Totoriai – semeliškiečių kaimynai

Totoriai – semeliškiečių kaimynai

Daiva Červokienė

Elektrėnų savivaldybė nuo seno yra labai įvairiatautis kraštas, tikėtina, kad ir Elektrėnų miestą bei elektrinę statė bent keliolikos tautybių žmonės. Be­je, šiame krašte nuo seno gyveno nemažai totorių. Tad šiais, Seimo Lietuvos totorių istorijos ir kultūros paskelbtais, metais pasidomėkime totorių gy­ve­nimo pėdsakais seniausiame sa­­vivaldybės miestelyje – Seme­liš­kėse. Nors, kaip teigė Seme­liškių seniūnijos seniūnė Loreta Karalevičienė, šiandien sa­ve totoriais laikančių žmonių tarp Semeliškių gyventojų nėra, se­me­liškiečių atmintyje šios tau­tybės žmonės dar yra puikiai išlikę. Beje, šiemet Semeliškių gimnazijos mokiniai, vadovaujami mokytojų Irenos Adomėnienės ir Jovitos Lėlienės, vykdė projektą „Pažinkime totorių kultūrą savo krašte“.

This slideshow requires JavaScript.

Viena seniausių tautinių mažumų
Enciklopedijos teigia, kad to­torių etninė grupė, gyvenanti Lietuvos Respublikoje ir istorinėse Lietuvos žemėse, laikoma viena seniausių Lietuvos tautinių ma­žumų. Lietuvos totoriai yra tiurkų ir mongolų genčių palikuonys. Jų protėviai buvo išeiviai iš Aukso Ordos ir Krymo chanato. Nors Lietuvos totoriai, gyvendami apsupti kitų tautų bei religijų žmonių, gimtąją kalbą prarado maždaug prieš 400 metų, jie sugebėjo išlaikyti savo etninę kultūrą, nacionalinius ypatumus, tautinį ir religinį identitetą.
Verta prisiminti, kad XIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikš­tystė apėmė didelę teritoriją, todėl jos žemės rytuose ribojosi ir su totorių valdomomis žemėmis, tad tautos bendravo. To­torių chanų pasiuntiniai lankydavosi tuometinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Trakuose. Teigiama, kad pirmieji totoriai kaip sąjungininkai kovose su kryžiuočiais į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvyko dar 1319–1320 m. valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui, tačiau masinis totorių įsikūrimas LDK siejamas su Vytautu Didžiuo­ju. Būtent jis XIV a. pabaigoje pasikvietė totorius ir apgyvendino juos Trakų ir Vilniaus apylinkėse, taip pat netoli Alytaus. Manytina, kad į LDK XIV a. pabaigoje atvyko keliasdešimt tūkstančių totorių ka­rių su savo šeimomis ir manta. Beje, totoriai labai gerbia Vytautą Didįjį, pastatė jam paminklą Raižiuose.

Pagrindinė veikla buvo karyba
Lietuvos totoriai turėjo savo karines formuotes, iš pradžių vadintais vėliavomis, vėliau – Priešakinės sargybos pulkais, kurie laikomi pirmąja Lietuvos pasienio kariuomene. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba, diplomatinė tarnyba. Lietuvos totoriai sudarė asmeninę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto sargybą, kartu su juo 1410 m. liepos 15 d. dalyvavo Žalgirio mūšyje.
Be karybos tradiciškai Lietuvos totoriai vertėsi odų dirbimu, žirgų auginimu, vežėjavimu. Yra istorinių šaltinių, bylojančių, kad Lietuvos totoriai vežėjai dažnai gabendavo valstybės iždą, Venecijos stiklą, statybines medžiagas, pirklių jiems patikėtas prekes. Lietuvos totoriams daržininkams ypač gerai sekėsi auginti ankstyvas daržoves, ypač salotas, agurkus, kopūstus.

Nuo kada apsigyveno Semeliškėse?
Pirmosios totorių gyvenvie­tės – Keturiasdešimt totorių, Koza­klarų, Kolnolarų, Merešlėnų, Me­lekonių ir kitos – įsikūrė aplink Vilnių. Totoriai taip pat gyveno Trakuose, saugojo Lietuvos Didžio­sios Kunigaikštystės valdovų rezidencijas – salos ir pusiasalio pilis, pasklido ir po greta šio miesto įsikūrusius miestelius ir kaimus. Šiuo metu daugiausia Lietuvos totorių taip pat telkiasi maždaug tose pačiose vietose – Alytaus, Kauno ir Vilniaus apskrityse.
Nuo kada totoriai apsigyveno Semeliškėse ar dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorijoje? Į šį klausimą net istorikams atsakyti būtų keblu. Žinoma, kad jau formuojantis šiai vietovei – juk teigiama, kad ši gyvenvietė buvo įkurta 1276–1283 m., šiemet Semeliškės mini įkūrimo 745-ąsias metines. Tad ir totorių apsigyvenimo datos šiose apylinkėse reikėtų dairytis pirmaisiais jos gyvavimo šimtmečiais, daugiau kaip pusę tūkstančio metų iki mūsų dienų.

