buvo iš naujo įteisintas. Labai svarbu pabrėžti, kad ugdymas šeimoje – tai nėra tiesiog į namus perkelta mokykla, tai yra laisvė pasirinkti vaikui labiausiai tinkamus ugdymosi metodus, tempą, mokytojus, galiausiai – iš plačiausios informacijos jūros galima išsigryninti ir išsirinkti pačią įdomiausią, paveikiausią, įtaigiausią medžiagą, labiausiai tinkančią būtent jūsų vaikui. Tačiau šią laisvę lydi ir atsakomybė.
Žodis „atsakomybė“, kalbantis su mokymosi namų „Patirčių slėnis“ kuratore, Ugdymo šeimoje asociacijos tarybos nare Margarita Skvarčiene, nuskambėjo tikrai ne vieną kartą. Pasak jos, ugdymas šeimoje – tai būdas tėvams prisiimti atsakomybę už savo vaiko ugdymą į savo rankas. Tačiau svarbu pažymėti, kad atsakomybę už savo ugdymąsi prisiima ir pats vaikas. Galbūt tai ir yra pirmoji ir labai svarbi gyvenimo pamoka?
Tad kuo ypatingas ugdymas šei­moje? Kokie jo privalumai? Kas gali lemti tėvų sprendimą ugdyti vaiką šeimoje? Galiausiai – kokios­ baimės lydi šį sprendimą? Apie tai „Elektrėnų kronikai“ pasakoja Margarita.
Kūrybingą, savotišką, įdomų žmogų galima užauginti tik sąmoningos šeimos aplinkoje
Nesidomėjusiems tuo, kas yra ugdymasis šeimoje, gali būti sudėtinga tai įsivaizduoti. Todėl būtent tokį pirmąjį klausimą ir uždaviau pašnekovei – kas yra ugdymas šeimoje?
„Tai nėra tiesiog mokymasis namuose, kaip seniau versdavo iš anglų kalbos (homeschooling). Man labai patinka šis lietuviškas terminas – „ugdymas šeimoje“, nes jis atspindi šio ugdymosi būdo esmę – vaikas sugrįžta į šeimą, į šei­mos vertybes, ir šeima sprendžia, kokiu tempu vaikas ugdosi, kokio­se srityse jis labiau vystosi, organizuoja veiklas pagal individualius vaiko interesus. Tėvai betarpiškai yra įtraukti į vaiko ugdymą, augimą, vystymąsi, kas, man atrodo, yra be galo svarbu“, – pasakoja ugdymo šeimoje kuratorė. Anot Margaritos, visa tai buvo prarasta industriniais laikais, kada atsirado pirmosios sisteminės mokyklos, kurios buvo skirtos industrializacijai palaikyti. Tuo laikotarpiu tokia sistema puikiai veikė: sprendė neraštingumo problemas, vaikai iš neturtingų šeimų turėjo galimybę įgyti elementarias žinias, išmokti rašyti, skaityti ir būti tinkami darbo rinkai. „Šiais laikais, aš manau, ta sistema visiškai neatliepia vaiko poreikių ir neparuošia jo integracijai šiuolaikiniame pasaulyje. Mes dabar turime tokias galimybes surasti labai įdomios informacijos šaltinius, patys pritaikyti savo vaikui reikalingą mokytoją arba ugdytoją, kad tokia instancija kaip mokykla, mano nuomone, labiau atlieka tiesiog darželio funkciją, kur tėvai turi galimybę „numesti“ savo vaikus, kad galėtų eiti į darbą“, – priduria pašnekovė.
Kai mūsų šalyje prasidėjo pandemija, staiga „homeschoolingas“ tapo kaip ir privalomas. Ši nauja realybė lėmė, kad vis daugiau žmonių susidomėjo ugdymu šei­moje. „Negalėjome atsistebėti. Mes tiek už jį kovojome, ir staiga pandemija sudėlioja viską taip, kad ugdymas šeimoje vėl tapo legaliu, vyriausybės patvirtintu ugdymosi būdu. Tai davė galimybę daugeliui šeimų tiesiog natūraliai pasibandyti kas tai yra. Šeimos galėjo pasibandyti nuotolinį mokymą ir pamatyti, kaip vyksta pamoka, kaip vyksta bendravimas su mokiniais, pastebėti, kaip dėstoma medžiaga. Į ugdymą šeimoje patraukė ir labai daug šeimų, kurios buvo nusivylusios dėl to, ką pamatė, nes pirmą kartą turėjo galimybę pamatyti, ką vaikas mokosi, kaip praeina pamoka, kaip atsakinėja į klausimus, ar gali reikšti mintis. Tad kiekvienais metais naujų šeimų, besirenkančių ugdymą šeimoje, skaičius trigubėja. 2020 m. mes pradėjome su 54 vaikais, pernai turėjome netoli dviejų šimtų, šiemet esu tikra, kad ta dinamika labai gražiai augs ir toliau“, – dalinasi Margarita.
