Totoriai Elektrėnų savivaldybėje ir už jos ribų

2021-uosius Seimas paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Apie šių metų ir šalies bei Elektrėnų savivaldybės totorių gyvenimo aktualijas, apie totorius Elektrėnų krašte, jų pavardėse užkoduotą informaciją kalbėjomės su   Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininku politologu, socialinių mokslų daktaru, profesoriumi Adu Jakubausku.

Kodėl būtent 2021-ieji paskelbti  Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais?
Pirmieji totoriai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje pasirodė XIV a. pradžioje. Pagal Motiejaus Strijkovskio „Kroniką“, didysis kunigaikštis Gediminas 1319–1320 m. sudarė su totoriais sąjungą, jų būriai dalyvavo LDK kovoje su kryžiuo­čiais. Tuo metu LDK atsirado pirmosios totorių gyvenvietės. Apie tai rašo Luca Waddingas Pranciškonų analuose. Vėliau sąjungos su totoriais politiką tęsė didieji kunigaikščiai Kęstutis, Algirdas ir Vytautas.
2020–2021 m. Lietuvos totorių bendruomenė mini 700-asias sąjungos su didžiuoju kunigaikščiu Gediminu ir bendros kovos su Kryžiuočių ordinu metines.
Lietuvos totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, dalyvavo visuose karuose ir sukilimuo­se, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo at­kūrimo, istorijos ir kultūros, savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis.
2021-uosius metus paskelbus Lie­tuvos totorių istorijos ir kultūros metais, Lietuvos Respublikoje bus deramai pasirūpinta Lietuvos to­torių istorijos įamžinimu, kultūros tęstinumu ir informacijos sklaida apie šią unikalią bendruomenę ES ir pasaulyje. Vyriausybė patvirtino ir jubiliejinių metų minėjimo planą.
Esate Lietuvos totorių bendr­uomenių sąjungos pir­mininkas. Kiek totorių gyvena, kiek totorių bendruomenių veikia šalyje? Gal galite bent glaustai pristatyti jų veiklą?
Lietuvoje gyvena apie 3000 t­o­torių, yra arti 20 Lietuvos totorių asociacijų. Tiesa, ne visos jos yra stip­rios ir veikia. Mano vadovaujama Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga vienija Alytaus, Kauno regionų Lietuvos totorių bendruomenes, Švenčionių rajono, Panevėžio mies­to bei Lietuvos totorių jaunimo bendriją „Duslyk“. Prie mūsų sąjungos artimiausiu metu planuo­ja prisijungti Vilniaus rajono Keturiasdešimt totorių ir Nemėžio kaimų totorių bendruomenės. Lietuvos to­torių bendruomenių sąjunga buvo įsteigta 1996 m. Pagrindinės sąjungos veiklos gairės: informacijos sklaida apie Lietuvos totorius, mokslinių konferencijų totoristikos klausimais rengimas, vaikų mokymas, tautinių vakaronių, koncertų, masinių renginių, jaunimo vakarų organizavimas, statistikos apie bend­ruomenę vedimas.
Pagrindinis bendruomenės tikslas – telkti Lietuvoje gyvenančius totorius, ugdyti tautinę savimonę, nacio­nalinę kultūrą, papročius, tautinius verslus, spręsti švietimo klausimus. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos organizuojamuose rengi­niuose ne kartą dalyvavo žinomi totorių dainininkai, kultūros atstovai. Nuo 1995 m. leidžiame laikraštį „Lietuvos totoriai“, tiesa, paskutinius pusantrų metų laikraštis nebuvo leidžiamas, tačiau gavus finansinę paramą iš Tautinių mažumų departamento, jo leidimas šiemet bus atnaujintas. 2012 m. su bendraautoriais parašėme knygą „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“ apie iškiliausius Lietuvos totorius. Knyga išversta į lenkų ir anglų kalbas, dabar verčiama į turkų kalbą. Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga kartu su Lietuvos musulmonų dvasiniu centru – muftiatu – rengia tautiečių susiėjimus religinių švenčių Ramadan Bairam ir Kurban Bairam proga bei kitus renginius. Nuo 2005 m. bendruomenės viduje veikia Senjorų klubas.