Kaip odų apdirbėjai aprašyti 1873 m.
1867–1875 m. ir 1910–1914 m. Vilniuje veikė Rusijos imperatoriškosios geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius, kuris tyrinėjo ir Lietuvos fizinę bei ekonominę geografiją, etnografiją, parengė etnografinių statistinių ir kitokių žinių rinkimo programą. Šio skyriaus iniciatyva 1872 m. Vilniaus švietimo apygardos mokyklų direktorių suvažiavime buvo pasiūlyta mokytojams per vasaros atostogas aprašyti mokyklų teritorijose esančius valsčius. Buvo parengta ir atspausdinta „Programa duomenims apie žemės ūkio ir pramonės padėti rinkti“, turėjusi 56 paragrafus. Prašyta išsamiau aprašyti po vieną pasiturinčio, vidutinio ir neturtingo valstiečio ūkį. Tam skirta dar 20 paragrafų (apie 100 klausimų). Tą programą Vilniaus švietimo apygarda mokytojams išsiuntinėjo 1872 m. birželio mėn. Pagal ją dalis mokytojų valsčius aprašinėjo iki 1874 m. rudens. Išlikę aprašymai apie valsčių žemės ūkio ir pramonės padėtį saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje.
Semeliškių valsčių aprašė (atsakė anketos klausimus) Semeliškių val­dinės mokyklos mokytojas Evgrafas Melnikovas. Atsakymai surašyti į 31 puslapį. Šis gana platus aprašymas yra autentiškas šaltinis to meto Semeliškių apylinkių valstiečių ekonominiam gyvenimui, jų buičiai pažinti. Šį aprašą straipsnio autorei pateikė inžinierius kraštotyrininkas, savamokslis archyvų fanas, keliolikos istorinių knygų autorius ir bendraautoris Kazimieras Misius.
Mokytojo E. Melnikovo apraše buvo pažymėta, kad odų rankiniais darbais, odų išdirbimu Semeliškėse verčiasi viena šeima iš totorių ir dvi to paties valsčiaus Noškūnų bendruomenės šeimos. Batsiuvystės amatu, pusbačių ir liemenių siuvimu Semeliškėse verčiasi žydai. Taip pat pažymėta, kad iš namudinės gamybos dažniausias buvo audimas savo reikmėms.

Gyventojų surašymo duomenimis
1923 metais vykusiame Lietuvos Respublikos gyventojų surašyme totoriai, kaip atskira tau­tybė, nebuvo išskirta – ji tilpo gra­foje „kitos tautybės“ . Po šiuo apibūdinimu, pasak kraštotyrininko K. Misiaus, visų pirma slėpėsi totoriai ir karaimai. Minėto surašymo duomenimis, Trakų apskrityje, kuriai priklausė ir Semeliškių valsčius, „kitų tautybių“ žmonių gyveno daug, pagal skaičių bene daugiausia šalyje. Iš 1923-aisiais 1592 visoje Lietuvoje užfiksuotų gyvenusių kitų tautybių žmonių, Trakų apskrityje jų buvo 200, daugiau negu aštuntadalis. Minėto surašymo duomenimis, čia gyveno ir mohometonų tikėjimo žmonių, tik gerokai mažiau negu „kitų tautybių“ žmonių.