Beje, pandemija tėvams davė ir galimybę dirbti nuotoliniu būdu iš namų. Taip atsivėrė puiki galimybė savo vaiką stebėti namuose, skirti jam laiko, daryti savo darbą ir tuo pačiu leisti jam ugdytis savarankiškai. Įdomu, kaip atrodo šei­moje besiugdančio mokinio diena? Margarita, „Patirčių slėnyje“ šiuo metu kuruojanti per 70 vaikų, besiugdančių šeimoje, sako, kad per savo darbo laikotarpį nesutiko nei vienos tokios pačios šeimos, kuri taikytų vienodą ugdymo būdą savo vaikui. Neretai net toje pačioje šei­moje, kas tinka vienam vaikui, visiškai netinka kitam. Tad tėvai turi pasitelkti savo kūrybiškumą ir sukurti tokią ugdymosi aplinką, kuri atlieptų būtent to vaiko poreikius ir interesus.
„Tai ir yra nuostabu! – džiaugiasi pašnekovė. – Realybėje yra praktiškai neįmanoma taikyti tokio paties mokymo metodo skirtingiems vaikams. Tad kas mane labiausiai žavi ugdyme šeimoje – kad tai yra tarsi nearta dirva. Tie vaikai yra gėlių pieva, pilna skirtingų augalų, žiedų ir įvairovės, o ne standartiškai vienodai nušienauta stadiono žolė. Tad „Patirčių slėnio“ vaiko ugdymo(si) vizija ir yra ta pieva, o ne ta nušienauta, „tvarkingai susodinta“ dirbtina žolė, kurią lengva formuoti.“
Taigi, ugdant vaiką šeimoje, kiekviena ta vaiko diena gali būti visiškai skirtinga: „Yra šeimos, kurios nusprendžia pusę metų mokytis tik anglų kalbos, kitą pusę metų – tik matematikos. Yra šeimos, kurios samdo mokytojus kiekvienam dalykui. Pandemija mus išmokė, kad mes galime pamokas organizuoti internetu, kad vaiko moky­tojai net nebūtinai turi būti Lietuvoje. Pavyzdžiui, anglų kalbos mokytojas – iš Peru ar Londono – tai labai normalu ir pasiekiama. Taigi pradedant nardyti ugdymo šeimoje jūroje, galimybių horizontai labai stipriai prasiveria! – pasakoja pašnekovė. – Manau, artimoje ateityje turėsime jau net ir virtualius, holografinius mokytojus. Vaikai galės pasirinkti ne tik mokomąjį dalyką, bet ir virtua­laus mokytojo išvaizdą ar net balsą. Šiuo metu Švietimo, mokslo ir sporto ministerija taip pat investuo­ja didelius pinigus į mokyklos turinio skaitmenizavimą „EdTech“ projektu. Labai smalsu pamatyti, ką dar naujausios technologijos atneš į mokymosi procesus.“
Margaritos misija kuruojant ugdymą šeimoje yra padėti šeimai, kaip pati sako, nenuskęsti toje galimybių jūroje ir atsirinkti tai, kas geriausiai pasitarnaus būtent jų šeimai. Žinia, ugdymas šeimoje – tai drąsus, bet tuo pačiu ir labai sąmoningas žingsnis: „Pagaliau tu, kaip tėvas ir mama, prisiimi visišką atsakomybę už savo vaiko ugdymą, o ne „numeti“ šią užduotį mo­kyklai, kuri visgi nėra suinteresuota užauginti autentišką ir įdomų žmogų. Regis, pagrindinė mokyklos užduotis visais laikais buvo pasiekti tam tikrų akademinių žinių statistikos lygio ir išmokyti vaikus atitikti dirbtinai sukurtus standartus, kurie tarnauja ne žmogui, o pačiai sistemai. Stebime, kas vyksta dabar šiuolaikinėje visuomenėje, – auginamas „sėkmingo žmogaus“ modelis, kuris tik „varo“ nuo aštuonių iki penkių, grįžta namo, įkiša vaikui planšetę į rankas ir toliau suka galvą, kaip pakilti savo darbo pareigose, kad galėtų toliau „varyti“ dar papildomas aštuonias valandas. Kas iš to gimsta? Labai didelis atotrūkis šeimoje, susiskaldymas, perdegimas, vaiko emocinės, psichologinės problemos. Vaikui sukuriama aplinka, kurioje jis jaučiasi tarsi pats jau dirbtų ofise – atidirba mokykloje pusę dienos, po to atidirba namuose darydamas namų darbus ir dar turi spėti pasiruošti ateinančios dienos „ataskaitai“. Kas tuomet nutinka šeimoje? Dingsta tas žmogiškasis ryšys ir kontaktas. Tėvai dažnai man skundžiasi, kad vaikai nebendrauja, neateina kartu pavalgyti, yra įlindę į savo pasaulį ar telefonus. Tuomet klausiu tėvų – o jūs stebitės? Jūs negalite reikalauti to, ko neįdedate patys. Šeimos aplinka – tai nebūtinai tik tėvas ir mama. Tai – kaimynai, sesės, draugai, pusbroliai. Mes pamirštame tą ir vis labiau atitrūkstame nuo mus supančios bendruomenės.“
