Lietuvoje kapų tvarkymas turi ypatingas tradicijas – žmonės kapų priežiūrai negaili nei laiko, nei pinigų, kad kuo įmantriau sutvarkytų kapą, pastatytų brangų paminklą, apsodintų įmantriomis gėlėmis, apstatytų įvairiausiomis žvakidėmis, į kurias neretai dar ir vagys nusitaiko. Kartais dėl geros vietos kalnelyje net įsiplieskia karai tarp giminių. Tačiau pasitaiko, kad mirusieji pamirštami, kapai neprižiūrimi. Gerai, kad nors mirusiesiems svetimi, viešuosius darbus atliekantys ar socialines pašalpas norintys gauti asmenys sutvarko neprižiūrimus kapus. Todėl Vėlinių dieną seniūnų ir dirbti kapinėse priskirtų žmonių dėka kapinės bus tvarkingos. Deja, kapinėse dirbantys žmonės dažnai sulaukia įvairių įžeidžiančių epitetų, kaip „bomžai“, o mašinomis į kapines atvykstantys žmonės nepaiso kapinių taisyklių ir norėdami patekti į kapus pro didžiuosius vartus sulaužo spynas – juk reikia šešis vainikus užsinešti.
Kiekviena savivaldybė turi kapinių eksploatavimo problemų, todėl nors per Vėlines pasigilinkime, kokios jos mūsų savivaldybėje.
Prie kapo – automobiliu
Elektrėnų kapinės – didžiausios visoje savivaldybėje, todėl ir problemų šiose kapinėse daugiausiai. Pasak seniūno Antano Šalkausko, pagrindinės bėdos yra dvi – dideli atliekų kiekiai, kuriuos tiesiog rankomis reikia perrūšiuoti, bei kapinių lankytojų savanaudiškumas. Pasikeitus Atliekų tvarkymo įstatymui, Kazokiškių sąvartynas nebepriima organinių atliekų – žolių bei lapų. Seniūnija atsakinga, kad atliekos būtų išrūšiuotos, todėl iš visų Elektrėnų seniūnijai priklausančių kapinių (Sabališkių, Senųjų Abromiškių, Girnakalių, Geibonių, Kakliniškių, Migučionių) atliekos vežamos į seniūnijai priklausančių garažų teritoriją ir ten rankomis išrūšiuojamas metalas, plastikas bei organinės atliekos. Atskirai lapai ir žolės yra vežamos į vieno ūkininko, kurio pavardės seniūnas neįvardijo, laukus ir išverčiamos duobėse, kur yra kompostuojamos. Seniūnas sakė, jog jam gaila stebėti žmones, kurie, kad ir už atlygį, šitaip vargsta rūšiuodami didelius kiekius atliekų. Dar blogiau yra kapinėse, šalia kurių yra sodai – Geibonyse ir Girnakaliuose. Čia du kartus per dieną tenka ne tik šiukšles, bet ir sodininkų išmestus senus baldus išvežti. Seniūnas pastebi, kad dažnai į kapines atvykę žmonės elgiasi chuliganiškai, radę užrakintus pagrindinius vartus, plaktukais nudaužia spynas ir vistiek važiuoja mašinomis. Taisyklėse, prikabintose stende, parašyta, kad šeštą valandą vakaro į kapines galima patekti tik per mažuosius vartelius. Bet kaip gi žmonės paskaitys, kas rašoma taisyklėse, jei ir tos vos iškabintos dingsta be žinios.
Dar 10 metų žmonės galės būti laidojami Sabališkių kapinėse, nes pernai panaudojant visą savivaldybei priklausančią žemę jos buvo praplėstos, nauja teritorija aptverta tvora, padaryti takeliai, iškelti vartai. Liko dar takelius padengti kieta danga, įrengti aikštelę mašinoms.