Tebeprisimena penkias šeimas
Šiandien vyriausieji Semeliškių gyventojai puikiai tebeprisimena praėjusio šimtmečio viduryje miestelyje gyvenusias penkias totorių šeimas.
Prie pat Semeliškių gimnazijos, Trakų gatvės 71-uoju numeriu pažymėtame name, kurio vienoje pusėje dabar gyvena Elena Čepanonienė su sūnumi Jonu, o kitoje – maždaug prieš 20 metų atsikėlusios seserys Stanislava Dzikevič ir Antanina Sinkevič iš Padvarionių kaimo, pastarojoje namo dalyje praėjusio amžiaus viduryje gyveno totorius Adas Milkamanavičius su žmona Emilija, taip pat totore. A. Milkamanavičius, visų vadinamas Adaska, buvo karo invalidas, dalyvavęs Antrajame pasauliniame kare. Kaip prisiminė semeliškietė Verutė Apanavičienė, jis mėgo pasakoti apie karą, maisto prekių parduotuvėje gaudavo vadinamąjį davinį „frontavikams“.
A. Milkamanavičius vertėsi batų taisymu ir siuvimu. Šio straipsnio autorei nemažai esamų ir buvusių semeliškiečių pasakojo, kad jis siuvo labai gražias ir tvirtas basutes, kurio­mis ypač džiaugėsi miestelio moterys – tais metais nusipirkti dailaus apavo nebuvo lengva kaip dabar.
Vievio gatvėje, netoli dabartinių Semeliškių ambulatorijos ir vaikų darželio, gretimai stovėjo poros to­torių šeimų namai. Ten gyveno Asanavičių šeima ir Chaliulyna su sūnumi Jokūbu, kuri vėliau išsikėlė į Vievį ir ilgai dirbo Vievio autobusų stotyje kasininke.
Iki kurių metų totoriai gyveno Semeliškėse? Atsakyti į šį klausimą ir vyriausiems semeliš­kiečiams buvo keblu, susidarė įspūdis, kad iš miestelio jie palengva išsikraustė iki 1970–1980 metų. Semeliškių vidurinės mokyklos, tapusios gimnazija, istorijos mokytoja ir ilga­metė buvusi jos direktorė Irena Adomėnienė prisiminė, kad apie 1978-uosius, norėdami pasisiūti kailinius, jos tėvai išdirbti avikailius vežė į Butrimonis totoriui Jokubauskui.

Tapo automobilių sporto legenda
Prie pat buvusių kultūros namų, dabar tapusių bendruomenės „Strėva“ namais, Užupio gatvės 10-uoju numeriu pažymėtame name, praėjusio amžiaus viduryje gyveno totoriai Stepas ir Bronė Ščiuckai su sūnumis Romualdu ir Aleksu ir Stepo tėvas Jonas. Apie šešto dešimtmečio vidurį S. ir B. Ščiuckai su mokyklinio amžiaus vaikais išsikėlė gyventi į Kauną, tačiau Romualdas ir Aleksas ir vėliau dažnai vasaromis viešėdavo Semeliškėse pas senelį Joną. Čia dažnai atvažiuodavo Stepo pusbrolio vaikai iš Butrimonių.
Išsikėlęs gyventi į Kauną Romualdas Ščiuckas susidomėjo au­tomobilių sportu – kartingais – ir ne vienus metus buvo Lietuvos kartingų čempionu, vėliau tapo šios sporto šakos treneriu, už nuopelnus Lietuvos sportui buvo apdovanotas Sporto garbės komandoro ženklu. Daug R. Ščiucko treniruotų jaunuolių tapo šios sporto šakos sporto meistrais ir skynė laurus įvairiose varžybose, dalyvavo net „Formulės -1“ lenktynių trasose. Net ir dabar, artėjant aštuo­niasdešimtmečiui, R. Ščiuckas dar treniruoja jaunuosius šios sporto šakos entuziastus ir daug laiko pralei­džia Smalininkų kartodrome.

Senelis Jonas net krikštijo vaikus
Automobilių sporto veteranas R. Ščiuckas pasakojo, kad Se­meliškėse gyvenęs jo senelis Jonas buvo „svietavas“ žmogus. Iki Spalio revoliucijos jis gyveno ir dirbo Petrograde, po revoliucijos grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Semeliškėse. Kurį laiką gyveno pas Asanavičius, vėliau pats įsigijo namą netoli ambulatorijos ir bažnyčios. Esą Jonas Ščiuckas mokėjo lenkų, rusų ir lietuvių kalbas, buvo raštingas, labai gerai rašė rusiškai. Pasak R. Ščiucko, jo senelis buvo šventikas – mula, net krikš­tijo vaikus. Jis kiekvienais metais baigiantis didžiajam musulmonų pasninkui Ramadanui ir prasidedant Ramadan Bairam šventei, važiuodavo į Raižius, kad pasimelstų mečetėje ir aplankytų gimines.
Jonas Ščiuckas vertėsi vienu iš tradicinių totorių amatų – darė pavalkus, išdirbinėjo odas ir daug ką siūdavo iš jos. Pasak R. Ščiucko, nors jo senelis nebuvo kolūkietis, daugiausia dirbo kolūkiui.
Užupio gatvės 10-uoju numeriu pažymėtame name dabar retai kada aptiksi šeimininkus. Kartą, eidama iš bažnyčios, šio straipsnio autorė pastebėjo praviras šio namo duris. Kol priėjo prie jų, brandaus amžiaus neaukštas vyriškis jas jau rakino. Pasiteirautas apie namo istoriją, vyriškis pastebėjo, kad tai buvo žydų namas. Jame buvo ir kepykla, pardavinėjo duoną ir bandeles, kepyklos pamatai tebėra išlikę.