Šiemet turbūt numatyta daug minėjimų, konferencijų, įvairių kultūrinių, edukacinių renginių, projektų prista­tyti Lietuvos totorių isto­riją ir kultūrą. Kokius jų įvardintumėte kaip svarbiausius?
Liepos 28 d. įvyko Lietuvos to­torių istorijos ir kultūros metų iškilmingas minėjimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, Vilniaus universitete rugsėjo pradžioje bus surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Totoriai Lietuvos istorijoje ir kultūroje XIV–XXI a.: naujausi tyrimai“, Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune rugpjūčio 19 d. bus atidaryta paroda „Lietuvos totoriai – kariai“, organizuoti edukaciniai užsiėmimai apie Lietuvos totorių indėlį į Lietuvos kariuomenę, šalia buvusio Kauno centrinio pašto tą dieną bus atidengta paminklinė lenta, kur buvo Totorių vartai, Trakų istorijos muziejuje netrukus bus parengta ir atidaryta paroda „Lietuvos totorių paveldas“, Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengta ekspozicija „Lietuvos totorių rankraščiai iš Vilniaus muftiato rinkinio“. Planuojami ir kiti reikšmingi renginiai, apie kuriuos bus pranešta vėliau. Beje, Edita Mildažytė ir Saulius Pilinkus sukūrė dokumentinį filmą „Ištikimybės žiedas“ apie Lietuvos totorių bendruomenę, kurio premjera įvyko liepos 19 d. per LRT.
Elektrėnų savivaldybė nuo seno yra labai daugiakultūris kraštas, kuriame gyveno ir gyvena nemažai totorių. Ką galėtumėte pasakyti apie šį kraštą?
Taip, Elektrėnų savivaldybė – viena tų vietovių, kuriose gyveno nemažai totorių. Tarp Elektrėnų miesto ir elektrinės bei Elektrėnų profesinės mokyklos darbuotojų buvo ne vienas mano tautietis. Savo darbinę karjerą meistru Elektrėnų profesinio mokymo centre pradėjo Kęstutis Zenonas Šafranavičius, dabar esantis Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininku. O kaunietis Danielius Bagdanavičius iš Kauno persikėlė gyventi į Elektrėnus, ten sukūrė šei­mą ir tebedirba elektrinėje apie 30 metų. Pasižvalgę kiek toliau nuo Elektrėnų savivaldybės pamatytume labai ryškių totorių pėdsakų. Štai Kaišiadorių vietovardis net yra kilęs iš asmenvardžio, kilmingo totoriaus vardo Chaišaidaro (Chai­šadaro, Choišaidaro, Chašaidaro) Momulevičiaus, gyvenusio šiose vietose dar XVI a. Chaišaidaras Momulevičius minimas  LDK kariuomenės Lietuvos totorių Tra­kų (Jušinų) vėliavos 1565 ir 1567 me­tų sąrašuose.
Nuo 1531 m. Chaišaidarui Mo­mulevičiui priklausė dvaras, kurį vėliau imta vadinti jo vardu. Pamažu taip pradėta vadinti ir gyvenvietė, kurios pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1590 m. lapkričio 17 d. dokumente, kur ji įvardinta kaip Koišedarova, vėliau tapusi Kaišiadorių miestu.
Kitos gerai žinomos vietovės greta Elektrėnų – Bačkonių  dvaro – savininkas buvo totorius karo inžinierius, pulkininkas Juzefas Bazarevskis, g. 1868 m. Minsko gubernijoje. Baigęs Sankt Peterburgo Nikolajaus inžinerijos akademiją. J. Bazarevskis tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, tapo pulkininku. Jis buvo žinomas karo inžinierius, tačiau projektavo ir civilinės paskirties statinius. Po revoliucijos Rusijoje grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Bačkonių dvare, kurį nusipirko 1889 m. Jis 1919 m. vasario 18 d. kreipėsi į krašto apsaugos ministrą A. Merkį prašydamas priimti jį į karo tarnybą. Buvo paskirtas laisvai samdomu instruktoriumi Krašto apsaugos ministerijos Tiekimo skyriuje, vėliau – Generaliniame štabe.
Vienos Jūsų minėtos to­torių pavardės skamba labai lietuviškai, kitos – slaviškai. Gal galite įvardinti dažniausias totoriškas pavardes?