Beje, svarbu paminėti, kad Margaritai dažnai tenka dalyvauti Švietimo ir mokslo komiteto bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos posėdžiuose. Pašnekovė sako, kad taip turi galimybę matyti visą Lietuvos švietimo sistemos paveikslą: vyraujančias problemas, finansavimą, diegiamas švietimo reformas. „Dėl to, ką darau kuruo­dama ugdymą šeimoje, jaučiuosi užtikrintai, nes matau, kad švietimo sistema, nors ir stengiasi ieškoti geriausių būdų problemoms spręsti, tos problemos, deja, kartojasi metų metus, o greitų pokyčių, tokių, kurie atlieptų šiuolaikinio žmogaus poreikius, manau, artimiausiu metu tikrai negausime. Tad vis dar abejojantiems tėvams aš visada rekomenduoju pasibandyti ugdymą šeimoje jau dabar ir tuos pokyčius daryti patiems savo šeimoje“, – komentuoja Margarita ir paaiškina, kad ugdymo šeimoje šalininkai ir taikytojai nėra nusiteikę prieš ugdymo sistemą: jie yra už tai, kad tėvai turėtų pasirinkimą pritaikyti būtent tokį ugdymo būdą, kuris labiausiai tinka jų vaikui. Tai puikiai iliustruoja ir pačios pašnekovės šeimos pavyzdys: vyriausioji dukra, gyvenant Londone, mokėsi ir baigė griežtą mergaičių mokyklą, vidurinysis – ugdosi šeimoje, o jaunėlis – lanko valstybinį darželį. „Turiu tris vaikus, ir mano vyresnioji dukra sąmoningai nepasirinko ugdymo šeimoje, nors aš jai siūliau. Ji pasirinko pabaigti griežtą mergaičių mokyklą Londone, jai tiko ta sistema. Aišku, praėjus metams aš jos klausiau, ar ji dar kažką prisimena iš mokyklos? Atsakė, kad praktiškai nieko – uždarė duris ir viską pamiršo. Man tai buvo stiprus rodiklis, kad žinios mokykloje yra visgi paviršinės. Man tai labai gerai priminė mane – aš gerai mokiausi mokykloje, bet man ten buvo tiek negera, kad uždarius mokyklos duris praktiškai nieko neprisiminiau. Iš magistro studijų atsimenu tik tam tikras asmenybes, kurios tikrai man padarė gerą įtaką, įkvėpė kažkuo domėtis savarankiškai ir tai buvo įdomu“, – patirtimi dalinasi pašnekovė.
Iš kur atsiranda genialūs vaikai?
Margarita pabrėžia, kad nebūtinai ugdymas šeimoje tinka šeimai ir vaikui. Viskas priklauso nuo vaiko poreikių. Pavyzdžiui, yra šeima, kur vaikas nespėjo mokytis pagal mokytojo nustatytą tempą. Jis gabus, talentingas, bet jam reikia daugiau laiko įsisavinti informaciją. Kitose šeimose yra vaikai, kurie, galima sakyti, yra net per daug gabūs mokyklai. Jie mokykloje dūsta, tuomet arba užsisklendžia savyje, arba pradeda maištauti. Yra vaikų, kurie turi labai stip­rią savo vidinę nuojautą, stiprią pasaulėžiūrą, pasak pašnekovės, tai – naujos kartos vaikai, kurie nemato autoritetų tarp savo mokytojų, tad ilgainiui tampa „nepatogūs“, mokykla iš pradžių vaikus siunčia pas psichologus, po to – pas socialinius darbuotojus, bandydami juos kažkaip „pakoreguoti“. „O jie ateina į ugdymą šeimoje ir mes aikčio­jam iš nuostabos, ką jie gali padaryti, ko mus išmokyti. Neretai aš mokausi iš savo „naminukų“ iš naujo įvertinti pasaulį,“ – papildo Margarita.
Nejučia kilo nuostaba – o iš kur tokie vaikai atsiranda? Margarita turi atsakymą: „Jie tokie gimsta ir yra tokie, kol mes jų nesugadiname. Mūsų, kaip tėvų, pagrindinė užduotis – netrukdyti vaikui auginti savo stipriąsias savybes. Britų kilmės švietimo ir ugdymo specialistas, knygų autorius Seras Kenas Robinsonas labai daug kalbėjo apie tai. Daug metų pradirbęs ugdymo srityje, konsultavęs tiek Britanijos, tiek ir Amerikos vyriausybę nacio­nalinio švietimo klausimais, buvo daugiametis „TedTalk“ programos spikeris, savo kalbose nuolat akcentavo vaiko kūrybiškumą ir taip vadinamus minkštuosius įgūdžius (angl. soft skills). Seras K. Robinsonas, atlikęs begalę tyrimų, nustatė, kad vaikai darželyje 90 proc. tą savo autentišką kūrybiškumą dar yra išlaikę, tačiau atlikus tą patį tyrimą su vyresnių klasių mokiniais, jis pabrėžė, kad jų kūrybiškumo rodikliai nukrito iki minimalių procentų. Ką mes darome? Mokykloje mes atimame iš vaikų jų individualumą, įkišame į trafaretus, standartizuojame mąstymą, neleidžiame mokytis per klaidas. Neretai girdime ir atsiliepimus, kad mokytojas neturi savo nuomonės, negali nukrypti nuo bendrosios ugdymo programos. Ir po to mes stebimės, kad neturime individualybių? Neturime įdomių atsakymų, debatų, įdomių rašinių, mažai startuolių? Atsimenu jo auksinę frazę: „Švietimo sistema ne griūna, ji daro lygiai tai, kam ji buvo sukurta. (angl. Education system is not failing, it does exactly what it was meant to do)“. Tai yra – „kepti“ vadinamus klerkus, arba, kaip jis minėjo, „burgerfliperius“. Pasižiūrėkite mūsų profesijų pasiskirstymą visame pasaulyje: 90 proc. profesijų yra klerkai, kurie atlieka tam tikrą manufaktūrinį darbą, t. y. kažkas varto burgerius, o kažkas varto popierius. Tokie trafaretiniai vaikai ir žmonės sistemai yra labai patogūs. Ir tai, kad kažkas atsispiria šiam trafaretiniam klerkų štampavimui, yra mūsų išsigelbėjimas,“ – sako K. Robinsonas. Beje, jeigu pasižiūrėtume į pasaulio garsias asmenybes, kurios padarė neįkainojamą indėlį istorijos, moks­lo, muzikos ar meno srityje – jos niekada nepritapo standartinėje mokykloje. Šie žmonės dažniausiai būdavo tie sistemos autsaideriai, kurie vertino savo identitetą labiau, negu, tarkime, pasiekimus mokykloje“, – teigia ugdymo šeimoje kuratorė.
O ugdymas šeimoje, pasak Margaritos, visada buvo privilegijuo­to sluoksnio mokymo įrankis. Pasiturintieji, bajoraičiai, grafaičiai retai eidavo į mokyklą, jie dažniausiai mokėsi namuose ir aplink juos buvo suburti geriausi pasaulio guvernantai ir mokytojai, o vėliau jie mokslus tęsdavo geriausiuose universitetuose.
Pašnekovė sako, kad kūry­biškumas ir vadinamieji minkštieji įgūdžiai – neįkainojamos savybės. „Emocinis intelektas, empatija, bendruomeniškumas, komandinis darbas – tai yra aukso vertės įgūdžiai, kurių mes visiškai nevystome mokykloje. Ką mes akcentuojame mokykloje, tai yra sausos informacijos įsisavinimas, konkurencija, individuali, o ne kolektyvinė gerovė. Dabar, turėdami priėjimą prie viso pasaulio informacijos, akimirksniu galime tą informaciją analizuo­ti, vertinti bei taikyti savo gyvenimiškose situacijose bet kuriuo paros metu. Sausas informacijos kalimas pažymiui gauti yra visiškai neaktualus. Mes nemokome vaiko, kaip ieškoti informacijos, mes mokome, kaip ją priimti kaip konstantą, ją iškalti ir atsakyti į testo klausimus. Tai, mano nuomone, visiškai neatitinka vaiko ugdymo užduoties. Todėl mes ir neturime gerų rezultatų. Todėl trūksta naujų mokytojų, kurie degtų noru parodyti vaikui, kaip yra įdomu mokintis. Jie jau nebemato prasmės taip mokyti, o naujoviškai ir įdomiai mokyti gali geriausiu atveju privačiose mokyklose. Vis tik mane nustebino, kad ugdymą šeimoje pasirinko nemažai šeimų, kurios leido savo vaikus į brangius licėjus, privačias mokyklas, mokėdami nuo trijų iki šešių šimtų eurų per mėnesį už vaiką. Reiškia, tą ugdymo kokybę, kuri atlieptų šiuolaikinio vaiko poreikius, apskritai darosi labai sunku surasti“, – stebisi Margarita. Čia pat pašnekovė lygina, jog skiriant vaikui tuos pačius pinigus ugdant šeimoje, galima užtikrinti puikų individualų mokymą, pasisamdant profesionalius mokytojus, suinteresuotus jūsų vaiko sėkme.
Ugdymas vyksta čia ir dabar
Margaritos šeima tokį ugdymo būdą viduriniajam sūnui pasirinko dar gyvenant Anglijoje. Šio­je šalyje ugdymas šeimoje visiškai atiduotas į tėvų rankas, institucijos praktiškai nesikiša į šeimos mokymosi metodus. Vaikas neturi moky­tis pagal valstybines programas, jo įvertinimas ar įsivertinimas vykdavo pokalbio forma vieną kartą per metus. Gyvendami ten džiaugėmės, kad turime visišką laisvę ugdyti vaiką taip, kaip sako šeimos vertybės ir vizija.
„Ko aš ten išmokau ir ką stengiuosi atnešti čia į Lietuvą, tai yra tas bendruomeniškumas ir susikoo­peravimas tarp tėvų. Pavyzdžiui, vieno iš mūsų „naminukų“ tėvas buvo chemikas. Tad jis pasiūlė, kad gali kelis kartus per savaitę jų namuo­se ar kitaip sutarus mokyti šio dalyko. Mes po plaukimo ir būriavimo treniruotės, persirengę, iškart su komandos vaikais rinkdavomės mokytis chemijos. Ir chemijos pamoka nereikšdavo, kad vaikai sėdi prie stalo ir ten kažką sprendžia. Jie darydavo eksperimentus: pūsdavo balionus, su jais eksperimentuo­davo, maišydavo skirtingas medžiagas. Užsiėmimo metu nepamatysi vaiko, sėdinčio prie stalo. Vaikai užsirašinėdavo sėdėdami ant palangės ar atsigulę ant žemės, ir tai mums būdavo visiškai normalu. Tradicinio ugdymo atstovams būdavo sunku suvokti netgi šitą aspektą ir jie dažnai ilgai neužsibūdavo mūsų užsiėmimuose. Ugdymas šei­moje vyksta 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, mes neturime atostogų ar poilsinių dienų. Pažinimas vyksta čia ir dabar,“ – patirtimi dalinasi pašnekovė.