Pagarba mirusiajam – uždegta žvakutė
Vievio seniūnija rūpinasi net 11 kapinių, todėl nieko nuostabaus, kad susiduria su ta pačia bėda kaip ir Elektrėnai: rankomis reikia išrūšiuoti visas šiukšles, nes žmonės nepaiso nuorodų, kur kokias atliekas mesti. Seniūnas Zenonas Pukėnas aiškino, kad žmonės piktinasi, stebisi, kad tiek daug atliekų susidaro kapinėse, tačiau dėl to kaltina bet ką, tik ne save. O juk patys žmonės ir suneša viską į kapines. Pasak seniūno, pagarbai išreikšti užtektų ir žvakelės. Netgi klebonas Alfonsas Kelmelis ne kartą per šv. Mišias ragino žmones nepirkti daug gėlių ir vainikų.
Seniūnas stengiasi, kad aplinka už kapinių tvoros taip pat būtų tvarkinga, tačiau žmonės prie to prisidėti pareigos nejaučia. Kokia gi išeitis? Pasak seniūno, bėdos prasidėjo nuo šių metų balandžio, kai sąvartynas atsisakė priimti biodegraduojančias atliekas. Geriausia būtų, jei sugrįžtų senoji tvarka, tuomet nuo pečių nukristų bėda, ir nereikėtų žmonėms dirbti Sizifo darbo.
Vievio miesto kapinės sparčiai pildosi naujais kapais, nes mirtingumas, seniūno teigimu, didėja, ir miršta vis jaunesnio amžiaus žmonės. Maždaug po metų mirusieji jau bus laidojami naujose kapinėse Kurkliškėse. Anksčiau buvo kalbų, kad naujose kapinėse galėtų būti įrengiami kolumbariumai, tačiau, pasak seniūno, tai tik teoriniai pasvarstymai. Pirmiausiai kolumbariumas turėtų būti įrengtas Elektrėnų kapinėse. Du kolumbariumai vienoje savivaldybėje – didelė prabanga.
Trūksta pagarbos
Semeliškių seniūnas Vytas Barzdaitis, kurio priežiūroje yra 6 – didžiosios Semeliškių, pravoslavų, Mackonių, Noškūnų, Užkryžių bei Žydų – kapinės, vardino panašias problemas kaip ir Elektrėnų seniūnas. Čia žmonės taip pat savas šiukšles verčia į kapinių konteinerius, o kapines tvarkantys ir prižiūrintys asmenys turi jas išrūšiuoti. Pasirodo, semeliškiečiai kartais čia dirbančius žmones iš darbo biržos ar atliekančius viešuosius darbus apšaukia visokiais nepagarbiais žodžiais. Paprašytieji nemesti šiukšlių į kapinių konteinerius elgiasi agresyviai, grasina. Pasak seniūno, kapinių tvarkytojai jaučiasi įžeisti ir nelabai nori kapinėse dirbti. Seniūnas bandė kalbėtis su žmonėmis, mėtančiais šiukšles kur nepriklauso, tačiau kompromisą ne su visais pavyksta rasti. Žmonės išmeta šiukšles, o už jas sumokėti turi mokesčių mokėtojai.
Kazokiškėse konteineriai neperpildyti
Kazokiškiečiai, gyvenantys sąvartyno pašonėje, taip pat lengvai šiukšlėmis atsikratyti negali, nes ne viskas, ką vadiname šiukšlėmis, yra šiukšlės. Lapai ir žolės nuo kapinių Kazokiškėse taip pat yra kompostuojami laikinai iškastoje duobėje. Pasak seniūnės Vladislavos Valantavičienės, kai tik atsiras tinkamesnė vieta šioms atliekoms, jos bus perkeltos. Kazokiškių seniūnija eksploatuoja trejas kapines – naująsias Kazokiškių kapines, įkurtas 1940 m., Grabijolų kaimelio bei bažnyčios šventoriaus kapines. XIX a. Kazokiškių bažnyčios šventoriuje palaidoti šių apylinkių didikai: K. Gorskis su žmona bei A. ir N. Grochovskiai.
Praėjusią savaitę Kazokiškių kapinėse dirbo trys viešuosius darbus atliekantys asmenys. Jie sutvarkė trejas kapines ir, pasak seniūnės, iki Vėlinių kapinių konteineriai nebus perpildyti, mirusius artimuosius lankantys žmonės kapines ras prižiūrėtas ir tvarkingas.
Kietaviškiečiai džiaugiasi nauja tvora
Kietaviškių seniūnija, besirūpinanti 7 kapinėmis, džiaugiasi, kad Naujųjų Kietaviškių kapines juosia nauja tvora. Kietaviškių bendruomenė rengė projektą per Elektrėnų savivaldybės vietos veiklos grupę ir gavo finansavimą naujai tvorai. Taip pat įrengtas ir naujas stendas. Kietaviškių seniūnė Dovilija Cibulskienė sakė, jog problemų iškyla tų pačių kaip ir visoje savivaldybėje, tačiau susitvarkyti su jomis galima. 10 metų gyventojai buvo mokyti mesti šiukšles į konteinerius, tą tvarkingai jie ir daro. O pasikeitus atliekų tvarkymo taisyklėms, nėra taip paprasta žmones perorientuoti, kad jas rūšiuotų.
Kietaviškių, Kareivonių, Žikaronių, Jagėlonių ir Vindziulių kapinėse šiukšles galima mesti į konteinerius. Šuolių bei Kloninių Jagėlonių kapinaitės tokios mažos, kad ten siųsti šiukšlių mašiną nuostolinga. Todėl čia atliekos rūšiuojamos rečiau.
Kapinėse – vienas kapas
Pastrėvio bei Gilučių seniūnai Arūnas Kanapeckas ir Vytautas Baltulionis sakė, kad jų seniūnijoje taip pat aktuali atliekų tvarkymo problema, kuri sprendžiama kaip ir kitur. Tačiau šiuose kaimeliuose žmonės elgiasi kultūringai, šiukšlių bet kur nemėto. Pastrėvio seniūnija eksploatuoja net 7 kapines, o Gilučių seniūnija – 4. Taip pat Gilučių seniūnijoje ties autostrada, kur stovi seni parduotuvės griuvėsiai, dar tebėra vienos dvarininkų Grybauskų šeimos kapinės. Anksčiau jomis rūpinosi ir seniūnija, tačiau giminės mirusiuosius perkėlė į kitas kapines. Dabar teliko tik vienas mažo vaiko kapelis, kurį artimieji taip pat planuoja greitu laiku perkelti.
Gilučių seniūnijos kapinėse palaidotas knygnešys Petras Gudelis, poetas Vacys Bukauskas. Pastrėvio seniūnijos kapinėse Peliūnuose amžinojo poilsio atgulęs žymus Kietaviškių knygnešys Motiejus Grybauskas.
Beižionių seniūnija rūpinasi trejomis – Barboriškių, Beižionių bei Eitulionių – kapinėmis. Pasak seniūno Mindaugo Makūno, čia taip pat pasitaiko, kad žmonės pašiukšlina, bet daro tai svetimi, o ne kaimo gyventojai.
Nyksta tradicijos
Pasak žymaus etnologo Liberto Klimkos, Vėlinės Lietuvoje tapo kapų tvarkymo švente, kurioje apmąstyti mirties lyg ir nebedrįstame. Per Vėlines ant kapų numetame glėbius gėlių – ir metams mirusįjį išmetame iš širdies. O nuvytusias gėles ir išdegusias žvakes už mus į konteinerius išmes kiti.
O juk Lietuvoje yra buvęs gražus paprotys – ant kapo pasodinti medelį. Buvo tikima, kad palaidoto žmogaus vėlė apsigyvendavo tame medelyje. O žmonės į kapus ateidavo tik su mirusiųjų sielomis pabendrauti, jiems meilę išsakyti.
Pompastika reikalinga tik gyviesiems, mirusiesiems labiau reikalinga malda.
Virginija JACINAVIČIŪTĖ