Bene dažniausios totoriškos pa­vardės yra Jakubauskai, Asanavičiai (iš Krymo totorių vardo Asan), Krinickai, Selimavičiai (nuo vardo Selim), Bagdanovičiai. Iš viso Lietuvos totorių pavardžių yra apie du šimtai. Daug totorių ir lietuvių turi bendras pavardes. Marcinkevičiai, Boguševičiai buvo ir totoriai, ir lietuviai, dabar liko tik lietuviai. Lietuvoje gerai žinomos pavardės Korsakai, Rajeckai – ir totoriškos, ir lietuviškos. Pavyzdžiui, Korsakų pavardės reikš­mė totorių kalba – stepių lapė. Boguševičių pavardėje akivaizdi slaviška šaknis – bog – dievas.
Minėjote, kad Asanavičius – tipiška totoriška pavardė. Tad 1990-ųjų sausio 13-ąją žuvusi Loreta Asanavičiūtė taip pat yra Lietuvos totorė?…
Taip, Asanavičius – tipiška totoriška pavardė. Loreta Asanavičiūtė augo mišrioje šeimoje, jos mama buvo lietuvė, o tėvas – Lietuvos totorius. Tad ji tikrai iš totoriškų šaknų ir savo kilmę žinojo. Šviesaus atminimo Loretos Asanavičiūtės tėvas Stepas buvo kilęs nuo Butrimonių, vietovės, kurioje nuo seno gyveno stipri totorių bendruomenė. Jis ir palaidotas totorių kapinėse Vilniuje, Liepkalnyje, jos senelis Ibrahimas Asanavičius palaidotas totorių kapinėse Raižiuose. Ar ji save laikė totore – šiuo klausimu negaliu kal­bėti, tai jau kitas dalykas.
Gal dar grįžkime prie Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų aktualijų. Tarp šalių, kurio­se numatyti Lie­tuvos totorių istorijos ir kultūros renginiai, – Ukraina, Azerbaidžanas, Turkija… Ko­kios bendruomenės sąsajos su šiomis šalimis?
Tai šalys, kuriose Lietuvos totoriai savo darbais itin prisidėjo gaivindami viltį atkurti nepri­klausomybę – Kryme 1918 m., Azerbaidžane – 1918–1920 m. Kadangi Krymas dabar yra okupuotas Rusijos ir negalime ten organizuoti renginių, todėl Krymo totoriams skirti renginiai vyks Kijeve. Su Turkija mus sieja glaudūs istoriniai ryšiai, praeityje LDK ir Osmanų imperija buvo kaimyninės šalys, istoriškai nemažai Lietuvos totorių apsigyveno Turkijos valdomose teritorijose. Be to, Turkijoje, Stambule, Ankaroje, Eski Šehire, gyvena didelės Krymo totorių bendruomenės, su kuriomis palaikome glaudžius ryšius.
Kaip palaikote ryšius su užsienyje gyvenančiais tau­tiečiais?
Mes bendradarbiaujame su Lietuvos totoriais gyvenančiais Lenkijoje – Balstogėje, Gdanske, taip pat su tautiečiais, gyvenančiais Baltarusijoje, Minske ir Gardine, Vijoje (Ivje), Krymo totorių Medžlisu, Pasaulio Krymo totorių kongresu. 2015 m. buvau išrinktas šio kongreso generalinio sekretoriaus pavaduo­toju. Prieš porą metų užmezgėme tamprius ryšius su mūsų išeivija JAV, kuri ten gyvena jau daugiau kaip šimtą metų. Mūsų protėviai XX a. pradžioje įkūrė pirmąją Niujorke musulmonų bendruomenę, kuri ilgą laiką vadinosi „Lithuanian Tatars society“ (Lietuvos totorių draugija), po to „Lithuanian muslim society“ (Lietuvos musulmonų draugija). Apie 1935 m. totoriai, išeiviai iš Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos, Brukline įsigijo didelį statinį, kuriame įrengė mečetę ir kultūros centrą. Mano prosenelis, emigravęs iš Lietuvos 1926 m., taip pat palaidotas Amerikoje.

Turbūt šiemet numaty­ta ir ilgam išlikti turinčių su­manymų – knygų, paminklų ar pan.?
Rengiama leidybai prof. habil. dr. Tamaros Bairašauskaitės knyga „Lietuvos totorių istorija“, mano su bendraautoriais parengta knyga anglų kalba „Lithuanian Tatars in History and Culture“ apie iškiliausius Lietuvos totorius, įnešusius indėlį į Lietuvos ir aplinkinių šalių kultūrą, karybą, mokslą, meną, kitas sritis. Doc. dr. Jūratė Čirūnaitė rengia mokslinę monografiją „Lietuvos totorių vardynas iki pavardžių susidarymo XVI–XVII a.“. Iš lenkų į lietuvių kalbą verčiamos A. Drozdo, M. Dziekano ir T. Majdos knygos „Lietuvos totorių mečetės ir kapinės“, „Lietuvos totorių raštija ir muhirai“ bei autorių kolektyvo rengiama spaudai knyga anglų kalba „I. Luckevičiaus kitabas: Lietuvos totorių kultūros paminklas“.
Kokius lūkesčius Lietuvos to­torių istorijos ir kultūros metais puoselėja Lietuvos totoriai?
Mes norime, kad į mūsų bendruomenę būtų atkreipta daugiau visuomenės ir valdžios dėmesio, juk esame viena seniausių tautinių bendrijų Lietuvoje, šių žemių autochtonai. Jubiliejiniai metai – gera proga žinią apie save paskleis­ti pasauliui.
Gal galite bandyti api­bū­dinti, kas dabar džiugina ir liūdina, gąsdina Lietuvos totorius?
Džiugina tai, kad esame suvokiami kaip savo valstybės patriotai. Pavyzdžiui, mano seneliai Romas Jakubauskas ir Adomas Makulavičius tarpukariu priklausė vienas Šaulių sąjungai, kitas Vilniui vaduo­ti sąjungai. Senelis Adomas Makulavičius, kaip ir kiti Butrimonių, Trakininkų, Raižių, Kerų Lietuvos totorių jaunuoliai, tarnavo Antrajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje. Tai savaime suprantama, juk istoriškai totoriai buvo Lietuvos valstybingumo gynėjai. Nedaug kas žino, kad vienu Lietuvos kariuomenės kūrėjų buvo pulkininkas Suleimanas Chaleckis, kurio pavardė figūruoja pirmajame Ministro pirmininko ir krašto apsaugos ministro prof. Augustino Voldemaro įsakyme dėl Apsaugos Tarybos įkūrimo 1918 m. lapkričio 23 d. Kitas istorijos faktas – Lietuvos totorių dalyvavimas 1941 m. birželio sukilime. Birželio 23 d. keldamas Lietuvos trispalvę Kauno jachtklubo teritorijoje žuvo Birželio sukilimo dalyvis Aleksandras Tuhan-Baranauskas. Taigi, bendrystė džiugina. Liūdina faktas, kad 1968 m. sovietų valdžios sunaikintų Vilniaus Lukiškių mečetės ir kapinių nepriklausomos Lietuvos valdžia nesugebėjo įamžinti, nors jau praėjo daugiau nei trisdešimt metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Kiek gąsdina sumažėjęs Lietuvos totorių jaunimo domėjimasis savo šaknimis, vis labiau globalėjantis pasaulis, kuriame neatsilaiko ištisos tautos, ką jau bekalbėti apie nedidelę 3000 žmonių grupę. Tiesa, kaip minėjau, Lietuvos totoriai gyvena ir kaimyninėse valstybėse – Lenkijoje apie 3000, Baltarusijoje apie 6000 žmonių. Tai teikia vilties, kad jie bendraus ir tokiu būdu bus pratęstos bendruomenės tradicijos. Pagrindinį vaidmenį čia turi vaidinti jaunimas.
Kaip galėtume apibendrinti šį pokalbį?
Manau, labai prasminga pabaigai būtų pasakyti, kad totorių tauta dabar turbūt išsiskiria tuo, kad jos atstovai atkakliai siekia didesnio išsilavinimo. Žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, tarp totorių yra truputį daugiau už Lietuvos vidurkį. Iš 3000 žmonių bendruomenėje turime 15–16 mokslų daktarų, du profesorius. Todėl manau, kad bendruomenė, kurios nariai yra gerai išlavinti, turi ateitį toliau sėkmingai gyvuoti.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės Jums ir totorių bendruomenei.

Kalbėjosi Daiva Červokienė