Puikiausias to pavyzdys – vaikas sugalvojo iškepti pyragą. Pasirodo, kiek mokslo tame yra! Kiek kyla klausimų: kaip gaminami miltai? Iš kur atsiranda kiaušinis? Kokie yra tūrio matavimo vienetai? Kas yra temperatūra? Kas yra elektra? Kokie yra garsiausi pasaulio šefai? Kodėl pyragas sudegė? Kodėl nusideginau ranką? Kodėl mano ranka pati atsitraukė nuo karšto paviršiaus? ir t.t.
„Taip vaikas gauna dešimt milijonų pamokų vien tik pyrago kepimo procese! „Patirčių slėnyje“ turime nuostabią šeimą, kurioje vyriausiasis yra aštuntokas. Jo kūrybingoji sesė Liepa daro grupėms žmonių mokymus, kaip gaminti muiliukus ar kitus dirbinius, o Ąžuolas tuo metu dalyviams visiškai savarankiškai gamina pietus. Ir jis, būdamas 13 metų, pamaitina visą 25 žmonių grupę skaniausiais patiekalais.
Jei nebūčiau pati ten dalyvavusi, nebūčiau patikėjusi. Laimei, tai buvo skaniausia ant laužo virta moliūgų sriuba, kokią esu ragavusi. Beje, moliūgai buvo pasodinti ir išauginti tų pačių vaikų. Tai buvo puikus natūralios gyvenimiškos mokyklos pavyzdys. Žinau, kad tie vaikai jau būdami tokio amžiaus gyvenime neprapultų“, – įsitikinusi Margarita.
Iš tiesų, tokie pavyzdžiai šiais laikais ne vienam gali kelti nuostabą – turbūt daugelis vaikams neleidžia nė viryklės įjungti. Pašnekovė papildo, jog ir jos keturmetis sūnus jau pats savarankiškai pasidaro salotas: nusiplauna daržoves, susipjausto jas aštriu peiliu, įsideda prieskonių ir grietinės. Jokių bėdų dėl to niekada nekilo, nes, pasak Margaritos, kai vaikui atiduoti atsakomybę už jo gyvybę ir jo patyrimus, jis visiškai kitaip į tai žiūri. Atsiranda atsakomybė už savo veiksmus.
„Kai pradėjau dirbti „Patirčių slėnyje“, man kėlė nuostabą daug dalykų. Atvažiuoji į nuostabią vietą, kuri atrodo kaip iš pasakų knygos: gamta, kupolinė mokykla, pastatyta iš kanapių ir molio pluošto, kurios kiekvienas centimetras atrodo kaip meno kūrinys. Teritorijoje yra ir du didžiuliai tvenkiniai. Šalia jų ir lauko darželis. Darželis yra prie didžiulio tvenkinio, ar galite įsivaizduoti? Negalite? Iškart kyla baimės? Man buvo taip pat, – juokiasi pašnekovė. – Kiekvieną kartą šokdavau ko nors „gelbėti“ ar įspėti. Bet vadovai visada labai gražiai nuramindavo sakydami: mūsų užduotis – pirmiausia tėvus atkalbėti vesti savo vaikus į šią mokyklą, ir jeigu per pirmą pokalbį visgi nenugąsdiname tėvų ir jie pasiryžta leisti savo vaikams pajausti gyvenimo mokyklą, tai mes patikiname, kad jų vaikas turi teisę šioje mokykloje numirti. Ir tai yra tiesa. Kol jis neįkris į tą tvenkinį, kol jis nesušlaps, tol jis neišmoks įvertinti pavojaus. Kol kas prireikė tik kelis kartus „išgraibyti“ vaikus iš vandens.
Mokyklos tvenkinyje yra ir valtis. Jei vaikas nori paplaukioti valtimi, mes prašome užsidėti liemenę. Jei jis nenori liemenės dėtis, mes jam duodame užduotį perplaukti visą tvenkinį savarankiškai. Jei vaikas tai padaro, mes leidžiame jam liemenės daugiau nesidėti. Tad vaikas tokiu būdu gauna didžiausią dienos pamoką – suvokimą, kad jis prisiima atsakomybę už save,“ – dalinasi Margarita.

„Viskas su tavimi yra gerai“
Prisimenant pačios Margaritos šeimos patirtį, pašnekovė pasakojo, kad jos vyriausioji dukra Londone baigė griežtą mergaičių mokyklą. Pasak jos, mergaitė buvo labai sistemiška, atsakinga ir pabaigė mokyklą aukštais įvertinimais, net būdama emigrante. Tuo tarpu vidurinysis sūnus pradėjo lankyti mišrią anglišką mokyklą, kuri pasižymėjo aukš­tais reitingais. Vis tik praėjus metams-pusantrų, pastebėjo, kad jis pradėjo tarsi užsisklęsti savyje.
„Tas guvus, džiaugsmingas vaikas, kuriuo aš žavėjausi, pradėjo prarasti savo individualumą. Pastebėjau, kad atsirado labai stiprus priešiškumas skaitymui, su kuriuo mes dirbame iki šiol, praėjus net ketveriems metams. Taigi, iki šiol po truputėlį pratinamės prie knygos rankoje. Aš pamačiau, kad jam buvo blogai toje mokykloje. Mokyklos direktorius buvo šaunus, atsidavęs žmogus, stengėsi, kad mokykla išlaikytų savo gerą vardą ir tobulėtų, tačiau mes visgi nusprendėme pasirinkti ugdymą šeimoje, nes matėme, kad nuolatiniai migrenos priepuoliai ir auganti įtampa tikrai atneš daugiau žalos nei augimo. Tik dabar, susidurdama su panašiomis situa­cijomis Lietuvoje, aš suvokiau, kad psichosomatinės ligos tikrai nėra vaiduoklis, jos yra realios ir gali būti labai žalingos tiek vaiko fizinei, tiek ir psichologinei būklei.
Vaikai mokyklose alpsta, patiria sunkius panikos priepuolius, nepaaiškinamus pilvo skausmus, migrenas, vien dėl patiriamos mokykloje įtampos. Žinojimas, kad tuoj vėl patirs tą įtampą, nuasmeninimą ar patyčias, jie tiesiogine prasme suserga, nes jų vidinis vaikas tiesiog priešinasi tokiai toksiškai aplinkai. Žinau, kad jeigu aš tuomet neturėčiau galimybės pasirinkti ugdymo šeimoje, būčiau praradusi savo vaiką. Ir todėl aš labai atsakingai, kartu su Ugdymo šeimoje asociacija ir tėvų bendruomene, dalinuosi informacija apie ugdymą šeimoje, kad tie vaikai, kuriems netiko sisteminė mokykla, galėtų rinktis kitą ugdymosi būdą“, – savo sprendimą pradėti ugdymo šeimoje kelionę prisimena pašnekovė.
Margarita sako, kad „Patirčių slėnyje“ kuruoja tiek pradinukų šeimas, tiek ir vyresnių klasių mokinius, kurių yra tikrai nemažai. Kalbant apie pastaruosius, pašnekovės teigimu, vyksta daugiausia darbas su traumomis: „Pokalbyje visada stengiuosi įsigilinti į pagrindinę priežastį, kodėl negerai jaučiasi mokykloje, kaip jie įsivaizduoja savarankišką ugdymąsi, taip pat kalbu ir apie savo patirtį. Dažniausia frazė, kurią aš girdžiu iš paauglių: ačiū Dievui, kad mes su jumis pakalbėjome, dabar aš matau, kad viskas su manimi yra gerai. Dažnai matau, kad tiesiog vaikui tradicinė mokymo sistema visiškai netiko. Jis turi visai kitaip ugdytis ir augti – savo tempu, be streso, o svarbiausia – su džiaugsmu.“
Anot Margaritos, labai svarbu apie šias problemas kalbėtis ir mokyklos bendruomenėje: „Labai džiaugiuosi, kad Seime suorganizavome ESAM iniciatyvos forumą. ESAM – tai yra Emocinė ir Socialinė Apsauga Mokyklose. Vienas iš esminių iniciatyvos tikslų – prioritetizuoti psichikos sveikatą mokykloje. Jos iniciatoriai yra Tautvydas ir Mingailė Meldaikiai, kurie patys apkeliavę pusę pasaulio mokyklų, įkūrė organizaciją „Švietimo nuotykiai“. Dirbdami su Geros savijautos programa, kurią inicijavo ŠMSM, sukūrė projektą „Arklystu“, su kuriuo vien per šiuos mokslo metus aplankė daugiau nei 100 klasių visoje Lietuvoje.“

This slideshow requires JavaScript.

Nestandartinis sprendimas – nestandartinis rezultatas
Margarita pasakoja neatsižavinti šeimomis, su kuriomis dirba: tai įdomūs, sąmoningi žmonės. O sprendimui ugdyti vaikus šeimoje, pasak pašnekovės, reikia nemažai drąsos – juk prisiimi visišką atsakomybę už savo vaiko auklėjimą, ugdymą. Daugelį tėvų tai gąsdina, o dar reikia pagalvoti ir apie praktinius niuansus: kaip suderinti darbą su vaiko ugdymu? Vienas iš tėvų tokiu atveju turi dirbti, o ugdymas lieka dažniausiai mamos atsakomybe, tad ar nenukentės finansai?
„Naujoms šeimoms visą laiką sakau, kad tai yra kelionė. Tai yra nestandartinis sprendimas, bet jis duos ir nestandartinius rezultatus. Nebijokite, netgi jei jūsų vaikas nuspręs grįžti į mokyklą. Turime ir tokių atvejų, kad tėvai sako „mes nesugebėjome“ arba „vaikas nori grįžti į mokyklą“ vien dėl to, kad jam ta aplinka patiko, kad jis turi ten draugų. O yra vaikų, kurių paklausus apie grįžimą į mokyklą, vaikai net nusipurto“, – teigia pašnekovė.
„Ugdymas šeimoje – kelionė, nes visą laiką viskas keičiasi. Nebus taip, kad susidėliojai mokymosi planą, pasisamdei mokytojus, nusipirkai platformas, knygas, užduotis, ir vaikas ims ir mokysis. Čia yra labai daug dinamikos, ir visiškai nereikia to nebijoti. Gali būti toks momentas, kai vaikas nieko nenori, jis siekia tiesiog pabūti su tėvais, atsi­griebti už prarastą laiką, jaustis saugus, klausytis, ką jie žino, semtis jų išminties. Tai mes baigiame prarasti, neturime laiko tėvams, seneliams, neprašome, kad jie papasakotų savo išgyvenimus, tarkime, prisimintų pokario laikus. Mes niekam neturime laiko. O ugdymas šeimoje yra lėtasis ugdymas. Tai yra kokybė, ne – kiekybė. Tai visiškai transformuoja kai kurias šeimas. Būna, kad tikrai tėvai džiaugiasi artimesniu ryšiu ne tik tarp vaikų, bet ir tarpusavyje, tarp tėčio ir mamos. Priimdama į ugdymą šeimoje, aš konsultuoju šeimą gyvai, ir jiems sakau, kad jei jie nebus viena komanda, tai šito mokymosi būdo aš jiems nerekomenduoju. Jūs turite būti kaip kumštis, pirmiausia todėl, kad tai yra kelionė ir reikalinga parama tiek vaikui, tiek tėvams“, – komentuoja Margarita.
Ugdymo šeimoje koordinatorė atkreipia dėmesį, kad šeimoms reikalingas ir tam tikras atsparumas išoriniams veiksniams ir stereotipams, kurių iki šiol dar yra begalės: nuo giminaičių iki pardavėjos turguje – visi turi nuomonę, ir tai, kas yra nauja ir dar nesuvokta, anot jų, yra blogis.
Taip pat daug tėvų nerimauja, kaip vaikas įstos mokytis į aukštąją mokyklą, kaip pritaps universitete. „Galiu pasakyti iš savo patirties, kai gyvenome ir ugdėmės šeimoje Anglijoje: koledžai ir universitetai tokių vaikų laukia išskėstom rankom. Jeigu pabendrautumėte gyvai su tais vaikais, kurie jau ilgesnį laiką ugdosi šeimoje, iškart pamatytumėt, kad tie vaikai yra kitokie. Jie – ne trafaretiniai vaikai, jie turi savo nuomonę, jie atrodo kitaip, net kalba kitaip. Tai universitetuose, koledžuose labai vertina, nes jie nori išauginti individualybę, sugebančią kurti, turėti savo nuomonę, atnešti naujų idėjų, jas pagrįsti ir įgyvendinti“, – pastebi Margarita.
Pašnekovė sako garantuojanti, kad netgi nebaigęs universiteto, toks vaikas, skyręs visą savo laiką kažkokiai sričiai – ar tai būtų IT, ar technologijos, ar tai būtų menai, taps profesionalu. Pasak Margaritos, didysis nesusipratimas švietimo sistemoje yra tai, kad vaikai viską turi mokėti geriausiais pažymiais: „Tai iš tikrųjų net eina prieš gamtą. Po to kyla labai daug įtampos, kad aš kažko nemoku, nesugebu… Tas komplekso auginimas ilgainiui tampa labai ydingas. Kai baigus mokslus pradėjau dirbti, tik tada suvokiau, kad neprivalau visko puikiausiai žinoti, man užtenka vienos srities. Kiek esu keitusi gyvenime darbų, eidavau į sritis, kurios man buvo visiškai naujos. Štai fotografija – nemokėjau fotografuoti, ir staiga man tai pasidarė įdomu, pradėjau mokytis savarankiškai, vėliau jau rengiau savo ir kitų menininkų parodas. Po to man pasidarė įdomus media verslas, filmavimas, video kūrimas. Atviras protas ir suvokimas, kad tu tikrai gali moky­tis visą gyvenimą, atveria visas duris. Tau vėliau jau nereikia jokio popiergalio. Jeigu esi tos srities geras specialistas, tave darbdaviai graibstys“, – dalinasi pašnekovė.
Tėvams taip pat reikalinga ir praktinė pagalba – kaip organizuo­ti tą mokymą šeimoje? Iš kur semtis informacijos? Kas veikia, o kas – ne? Su kuo galiu apie tai pasikalbėti? Būtent čia į pagalbą ir ateina ugdymo šeimoje kuratorė: „Kai pradėjau dirbti „Patirčių slėnyje“, mano vizija bei misija ir buvo tokia: vesti tėvus, būti šalia jų. Labai gražu, kad mes sugebame kurti ugdymo šei­moje bendruomenę, todėl, kad toje bendruomenėje tu visada gali ateiti ir jaustis saugus su savo baimėmis ir abejonėmis. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau privačių ir valstybinių mokyklų, kurios suteikia tą pagalbą tėvams. Yra to­kios sisteminės mokyklos, kurios skatina atsiskaitymą kiekvieną savaitę, duoda tą vadinamą mentorių arba kuratorių. Ugdymas šeimoje turi prisirišti prie tam tikros mokyklos, pagal kurios mokymosi metodikas tu ir ugdai, tai yra kaip paralelė. Tuo tarpu Anglijoje tu visiškai laisvai ugdaisi, kas man buvo magiška, ir labai patiko. Galbūt kažkada Lietuvoje ateisime ir iki to. Juk ugdymas šeimoje – tai nėra mokyklos pernešimas namo, tai yra mokyklos, ugdymo aplinkos sukūrimas namuose – individualios aplinkos sukūrimas tavo individua­liam vaikui. Jeigu šeimoje ugdomi trys vaikai, tai nebūtinai jie ugdysis taip pat: vienas ugdysis skaitydamas knygas, kitas – meistraudamas. Tame ir yra fenomenas. Tie vaikai išeis į gyvenimą palietę jį, jame užaugę. Mokyklos aplinka yra labai dirbtinai sukurta ir nutolusi nuo tikros gyvenimiškos patirties.
Ugdymas šeimoje taip pat yra palankiausia terpė kūrybiškumui ugdyti. Ir, pašnekovės žodžiais tariant, ne tik ugdyti, bet kūrybiškumo nenužudyti. „Tai yra labai svarbi mintis, todėl kad kiekvienas vaikas gimsta kūrybiškas ir genialus savotiškai, kol mes nenuslopiname šito kūrybiškumo. Tėvams nebūtina turėti pedagoginio ar aukštojo išsilavinimo, jiems tereikia būti vedliais ir netrukdyti vaikui natūraliai vystytis ir eiti savo keliu. Reikia parodyti galimybes, įdomius informacijos šaltinius, asmenybes ir mokytojus. Tai yra pagrindinė tėvų atsakomybė“, – sako Margarita.

Ugdymas šeimoje – ateitis
Pašnekovė ugdymą šeimoje laiko ateities ugdymu. Pasak jos, niekam ne paslaptis, kad kalbant apie švietimo sistemą mūsų šalyje, galima sakyti, kad mes ne tai, kad artėjame prie krizės, o jau esame krizėje dėl specialistų ir labai didelio mokytojų trūkumo.
Šiandieniniai įvykiai rodo, kad aplinkybių kaita šiuo metu yra itin didelė. Mes turime paruošti vaiką neapibrėžtai ateičiai, kurioje gali būti visko: nuo pandemijos iki Trečiojo pasaulinio karo arba visiško išnykimo. Svarbiausia, ką mes vaikui galime duoti, tai yra integralumas. Tai yra išmokyti jį integracijos, prisitaikymo prie šiuolaikinių gyvenimo iššūkių. Tai yra pagrindinis įrankis, kurį turime vaikui suteikti“, – teigia Margarita.
Kaip sako pašnekovė, kai yra tiek stresinių faktorių, ne ką mažiau svarbu yra vaikams suteikti įrankius, kaip išlaikyti emocinį balansą, stiprinti savo psichologinę sveikatą, o mokykloje šito nėra, tai – kaip nereikalinga pamoka. Pasak Margaritos, visa kita – matematika, literatūra ar kt. – yra tiesiog piršto spragtelėjimu pasiekiama.
„Šitos nuostabios šeimos, kurios prisiėmė atsakomybę už savo vaikus ir susigrąžino ugdymą į savo šeimas, tikrai užaugins šviesuolius, deimančiukus. Nebūtinai labai šiuolaikiškai „sėkmingus“, nebūtinai garsius, tačiau jeigu jie užaugins tiesiog subalansuotą, geros širdies, užjaučiantį, empatišką žmogų – tai jau bus didžiulė duoklė mūsų ateities kartoms“, – sako ugdymo šeimoje entuziastė.
„Dar norėčiau paminėti vieną iš mano ugdymo šeimoje ikonų ir įkvėpėjų, tai yra Foreli Kramarik – lietuvių kilmės moteris, užauginusi penkis genijus, dabar gyvenanti JAV. Ji ir sakė, kad nereikia vaiko nieko versti, nereikia niekur skubėti. Jos vaikas kurdavo filosofinius traktatus dar nemokėdamas rašyti – ji užrašydavo pati jo mintis. Arba kitas – kurdavo kulinarinius šedevrus, bet staiga jam atsibodo ir nusprendė, kad jis to daugiau nebenori daryti, tad užsiėmė kita įdomia jam veikla. Mūsų vaikai yra tokie talentingi, kad mes turime netrukdyti jiems vystytis ir ugdytis, sudarydami tą palankią terpę be streso, konkurencijos ir smurto augti bei domėtis pasauliu“, – pasakoja Margarita, pati kalbinusi F. Kramarik. Šį turiningą interviu galima peržiūrėti ar išklausyti youtube.com paskyroje:

Taigi baigiant pokalbį pašnekovė palinkėjo šeimoms nebijoti: kada, jei­gu ne dabar galima išbandyti kažką tokio nuostabaus? „Jeigu vaikas pradinukas, jūs bet kada galite spėti grįžti į mokyklą. Nebijokite pasakyti savo giminaičiams, kad mes pasirinkome šį oficialiai pripažintą ugdymosi metodą. Mūsų šei­ma nusprendė, kad jis mūsų vaikui bus pats tinkamiausias. Nebijokite pasiruošti taip vadinamus „paruoštukus“, atsakančius į klausimą „Kodėl vaikas ne mokykloje?“. Vaikas neturi būti mokykloje tam, kad jis mokytųsi. Jis turi būti saugioje, palankioje, smalsumą skatinančioje aplinkoje. Tada jis mokysis to pats net nepastebėdamas,“ – teigia Margarita.

Kuomet šeima daugiakalbė, gali būti reikalingos ir vertimo paslaugos