Projektas „Pažinkime totorių kultūrą savo krašte“
Šiais, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros, metais Semeliškių gimnazijos mokiniai, vadovauja­mi istorijos mokytojos Irenos Adomėnienės ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Jovitos Lėlienės vykdė projektą „Pažinkime totorių kultūrą savo krašte“. Jo užduotis buvo supažindinti moksleivius su totorių tautine mažuma ir jos gyvenimo būdo, tradicijų ypatumais. I. Adomėnienė pastebėjo, kad tiesioginių totorių giminaičių jiems Semeliškėse ap­tikti nepavyko, mokiniams teko bendrauti su brandaus amžiaus se­meliškietėmis, kurioms teko pažinoti miestelyje ir greta jo gyvenusių totorių, viena net buvo nuėjusi į totorių naujagimio krikštynas.
J. Lėlienė pastebėjo, kad jau eidami kalbinti pateikėjų, mokiniai buvo surinkę daug duomenų apie totorių gyvenimo būdą internete, tad sužinojo, kad dauguma Lietuvos totorių yra musulmonai sunitai, turėjo savo maldos namus ir kapines, nevalgė kiaulienos.

Dalyvavo ir totorių krikštynose
Veronika Nasutavičienė (Vens­kutonytė), g.1942 metais ir iki melioracijos gyvenusi Tvertinių kaime, Semeliškių gimnazijos mokiniams pasakojo, kad jų kaimynystėje, gretimame name, gyveno totoriai. Ji, dar vaikas, dalyvavo ir totorių krikš­tynose.
Totoriai, pasak V. Nasutavi­čienės, gyveno „vienodai kaip ir lietuviai“, pagrindiniai skirtumai buvo tai, kad jie namuose kalbėjo lenkiškai ir nebuvo laidojami Se­meliškėse, o vežami laidoti kažkur į totorių kapines. „Ant mūsų kapų nėra nė vieno palaidoto“ – pabrėžė V. Nasutavičienė.
Tie kaimynai užaugino dukras Marytę ir Eleną, kurias vadino Maryska ir Helena, ir sūnus Stepą ir Romą, kuriuos vadino Stepka ir Romka. Stepas Lebedys užaugino sūnų Aliką ir dukras Laimutę ir Svietlaną – jų krikštynose Veronikai Nasutavičienei, tada dar Venskutonytei, ir teko dalyvauti. Ji įsidėmėjo, kad per krikštynas visi laukė, kol saulė nusileis ir užtekės mėnulis. Buvo atvažiavęs mula, jis meldėsi kalba, kurios Veronika nesuprato. Tik įsidėmėjo, kad šventėje nebuvo galima būti plika galva – jei neturi kepurės ar skarelės, bent nosine galvą prisidenk. Ji neatsimena, ar šventėje buvo krikšto tėvai, tik kad liepė visiems laikyti rankoje pinigėlį ar bent jį turėti kišenėje – matyt, gerai vaiko daliai.

Skirtumų neprisimena
Klausinėjama, kuo totoriai skyrėsi nuo lietuvių, gal jų bū­das ūmesnis, karštesnis, juk atvyko į Lietuvą gyventi kaip kariai, V. Nasutavičienė tvirtino, kad kaimy­nystėje gyvenę totoriai buvo tokie pat kaip ir lietuviai. Ji teigė, kad senoji Lebedienė buvo rami ir lėta moteris, jai kone atstojo motiną. Kai mirė V. Nasutavičienės anyta, ji bijojo likti viena namuose, kai vyras išvažiuodavo. Tada pas ją ateidavo nakvoti senoji Lebedienė – suprato jos baimę. Pas šią kaimynę ir vaikus palikinėjo, kai reikėdavo kur nors išeiti. „Jie lenkiškai kalbėjo, mes lietuviškai – toks pagrindinis skirtumas“, – pabrėžė V. Nasutavičienė.
„Totoriai praėjusio amžiaus viduryje jau buvo stipriai asimiliavęsi su lietuviais, jų charakterio ir gyvenimo būdo skirtumus net kaimynams buvo sunku pastebėti. Juo labiau juos įvardinti ir papasakoti“, – apibūdino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja J. Lėlienė.
Ar galima atpažinti iš išvaizdos totorius? To pasiteirauta V. Nasutavičienė užtikrino, kad taip – jie yra tamsesnio gymio, kiek kitokių bruožų. Nors čia pat pastebėjo, kad Semeliškėse gyveno ir šviesi totorė.

Autorės, Irenos Adomėnienės ir Jovitos Lėlienės nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų